ARVYDAS JUOZAITIS. GEDIMINO JANKAUS PANDEMONIUMAS

ARVYDAS JUOZAITIS

 

GEDIMINO JANKAUS PANDEMONIUMAS

(G. Jankus. Hamletas miręs. — Kaunas, Kauko laiptai, 2025, 152 p.)

 

Gedimino Jankaus sukurta šėtono-demono karalystė yra pragaištingas sielai kraštovaizdis, gana suktas reikalas.

Autorius jau pirmoje novelėje pasako, kad jis kuria sceną ir pats yra  … scena. Jis — ant scenos užsilipęs veikėjas, įsigeidęs ant jos atlikti visus teatrui būdingus vaidmenis — ir dramaturgo, ir scenografo, ir režisieriaus, ir aktoriaus, o galiausiai ir prodiuserio. Jis kaip literatūrinis prodiuseris kuria periferiją ir fejeriją, pats savo veiklą finansuoja savais nervais, svetima mistika ir kalbos ypatybėmis. Jis — lyrinis herojus, apsiginklavęs visai ne lyriškomis priemonėmis.

Jis atlieka didžiojo mistifikatoriaus vaidmenį.

Taigi, jau pirmoje novelėje „Egzorcistas teatre“ suformuluojamas credo: Mano teatras prasideda ten, kur baigiasi bet koks mąstymas. Teatras — tai, ko niekada ne tik nepagalvojame, net nesapnuojame! Aš savo spektakliais prievartauju žiūrovą, taip, prievartauju visokiais būdais! Teatre, mano teatre negalima kalbėti apie demokratiją… (20 psl.)

Kuriamoje karalystėje-kraštovaizdyje, kurią knieti pavadinti sustingusia kalbos epidemija, beveik nieko o nieko, kas žmoniška — nerandame. Žmoniškumas uždraustas, o visa, kas žemina žmogų — leista. Kalbama daug, kalbama pernelyg daug ir lieka tik stebėtis, kad vis dėlto paisoma kalbos taisyklių, net sakinio logikos (bent jau veiksnio-tarinio nuoseklumo). Kalba sutrinka tik tuo atveju, kai herojus praplyšta sąmonės-pasąmonės egzorcizmais. Kai varo iš savęs ilgiau užsibuvusį galugerklėje velnią.  

Autorius — kas jis?  Jis lyg kokia liga, šaunanti iš herojaus-režisieriaus Mumino Bogoliepovo gerklės. Jis — žodinės papliūpos, tai profesoriaus Marcuso Notwanto, tai tetulės Miratos abra-kadabra. Nekalbant apie Faustą ir Vagnerį, o ir Hėgelį, ir Doctor Angelicus. Žodžiu, šėtoniškas pasidauginimas iš kalbos. Iš dalies ir iš muzikos, nes tariama allegro, molto ir dar galai žino kas.

Triptike  „Riteris, mirtis ir velnias“ autoriaus ego sutampa su jo alter ego — jis drąsiai, kaip stumtraukis nušuoliuoja į pabaigą kartu su Diurerio personažais. Jie iš pradžių gyvena graviūroje, šalia knygų spintos, bet ima plėstis ir knygų spinta tampa kliūtimi jų virtualiam “gyvenimui”. Spinta su visomis knygomis dingsta nebūtyje, nes visi knygose surašyti žodžiai juk neverti Riterio, Mirties ir Velnio.

Kuriems maža vietos šioje ašarų pakalnėje, o ir vietos po saule maža. Daktarui Nėrnieko — toks taip pat atsiranda greta, kaip irgi riteris, visko maža.

Gedimino Jankaus novelių romano credo suformuluojamas pirmajame iš trijų „Pandemoniumų“ (jų trys, nors vargu ar apsiriksime, visas 14 novelių, šias “antikristaus” stacijas, pavadinę 14 pandemoniumais):

Ar verta aiškinti ir įrodinėti, kad mus supanti realybė tėra fikcija, mums primesta, laikanti melo ir apgaulės pinklėse, modeliuojanti mūsų gyvenimus? Mes esame mirę, ir pasaulis miręs, aplink mus vien miruoliai. Nėra gyvasties, yra tik bedvasė imitacija. Nėra jausmų, kančios ir vilties, yra tik blyškūs šešėliai, judantys virtualioje erdvėje. Mes patys esame virtualus miruolis (45 psl.)

Žodžiu — galas.

Tad koks pliusų-minusų balansas?  

Šitai čia ir yra tikroji knygos paslaptis.

 

***

 

Kai herojus su antiherojumi prabyla ne tik apie Niekį, juodąją Skylę — jis prabyla kaip niekis ir juodoji skylė. Kaip koks Šliogeris. Ir Bodrijaras. Ir velniai žino kuris “dekonstruktorius”. O apskritai, jis — Nyčė.

Bet. Bet sunku nusikratyti minties, kad peršama mintis – nihilistiškas po-Nyčės pasaulėlis, kuriame krebždėte krebžda  “mirusios Hamleto“ dvasios dulkės, kalba, dulkėmis virtusi. 

Viskas čia taip ir liktų Niekis, jeigu ne Tomas Akvinietis, masonų simbolika ir Šv. Jokūbo riteriai. Šie herojai, pasirodę kiek vėliau, leidžia skaitytojui daugiau suprasti – vien jų vardai mažiau užtamsina pasaulį. Juk ant galų pagalės aišku: žmogus privalo kalbėti, kad paliktų po savęs kalbėjimo uodegą, kaip kometa. Kai kometa grįš, uodega jau rodys kelią.

Antraip  autorių reikėtų laikyti virš-žmogiu, Nyčės antžmogiu, Šliogerio niekiu. Švonderiu. O juk taip nėra.

Niekas nebūtų aišku literatūrinių-filosofinių-chiromantinių kalbėjimų pasaulyje, jeigu liktų tik plepalai.

Tad linkiu leistis į šį rebusų pasaulį geriau išmanantiems jį negu išmano varganas autorius, šį kartą šių eilučių autorius. Man buvo smagu paklaidžioti teksto labirintais, net nieko neišsprendus. Radau kelią namolio, išlindau iš miruolių karalijos, ir tai gerai.

Paklaidžioti vis dėlto gerai, šio to pasimokai.

Sveikinu visus, kas skaitys šią knygą. Nes Hamletas vis vien nemiręs, jis nemarus.

 

2025 m. lapkritis