DR. RAMŪNAS ČIČELIS. KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ POETUI VIDMANTUI ELMIŠKIUI

KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ POETUI VIDMANTUI ELMIŠKIUI

Ramūnas Čičelis

Kilnusis Poete Vidmantai, ar galėčiau užduoti man itin rūpimų klausimų, kurių nutylėti neleidžia tai, kad tik Jums ir Jūsų naujausios knygos „Atsimokymas“ lyriniam subjektui, o ne man, priklauso eilutės iš eilėraščio „Šiąnakt“: „…nes mumyse griežia visi atsakymai. / Tačiau užtenka proto neklausti.“? Savo siauru ir ribotu mąstymu norėčiau teirautis, ar minėtos knygos eilėraščių žmogaus ironija ir autoironija kaip atstumas nuo savęs ir kitų žmonių, daiktų bei reiškinių yra vienas svarbiausių Jūsų knygos estetinių pagrindų? Ar tikrai, kai mus skiria distancija, esmės yra lengviau pastebimos, įvardijamos ir čia pat, siekiant nesusisvarbinti, palydimos šypsniu į ūsą? Ar tikrai, kaip sakydavo išeivijos žurnalistas ir inžinierius Liūtas Mockūnas, po Alberto Camus ir Jeano Paulio Sartre ką nors vertinti pernelyg rimtai būtų menko intelekto požymis? Gal „Atsimokyme“ įmanoma įvairiopa žiūra į tikrovę, leidžianti pamatyti savosios vidujybės ir išorinio pasaulio prieštaringumus, kontrastus, niuansus?

Kokia yra Jūsų knygos lyrinio subjekto biografija? Ar tai Jūsų autobiografija? Kaip prisimenate savo vaikystę ir jaunystę? Ar yra tekę naktigoniauti? O gal Jūsų knyga tik pagrįsta tikrais įvykiais, kurie neišvengiamai matomi iš dabartinio laiko perspektyvos?

Klysčiau sakydamas, kad buvote ir esate stipriai veikiamas tos mąstymo paradigmos, kuri būdinga XX amžiaus antrosios pusės Vakarų pasauliui – egzistencializmo filosofijos? Ar Jums rūpi ieškoti buvimo prasmės? Kokią ją matote ir kokia ji nuo poeto ir skaitytojo linkusi slėptis? Beveik naratyvine forma pasakodamas savąjį gyvenimą, nesiekiate jo apibendrinti ir skelbti verdiktą savo paties praeičiai? Ar eilėraščių žmogaus nemiga yra tokio verdikto raiškos būdas?

Kas Jums yra gražu? Gal smulki aplinkos detalė arba labai subtili užuomina apie subjekto nuotaiką, jausmą? Ar grožis pateisina mūsų gyvenimą? Kodėl savo eilėraščiuose nevengiate, atrodytų, plačiai vartotų ir tarsi jau pabodusių motyvų? Kur driekiasi riba tarp banalybės ir unikalumo? O gal kaip tik tie motyvai, kaip rašė prozininkas, dramaturgas Gediminas Jankus, žymi Jūsų poetinius atsiribojimus? Ar tikrai, norint pasiekti išmintį, reikia atsisakyti to, kas per gyvenimą išmokta, kad sugrįžtum į pirmaprades būsenas, kuriose svarbesnės ne žinios ir patirtys, o išmintis? Kaip Jūsų eilėraščiuose dera
atmintis ir užmarštis? Gal, užrašydami savąjį gyvenimą, jo iš dalies atsisakome ir atiduodame skaitytojams? O gal užrašyti save siekiate tam, kad gerai prisimintumėte praeitį ir ji vėliau Jūsų būtų užmiršta?

Ką Jums byloja senovės mitologija bei religinis mąstymas ir pasaulėžiūra? Ar tai Jūsų neišvaduoja iš siauro asmeninio tikslo užrašyti savąją tikrovę? Per bendrąją, beveik kolektyvinę atmintį tampame labai susiję tarpusavyje? Ar tas ryšys siekia ir istorinius bei beveik priešistorinius laikus? Mitas ir religinis tikėjimas – tai pasakojimai, rodantys ir gyvųjų bei mirusiųjų sinchroniškumą, eilėraščių žmogaus paralelinį mąstymą, kuris lygiagretus aplinkai? Ankstesnėse savo knygose daugiau kalbėjote apie gyvenimą po mirties – kas lemia kaitą, rodančią, kad nėra reikalo peržengti ribas? Ar ne iš šios
nuostatos kyla visą Jūsų knygą persmelkianti saiko pajauta? Kaip poetas gali nepasakyti per daug? Gal esate priėjęs tą mąstymo lygmenį, kuriame, kaip sako filosofas Ludwigas Wittgensteinas, apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti? Ar tikrai saikinga gelmė yra mūsų kultūros ir civilizacijos pagrindas?

Ar tiesa yra viena ir vienoda visiems? Kuo skiriasi istorinė ir meninė tiesa? Ar Jūsų knyga skirta ir tokiam skaitytojui, kuriam pabodo vadinamųjų tiesų pliuralumas? O gal tiesa taip ir lieka tik asmeninė ir tik iš dalies bendra su kitais žmonėmis? Kas yra gyvenimas – faktai, jų interpretacijos, reminiscencijos ar visų šių dalykų estetinis perkūrimas?

Ar švelni nuostata realybės atžvilgiu yra dar vienas „Atsimokymo“ grožio šaltinis? Ką Jums reiškia jutimiškumas? Kaip mūsų percepcija tampa vidine savastimi? Ar pastaroji visada yra vaizdinys? Ar jį galima išreikšti ir žodžiais, ne vien vizualiųjų menų pagalba? Jums įmanomas švelnus žodis ir žvilgsnis? Gal labiausiai knygoje švelnumo verti maži tikrovės fragmentai – gamtos, daiktų, pokalbių detalės? Kaip atskirti, kada į pasaulį žvelgiame švelniai, ne pernelyg rūpestingai, tačiau ir ne abejingai?

Kur baigiasi švelnumas ir kur prasideda daugelio žmonių noras kontroliuoti, valdyti, pertvarkyti savąją aplinką, o kartais ir daug daugiau? 

Ar teisingai manyčiau, kad knygoje „Atsimokymas“ išreiškiate tai, ką žinote apie gyvenimą? O gal, kaip yra sakęs vienas įžymus poetas ir menininkas, mes visi viską žinome, tačiau kasdienybėje to žinojimo nenaudojame? Kaip poetas pasiekia tą universaliojo žinojimo būseną? Ar tai būtų galima pavadinti aiška? Ar pritartumėte, kad Jūsų knyga yra labai verta ir tų skaitytojų, kurie yra pasimetę šiandieniame reikšmių perviršio pasaulyje? Gal „Atsimokymas“ yra eilėraščių rinkinys, primenantis,
jog visa, kas yra „hiper“, tik klaidina ir trikdo?

Ar tikrai dabarties žmogui beliko vienintelė autentiškos tikrovės galimybė – tarpasmeninis santykis, reiškiantis susitikimą, pokalbį, bendrą patirtį ir žinojimą?

Jūsų knyga yra tokio ryšio kvietimas?

Bernardinai.lt