Gvidas Latakas. Eilėraščiai

 

 

 

 

 

Mėnraštyje „Metai“ apžvelgdama trečiąją Gvido Latako poezijos knygą „Lokenos“ poetė, literatūros kritikė, vertėja dr. Ramutė Dragenytė kaip svarbiausią šio poeto braižo detalę išskyrė faktą, jog „čia nerasime taip madingų „autentiškų“ kasdienybės subjektyvacijos dienoraštinių patirčių, įdomių tik patiems autoriams. Kiekvieną refleksiją pavadintume meniškai ir kartu istoriškai sublimuota, t. y. desubjektyvuota, o tai pavyksta nedaugeliui poetų“.

Naujausių G. Latako eilėraščių pluoštelyje jūsų laukia lengviau ir sunkiau atpažįstami herojai, kasdienybės ir mitų užuominos bei neramiai spurdanti gyvastis.

 

 

Gvidas Latakas

 

 

* * *

 

Po tavo namu

prateka upė

 

prateka upė o tu

sakai: nieko – geriau miegasi

upė nustveria tavo sapnus

atima tau adresuotus laiškus

prikiša kišenes taip sau baltų

ir spalvotų lapelių

be žodžių

be pranešimų o tu sakai:

nieko – upė mano tylioji sesuo

upė kenkia tavo sveikatai

netgi tylėjimu

 

 

Tamsa

 

Sveikas gyvas

jei ką – nenustebk

siunčiu tavo akims

dar vieną eilėraštį –

gal iš šalies pamatysi

kokį virbą reikia ištraukti

iš palaikės karklų tvorelės

nors – vargiai pavyktų kas

virbai taip suaugo susiskliautė

tarpe savęs – net išleido ūglių

(begalinis tas noras gyveniman

kibtis nagais ir šaknelėm)

 

gyvenk ir kranksėk varne

ant vakarinės tvoros

(tvoros nupintos vien iš spalvų

violeto) vakaras taip ir nebus

atpažintas tamsos

tamsos virš galvos

plastėjime

 

iš tikrųjų – kas tai? baugumas?

daiktų ir budinkų slinkimas

prieblandos peizaže

nemačiom palengva link ežero

Tamsai už nugaros plastant

į tą pačią pusę

 

Skrybėlei

 

Skrybėlė galvai

skrybėlei – vainikas

pavargėlio kūnui priglobti

šezlongas – kūnui lepiam

taip švenčiam prie jūros Povilines

Povilas užganėdintas

kai laikas bulves apkaupti

ant smėlio miesčionys vartomės

atseit kas skaito rašo duonos neprašo

o po teisybei tuščiaviduriai žmonės esam

popieriniai žmoneliai ir tinginių padermė

 

kaip sakiau Povilas – ant bangos –

pasakoja apie kelionių nutikimus

pajautimą kiek žmogui tereikia

ir kokios nelengvos kuprinės Sibire

einant per taigą (apie lokio buvimą

šalia liudija pėda upės dugne

dar aiški – nenuplauta o po minutės

jau nuskalaujama – vadinasi sekė

bet pasirodyti mums dar neatėjo

laikas dar per stiprūs atrodom

jam šią minutę) Sibire – grožio

o ir mirties kaulų krašte

spiningo ritę skaudama dūšia

palieki ant medžio – tau per sunki

o kitam čia atsidūrusiam gal ji išgelbės

gyvastį – kuprinė vis tiek sunki –

ką galime dar palikt

meškine?

 

 

Anglų raudona

                 P. R.

 

Prūsų mėlyna – anglų raudona

turėki pats ką pasakyti

tai pasakysim ir mes

 

prūsų raudonas mėnulis

ir anglų mėlynas – nepainioki

šitaip įklimpti į freską

nuo pastolių visai

nesiduoti priprašomam

tegu plikšiai jauni

lapę išrūko iš urvo

arkliavagį užmuša durimis

grabą per langą kelia

kad pinčiukas atėjęs vėlės

nesuprastų per kur išnešė

ir daiktas nė vienas tardomas

neišduos šeimininkės

nes iš vakaro bus priprašyti tylėt

graudumo pilna ta daina

kaip ir gyvenimas anglų raudona

dengtas o kur dar mėlynas

prūsų mėnulis ir tiedu

žmogeliai po mėnuliu

 

 

Lėlės

 

Ką veikiau?

visą gyvenimą spalvinau žaislus likimo

išpiešdavau veidus jiems

akis ir šypsenas

mano pati durstė

iš odos skiaučių batus

kuntaplėlius

sekmadieniais vaidindavom teatre

(kartono dėžės teatrely)

vyresnėlis sūnus tuomlaik keldavo žibintą

šviesdavo jo geltona šviesa

jaunasai – dalydavo bilietus

už negirdėtas istorijas – regėjimus

ir čia pat juos atbarškindavo mašinėle

be tos vienutėlės raidės

šverpliančiai bet įskaitomai

 

ta merga gal visai nedurna

kuri sakė kad lėlės juk irgi

žmonės

 

ką veikiau? ogi visą gyvenimą

spalvinau žaislus

išpiešdavau jiems

likimo veidus

Trys sprindžiai

 

Trys sprindiai – uolektis

trys uolektys – sieksnis

trys sieksniai per mano namą

skersai išilgai keturi žingsniai

tiek ir tų mano palocių

nieko – dar pagyvensim

paspirginsim lašinius

pribraižysim popieriaus lakštų

nenorinčiais degti degtukais

semsite – nesusemsite

prisuksim machorkų nevėkšlai Kukiui

užganėdintą dūmais užremsim kuknėj

duris šluotkočiu ir – pas panas

šimtas žingsnelių lig mano mergelės

pakeliui – į teatrą

į suflerio būdelę

pas džiūsną Vabalą

suflerkėj sienos gerokai pridvisusios

dažai iš caro maro laikų lupasi luobais

vos petim pasirėmus ar galva

galva sunkia (pamislyk – šitiek teksto

laikyti sugniaužus neleist išsivaikščiot

vožtuvėliams pavojus – dar lašas

ir pertemps – tuomet sveikas prapuolęs)

išorė užtat blizga – išglostyta balta

o juk kriauklėj derėtų daryt atbulai –

vidus iščiustytas perlamutrinis

o jau išorė kaip bebuvus

atiduota priešiškam vandeniui

vandenims – reiktų sakyti

visa kur knibždantiems parazitams

kasininkams rūbininkams

šiaip – bilietų merginoms

kurioms aktorėlį žalią tiktai paduok

sušveis pusryčiams apsilaižydamos

nugerdamos gurkšniais vyno

saldaus Kadarkos

sušveisim – sako – viską ką parašysi

 

 

Rūpintis

 

Reik rūpintis

ir nesvarbu kuo rūpinsies –

žuvim šią naktį pagauta – pelėda

 

tu rūpinkis

užriški mazgelius

kaip šeimininkas liepė –

jie manė mus užkasę

nežinojo kad mes – sėklos

 

tu rūpinkis

juk nesvarbu kuo rūpinsies

žaliom dėmėm ant nugaros žuvies

nugarkaulio medžiu

nuvalgytu aštrių dantų

tu rūpinkis ir tiek

sujuoski strėnas

 

kaip šeimininkas liepė

 

jie buvo mus užkasę

nes nenumanė kad sudygsime

kad mes vaikai margos

žuvies šią naktį pagautos

ir paleistos į žemę –

tenais daug vietos

 

 

Rubinas

          S. R.

 

Blosuoji – bučiuoji savo žuvis

išmušęs lede eketę

vokietukai kad ir nusavino prūdą

su visais padarais padargais namais

ir namų priebutėliais iš kriauklių

prie kurių taip gera žuvų

ir vėžių šeimynoms

susėdus prieš švelnią dugnan

vėduliuojančią šviesą šildentis

 

pamiršo kad žuvys gali nutrokšti

mes nepamiršom tatgi mudu

su tėvuliu akląją naktį

kirvuku išmušame ledus

karpiai vienas per kitą lipa įkvėpt

vienas per kitą

kiša galvas juodąsias – tu griebi

kiekvieną ir lūpas bučiuoji

kiekvieną – į lūpas

pasisveikini su karpio mėsa

per ją – savo gyvenimą sveikini

ir tuopač jau atsisveikini

su moters šviesa (kuri begalėtų

bučiuoti tavo žabtus

šitiekos jau išbučiuotus?)

gyvenimo teatro prieangy

tavo teatras – tavo tvirtovė

karūnoj – žuvų karaliaus kaktoj –

įdėtas rubinas žioruoja

 

per trečią skambutį

prieš rūbinę

 

Priklausymas dangui

              K. N.

 

Kas žemei priklauso

atiduokime žemei o kas Dangaus –

tebus sugrąžinta dangui

rudenio lapai be abejo

laiškai tarp žemės ir dangesio

jų prišlemštė pilną žigulio bagažinę

žmogus žmogusai Kęstas ir ką tu jam

rekvizavo iš pė-dė-ero ir išvežė

spėtinai į kamaldulių pusę

rudenio auksą sėkmingai

suinvestavo į Vienatves

knygyną taip pavadino

ir ką tu jam bepapūsi

 

kai iš žaislo išeina vaiko siela

galima tuomet jau žaislą išmesti?

 

 

Kutaulokis

 

Žalia piemenė – juodas dūmtraukys

Koletė – pakaruoklis ir tramvajus

veidmainis sukčius ir daina

dama karalius ir valetas

visas purpurais apėjęs

nes pasikasęs buvo po slenksčiu

po karalystės pamatais derėtų

pasakyti – pamatinis

pas vienus – rupūžė o pas kitus

žaltys žaltelis žaltičiausias

beklausąs

pridėjęs ausį prie durelių

misingiais apkalinėtų

 

žalty žalty paliekite gėles

jūs rašote eilėraščius?

bet nieko nesigauna – nebevarkit

vienas tai aš du tai tu

mudu trys ir liūdesys

Kutaulokis Kaulačis

stebi mus nuo kranto

jau pamatė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba