RAMŪNAS ČIČELIS. KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ DOVILEI ZELČIŪTEI

Kastyčio Mačiūno nuotrauka 

Neseniai sveikinome poetą, literatūrologą, eseistą, humanitarinių mokslų daktarą Ramūną Čičelį priėmimo į Lietuvos rašytojų sąjungą proga, pasidžiaugėme jo įsijungimu į LRS Kauno skyriaus gretas ir veiklą, ir štai sulaukėme originalios recenzijos – impresijos mūsų kolegės poetės Dovilės Zelčiūtės knygai “Koks tavo vardas”. Netikėta literatūrinio klausimyno, tuo pačiu ir savotiško teigimo forma provokuoja, atskleidžia gilias recenzento įžvalgas, skatina suvokti skaitomų eilėraščių užslėptą prasmę.  

KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ DOVILEI ZELČIŪTEI

Ramūnas ČIČELIS

Gerbiama ir miela Poete, ar leisite Jums užduoti kuklius mano sugalvotus klausimus, kylančius po to, kai perskaičiau Jūsų naujausią knygą „Koks tavo vardas?“?

Beveik neabejoju: anksčiau ar vėliau esate skaičiusi Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“? Ar Jūsų akys sustojo ties tais knygos puslapiais, kuriuose žymusis Vilniaus rašytojas išdėstė savąją vadinamųjų protezų istoriją? Neklysčiau sakydamas, jog Jums tikrai nepriimtina R. Gavelio ir daugelio kitų žmonių praktikuojama pozicija, kai tai, ko stokojame, nes esame praradę, pakeičiame kitais žmonėmis, daiktais ir reiškiniais, vietomis? Jūsų naujausi eilėraščiai minėtoje knygoje rodo, kad esama tų, kurie nepakeičiami? Argi pasaulis elgiasi sąžiningai ir dorai, pasitelkdamas savotiškas kopijas, arba, gaveliškai sakant, protezus? Savęs ir Jūsų klausiu: kokį mastą yra pasiekusi mūsų visuomenė ir žmonija, kad net tai, kas brangiausia, daugeliui tėra vartojimo objektas? Ar pritartumėte mano teiginiui, jog knyga „Koks tavo vardas?“ beveik kiekviena eilėraščių eilute byloja apie unikalų ir nepakartojamą mūsų gyvenimą?

Kita vertus, pasaulis juk dar nuo renesansinės dramaturgijos priprato prie minties, jog mes gyvendami sapnuojame – ar tikrai? Nejaugi mūsų realybė yra teatras, o scenos režisūra ir aktorystė yra menas gyvenimo teatre? Kas tikriau ir autentiškiau – gyvenimas ar scena? Sakysite, klausimas senas ir nugrotas kaip sunaudota muzikinė plokštelė? Bet ar nėra taip, kad visa, ką patiriame, esame linkę apgaubti dar vienu realybės sluoksniu? Gyvenimą apgaubia vaidyba, o pastaroji – jau nuoroda, kreipianti mūsų žiūrą į tai, ko nepažįstame? Ar tai, ko nežinome, virsta nuojautomis, kurias išsakote poezija? Kas Jums yra klasikinis teatras? Kodėl taip mėgstate Hamletą ir Čechovą? Ar tikrai keli praėję dešimtmečiai lietuvių teatrui buvo viršukalnių metas, o dabar visu aikštingumu sceną nugali žiauri ir vis labiau tragiška gyvenimo tikrovė? Ar teatras yra žmogaus paguoda ir užuovėja? O gal jis – kaip tik demaskuojantis meninės raiškos būdas? Ką manote apie mūsų kasdienybės visuomeninį „teatrą“? Ar per pandemiją jis išties buvo dingęs ir išnykęs? Ar teatras – tai pirmiausia santykis? Kaip suprantate poezijos ir teatro ryšį? Koks jis Jūsų mąstyme, jautime ir tikėjime? Ar tikrai pasaulis yra nepražudomas, o teatras – anksčiau ar vėliau ateinanti užmarštis? Ar literatūra – tai mirtingo ir pavargstančio žmogaus būdas prabilti į labai ilgai trunkantį laiką? Ilgesnį net už palikuonių kartas, anūkus?

Gal teatras ir gyvenimas yra galimybė užkalbinti tai, kas niekada tiesiogiai neprabyla? Atspėti vardą? Kieno? Išėjusio artimojo, poetinio dialogo dalyvio ar gal net Jo? Ar tikrai žmogų pagimdo kalba? Ar su kalba ir paliekame pasaulį? Kaip eilėraščio eilutėje nebylią kalbą įgyja net kasdienybės daiktai, apyvoka, buities detalės? Ar tikrai kreipinys reikalingas kaip bene vienintelis būdas išgyventi? Gal iš dalies tebegyvename dėl to, kad mus su pasauliu sieja ryšiai? O gal viskas teturi ir net turi vieną vienintelį vardą, kurį ženklina artumas, jaukumas ir turbūt niekada neįspėjama žmogaus paslaptis? Ar poezija yra būdas atspėti tą vienatinį vardą? Ar Jūsų eilėraščiuose minima rožė yra gyvybė mieste, kur gamtos yra daug mažiau, nei miške ar kaimo pievoje? Gėlė yra talpiausia rūpesčio ir ryšio metafora? Pritarumėte, kad dainuoti, klausytis muzikos ir kurti poeziją yra žmogui duota didžiulė dovana? Ar tikrai mūsų dialogai, kaip rašo literatūros kritikas Gediminas Jankus, yra amžinoji repeticija? Kiek mūsų gyvenime ir mene yra kartotės, tų pačių kasdien nutinkančių įvykių? Kodėl apskritai žmogui svarbu kreiptis į kitą asmenį? Ar atsakydamas žmogus, kaip rašė Emanuelis Levinas, imasi atsakomybės už pašnekovą? Gal poezija yra patvirtinimas, jog net ir kalbėdami tarsi su savimi, bet išties kreipdamiesi į kitą žmogų, susikuriame tokią tikrovę, kurioje už mus atsako poezija? Argi tai – ne poetinio įkvėpimo šaltinis?

Grįždamas prie mūsų menamo pokalbio pradžios, vėl gal kiek nemaloniai prisiminsiu Vilniaus dainių R. Gavelį ir paklausiu: gal gali būti taip, kad visa mūsų realybė, visas pasaulis tėra pakaitalas kažko, ko mes nežinome ir nesame patyrę? O gal, kaip rašė Jonas Mekas ir Krzysztofas Czyzewskis, esame atėję iš Rojaus ir ten neišvengiamai sugrįšime? Bet jei gyvenimas tėra kopija, kodėl jis dovanoja tokių patirčių ir akimirkų, kurios mums rodosi kaip laimė? Ar žmogaus, suvokiančio savo mirtingumą, užduotis nėra, kaip pasakytų Viktorija Daujotytė ir Arvydas Šliogeris, globoti šį pasaulį savo prisilietimu ir kalba? Gal mums, vėlgi šliogeriškai, šiame gyvenime užtenka atspėti vardus ir neturėti pretenzijų valdyti, skaidyti, analizuoti ir kitaip bandyti pavergti tikrovę? Ar labai klysčiau, manydamas, kad Jūsų knyga „Koks tavo vardas?“ yra ėjimas link to, ką turbūt labiausiai gali suteikti poezija – žmoniškumo ir Jo realybės sąlytį, kurio ribos peržengti negalime ir nepajėgiame jokiais kitais būdais, išskyrus gyvenimo kelio pabaigą? Gal poezija, kaip žurnale „Metai“ rašo poetas Mantas Balakauskas, yra antikinio graikų teatro choras, kuris, nors to teksto autoriui atrodo kitaip, vis dar giedantis apie visa ko prasmę?

Uždavęs tiek klausimų, nujaučiu gavęs teisę paklausti: ar doras gėris, kuris turbūt yra Jūsų kūrybos dominantė, vis dar gelbėja pasaulį ir mus, žmones?

Leisite man padėkoti už kelionę puslapiais, kurią lydėjo šiluma, suprantant, kad skaityti Jūsų knygas yra didžiulė privilegija?

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba