RAMŪNAS ČIČELIS. KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ POETUI VIKTORUI RUDŽIANSKUI

Ramūnas Čičelis. Kastyčio Mačiūno nuotrauka

 

Kelios dešimtys klausimų poetui Viktorui Rudžianskui

 

Ramūnas Čičelis

 

Gerbiamas poete Viktorai, ar leisite sudrumsti ramybę ir pasiteirauti man ir galbūt skaitytojams rūpimų dalykų, kurie asmeniškai atrodo kaip labai vertingi, brangintini ir būtini? Sutiktumėte, jei Jūsų naujausią knygą „Išnykęs pasaulis“ priskirčiau stoiškai poezijai ir literatūrai? Galbūt poezijos rašymas – tai atrama, kuri be jokių iliuzijų padeda ištverti netektis, praradimus ir nelengvus suvokimus? Ar labai klysčiau, sakydamas, kad „Išnykęs pasaulis“ yra pirmiausia to išnykusio pasaulio atmintis – to, kas buvo ir, bent Jums rašant eilėraščius atrodė, negrįžtamai dingo?

Kas paverčia žmogaus gyvenimą prasmingu? Ar tikrai mūsų žemiškame buvime verta ieškoti priežastingumo ir tikslingumo? Juk Jūsų poezijos knyga yra tuo ir graži, kad kartu ir talpina praeitį, ir užfiksuoja dabartį kaip atsimenamus įvykius, žmones ir reiškinius? Turbūt mums neprieinamas žinojimas apie gyvenimo paskirtį ir mūsų kasdienis bendravimas, socialumas bei, iš viso gyvenimo perspektyvos žvelgiant, niekingi rūpesčiai tėra šešėlių teatras? Kaip Jums pavyksta turėti tiek drąsos kalbėti apie, viena vertus, aiškius ir akivaizdžius dalykus, o kita vertus, išsaugoti jų paslaptingumą? Gyvenimas nėra ėjimas į šviesą? Gyvenimas yra paslaptis? Ar poezijos esmė nėra liudyti tai, kas vos pačiu dvelktelėjimu yra numanoma, tačiau neįmanoma pasakyti nei tiesiogiai, nei kuriant metaforas? O gal eiliuoti žodžiai yra tokio tyčinio nepataikymo kaip metaforų bandymai pagauti nepagaunama, kol pagaliau pripažįstama, kad pagauti pavyko vos kelias akimirkas? Ir nė vienas poetas arba ne poetas nėra išimtis? Bet gal poetas yra jautresnis, žmoniškesnis ir bent kiek protingesnis nei daugelis kitų žmonių?

Kokiu tikslu knygoje atsimenate tai, ko, iš pirmo žvilgsnio, atsiminti neįmanoma – Kristijono Donelaičio asmenybę ir kūrybą? Ar Jums artima realistinė ir kartu talpinanti begalę metafizikos lietuvių literatūros tradicija? Gal mes, kaip tie būrai, tik gyvename metų ciklus, ir nieko daugiau ieškoti neverta? Žvelgiant kitaip – o gal taip paprastai gyvenant, neišvengiama, kad žvilgsnis anksčiau ar vėliau pakils į žvaigždes, tai, ko protu ir jausmais aprėpti neįmanoma, bet tai, kas nujaučiama ir kartu beveik niekada neišsakoma?

Ar ne iš tos realistinės tradicijos ir Jūsų paties autentiško gyvenimo kyla santykio su daiktais pozicija? Nėra negyvo daikto? Visi jie yra vieno ar kito žmogaus atmenami? Gal daiktai yra mūsų vienatvės palydovai, kurie neturi galios nuvilti, apgauti ar kaip kitaip kenkti? Ar teisingai sakyčiau, manydamas, kad Jūsų naujausioje knygoje daiktai nėra personifikuojami? Jie tiesiog yra gyvi, nes gyvas tas, kuris juos mato, liečia, girdi ir kitais pojūčiais pajunta? Kas yra už tų (ne)kasdienių daiktų? Kas yra relikvija? Daiktai turi atmintį? Kokia jų kilmė ir tikslingumas pasakyti turbūt vėl yra keblu? Ar visas arba beveik visas žmogaus gyvenimo turtas nėra patirtis, o ne kokios nors kitos gėrybės?

Poetas Viktoras Rudžianskas

 

Kodėl knygoje pripažįstate, jog gyvenimas yra nugyventas? Ar ne iš tokios nuostatos randasi jokių pabjaurinimų ir pagražinimų nepripažįstantis santykis su pačiu savimi? Juk „Išnykusiame pasaulyje“ nei atgailaujate, nei giriatės? Pagaliau, galbūt Jūsų eilėraščiai atveria tai, kad aukščiau moralinio prado yra ontologinės šaknys? Gal svarbiau yra suprasti, kad buvai ir tebesi, o ne iškart taikyti etines kategorijas, nes Dekalogo sukeltos dilemos ir ginčai tarp žmonių yra, kaip pripažįsta Jūsų eilėraščio subjektas, pačių žmonių reikalai?

Ar teisingai tvirtinčiau, kad vienintelis žmogui svarbus kitas asmuo yra mama? Visi kiti mus veikia daug mažiau? Ir viskas yra matuojama motinos ir vaiko masteliu? Kodėl Jūsų knygoje „Išnykęs pasaulis“ nėra apsimetama, kad subjektas yra virtęs vaiku ir įgavęs vaiko tyrą žvilgsnį į pasaulį? Kita vertus, ar nėra taip, kad eilėraščiai įgalina kalbėti apie suaugusio vaiko matymo ypatybes?

Kaip Jums pavyksta išsilaikyti ant „nendrės stiebo“, beveik neužsimenant apie anapusybę? Kitaip sakant, klausimas naivus ir paprastas – kaip Jūs gyvenate? Ar dažnai tokį klausimą mums užduoda kas nors ir mes užduodame kitiems patys? Atleisite, kad skaičiau skolintą Jūsų knygą, dedikuotą rašytojui, dramaturgui Gediminui Jankui? Kodėl dedikacijoje parašėte, kad išnykę pasauliai mus pasiveja? Ar tai dar viena žmogaus iliuzija apie tai, kad mes tik galvojame, jog visa praeina? O iš tiesų viskas lieka ir keičiasi nedaug? Gal žmogaus gyvenimas yra neįsivaizduojamo mažumo ir kartu didžiulio reikšmingumo judesėlis pasaulio tikrovėje? Paklausiu neįmanomo atsakyti klausimo – gal visas mūsų gyvenimas mus pasiveja dėl mūsų paprasčiausio gebėjimo atsiminti? Ar išmintis ir atmintis yra kaip nors susijusios kategorijos? Juk abu žodžiai bendrašakniai? Gal atmintis – tai mūsų numinto kelio pėdsakas, nuo kurio, rašydami poeziją, truputį atitraukiame pėdą? Kas yra pamatoma ir suprantama tai padarius?

Esu tikras dėl atsakymo, bet vis tiek klausiu: ar nebūtų paikai puiku sakyti, kad esate tas kūrėjas, kuris naujausia knyga pasiekė ir byloja tam tikrą aišką? Kita vertus, ar tas aiškumas nėra dar didesnio neaiškumo pretekstas? Valia gyventi, sakant, kad gyvenimas nugyventas? Argi tai nėra didžiausia gyvybės, kuri dabar vis mažiau vertinama, apologija? Žvelgdamas į „Išnykusio pasaulio“ viršelį, klausčiau, ar ši knyga nėra trūkstamų taškų įrašymas? Nepaprastumas paprastume? Juk eilėraščių rinkinyje nevengiate kai kurių motyvų, kurie skaitytojams pažįstami iš klasikinės poezijos, o ne „naujausių tendencijų“? Kita vertus, ar poetinė būsena leidžia atrinkinėti simbolius, metaforas ir kitokius poetinius tropus? Juk atmintis nesirenka, ką prisiminti? Tačiau, tai darant sąžiningai, kalbėjimas nepavirsta kartote? Kaip gyvenime ir literatūroje yra gimstama ir mirštama? Argi tai nėra didžiausios žmogaus mįslės? Joms numanomai įminti ir reikalinga poezija ir jos kūrėjai bei skaitytojai? Ir pabaigoje – ar leisite Jums padėkoti už knygą, kurią skaitydamas vaizdavausi gyvą, gilų ir įdomų pokalbį su autoriumi?