JOELIS HAAHTELA. “JOKŪBO KOPĖČIOS”. NAUJAS AIDOS KRILAVIČIENĖS VERTIMAS
JOELIS HAAHTELA. “JOKŪBO KOPĖČIOS”. NAUJAS AIDOS KRILAVIČIENĖS VERTIMAS
Mūsų garsioji ir darbščioji vertėja iš suomių kalbos Aida Krilavičienė išvertė dar vieną romaną, sunku patikėti, kad tai jau 60-asis jos verstas garsaus suomių rašytojo veikalas, išleistas tik 2022 metais!
Aida Krilavičienė yra lietuvių PEN centro premijos „Metų vertėjo krėslas“, Lietuvos – Suomijos Kultūros fondo Pripažinimo premijos laureatė, pelniusi ir Adomo Druktenio premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams. 2022 metais ji apdovanota Vieno lito literatūrine premija už literatūrinių ryšių sklaidą ir vertimus iš suomių kalbos.
Vertėja mūsų prašymu sutiko pasidalinti ištrauka iš naujojo vertimo – garsaus suomių rašytojo Joelio Haahtelos romano “Jokūbo kopėčios” su savo parengta informacija apie autorių ir jo veikalą.
Joelis HAAHTELA (g. 1972, Helsinkyje) – suomių rašytojas ir psichiatras.
Rašyti pradėjo dar studijuodamas mediciną, pirmą romaną išleido 1999 m. J. Haahtelos kūrybai būdingas paprastumas, impresionistinė stilistika, daugiasluoksniškumas, realistiškumas, atskleidžiantis paslaptingus ir sunkiai suvokiamus dalykus. Rašytojas sako tikįs tuo, kas nepaaiškinama, tuo, kas slepia ką nors sudėtingo ir gražaus ir mėginąs tai parodyti kūryboje.
Suomijoje J. Haahtela pelnė ne vieną literatūrinę premiją, už romanus „Elena“ (Elena, 2003) ir „Dingimo taškas“ (Katoamispiste, 2010) buvo nominuotas svarbiausiam Suomijos literatūros apdovanojimui – premijai „Finlandia“. J. Haahtelos romanai išversti į vokiečių, estų, rusų, hebrajų kalbas. Kritika pabrėžia rašytojo išskirtinį gebėjimą lakonišku stiliumi atskleisti iš pirmo žvilgsnio nepamatomas būties prasmes, paprastos kalbos grožį. 2023 m. už romaną „Jokūbo kopėčios“ J. Haahtela pristatytas suomių nacionalinio poeto J. L. Runebergo premijai, už kūrybą apdovanotas Veijo Meri vardo premija.
Joelio Haahtelos romano „Jokūbo kopėčios“ (Jaakobin portaat, 2022) veiksmas vyksta Jeruzalėje, kur Helsinkio universiteto literatūros dėstytojas iškviečiamas parsivežti namo brolio Iljos, patekusio į psichiatrinę ligoninę. Ilja atsidūrė specializuotame skyriuje, kuriame gydomi Jeruzalės sindromo ištikti žmonės, šiame mieste netikėtai praradę realybės jausmą, pagauti maniakiško dvasingumo ir persiėmę svetimo indentiteto. Per kelionę į Jeruzalę romano veikėjai kalba apie savo praeitį, prisimena šeimos gyvenimą, apmąsto žmogaus pasirinkimą lemtingą gyvenimo valandą ir to pasirinkimo pasekmes. Pasakotojo ryšys su broliu niekada nebuvo labai artimas, todėl tai, ką sužino Jeruzalėje, jį nustebina lygiai taip pat, kaip brolio nuomojamame bute rasta senelio užrašų knygelė su įrašu „Jokūbo kopėčios“.
2024 m. Joelio Haahtelos romaną lietuviškai išleis leidykla „Gelmės“.
JOELIS HAAHTELA. “JOKŪBO KOPĖČIOS”. Ištrauka
Išėjęs iš bažnyčios pamačiau, kad nusileido sutemos, – jau buvo vakaras. Vadinasi, bažnyčioje užtrukau ne vieną valandą. Ar dažnai atvykėliai pasiklysta šiame mieste, kaip kad nutiko man?
Tada ėmiau galvoti apie laiką, apie tai, kad nemokame jo vertinti, kad laikas mums tapo kažkuo, ką privalu įveikti. Todėl iš vieno punkto į kitą keliaujam kuo greičiausiom priemonėm, todėl kovojam su laiku kaip tik pajėgiam. Tačiau yra vietų, kur laikas sulėtėja – kaip toje bažnyčioje, kurioje ką tik buvau arba Mihajaus priimamajame, kur dvasiškai pavargę pacientai gulasi ant sofos; yra erdvių, kur pasijuntam visiškai laisvi, kur laikas įkainojamas tinkamai.
Žingsniuodamas gatve prisiminiau kitados licėjaus fizikos mokytojo duotą reliatyvumo teorijos pavyzdį. Jeigu keleivio, sėdinčio judančiame traukinyje greitis traukinio atžvilgiu yra nulinis, tai žmogaus, kuris stovi ant geležinkelio pylimo, atžvilgiu jis bus visai kitoks ir, prisiminus tą pavyzdį, dingtelėjo mintis, kad ir šį miestą veikiausiai kiekvienas matome kitaip, kad du žmonės jį patiria skirtingai ir atmintyje iškilo Imanuelio Kanto teiginys, jog pasaulį kuria mūsų patirtis, nors, kita vertus, pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų patirties.
Žingsniuodamas pro „Kugel Yerushalmi“ kioską pamačiau, kad iš jo kamino virsta dūmai. Ar ta pardavėja su kepurėle kada nors uždaro savo namuką? Gal ji prisiėmė svarbiausią užduotį pasaulyje, nusprendė vien buvimu kurti jaukią, namus primenančią priebėgą vienišiems klajūnams, kuriems nelabai rūpi didžiosios ir šventosios miesto įžymybės? Ar kiosko šeimininkė kada nors miega? Buvau girdėjęs apie žmones, kurie niekados nemiega, kad bemiegė naktis jiems anaiptol nėra baugi ir kankinanti bedugnė, o maloni tyki erdvė kaip fonas senųjų meistrų paveiksluose be jokių dienos trikdžių ir braškesių.
Priėjęs pažįstamą Mea Šearimo dalį, prakėblinau pro antikvariatą, pro uždarytą vaisių krautuvėlę ir sinagogą. Prie gatvės kampo sutikau šiltu paltu susisupusį Mihajų, jis taip pat traukė namo. Mihajus stabtelėjo ir paklausė, ar šiandien ką nors valgiau, pridūrė, kad atrodau išsekęs, kad, atvirai tariant, mažumėlę nerimauja dėl manęs. Ar viskas gerai? – paklausė.
Patikinau, kad jaučiuosi puikiai, bet Mihajus turbūt nepatikėjo, nes čiupo už rankos ir pakvietė užeiti, pasakė išvirsiąs arbatos ir pašildysiąs lėkštę čolento – mėsos, pupelių ir bulvių troškinio – tikrai žinoma, kad tas patiekalas pataiso sveikatą – bent jau taip jam aiškino mama.
Linktelėjau galvą ir atsakiau, jog iš tiesų kiek praalkau, bet geriau pagalvojęs susivokiau, kad per dieną suvalgiau tik tą vieną duonos riekelę, kurią davė sargas, todėl lėkštė maistingojo Mihajaus mamos čolento šiltame kambaryje masino vis labiau.
Lipdamas laiptais Mihajus papasakojo, kad butas, kuriame dabar gyvena, kitados priklausė rabinui Eleazarui, septintajame dešimtmetyje šis pardavė jį Mihajaus tėvui Laslui. Pats Mihajus gimė ir užaugo šiame name, daug metų gyveno kitur, bet tėvui mirus grįžo ir atsidarė čia kabinetą. Daugeliui jo pacientų kelias per Mea Šearimo ortodoksų kvartalus toks pat egzotiškas potyris kaip man, mat dauguma Jeruzalės žmonių gyvena pasaulietiškai, nors yra šalies patriotai. Vis dėlto dažnas šio kvartalo gyventojas nepripažįsta net Izraelio valstybės institucijų ir, iškilus kokioms nors problemoms, kreipiasi į Talmudą išmanantį rabiną, o ne į psichoterapeutą.
Jaukus butas priminė didelę biblioteką, tiesa, toli gražu ne bibliotekiškai sutvarkytą. Knygos buvo užkariavusios ne tik lentynas, bet ir stalus, taburetes, kitus baldus su plokščiais paviršiais. Vis dėlto fotelis dar buvo laisvas ir Mihajus, pakvietęs į jį atsisėsti, paprašė palaukti, kol pašildys čolentą. Netrukus kambaryje pasklido švelnus gardaus troškinio kvapas.
Mihajus padavė man puodelį arbatos, bičiulio atvežtos iš vieno kibuco netoli Jericho. Pasakė, kad turėčiau jausti mėtos, aviečių lapų, rožių ir kinrožių skonį, nors mišinyje yra ir kitokių žolelių, tik jis esą neprisimena visų pavadinimų angliškai. Tad netrukus siurbčiojome arbatą, valgėme karštą čolentą ir atrodė, kad iš tikro grįžau į gyvenimą, kad vėl jaučiu kiekvieną savo kūno dalelę.
Papasakojau Mihajui, kad dieną praleidau gana keistai, kad tikriausiai buvau pasiklydęs senamiestyje, kad sningant turbūt praradau orientaciją. Mihajus linktelėjo galvą ir atsakė, kad ir jis kartais pasiklysta Jeruzalėje, kad tai tikrai nėra neįprasta, šiame mieste anaiptol ne viskas kaip ant delno. Ar aš ieškojau kokios nors gatvės? Mihajus pažadėjo pavedžioti mane po miestą, jei reikės.
Valgydamas čolentą atsakiau nežinąs, ko iš tiesų ieškojau, bet paaiškinau, jog mano brolis Ilja mieste mėgino rasti Jokūbo kopėčias, o tai turbūt kvailoka idėja. Brolis ieškojo kažko, kas susiję su mūsų seneliu, kuris lankėsi čia prieš kelis dešimtmečius. Gal ir mūsų senelis ieškojo tų kopėčių. Vis dėlto prisipažinau nesuprantąs, kaip Jokūbo sapnas susijęs su Jeruzale.
Mihajus nusišypsojo ir paaiškino, jog Pradžios knygoje rašoma Jokūbą susapnavus kopėčias Betelyje, bet niekas nežino, kur kitados buvo Betelis. Tačiau šiame mieste viskas susikloję sluoksniais, sugulę kaip rietuvėje, kelios prasmės telkiasi vienoje vietoje. Jau psalmių atsiradimo laikais manyta, kad Betelis yra Jeruzalėje, dar tiksliau – prie Šventyklos kalno, vadinasi, švenčiausioje Saliamono šventnamio vietoje. Rabinai aiškina, kad Jokūbo sapnas aiškiai nurodo, kur iš tiesų būta Šventyklos.
Kitados Jeruzalėje, tęsė Mihajus, geografija buvo regimoji teologijos forma ir ilgainiui įvyko geografinis poslinkis: žmonių pasakojimuose kosminis pasaulio centras pamažu persikėlė į šį miestą. Ne tik tame pasakojime apie Jokūbo susapnuotas kopėčias, bet ir apie visus šventus įvykius. Jeruzalė tapo Viešpaties amžinojo buvimo vieta ir dieviškoji rojaus šviesa pasklido visame pasaulyje.
Pasak senųjų Hagados midrašų, aiškino Mihajus, toje vietoje, kur dabar Jeruzalė, klestėjo rojus. Adomas ir Ieva palaidoti anų laikų miesto pakraštyje, ta ola yra po uola, ant jos po tūkstančių metų imtasi bausti nusikaltėlius – vienas iš jų buvo vardu Jėzus Nazarietis. Taip pasakojo krikščionys, nukryžiuotasis jiems regėjosi kaip naujasis Adomas, o medinis kryžius – kaip atnaujintas rojaus medis.
Klausiausi Mihajaus tylomis ir nepasakiau, ką patyriau tą dieną nei apie vyrą juodu apsiaustu, kurį sekiau miesto gatvėmis. Šito tikriausiai nesuprastų net psichoterapeutas. Palikęs tą vietą, turbūt jos daugiau nerasiu, kita vertus, niekada ir neužmiršiu, sakė vyras, ir iš tiesų, kai sugrįžau, tikėdamasis atsirasti prie tų durų, krintant sniegui, jų neradau, nors buvau tikras, kad atėjau į tą pačią gatvę.
Jokūbo kopėčios gali palaukti iki rytojaus, tarė Mihajus, bet ką manai apie čolentą – ar jis toks, koks turi būti? Atsakiau, kad, ko gera, tai gardžiausias valgis mano gyvenime, o ir jaučiausi jau daug geriau. Matyt, buvau visai praradęs alkio jausmą, o tai ne į sveikatą.
Mihajus patenkintas nusišypsojo ir paaiškino, kad vienas tinkamas patiekalas gali būti vertesnis už ilgus metus trunkančią psichoanalizę, kad gal reikėtų pasiūlyti čolento terapiją ir pacientams.
Kai pakilome nuo stalo, pastebėjau knygų lentynoje stovinčias nuotraukas ir ėmiau jas apžiūrinėti. Mihajus tarstelėjo, kad nuotraukose jo velionė žmona Rachelė ir dukra Leila, dabar gyvenanti Vienoje, nelabai toli nuo Froido išgarsintosios Bergasės. Juodu su dukra matąsi labai retai. Žinai gi, pridūrė, – šiaučius be batų.
Paskui paklausiau, ar nuotraukoje jo duktė laiko tą patį smuiką, kuris kabo ant sienos ir Mihajus patvirtino, kad tą patį. Smuikas, paaiškino, jo tėvo, šiuo smuiku griežė kelios šeimos kartos, bet tikras stebuklas, kad dabar instrumentas ramiai kabo jo svetainėje. Mihajaus tėvas Laslas, Vengrijos žydas, Šoa metais su savo motina žiemą bėgo per miškus, pasikišęs po pažastimi tą smuiką, nes nespėjo daugiau nieko pasiimti. Vėliau viena gailestinga šeima apsiėmė juos globoti ir surado jiems slaptavietę. Jie kentė alkį, patyrė daug siaubo, bet smuiko nepardavė.
Tėvas smuiku griežė nuostabiai, kalbėjo Mihajus, ir jei instrumentai turi atmintį, tai šis smuikas tą atmena. Tėvas vakarais dažnai grodavo Šymanovskio „Romansą“ ir vaikystėje Mihajus neretai užmigdavo su ta melodija. Jis pridūrė, kad, geriau pagalvojus, nemiga jį ėmė kamuoti kaip tik po tėvo mirties.
Nebuvau girdėjęs Šymanovskio „Romanso“ ir paklausiau Mihajaus, ar negalėtų pagriežti jo man. Mihajus kiek pasvarstė ir atsakė, kad moka jį, nors seniai negrojo, bet gal kaip tik šį vakarą reikėtų pamėginti.
Mihajus nusikabino smuiką nuo sienos, suderino, čirptelėjo kelias gaideles. Iš pradžių drovūs, bet kas akimirką vis drąsiau sklindantys garsai užliejo kambarį lėta ir nuostabia melodija, plūstančia meile ir praradimo skausmu. Aš užsimerkiau ir išvydau mažą berniuką, bėgantį per tamsų mišką, dangaus pakraštį, plyksčiojantį raudonom liepsnom už medžių ir pajutau mamos ranką savo delne.
Pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad tebesninga. Mihajus padėjo smuiką ant kelių ir susimąstė. Paskui pasakė, kad jo tėvas labai gražiai griežė smuiku, bet gyventi su juo buvo nelengva. Visą gyvenimą tėvas kovojo su savo kartėliu, nenuspėjamus jo įniršio protrūkius keitė ilgi nebylumo tarpsniai. Tėvas norėjo būti geras, bet gerumas jo širdyje nesilaikė. Vis dėlto vieną dieną jis nurimo, nutyko, aštrus nerimas išsisklaidė. Atrodė, pagaliau viskas bus gerai. Kitą dieną tėvas uždarė virtuvės duris, užklijavo visus langų plyšelius ir atsuko dujas. Laimė, kad visas namas neišlėkė į orą.
Mihajus paaiškino, jog taip atsitiko ne vienam, išsigelbėjusiam per karą, nes piktumas buvo tapęs jų savastimi. O gyvenimo gerovė tiems žmonėms reiškė tuštybę, nuosmukį ir mirtį, kitaip tariant, nereiškė ničnieko. Vis dėlto pats Mihajus tėvui, o sykiu ir sau, abiems kartu, būtų leidęs šiek tiek daugiau.
Supratau, kad griežti smuiku Mihajui buvo nelengva, bet vis dėlto jis tai padarė, mano paprašytas pagrojo tą gražų kūrinį. Jaučiau jam dėkingumą ir visada prisiminsiu tai kaip gerą darbą.
Išeinant Mihajus sugriebė mane už rankos ir prisipažino nepasakęs vieno dalyko. Jis nepažinojo mano brolio, bet vieną kartą buvo su juo susitikęs. Ilja atėjo pas jį, išsiėmė iš kišenės raktą ir paprašė pasaugoti dėl visa ko – jeigu jam kas nors atsitiktų. Raktas buvo geležinis, senoviškas, ir mano brolis nepasakė, nuo ko jis. Vis dėlto aš turėčiau jį pasiimti, nes atrodo, kad kaip tik dabar įvyko tas „dėl visa ko“, apie kurį kalbėjo mano brolis. Mihajus pridūrė pasitikįs manimi ir nematąs priežasties ilgiau slėpti rakto.
Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė
Versta iš: Joel Haahtela. Jaakobin portaat. Helsinki: Otava, 2022.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba