RAMŪNAS ČIČELIS. KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ ESEISTUI, POETUI ČESLOVUI SKARŽINSKUI

Poetas, literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis. Arūno Kulikausko nuotrauka

KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ ESEISTUI, POETUI ČESLOVUI SKARŽINSKUI

Dr. Ramūnas Čičelis

Gerbiamas ir mielas Česlovai, ar priimsite mano kuklius pasiteiravimus ir retorinius klustelėjimus po to, kai prieš kelerius metus ėmiausi ambicingo tikslo perskaityti visas Jūsų knygas, tačiau dėl banalių priežasčių nespėjau to padaryti? Kita vertus, gal šie mano pasiteiravimai bus nedidelės moralinės skolos grąžinimas?

Nuo ko prasideda žmogaus gyvenimas? Kada ir kaip jis tampa literatūrine medžiaga? Kaip nusprendžiate, jog daugelio pastebimi reiškiniai, daiktai, gamtos tvariniai yra verti būti užrašyti popieriaus lape? Ar sutiktumėte su tokiu skaitytoju, kuris sakytų, kad įdomiausias yra būtent šis virsmas? Tačiau gal esu sugadintas literatūrinių patirčių Jūsų esė knygos „Ženklai“ puslapių vartytojas? Gal tiesiog reikėtų ramiai skaityti ir nesukti sau galvos dėl to, kas jau šimtą metų literatūros moksle vadinama literatūriškumu? Ar ne daugiau Jūsų tekstų rinkinyje gyvenimo, nei literatūros? Bet, vis dėlto, kaip tas gyvenimas, per jį sutikti žmonės įgauna literatūrinių veikėjų bruožus? Seniai magėjo paklausti, koks yra Jūsų literatūrinio darbo procesas? Kada rašote – ryte, dieną ar vakare? O gal naktį? Ar suklysčiau, spręsdamas pagal knygos „Ženklai“ esė, kad jos parašytos ryte? Kiek Jums yra aišku tai, jog Gudakiemio kaimo namo palėpėje sukurti tekstai labai keičia jų auditorijos gyvenimą? Kiek teisinga būtų Jus pavadinti lietuvių patriotu? Visgi, remdamasis vokiečių filosofo Martino Heideggerio patirtimis (jos skaudžios – mąstytojas tiek išaukštino savąją gimtinę, kad tada prijaučiančiu tarpukario nacionalsocialistams), klausčiau, kaip sustoti ir nenueiti iki tos ribos, už kurios plyti fanatizmo laukai? Kitaip žiūrint, turbūt žinau Jūsų atsakymą: gal sąžiningai gyvenančiam ir mąstančiam apie tėviškę žmogui dera pačiam nusibrėžti ribas? Gal iš tokios nuostatos kyla gana dažna Jūsų laikysena, išreiškiama mažu, bet svarbiu žodžiu „nežinau“?

Kaip Jūs gebate tuo pat metu gyventi ir konkrečiame  istoriniame laike (tai eseisto savybė), ir kartu, kaip poetas, pasiekti kalbėjimą iš ir į tai, kas antlaikiška, beveik amžina? Ar ne iš tokio derinio knygoje „Ženklai“ randasi Jūsų kalbinis švelnumas aplinkiniam pasauliui? Ar tas ramus liūdesys, kartais žvelgiant į sustojusį laiką arba jo akivaizdžias blogybes, seka po to, kai ilgai ir skausmingai galvota ir jausta? Galbūt žmogus savajame laike ir yra laisvės, apie kurią daug kalbate, sąlyga? Mūsų tautinis Atgimimas prieš tris su puse dešimtmečio buvo neišsipildžiusi laisvės preliudija? Nors čia nubrėžiate žinojimo ribą, klausčiau, ko reikėtų, kad žmogus Lietuvoje būtų išties laisvas? Tačiau gal tai – ne literatūros, o politikos dirvonai? Ar mūsų gyvenimas nėra nuolatinis klausimas sau ir mus supančiai tikrovei? Gal tai ir yra rašytojo įkvėpimo šaltinis? Kiek žmogaus gyvenimo laikas yra paprastas ir kartu sudėtingas? Juk, kai žvelgi teoriškai, viskas atrodo labai paprasta? Pakanka vien tinkamų apsisprendimų? Bet kodėl pačiame gyvenime tie pasirinkimai nėra tokie aiškūs, kokie gali atrodyti, skaitant knygų puslapius?

Poetas, eseistas Česlovas Skaržinskas 

Gal tikrai žmogaus laikas įgauna prasmę tada, kai jungiasi su konkrečia vieta? Ką Jūs ir kartu aš atsakytume tiems labai jauniems žmonėms, kurie užtikrintai teigia, kad žmogus šiais laikais jau nepriklauso nuo savojo buvimo vietos? Kaip virtualybės amžiuje išsaugoti tai, kas būtų apčiuopiama, labiau tikra, labiau gyva? Gal savojo įsivietinimo liudijimais, kurių gausu knygoje „Ženklai“? Kodėl beveik kiekvienam iš mūsų būtina išsaugoti ryšį su medžiu, gandrais ir sodyba? Argi ir tai nėra laisvės liudijimas, kad gali pats spręsti beveik viską? Amžinasis klausimas – kas ir kokia yra provincija? Tuomet kitas klausimas: kas yra miestas? Ar išties Lietuvoje nėra nė vieno tikro miesto? Esame provincijų šalis? Ar įmanoma ne tamsi, purvina ir nusmukusi provincija? Turbūt knyga „Ženklai“ ir yra kalbėjimas apie ištikimybę vietai, kuri dėl žmogaus tampa šviesi, švari ir bylojanti apie laimę joje būti? Dar vienas sąlyčio klausimas: kaip žmogui būti sodyboje, gamtoje, pasaulyje, kad natūros ir kultūros sambūvis netaptų griaunančiu gamtą – tai, kas neišvengiamai lieka po mūsų gyvenimo? Gal tam visai nereikia nūnai pasaulyje paplitusių protesto akcijų, triukšmingų susirinkimų? Gal pakanka atsiversti Česlovo Skaržinsko „Ženklus“?

Kas Jums, Eseiste, yra literatūrinė kūryba? Ar galite save vadinti laisva asmenybe? Žmogaus gyvenimo prasmė – kūryba, laisvė ar tik mūsų spurdėjimas istorijos smagratyje? Ar sutiksite, kad Jūsų knyga „Ženklai“ man yra bylojimas, jog prasmė yra buvimas namuose, jų jaukumas, žmogaus kūryba, kuri pratęsia tą jausmą, išmoktą iš gamtos? Gal tokia nuostata ir gyvenimo laikysena įveikia ir visas religijas, ir istorinius žiaurumus, ir politiką, ir netgi dalinį kultūros dirbtinumą? Ar nėra taip, kad, jaukiai būnant namuose, ir Dekalogas yra savaime suprantamas, nereikalaujantis dažnai demonstratyvaus dalyvavimo ritualuose? Ką atsakytumėte savo knygos „Ženklai“ skaitytojui, kuris sakytų, jog Jūsų tekstai yra ne vien literatūrinė, bet ir gyvenimo pamoka, kuri sako, kad įmanomas gamtai ir aplinkos daiktams neprieštaraujantis žmoniškumas? Argi negalėtume to pavadinti atsakymu į antikinius filosofus kankinusį klausimą, kas yra Vienis? Gal tradiciją menantys Lietuvos žmonės yra tie, kurie turi savąjį atsakymą į minėtąjį klausimą? Vienis, kuris telpa į Gudakiemio palėpę, pilną knygų, vasaros karščio ir gardaus pypkės dūmo? Filosofinis akmuo Lietuvos žemės grumstelyje?

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba