RAŠYTOJOS VIOLETOS ŠOBLINSKAITĖS ALEKSA NOVELĖ IŠ RENGIAMOS KNYGOS “PIRMUOJU ASMENIU”

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA

PASKUTINĖ PAŽINTIS

Pasižadėti neišvykti? Na, ištarkite šiuos žodžius dar kartą, pone tardytojau. O dabar pagalvokite, ką pasakėte. Ogi nieko! Taip taip, nieko. Matote? O jau buvote bepradedąs prieštarauti…

Aš ir savo moterį mokydavau taip mąstyti. Visados, kai pasakydavo akivaizdžią nesąmonę, kai vietoje argumento išgirsdavau tik bendravimo poreikio išsiugdytą stereotipą, paprašydavau: o dabar, mano mieloji, įsiklausyk, ką pasakei. Kartais ji suprasdavo, kartais ne, kartais tik apsimesdavo suprantanti. Kai apsimesdavo, tada labiausiai ir pykdavomės, nes aš esu tiesiog alergiškas bet kokiems apsimetinėjimams. Nežinau, gal toks gimiau. O gal išsiugdžiau pasibjaurėjimą matydamas, kiek daug aplinkui žmonių, kurie viena daro, visai ką kita galvoja. Bet grįžtu į savo kiemą, kad ir kaip liūdna, nes nuo šiol ir kiemas, ir namai – lyg nebe tie. Viskas čia dabar man primena, kad jos nebeturiu. Dėl rimtų dalykų mudu niekados nesivaidydavome, prisiekiu. Ką vadinu rimtu dalyku? Tai labai asmeniška, tačiau nuo šiol, manau, jau nebesvarbu. Turiu galvoje vaikus. Mudu negalėjome turėti vaikų. Aš kaltas. Na, kaltas lyg ir be kaltės, mat vaikystėje persirgau tokia, regis, visai nerimta liga, kuri net ir vadinama vaikiškai: kiaulytė… Infekcija, sukėlusi uždegimą sėklidėse, atėmė iš manęs galimybę turėti palikuonių. Aš, suprantama, pasveikau ir vyru tapau, – ji sakydavo, netgi nuolatos man kartodavo, kad esu geras vyras, ir tikrai nevaidino, vaidybą būčiau bemat atpažinęs, – tačiau tas nieko nekeičia, nes likau nevaisingas. Mano moteris žinojo šią bėdą. Na, ne iš karto, nes kurį laiką nė pats to neįtariau. Tačiau paskui, kai vaikų vis nebuvo, mudu pasiryžome išsitirti. Ji tą padarė pirmoji. Išvados buvo palankios, jos organizmas funkcionavo be trikdžių. O štai aš parnešiau į namus nelinksmų naujienų. Ir vis dėlto ji pasakė: tu nenusimink, tu žinok, jog mano širdis, kad ir kas bebūtų, priklauso tau.

Šis mėgiamas žmonos posakis taip pat keldavo man alergiją. Tačiau prisiverčiau jį toleruoti, juk buvo nukreiptas į mano asmenį, į mano asmens vertinimą, branginimą, reikalingumą, jei suprantate, ką noriu pasakyti. O tas atvejis, apie kurį privalau jums papasakoti, buvo seniai. Gal kokiais trečiaisiais ar ketvirtaisiais bendro gyvenimo metais. Mudu taip susikibome, taip susiėdėme, kad neištvėręs jos kvailumo sviedžiau į žemę ką tik prisipiltą taurę. Vynas išsiliejo ant parketo, o taurė sudužo į šukes. Viena krištolo šukė smigo jai tiesiai į pėdą, į tarpelį tarp mažylio ir bevardžio dešiniosios kojos pirštų. Negiliai, rodos, pataikė, bet pliūptelėjo kraujas ir – tas mane labiausiai suglumino! – jos kraujo spalva nė kiek nesiskyrė nuo vyno, kurį tą vakarą ragavome, spalvos. Šis vaizdas, ši asociacija smogė taip stipriai, kad negalėjau žodžio ištarti, o ir visas kažkaip sustingau, suakmenėjau, susigūžiau. Tikėjau ir netikėjau tuo, ką matau. Žiūrėjau, kaip ji krapšto šukę laukan, kaip suima rankomis pėdą, užspaudžia žaizdą, truputį palinguoja fotelyje, o paskui pakyla, eina į vonios kambarį, į miegamąjį, atplėšia spintą, grūda į vaiskiai žalią kelioninį krepšį savo apatinius, sijonus ir palaidines, užtraukia krepšio užtrauktuką, rakina duris… Sekiojau iš paskos, žiūrėjau, žiūrėjau, žiūrėjau, o pasakyti negalėjau nieko, nė žodžio neišdaužiau, menkiausiu judesiu nesustabdžiau jos, net nebandžiau stabdyti ir atitokau tik tada, kai išgirdau užvedamo automobilio variklį.

Kodėl mes kartais elgiamės kaip tikri idiotai? Nežinau. Ar galėtų būti, kad vyras, susisaistęs su moterimi, turi bent kartą gyvenime patirti išsiskyrimo nuodus, išragauti jų kartų ir sprangų skonį galugerklyje, nes paskui, kada nors vėliau, kai vėl pajus savyje kylantį akimirkos įniršį, žinodamas, kas jo laukia, jau negalės pasielgti neapdairiai?

Man tikrai gana buvo tos vienos pamokos. Niekados daugiau prieš ją nepakėliau rankos. Naktį, kol blaškiausi po kambarius vienui vienas, išgyvenau siaubingiausią frustraciją – atrodė, jog įvyko nebepataisoma nelaimė, kurios tiesiog fiziškai neištversiu. Suvokimas, kad sukūriau prielaidą išduoti namus, išeiti iš jų gal būt visam laikui, man kėlė siaubą. Kuo tirštesnė tamsa gulė langus, tuo mano siaubas didėjo, tvinko ir noko, aš neišmaniau, kaip susitvarkyti su tuštuma, užgulusia absoliučiai visus mano pojūčius, jusles ir mintis. Pasijutau esąs niekas!

Tiksliau suformuluoti savo būsenos negebu, nemoku. Galiu pasakyti tiek: žmonos sprendimas išeiti – tada juk dar nežinojau, kad košmaras tęsis vos vieną naktį! –  mane prislėgė kur kas labiau, nei nuosprendis, kad esu nevaisingas. Dabar manau, jog kaip tik todėl, kad negalėjome turėti vaikų, namai mudviem su žmona ir tapo tokie svarbūs. Aš, pavyzdžiui, kur nors išvykdamas visados turėjau vieną vienintelį norą – sugrįžti. Pasakysiu dar keisčiau: kiekviena komandiruotė buvo mano tikslas grįžti į ten, iš kur lyg ir neišvažiavau, juk mes, net atsidūrę labai toli nuo namų, toli nuo įprastos būties ir buities, vis viena neištrūkstame iš erdvės, kurioje vienintelėje galime save tiksliai identifikuoti. Taip, fizinis mūsų kūnas nuolatos migruoja, juda, nesvarbu kokiu būdu – nuosavu automobiliu, maršrutiniu autobusu, traukiniu, lėktuvu ar paprasčiausiai žingsniuojant pirmyn atgal, tačiau dvasinė substancija neiškeliauja niekur. Ji lieka! Nebūtinai veidrodyje, prie kurio žmogus pasitaiso kaklaraištį ir persibraukia plaukus, nebūtinai laikrodyje, kuris tiksi kasdienių įpročių ritualus, nebūtinai prie stalo, prie kurio valgomi pusryčiai ir vakarienė. Nebūtinai netgi lovoje, kuri saugo milijardų milijardus savininko odos atplaišėlių, jo kvapų niuansus ir jo sapnų atmintį. Dvasinės substancijos tvarumu žmogaus namuose patikimai rūpinasi net ir dulkės, kurios, kaip juokaudavo žmona, atsiranda iš niekur. Ji turėjo humoro jausmą, mano velionė. Su žmogumi, kuris to jausmo neturi, kitam yra labai sunku, o man sunku tikrai nebuvo. Man nepakeliamai sunku dabar, kai jos nebėra, nors namai liudija visai ką kita. Kas, jūsų manymu, nubraukia duonos trupinius nuo stalo po pusryčių? Kas palaisto gėles, kai jų lapeliai pradeda niauktis, išgarinę visą vandenį? Kas kiekvieną rytą padeda ant radiatorių mano kojines, kad sušiltų? Aš to tikrai nedarau! Ir tikrai ne aš palikau plaukų šukose prie veidrodžio, ne aš pasvėriau ant kėdės svetainėje jos žydrą suknelę su į medžiagą įaustais rožiniais bulvių žiedais, ne aš vonioje ant kriauklės krašto pasidėjau auskarus. Nežinau, kaip namai visą tą padaro, kai jos nebėra, tačiau tai faktas, pone tardytojau, ir nemanykite, kad išsikrausčiau iš galvos, nors ir vadinate mane įtariamuoju.

Suprantu: jūs nekantraujate išgirsti visai ką kita ir, ką dabar čia šneku, atrodo vien tuščias laiko gaišimas, gal net maivymasis. Tačiau aš – ne gimnazistas, maivytis nemoku. Pasakoju, nes kaip kitaip paaiškinčiau jums savo poelgio, kurį laikote nusikaltimu, motyvą? Nesu nusikaltėlis, prisiekiu. Mano sprendimą padiktavo vien begalinis geismas pažinti iki galo. Manyčiau, visiškai teisėtas poreikis – pažinti ir suprasti, kas iki šiol atrodė nepažinu. Ji taip ir sakydavo, vos tik vėl pradėdavome nesusikalbėti: nenusimink, taip jau yra šiam pasauly – net patys artimiausieji žmonės negali vienas kito pažinti pilnai. Nežinau, iš kur tą mintį ištraukė, bet gal tas ją guodė? Moterys, kurios nori, tačiau negali turėti vaikų, paguodos ieško bet kur. Man taip atrodo. Mano žmona norėjo gimdyti. Ne taip, kaip dabartinės plevėsos. Nors ne, negerai pasakiau. Negražiai. Ir gal visai be reikalo. Jos gali būti teisios, tos jaunos moterys, štai kas baisiausia. Gyventi visuomenėje, kuri bet kurią akimirką gali atimti iš tavęs, ką turi brangiausia, ką sukūrei iš nieko, vien iš meilės ir atsidavimo kitam, nėra saugu. Į tokią visuomenę jau artėjame, skriejame tiesiog kosminiu greičiu, šito juk nepaneigsite, pone tardytojau. Moterų instinktai stipresni. Tikėtina, kad galimas grėsmes jos pajunta kur kas anksčiau, nei viešumoje ima rodytis pirmieji ligos požymiai. Ypač jautriai moterys reaguoja, kai grėsmės nukreiptos prieš žmogiškąjį orumą. Gal, sakau, jų organizme, kai pasaulis ima eiti iš proto, atsiranda kokių nors būtinosios ginties fermentų? Perspėjančių, reikalaujančių keisti nusistovėjusią tvarką. Jeigu gebėtume tų fermentų aptikti, jei mokėtume juos atpažinti, gal viskas būtų kitaip? Žmogiškiau.

Nesiraukykite, pone tardytojau. Turiu teisę apie tai kalbėti, nes mano elgesyje nieko nežmoniško nebuvo. Ničnieko. Atvirkščiai, aš elgiausi labai pagarbiai. Juk nemanote, kad būčiau norėjęs pažeminti moterį, su kuria širdis širdin gyvenome trisdešimt ketverius metus ir su kuria kartu pasenome, moterį, kuri, sužinojusi, kad esu nepilnavertis, turėjo pilną teisę pasakyti man sudie ir kurti naują šeimą? Ji to nepadarė, mano velionė žmona, ji sugebėjo mylėti mane iki galo – netobulą, kartais labai nervingą, neteisingą, atšiaurų, užsivertusį darbais, liguistai paisantį tvarkos ir drausmės, turintį keistų įpročių, menkai komunikabilų, atitvėrusį ne tik save, bet ir ją nuo tuščiažiedžių malonumų, nuo triukšmingų kompanijų ir pasiplepėjimų su draugėmis, įkalinusį, – nors be geležinių užraktų ir grotuotų langų, – namuose, kuriuos taip vargiai abu susikūrėme…

Apie tokias moteris sakoma, kad jos vertos būti ant rankų nešiojamos. Kol buvo gyva, šis posakis, kaip ir kiti mano minėtieji, man atrodė vien tuščias muilo burbulas. Tačiau kai iš tiesų pakėliau ją ant rankų, supratau labai labai klydęs. Todėl su mirusia elgiausi dvigubai, gal net keturgubai švelniau. Kas per žmogus būčiau, jei gėdyčiausi velionei parodyto švelnumo? Ne, elgtis su ja nederamai, nepagarbiai, nešvelniai tikrai nebūčiau galėjęs sau leisti. Juk norėjau visai ko kito – pasidžiaugti paskutinį kartą, pabučiuoti, paglostyti, paliesti pirštais ir apčiuopti jos ištikimybės gelmes. Norėjau pažinti ją iki galo. Tik tiek.

O iš tiesų aš labai džiaugiuosi padaręs, ką padariau. Kad ne gydytoja, ne ta ligoninės giltinė žalsvu kostiumėliu, gal ir nebūčiau susipratęs. Bet vos tik ji manęs paklausė, ar norėsiu skrodimo – įsiklausykite, pone tardytojau, koks baisus, koks gyvuliškas žodis: skrodimas! – apsisprendžiau akimirksniu.

Ne, nesijaučiu nusikaltęs. Jaučiuosi ramus. Juk nieko blogo nepadariau, tik neleidau, kad svetimos rankos čiupinėtų, kas man be galo brangu ir kas tiktai man vienam tepriklauso. Manau, garbingai įvykdžiau paskutinę savo žmonos valią, nors tiesmuka ji niekados nebuvo. Tačiau ką kita galėjo reikšti kitados man atrodęs banalus ir nuvalkiotas sakinys: tu žinok, jog mažutė, krauju kaip raudonu vynu apkrešėjusi mano širdis, kad ir kas bebūtų, priklauso tau?

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba