JOELIS HAAHTELA. ROMANO “SIELOS TAPYTOJO VAKARAS” IŠTRAUKA. IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ AIDA KRILAVIČIENĖ

JOELIS HAAHTELA. ROMANO “SIELOS TAPYTOJO VAKARAS” IŠTRAUKA. IŠ SUOMIŲ KALBOS VERTĖ AIDA KRILAVIČIENĖ

Daugybė sudėtingų vertimų, jautri, išraiškinga kalba, ištikimybė profesijai pelnė vertėjai iš suomių kalbos Aidai Krilavičienei itin aukštą įvertinimą. Jos dėka turime galimybę susipažinti su pasaulinio lygio literatūra – lietuvių kalba skaityti Mika Waltari „Sinuhę egiptietį“ ar „Turmsą nemirtingąjį“, Sofi Oksanen „Šunų aikštelę“, Jessikka Aro „Putino trolius“, Nadja Sumanen „Rembo“  ir kitus sudėtingos stilistikos, istorinių ir kultūrinių realijų kupinus suomių romanus.  

Aida Krilavičienė – filologė, redaktorė, prozos, pjesių vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. 2006 m.  už Mika Waltari romano „Mikaelis Klajūnas“ vertimą apdovanota Lietuvių PEN centro premija –  „Metų vertėjo krėslu“. 2008 m. ji pelnė Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo Pripažinimo premiją, 2019 m. – Adomo Druktenio premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams iš suomių kalbos – Nadjos Sumanen kūrinį „Rembo“ (Vilnius: Gelmės, 2018). 2022-aisiais vertėja apdovanota Vieno lito literatūrine premija už literatūrinių ryšių sklaidą, profesionalius vertimus pristatant lietuvių skaitytojui suomių rašytojų kūrybą. 

Nuo 1997 m. A. Krilavičienė iš suomių kalbos yra išvertusi daugiau kaip pusšimtį romanų, aštuonias pjeses, tarp jų – Sofi Oksanen „Apsivalymą“, kurią Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė režisierius Jonas Jurašas.

Naujausias darbščiosios vertėjos darbas – šiuolaikinio suomių rašytojo Joelio Haahtelos romano “Sielos tapytojo vakaras” vertimas į lietuvių kalbą. Autorius praėjusiais metais buvo pakviestas ir viešėjo Kauno literatūros savaitėje.  Knygą, kurios leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba, netrukus išleis leidykla “Gelmės”.

Skelbiame ištrauką iš Aidos Krilavičienės išversto J. Haahtelos romano “Sielos tapytojo vakaras su vertėjos įvadiniu žodžiu.

Gediminas JANKUS

 

AIDA KRILAVIČIENĖ

Joelis Haahtela (g. 1972, Helsinkyje) – suomių rašytojas ir psichiatras.

Rašyti pradėjo dar studijuodamas mediciną, ir 1999-aisiais išleido pirmą romaną „Dingęs du kartus“ (Kaksi kertaa kadonnut). J. Haahtelos kūrybai būdingas paprastumas, daugiasluoksniškumas, savitas realistiškumas, impresionistinė stilistika.

Suomijoje J. Haahtela pelnė ne vieną literatūrinę premiją, už romanus „Elena“ (2003) ir „Išnykimo taškas“ (2010) buvo nominuotas svarbiausiam Suomijos literatūros apdovanojimui – premijai Finlandia, o 2024 m. apdovanotas Pro Finlandia medaliu.

Joelio Haahtelos kūryba išversta į vokiečių, estų, rusų, hebrajų kalbas, 2024 m. lietuviškai išleistas romanas „Jokūbo kopėčios“ (leidykla „Gelmės“). 2025 m. J. Haahtela buvo Kauno literatūros savaitės svečias.

2026 m. leidykla „Gelmės“ išleis antrą šio autoriaus knygą lietuviškai.

Joelio Haahtelos romano „Sielos tapytojo vakaras“ (Sielunpiirtäjän ilta, 2025) veiksmas vyksta XVII a. Olandijoje. Senstantis, žmonos ir anksti mirusio sūnaus gedintis dailininkas dienomis piešia paveikslą, kurio niekam nerodo, o vakarais rašo prisiminimus. Bičiulio įkalbėtas jis paskutinį kartą apsiima mokyti gabų ir, kaip vėliau paaiškėja, smurtaujančio tėvo engiamą jaunuolį, bet nenusivilia. Vis dėlto vieną lemtingą dieną mieste kyla gaisras ir gyvenimas pasikeičia iš esmės.

Romano istorija paliečia skaudžiausias – praradimo ir mirties, taip pat menininko, kaip netobulo individo prigimties, temas. Kritika atkreipia dėmesį į savitą šio J. Haahtelos kūrinio stilių, struktūra primenantį eiliuotą romaną ir neįprastai papasakotą daugiasluoksnę istoriją, kurios kontekstas atskleidžiamas subtiliais, lyg dailininko potėpiais.

 

 

JOELIS HAAHTELA

SIELOS TAPYTOJO VAKARAS (IŠTRAUKA)

4.

Šiandien vėjas stiprus. Olandai mėgsta skrybėles, jomis mėgina padidinti save. Bet vėjas nemėgsta skrybėlių, todėl šioje šalyje kepurės turi būti sunkios ir joms sunaudojama nemažai bebro kailio. Sunki skrybėlė sukelia galvos skausmą, ir olandai jį kenčia nuolatos. Negyvi bebrai ir amžinas skausmas. Nenuostabu, kad ši tauta laikoma keista.

Iš ryto pažįstamu keliu žingsniuoju pro stikliaus namus ir naująją bažnyčią. Skamba varpai, gatvėse tvyro šviežios duonos kvapas, kažkur girdėti žąsų gagenimas.

Sutinku tiek pažįstamų, kad nusprendžiu nuo rytojaus eiti ne įprastu keliu, o šalutinėmis gatvelėmis. Ir šiaip mėgstu miesto pakraščius, neapibrėžtas ir neapribotas vietas, tartum nežinančias, ar jos jau priskiriamos miestui, ar dar ne. Gyvenimas ten dar ieško formos, o miesto centre ją jau įgijęs, apibrėžtas ir rimtas. Jei trokšti laisvės, eik į miesto pakraštį. Jei reikia parašo dokumente, kulniuok į centrinę aikštę.

Traukiu už miesto mūrų, o ten suprantu, kad Dievas batu numynė Olandiją, gal atsitiktinai, o gal tyčia, nes, kur pažiūrėsi, lygumos.

Norėčiau dar pamatyti Alpes, nors kažin ar pavyks, kalnai pasiliko tolimoje jaunystėje. Italai trumpam buvo uždegę mano spalvas, bet grįžau namo ir jos vėl užgeso. Čia negali tapyti ryškiomis spalvomis, jos nedera prie vietos dvasios, žmonės gąsdinasi jų. Šiame krašte vertinamas tamsumas, o spalvos kelia įtarimą. Italai galvoja priešingai: tamsoje visada glūdi kas nors tamsaus.

Italai – šviesos vaikai, o mes šiaurėje gimstame tamsoje, gyvename tamsoje ir grįžtame į tamsą. Todėl kunigų kalboms apie šviesą vietos žmonės abejingi.

5.

Gritjė gerai manimi rūpinasi. Ji perpratusi mano įpročius, žino viską. Ir per žingsnį lenkia mane, tik kad aš retai ją matau. Ko nors paprašau, o ji jau ir padariusi.

Skrybėlė visada paruošta, apsiaustas taip pat. Skambant vakaro varpams nusileidžiu į pirmą aukštą ir randu ant stalo garuojantį puodelį arbatos. Šalia padėta trys džiūvėsiai ir gabalėlis sūrio, rytais laukia lėkštė grikių ir gumulėlis sviesto. Kartais ant stalo švyti iš Ispanijos atvežtas apelsinas, tarsi saulė žiemos vidury. Vasarą vazoje visada pamerkta šviežių gėlių – vilkdalgių, gvazdikų ar rožių.

Gritjės ištikimybė kaip mokinio, ji sektų paskui mane net į pasaulio kraštą, gyvybę paaukotų. Ji savaip myli mane – darbais, tarnyste, ir aš niekada negirdėjau jos skundžiantis. O kai suserga, nepasisako man, slepia.

Lengvai galėčiau ja pasinaudoti, ir ji pasiduotų. Bet tikrai nesinaudosiu. Aš taip pat ją myliu, bet kitaip nei Agnesę, įprastai ir kasdieniškai, be ugnies. Šiaip ar taip sunku būtų gyventi be jos. Pražūčiau per kelias savaites. 

6.

Reinvlitas mane vadina vienuoliu, nes neišeinu iš namų. Vis dėlto aš per mažai meldžiuosi, kad būtų galima laikyti vienuoliu, – nebent paveikslus priskirtume prie maldų. Visą gyvenimą tapiau Dievo garbei, nors gaudavau ir užmokestį, – turiu tai pripažinti. Šis namas tą įrodo.

Reinvlitas užsuka pavakare ir mes ilgai sėdime židinio ugnies šviesoje. Tai, kad paveikslas paslėptas už pertvaros, bičiulį trikdo, bet galiausiai jis nurimsta ir atsipalaiduoja.

Prisimename jaunystę ir kelionę į Romą. Didesnę kelio dalį nuėjome pėsčiomis, miegodavome po atviru dangumi, girdėdavome miškuose kaukiant vilkus. Kartais pasiilgdavome ugniakuro šilumos ir užsukdavome į kokius nors nakvynės namus, jei pasitaikydavo tinkami.

Piešdavome užeigose portretus, nors greitai pamatėme, kad karikatūras perka geriau, ypač vėliais vakarais. Geriausiai pirkdavo įžūlius paveikslus, o Reinvlitas buvo tikras jų meistras. Nežinau, kur jis įgijo tokių smulkmeniškų žinių apie gašlybes.

Vienuose nakvynės namuose pakliuvome į muštynes, bet išsisukome su keliomis mėlynėmis ir atgaila. Pažadėjome vietos bažnyčioje nutapyti du šventojo paveikslus ir tuo atpirkome kivirčą. Tegul dabar ten šventieji meldžiasi už mus Mergelei Marijai.

Piešėme ne vienoje Romos dirbtuvėje, ir vietos meistrai peikė mūsų potėpius, sakė, kad mirkome teptukus purve. Jie draudė mums naudotis ruda ir juoda, apskritai viskuo, kas šiaurietiška. Italija – graži šalis, mūsų bjaurių darbų jai nereikėjo.

Klausiu Reinvlito, ar prisimena Giotto freskas ir Asyžiaus dangų. Sako, kad Asyžiaus dangų jis prisimins palikdamas laiką ir persikeldamas į amžinybę. Jis keliaus ten per Asyžiaus dangų.

Paskui Reinvlitas užsiplieskia kalbėti apie gyvenimo tėkmę ir klausia, kodėl žmogus linkęs švaistyti tai, ko turi mažiausiai, kitaip tariant, laiką. Kaip kvailys, kuris šoka nuo tilto, nes bijo šokti nuo tilto.

Klausausi Reinvilto ir suprantu, kad mintyje jis turi kažką kita, ne laiko esmę. Galų gale jis atskleidžia savo užmačią ir klausia, ar priimčiau į mokinius vieną jaunuolį, bent bandomajam laikotarpiui.

Reinvlitas sako žinąs, kad seniai nepriimu mokinių, bet pasitaikė sutikti gabų vaikiną, ir tikriausiai jis man patiks. Jaunuolis dvejus metus mokėsi pas Vermeijeną ir dabar jam reikia kitokio mokytojo nei ta vidutinybė.

Jaunuolis turi kažką, ką ir mes kitados turėjome, tik sudėtinga tai suprantamiau paaiškinti, toliau įkalbinėja Reinvlitas. Šiaip ar taip, aš esą padaryčiau gerą darbą. Jaunuolis ne iš turtingųjų, o pasaulyje pražūva per daug galimybių. Dievas – didelis švaistūnas.

Sakau pasvarstysiąs, bet pradedančiojo neimsiąs. Jei vaikinas geba piešti, galiu pamokyti, antraip nesutinku. Taip nusprendžiu, nes Reinvlitas man kaip brolis. 

7.

Senka darbo valanda, aš kabinuosi jos kraštų. Vakare užkopiu laiptais į savo kambarį ir žengiu į praeitį. Su plunksna rankoje seku savo mintis, vejuosi kaip vagį tamsiame skersgatvyje, žiūriu į sniege dingstančius pėdsakus.

Šiandien praeitis aikštijasi, šalinasi plunksnos, sunkiai dėliojasi į žodžius. Per daug skausmo iškyla atmintyje, taip pat tokių dalykų, kuriuos gali matyti tik užmerkęs akis.

Reinvlitas sako, kad pasaulis pagrįstas sutartimis, o sutartys sudaromos tik su žmonėmis, ne su Dievu, nes Jo neįpareigoja jokios sąlygos. Ir kad senėjimas – tai atsisakymas vykdyti sutartis, diena iš dienos stiprėjantis nepajėgumas vykdyti tas sąlygas.

Aš manau, kad sutartys – tai vaizdiniai ir egzistuoja tol, kol jomis tikima. Popieriuje viskas tvirta, tačiau žmogaus kūnas silpnesnis ir už popierių.

Užgesinęs žvakę stoviu prie lango, žiūriu į tamsią gatvę. Gaudžia vakarinis varpas. Matau einant žmogų su žibintu, bet skrybėlės kraštas dengia veidą ir aš neatpažįstu to naktinio praeivio. 

8.

Iš ryto ateina tas Reinvlito jaunuolis, jis vardu Jakobas. Gudragalvis Reinvlitas net nelaukė mano atsakymo. Supykčiau, jei jo širdis nebūtų tokia gera.

Gritjė jau įleidusi jaunuolį. Jis laukia prie durų: sėdi klusniai, kojas ramiai padėjęs, o tai geras ženklas. Motina jį aprengė švariai, bet neturto nepaslėpsi. Jam gal šešiolika, kažin ar pats tiksliai žino, kiek.

Mostu pakviečiu eiti paskui, paduodu kreidą. Liepiu piešti ir stebiu liniją, nes ji pasako viską. Nematau rankos dvejonės. Linija juda natūraliai, iš gilumos, taip, kaip medis leidžia šakas, tuščiai nesvarstydamas.

Galiausiai pats atsisėdu priešais ir apverčiu smėlio laikrodį. Jaunuolis žiūri į mane ir kartu nežiūri. Ranka juda guviai, kreida trupa. Matau, kaip mano veidą piešia mintyse, paskui popieriuje. Tai, ką išvystu, apstulbina – nejau aš iš tiesų taip atrodau? Susivokiu, kad pastaruoju metu vengiau veidrodžių ir savo paties žvilgsnio.

Bandau tą jaunuolį ilgai, ir jis atrodo labai silpnas, lyg jam kažko trūktų. Vis dėlto kartais proto stiprybė atsveria kūno silpnumą. Rankos pakelia akmenis, protas – valstybes. Tiesa, mano bičiulis Reinvlitas lengvai kilnoja ir akmenis, ir valstybes.

Šiaip ar taip pirmas įspūdis geras. Gal Reinvlitas ir surezgė intrigą, bet to jaunuolio pavaryti nesiryžtu. Tegul ateina, tegul pasimoko keletą savaičių, pažiūrėsim, kas išeis. Atrodo, kad kai ką gero Jakobas į šiuos namus atneš, aš tai matau. 

9.

Kartais regisi, kad paveikslą tapau slapta nuo savęs. Nežinau, koks jis bus, bet kas nors jame atsiras, tuščia drobė – kaip tulpės svogūnėlis.

Visada žinojau, kad mano ranka pieš tinkamą liniją, norėsiu ar nenorėsiu. Jei Dievas yra, jeigu tokia jo valia, teišsipildo, teparodo Jis per mane tą drobėje. 

10.

Iš ryto triname pigmentus. Paaiškinu, paskui liepiu Jakobui dirbti pačiam ir jis greitai išmoksta. Akmeniniu grūstuku tuojau paruošia dramblio kaulo juodos dažą, taip pat švino baltalą, bet brangiai kainuojančiam lazuritui susmulkinti reikia įgūdžių ir kantrybės.

Kalbu apie tai, kaip vaizduojame plokščią paviršių, kartu kurdami erdvę ir gilumą, taip pat spalvomis. Į kraštovaizdį tapytojas žvelgia tarsi pro lęšį. Pirmiau nei vaizdą jis sukuria šviesų ir šešėlių visumą, tad reikia išmokti matyti juos visur.

Po pietų Gritjė patiekia mums daržovių sriubos, duonos, sūrio ir alaus. Pastebiu, kad jaunuolis alkanas, bet stengiasi tvardytis. Liepiu jam valgyti, kiek nori, virtuvėje yra atsargų. Padrąsinu, pats paimdamas duonos kampelį ir pamirkydamas ją sriuboje. Mėgstu paprastą valgį. Reinvlitas sako, kad mano skonis kaip kaimiečio, nors esu bendravęs su kilmingaisiais. Šiaip ar taip prie stalo atsiskleidžia žmogaus prigimtis.

Paskui vėl nagrinėjame spalvas ir aš matau, kad Jakobui patinka įvairūs geltonos atspalviai. Klausiu, kodėl jį taip traukia ta spalva ir Jakobas atsako, kad primena motinos kaspiną, kuriuo gėrėdavosi vaikystėje. Ta spalva žadina gerą jausmą. Jis visada mėgo geltoną.

Sakau, kad ir man patinka geltona, bet ją naudoti reikia atsargiai. Kinijoje geltona – imperatoriaus spalva, o pas mus Judas piešiamas su geltonu bailio apsiaustu. Dailininkai labai pakenkė geltonai, ir visai be reikalo nuskriaudė ją. Man atrodo, kad Olandijos žiemos paveiksluose būtinai turi rastis daugiau geltonos.

 

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Versta iš: Joel Haahtela. Sielunpiirtäjän ilta. Helsinki: Otava, 2025.