EDMUNDAS JANUŠAITIS. NAUJO ROMAN0 “ČIA ESU AŠ” IŠTRAUKA

“Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką,” – žurnale “Nemunas” apie naują Edmundo Janušaičio romaną rašo knygos redaktorius Jonas Vabuolas.

Skelbiame iki šiol nepublikuotus romano fragmentus.

EDMUNDAS JANUŠAITIS

 

GYVYBĖS LIEPSNA, ARBA NORAS (NE)PABUSTI ŠALIA MIRUSIO KŪNO

Norisi keiktis.

Brendu į negyvenamą salą Neryje su maisto ryšulėliu virš galvos, stengiuosi kojomis neužkliūti už aštrių dugno akmenų. Srovės nebijau – gylis bambos nesiekia. Baugu tik dėl nešulio. Jis toks neįprastai sunkus, kad jaučiuosi lyg iš psichiatrinės ligoninės pabėgęs ligonis, turintis sunkią kriminalinę praeitį. Pakol ropščiuosi krantan, suvis pasijuntu it rentgenu peršviestas…

– Aš čia, – veikiau pajuntu, nei išgirstu radioaktyvų šnabždesį. – Slaptažodį… – į ausis atsimuša duslaus garso raibuliuojanti bangelė.

– „Šepingtonai“, sumauti subinbruzdžiai „Šepingtonai“…

– Gerai, kad meni genijus. Toli šausi, ne taip kaip daugelis – vos iki pirmo gitaros akordo pabaigos, kai tik išvysta pilnus pieno Fifos kibirus, – sududena kimus balsas. – Kaip, ar niekas neatsivilko paskui tavo uodegą? – dar įbedė kakton klaustuką.

– Kad nepastebėjau…

– Na, na. Nemanyk, kad traukiu per dantį kaip baobabą. Pats supranti – atsarga gėdos nedaro…

Taigi, spoksau į pūkais padengtą Tiškos smakrą ir bandau suvokti bėglio likimą. Kol apčiuopomis klydinėju minčių šešėliuose, užuot šovęs tiesiai į šviesą tunelio gale, anas čiumpa rezginę su ėdalu.

– Tik buterbrodai su kepenine? – numykia.

– O tu gal su skilandžiu laukei? Pats žinai, koks mūsų šeimos biudžetas. Aš dar šulėje trinuos, tiesiai priešais mokytoją į pirmą suolą pasodintas, o tėvai tokiuose darbuose, jog nebent negyvą pelę namo parsinešti galėtų. Manai, man lengva? Nei nusišperint, nei nusiperst pirmūnų suole nėra patogu. Maža to, sėdžiu kaip ant žarijų, tiksliau, guliu kaip koks parodomasis eksponatas, vienui vienas. Neišeina net Dviejų partijos suburt… Nebent… numetus ant grindų parkerį, jį keliant pamatyt, kokios spalvos kelnytes mūvi jauna fizikos mokytoja. Bet fizikos pamokos būna retai, mokytoja įtari, nors ir su miniaku, o lūpas dažosi ta pačia spalva kaip Soskė. 

– Soskės neliesk. Turbūt girdėjai murmeles apie mūsų istoriją? – klausiamai provokuoja kaip neuždegtas degtukas Tiška.

– Kažką…

– Tik kažką, ar riebiai, su visais pribombasais?

– Koks skirtumas. Kuo mažiau žinosi, tuo ramiau naktimis miegosi, ar ne?

– Klausimu bandai ledą pramušti. O kur kruopos?– sunerimsta bėglys. – Gal manai, kad aš vien buterbrodais skrandį užkišu?

– Kokios dar kruopos? – nustembu.

– Paprastos, bet stebuklingos, – krypteli galvą Tiška sugautų ūsorių krūvelės link. – Galėtum ir katiliuką žuvienei atboginti. Alaus atnešei?

– Ne, tik naminio vyno. Tėvas sakė, jei bus „mirtinas reikalas“, galiu juo pagirdyti trokštantį net be jo sutikimo.

– Trenktas tas tavo tėvas. Kiek voltų vynas?

– Iš kur man žinot, aš ne elektrikas. Bus gal koks dvylika…

– Šūdas, bet vis tiek tūpk ant akmens. Gerą tėvą turi, – išmaukęs porą gerų gurkšnių susimąsto bėglys. – Ne taip kaip aš, – priduria ir atkiša nusausintą butelį. – Trauksi?

– Kodėl gi ne, – atšaunu. – Bliamba, galėjo mažiau cukraus įdėti…

– Nafig kabinėjiesi prie to cukraus. Ar gitarai šeštą stygą atvilkai? Tą storiausią, kurios Romo prašiau? – paklausia

– O kaipgi, vos galo negavau betempdamas, – suprunkščiu. – Bet tu man atsakyk, nafig tau ta šešta, kai dažniausiai nutrūksta pirma ir trečia?

– Šešta tvirta kaip virvė. Skamba kietai; ja gali pakabint tikrą roką, kuris gaudžia kaip varpas ir verčia iš klumpių lyg aršus uraganas. Užtenka tik…

– Tai pavaryk, užkurk kreizą, – raginu. – Negyvenama sala seniai negirdėjo pjaunant iš koto verčiančių gabalų. Krauk malkų, kad protas aptemtų…

– Neskubėk lyg žiemą basas į voronoką. Muzika, brol, išlaisvina, o ne prilenkia prie žemės tavo bagažinę kaip faro bananas, – baigdamas sukti virvagalį patenkintas porina Tiška. – Na štai, beliks tik šiek tiek paderinti – ir pirmyn. Pirmas varysi? – paklausia.

– Kad ne. Geriau tu…

– Gerai. Girdėjai mūsų firminį, beveik vienmetį su Ob la di, ob la da? Patikėk, ne ką prastesnis. Šokiuose kai pavarom, ne tik salėje šokantiems, bet ir patiems kiaušai svyla. Pamatytum, kaip panos mus tuomet akimis ryja. Įmanytų, be paskutinio patepimo prarytų, – kaip kirviu nukerta bėglys paridendamas tuščią butelį į pavėsį. – Tu tik paklausyk…

Ką čia daugiau bepridursi.

Tarp gausybės besikartojančių la la, tarp meilės ir liūdesio besipinančių garsų mūšos, tarp pergalės fejerverkų šviesos ir kartaus pralaimėjimo sutemų aš visa šiurpstančia oda pajutau, gal pirmą kartą gyvenime, besiartinančio likimo traukinio monotonišką ratų bildėjimą, suaugusį su Tiškos dainos priedainiu: …Solo guitar, bass guitar, rhythm guitar rides like Shepingtons, cry like Shepingtons, sings like Shepingtons… Akimirką pasirodė, jog traukinys rieda vienu bėgiu, nelyginant bėglio ranka šeštąja styga. Vis žemyn, žemyn, kol sustingsta kažkur gitaros grifo pabaigoje ties aštuntuoju ladu, panašiai kaip klaidžiojantis žodis paskutinėje sakinio stotelėje.

Tuomet ir supratau, kad niekas čia niekados nieko šioje negyvenamoje saloje neišduos, nes čia karaliauja ir farams užpakalius spardo išdykėliai „Šepingtonai“.

 

LAIKRAŠČIAI IR LAUKO TUALETAI

 

Kartais tingiu galvoti.

Tiesiog sėdžiu ant savųjų prisiminimų skylės ir nusismaukusi kelnaites bandau išsituštinti. Jaučiuosi kaip balerina, šokanti ant nepakartojamų įvykių griaunamo iliuzijų tilto, kantriai ieškanti atramos kojų pirštams.

Bala nematė, didelių kaip slyvos mozolių, tos juodos nakties gaišaties ir vėjo švilpesio pro plyšius iš ten, kur jo visai nelaukiau.

Kai palengvėja, atsistoju ori lyg Karalienė, aukštais alpes primenančiais papais nustumdama pusiaukelės abejones, pasirąžau ir… vėl pritupiu. Velniai žino, kiek kartų kartoju šį pratimą.

Kadaise, tais laikais, kai mama buvo gyva, kai žinojau be galo daug, kad net neklausiau jos pamokymų bei patarimų, tikėjau, jog žemė yra apvali. To neužmirštu ir dabar, sulig kiekvienu pritūpimu tikrindama žemės trauką. Tai, visų pirma, neleidžia užmigti ant laurų, antra, – primena vietą, kurioje ne dažnai tenka būti.

Girdėjau kalbant, jog keliaudami pavargstame.

Galbūt.

Aną dieną kaip tik apie tai mąsčiau. Ypač apie nueitus kelius, pirktą mokyklinę uniformą ir raudona liepsna liepsnojančius pionierių kaklaraiščius – „silkes“. Tas, kurios rišamos po kaklu, o ne po sijonu – vyriškų rankų žvejojamos prisegtos nailoninės moteriškos kojinės.

Trumpiau tariant, galbūt atėjo laikas raukti prisiminimų skylę. Raukti taip, kad net brokoliai iš raukų išlįstų. Kad savo darbus atpažintume ne vien iš sukarpytų laikraščių puslapių, bet ir iš lauko tualetų.

Ne visiems pavyksta slapstytis negyvenamos salos krūmynuose, srėbti nežinios košę ar išvengti proto prižiūrėtojų brolijos, kad per visą lentos ilgį ir plotį netektų stumdyti juodų ir baltų šaškių Černiachovsko psichuškėje. 

Katinėliui sekėsi.

Po to, kai šokiuose išėjęs parūkyti per ilgąją muzikinę pertrauką vienam Hamburgo gaidžiui išspardė šikynę, o jį tramdyti puolusiam farų ožiui nusuko ragus, maniau – amen. Pariš mažų mažiausiai penkeriems metams. Tuomet – sudiev Palangos Vudstokui. Žliumbk nežliumbus saulėtą vasaros dieną ant akmenų prie Rąžės, vienui viena kančios ir sielvarto slėnyje, bet…

Dievas yra. Vienas ir tikras, – kaip mano meilė katinėlis iš „Šepingtonų“.

Nesvarbu, kad jis groja tik nušiurusia bosine gitara, bet kaip užburiančiai kniaukia. Drįsčiau prisiekti ranką padėjus ant kryžiaus, – kiečiau už pačius Karelą Gotą ir Emilį Dmitrovą kartu sudėjus. Jei netikite, alpkite ir griūkit iš pavydo!

Panos sako, kad aš taip šneku iš meilės ir pagarbos socialistinei estradai. Dar girdėjau, kaip jos už akių kuždasi, kad taip atsitinka tik toms pusdurnėms, kurioms neteko klausytis rolingų arba blogiausiu atveju doorsų su pačiu Morisonu…

Eina jos šikt!

Ką, jų kapitalistiniai pampalai ilgesni ir storesni nei manojo Artūro?

Na, štai.

Tikra kvėša, – ėmiau ir išsidaviau. Ištariau mylimojo katinėlio vardą be reikalo. Dievas mato – netyčia.

Visai kaip ankstyvoje jaunystėje, „Lenino“ vardu pavadinto kolchozo lauko tualete, kai pati to nežinodama nusivaliau dar neobliuotą savo rūrą laikraščio skiaute, kurios vienoje pusėje buvo atspaustas generalinio sekretoriaus atvaizdas.

Iš kur tada galėjau žinoti, kad vienas jaunas stalius, pradedantis daugintis komunistas brigadininkas slapčia šnipinės mane pro medinės būdelės apačią?

Taigi, tuomet kilo daug triukšmo.

Prieš savo valią tapau liaudies prieše.

Laimei, kaip sakė močiutė, niekam nešovė patikrinti likusių jos stropiai iš taupumo sukarpytų laikraščio skiaučių. Pasirodo, tarp spausdinto teksto skiaučių lauko šikinyke buvo surūšiuoti net viso politinio biuro narių atvaizdai, tiesa, kiek mažesni nei mano panaudoto generalinio sekretoriaus.

Et, neteko keliauti į Sibirą, todėl verčiau patylėsiu.

Tikiuosi, draugų globojamam Artūrui neteks nieko panašaus patirti…

 

KAI SKAITYSI NESUPRANTAMĄ TEKSTĄ, JO NEKEIK, TIK STENKIS PAŽINTI

 

Matyti – nereiškia tikėti.

Spoksau į Tišką, klausausi jo žodžių ir netveriu savame kailyje. Anoks ten tas mano kailis – beveik nepastebimas. Daugelis drožia pro jį, net neatsisuka, tarsi plauktų pro nematomą salą Ramiajame vandenyne. Gal ir gerai, kad tokį turiu – pačiam saugiau ir kitiems problemų nekeliu.

Kas kita draugams.

– Klausyk, jei kas, ar gitarą priglausi? Anksčiau ar vėliau mane vis tiek farai užtrumpins. Aš – tiek to, bet gitaros gaila. Jei tik ji kalbėti galėtų… – susigraudina Artūras.

– Tai ką? Prisipažintų, kad Leningrade gimė? – traukiu per dantį

– Atšok. Kokią iš Soskės nukniaukiau, tai jau ne tavo suknistas reikalas. Negi nejauti, kaip ji skamba? Pats matai – kol kas po ranka neturiu geresnės, kuria galėčiau į bukas bolševikų smegenis roką kalti. Manau neapvils… – atsidūsta.

– Matyt…

– Kas matyt? Reikėjo matyt Soskę žliumbiant, kai leningradietę iš jos neribotam laikui skolinausi. Mat ji, kad ją kur jokeris, netiki, jog laikui atėjus atiduosiu. Todėl prižadėjau Soskę vesti, o kad pažado nepamirščiau, leningradietę jos vardu pavadinau… – suvis išskysta vienintelės ir nepakartojamos „Šepingtonų“ grupės lyderis.

– Gal ir neblogas kontraktas. Tik tas vardas ar pravardė kažkaip neskamba. Gal geriau „Plačiaburnė“, nes Soskė primena kažką tokio, apie ką turbūt ir pats dažnai ne į temą pasvajoji, bet kaip gitarai, – numykiu, – vardas, sakyčiau, visai pakenčiamas… – toliau traukiu būsimą jaunikį per dantį.

– Pase ji Salomėja. Man – Salė. Pakeitus kirtį net primena skylę, kurioje špilinam roką. Tik bėda, kad nei geros aparatūros, nei klasiškų gitarų neturime. Žodžiu, visiškas provalas. O pats kokia gitara barškini?..

– Et, – numoju ranka. – Bobiška. Ją dar mano mama jaunystėje zulindavo. Taip pat leningradietė, bet daug mažesnė ir bent dvidešimčia metų senesnė už taviškę. Nors ir apdaužyta, bet chebra sako, kad pizdec kaip dar skamba. Aš pats ne durnas – ne kartą mačiau, kaip mergos, jos pirmų akordų skambesio priblokštos, numiršta.

– Atseit susileidžia, – prunkšteli Artūras.

– Nežinau, negramdžiau…

– Na jau…

– Šventa tiesa. Net nesmagiai pasijuntu. Įsivaizduoji, kas būtų, jei su gera elektrine visu garsu pavaryčiau, – nejučia užsisvajoju

– Tu ką, elektrinės neturi? – atšlyja nuo manęs nustebęs Tiška.

– Tėvas sako, kad ir be gitaros finansiškai vos pratempiam, – bandau pajuokauti. – Jei atviriau, kai vėjas kišenėse švilpia, tai ir „bobiškos“ garsai sielą glosto. Net keletą dainų pabandžiau sukurti. Gal ir grupę pavyks kada nors…

– Girdėjau, Romas kažką minėjo. Galėtum fainą grupę sulipdyti. Kur grotumėte? – klausimu užbaigia Artūras.

– Net nežinau. Šokiuose man kartais vos vieną šmotą pavaryti duoda ir dar pezi, kad daina chujova ir chujoviškiausias tekstas, kokį jiems kada nors teko girdėti. Tiesa, būna kartais žavių akimirkų, kai nusileidžia ant žemės ir trenktu briedžiu išvadina, nepamiršdami pridurti, neva aš ne Džageris iš rolingų, kad galėčiau išsidirbinėti, neturėdamas babkių netgi nuosavai elektrinei gitarai.

– Paskolint neprašei? – prapliumpa juoktis bėglys.

– Pažiūrėsim, kas juoksis paskutinis, – šypteliu. – O tu bent mano eilėraščius skaitei?

– Dar ne, bet jei prižadi juos atsiųsti į Černiachovską, būtinai perskaitysiu.

– Pažadas už pažadą, – atsakau. – Prisiekiu Soskę, tai yra Plačiaburnę, mylėt ir globot, pakol Lietuvoje nenusileis paskutiniojo šepingtono gyvenimo saulė, – pusiu rimtai, pusiau juokais pasakau imdamas Tiškos gitarą į rankas.

Nenuostabu.

Tuomet buvau dar nepataisomas idealistas ir nemaniau, jog gyvenimo išdaigos gali būti kur kas greitesnės už manuosius priesaikos žodžius.

 

GALVOS SKAUSMAI IR GELEŽINIŲ ŽIRGŲ LAIKAS

 

Šlykštu.

Šiandien šulėje trys rašomieji.

Teks šklenkint.

Vos apie tai pagalvoju, darosi bloga. Nors imk ir įjunk durnių. Kiek teko girdėti, kuriam laikui padeda.

– Mama, rašyk raštelį „gerb. Auklėtojai“, jog sergu ir šiandien negalėsiu būti pamokose. Antraip gale trimestro vėl po šaibą iš fizikos ir chemijos suraitys. O kur dar algebra su geoma? Sėsiu antriems metams visos mūsų garbingos giminės ir neaprėpiamos Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos gėdai lyg paskutinis veltėdis. Kaip Tėvas tuomet kaimynams į akis pažiūrės, kuo močiutė, vienkiemyje pamelžusi karvę, vakare prie spingsulės seneliui pasigirs? Kad anūkas ilgo plauko, bet trumpo proto? – beriu greitakalbe žodžius it žirnius į sieną. – mam, a mam…

Mama ilgai it penkmečio planas tyli. Nuojauta kužda, kad lengvai neišsisuksiu – teks šklenkint. Ką gi, ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Reikėtų tik plavkių ir kortų kaladės nepamiršti. Toliau bus matyti…

– Praėjusią savaitę dusyk pažymą rašiau. Ar tik nebūsi ko nors iškrėtęs? Žinok, mums su tėvu gyvas galvos skausmas esi. Prieš porą savaičių, kai užėjau į mokyklą, mokytojai kaip varnai suskridę man vos akių neišdraskė. Kad nors vieną gražų žodį apie tave būčiau išgirdusi. Sakė, net knygų nesivargini su savimi nešiotis? – tylą nutraukia mam.

– Kad sunkios tos knygos, sunkesnės už mokslą. Kol į „šulę“ net ir tuščiomis rankomis nupėdinu, mane nesveikas prakaitas išpila. Nors gręžk. Tikrai ne kurortai, mam. O šiandien dar trys „rašomieji“. Nesinori be reikalo šaibų prisirinkti, – kalu geležį, kol karšta.

– Varge, tu mano varge. Net kakta befilosofuojant išrasojo. Galėtumei į „Amerikos balsą“ kartu su tėvu eiti dirbti arba į tą „Švedijos radiją“, kurį sekmadieniais per mišių laiką ausį prikišęs klausaisi…

– Geriau jau tiesiu taikymu į „Liuksemburgo radiją“. Ten kiaurą parą muziką groja, o pliurpia taip greitai, kad net bolševikai neužčiaupia. Tiesa, kartais svolačiai paleidžia garso slopintuvus, bet tai tik užgrūdina, nors be riebių rusiškų keiksmų neišsiverčiame. Toks jau tas valdžios pasaldintas ir mūsų VEF spidolomis palaikomas populiarių stočių Vakaruose likimas,– profesoriška kalba bandau užliūliuoti mamos budrumą.

Bepostringaudamas nepastebiu, kaip ji pradingsta mūsų namo durų žiotyse, akimirką išsigąstu, tačiau nudžiungu ją išvydęs su baltu popieriaus lapu rankoje, kuris man primena baltą kapituliacijos vėliavą.

– Imk, – teištaria. – Bet kad būtų paskutinis kartas.

– Ačiū, – burbteliu. – Pasistengsiu…

Dorai nepamenu, kelinta tai buvo mano užpakalio dangstymo operacijos pažyma, parašyta atlaidžios mam rankos. Čiupau ją ir nuskuodžiau vartų link, už kurių palengva sklaidėsi rašomųjų baimės rūkas. Jaučiausi lengvai pakylėtas, atsipūtęs kaip belgas sklandytuve. Man buvo visiškai nesvarbu, kur link mane nuneš šios dienos oro srovė, ar lis lietus, ar švies saulė. Tiesiog jaučiausi tarsi nubraukęs niūrius voratinklius nuo nuotaikos debesio. Net gatvėje žvengianti geležinių žirgų gauja, primenanti drakono uodegą, šį kartą atrodė daugsyk ramesnė ir taikesnė, nei apie ją iki šiol buvau manęs. Matyt, dar tik ruošiasi planiniam žygiui į atžėlusias Kleboniškio ganyklas.

 

KAI LYRIKA APLEIDŽIA, O ROKAS NE VISADA VEŽA

 

Ką manote apie gatve švilpiančią Karalienę, apsikabinusią riterio juosmenį?

Nelygu, kokia Karalienė, iš kokios karalystės ir kur skuba. Tik žinoma, kaip kadaise yra sakęs vienas riteris, panorėjęs likti nežinomas, „jog gražiausios mergos būna iš Šančių, o bernai iš Žaliakalnio“.

Argi nenuostabus teiginys?

Bėda viena – skaudu, kad Žaliakalnis nėra karalystė.

Bet tai nereiškia, kad jis negali ja tapti. Tereikia įtempti svajonių bures, pasirinkti tinkamą metą, tinkamą kryptį ir pasukti aplink ašį abejonių moliuskais aplipusias smegenis. Tuomet gal išbyrėtų pjuvenos ir kaukolės bunkeryje atsirastų vietos vienai kitai padoresnei vilčiai.

Bala žino.

Žiopsant į „Jawos“ karalystės riterius apninka įvairios mintys. Kai kurios – trenktos iki nuplikimo…

Nekeista.

Kai siela dainuoja, materijai lieka vis mažiau vietos. Niekam ne paslaptis, kiek kainuoja „Jawa“. Krūvą pinigų. Už ją ne tik kelias gitaras, bet gal ir stiprintuvą nusipirktum. Gal dar ant keleto bokalų „Žigulinio“ alaus liktų.

Ar Karalienė geria „Žigulinį’?

Manau, kad ne.

Nebent būtų kilusi iš mažos ir neturtingos karalystės. Kitaip tariant, išėjusi su „ubago terba“ arba nebent labai ištroškus. Tokias galima atpažinti vos užmetus akį ir nesunkiai pakabinti be gitaros, vien liežuviu.

Tikra Karalienė kitokia.

Jos atvaizdas puikuojasi net ant pašto ženklų. Ji turi didžiulius rūmus, važinėja puošnia karieta ir gyvena blizgančioje prabangoje. Tokią vargu bau ar už visą pasaulio auksą ir briliantus pakabinsi. Išlepusi kaip gauruota naminė katė, įnoringa lyg auksiniame narvelyje gyvenanti papūga.

O pa pa.

Nuo vaizdų iki iliuzijų. Nuo nuogos tiesos, iki nekalto prasidėjimo. Tarsi vaikščiojanti Nuodėmė, praeidama prošal, peiliu brūkšteltų per motociklų padangas arba pribertų į jų blizgančius bakus smėlio. Nedaug, gal tik tiek, kad ateities kartoms bent trumpam išnyktų nepakartojamas geležinių žirgų šėlo ir jų audringų kelionių svaiginantis metas.

Ar tai įmanoma?

Einantis tuo pačiu keliu negalvoja apie kelius, kuriais nepasuko. Tuo vienaskaitos ego skiriasi nuo taikomosios daugiskaitos. Turėti vieną tikslą yra viena, turėti daug – kaip čia pasakius…

Tyla gera byla.

Ypač kai prie gatvės tvoros, tarp geležinių žirgų ir jų riterių, besisukioja kelios „pupos“. Sklinda nežabotos fantazijos kalbos, kad kai tokios savo šlaunimis tarsi gebenės ūsais apsiveja ne tik žirgų, bet ir riterių šonus, tai jų meilės nei su šaknimis išrausi, nei burtažodžiais atsikratysi.

Tarp kitko.

Jei lyrika atšipo, o vežantis rokas užkimo, neskubėkit į pliažą.

Kai užsikuria, „Jawos“ su riterių „pupomis“ veža toliau už Vudstoką, drauge su visais jiems į uodegą pučiančiais kelių inspektoriais.

 

KORTŲ KALADĖ, VEŽIMAS IR PAŠTO ŽENKLŲ ALBUMAS

 

Diena kaip diena.

Galėčiau nesikabinėti kaip šakalas į praeivių kulkšnis.

Tik, netoliese riogsantis alaus balaganas, primenantis nuo šlapimo smirdantį ožio gardą, jau atvertas ir kvėpuoja troškulį malšinančia viltimi per visą nutįsusios eilės ilgį.

– Lįsk čia. Vėl į pirdas spoksojai, užuot kuleikoje frontą laikęs. Kiek sveri? – nukelia iš kosmoso į išdegusios žemės realybę Pranašas.

– Basas. Dorai pasipurčius gal koks pusrublis išbyrėtų, – raportuoju.

– Tiks.

– Kas tiks? Vėl prisiliuobsiu iki žemės graibymo…

– Klausyk, kas tau sakoma. Geriam tik alų, nemaišom su jokiais birzgalais. Manai, aš noriu lūžti, kai spiečius reikalų aplink? Nuleisk garą – juk penktadienis, šoferių diena.

– Tu ką, šoferis?..

– Koks tavo reikalas, ko prikibai kaip pyderas prie užpakalio. Lituanistas, mat atsirado, – prunkšteli Pranašas. – Gal pasakysi, kad mano klička nepatinka?

– Eik šikt, Pranai. Man ir be tavo kalbų vidurius suka. Yra Italijoje toks miestas Triestas. Na, pats supranti, jei alus krikštytas, tai yra skiestas…

– Nestumk vežimo be kortų kaladės. Ko verta gerklė, jei rūra nelaiko. Ne su tais bičais susidedi, ne tą alų siurbi, – iškelia didįjį pirštą dangun Pranašas. – Jei kas – fortai netoliese…

– Iki fortų toloka. Galiu nespėti…

– Ne tu pirmas… Gerk burna, nebūk durna. Kodėl ne mokykloje?

– Atspėk iš pirmo karto, – pradedu nervintis.

– Šklenkini, – tiesiai į dešimtuką pataiko Pranas. – Ženk per mokslą žingsnį platų, kad mažiau suplyštų batai, kai suplyš, tai bus blogai, išlįs pirštai ir nagai, ar ne? – surimavo ką tik iškeptas poetas.

– Negąsdink. Šiandien trys rašomieji, todėl pasiėmiau išeiginę. Kad nebūtų liūdna, dar ir kortų kaladę prigriebiau. Sulošiu keletą vežimų su chebra – ir pliažan. Per fortus nosies tiesumu takeliu žemyn, tiesiai prie Neries. Kaip sakoma, bildu bildu, strazdu brazdu. Kas panorės, pliaže atsilošti galės, – nupučiu alaus putą nuo sparčiai tuštėjančio bokalo.

– Daugiau nelenda, – atsiraugėja Pranašas.– Kai vežimui rinksies kozirną mostį, – rinkis dzvonkus. Niekuomet nepraloši, nebent lošti nemokėtum.

– Aš ir lošiu dzvonkais, bet, pasitaiko, pralošiu…

– Ne tu vienas. Septyniasdešimtaisiais, kai išėjo Žioplytė, Morisonas ir Džimis, – pralošėme visi, bet tik ne prekyba narkotikais. Įsivaizduoji, kas mums nutiktų jei čia LSD atsikraustytų? Laimei TSKP neleis. Mums užteks šnapso, vyno ir alaus. Nuo jų prisiputęs iš dangoraižių nepašokinėsi, veikiau lovoje perdozavęs šlapiu klynu gulėsi. Šventa teisybė, – persižegnoja Pranas.

– Bijok Dievo, nesižegnok, dar tavo tėvas komunistas pamatys…

– Na ir kas. Vakar filatelistas, šiandien komunistas, poryt gal būsimas Aukščiausios Tarybos narys. Beje, žinai, kad mano tėvas pašto ženklus renka? Turi gerą smetoninės Lietuvos markučių kolekciją. Nenuostabu, dar mano senelis buržujus Senamiesčio pašte dirbo…

– Ir ką, – sukruntu. – Nori pasakyti, kad kolekcionavimas kaip partiškumas ar alkoholizmas yra paveldimas?

– Nesu tikras. Dar turiu įsitikinti. Todėl pradžiai, padedant tėvui komunistui, reicho markutes su fiurerio atvaizdu renku. Stebėtinai sekasi – greit pilnas albumas bus. Jei niekam neišpliurpsi, prie progos gal kada nors parodysiu, – pažada P.

 

TEN, KUR TEKA UPĖ NILAS, TEN GYVENA KROKODILAS

 

Lėtai, net suprakaitavęs, derinu gitaros stygas.

Bijau nutraukti.

„Mi mi mi“, – kartoju panosėje atsargiai sukdamas grifo suktuką. Pirmoji styga pati ploniausia, su ja lyg su akin kritusia dama šokiuose reikia elgtis itin atsargiai. Pokštelės pertempus, iš kur kitą sužvejosi?

„Mi mi mi“, – tarpduryje užkukuoja mama, rankoje laikydama didžiulę šviežiai iškeptų bulvinių blynų lėkštę.

– Neerzink. Matai, kad rimtą darbą dirbu. Jei ilgai derinsiu, draugai gali nelaukti. Išvarys vieni prie upės… – papriekaištauju.

– Na ir kas. Tu verčiau pavalgyk, niekur jie toli nenuzvimbs. Mažiau nudegsi saulėje, mažiau kefyru reiks trinti. Manai, pirmas kartas, manai, nežinau, kuo tai baigsis? – atšauna Motina.

– Nekalbėk kaip Pranašas, nes nelaimę prišauksi. Toji viena nevaikšto: jai iš paskos dar kas nors šlykštaus atsivelka…

– To betrūko. Gal vidurinės nežadi pabaigti. Su „mi mi mi“ per amžius burkuot pasilikti?..

– Nespausk kaip sūrio klasės kampe. Visišku kaušu ne tik nuo mokslų mokykloje, bet ir nuo pamokslų namie tapsiu. Tada, kaip seneliai sakė, geriausiu atveju griovius su lopeta kasiu.

– Taip ir sakė?

– Kažką panašaus…

– O apie arimą žagre nieko neminėjo?

– Baik tyčiotis. Žagrės rankena nebent iš mokyklos mokymo dalies vedėjo kelnių kišenės kyšo. Tvirta kaip kuolas, prie kurio net išdykėlę chemijos mokytoją Blusą gali rišti, – filosofuoju. – Jei manai, kad mokiniai akli kaip kurmiai ir buki kaip troleibusai, žiauriai klysti. Viskas kas juda yra akimis sekama, išsamiai analizuojama ir griežtai kontroliuojama. Be šperų bei kitų pagalbinių priemonių, – skubiai užraukiu minčių tvaną.

– Oho, – imdama tuščią lėkštę nuo sofos nustemba mama. – Kaip smakas tarkainius prarijai, net keista, kad užtiesalo neišpeckiojai. Turbūt melavai, kad skubi kaip akis išdegęs, pakol saulė virš pliažo ritinėjasi. Palauk, o ką, jei aš tau užsigėrimui dar šalto pieno pakelį iš šaldytuvo atneščiau?

– Oi ne. Pakaks blynų. Pilvas ir taip išsipūtęs kaip Azerbaidžano arbūzas. Še tau, pamiršau pasakyti, jog jais jau kelinta diena turguje azerbaidžaniečiai prekiauja, sakau, gal prie progos kokį prisirpusį atbogintum? – švelniai skimbtelėjęs suderinta gitara, pasuku durų link. – Ir tėvas, grįžęs iš valdiškos vergovės, vieną kitą sultingą riekę sušlamštų…

– Turėk sąžinę, sūnau. Tąsysiuosi mat su arbūzu kaip tu su gitara be vietos. Manai, daugiau neturiu ką veikti? Vien dėl tavo šklenkinimų gal toną pateisinančių pažymų prirašiau. Baltuoju kaip popierius mėnesienoje, net galva treška nuo savojo melo ir tavojo nutrintais džinsais pridengto nusmurgusio užpakalio dangstymo. Mažas tiek nešikdavai į vystyklus, kiek dabar į dūšią… Paminėsi mano žodį, kai užges mano akių žiburėlis, galėsi šuns balsu kaukti, į dangų gauruotą galvą užvertęs. Niekas tavęs neišgirs ir neatjaus, nebent motinos ašaros, – viduryje jausmingų žodžių litanijos susigraudina mama.

– Užteks, mam. Kad ir kas atsitiktų, žinok – tu mano angelas. Kai pasiklysiu žemiškose džiunglėse, kai neteksiu vilties, net jei būsiu užvertęs kanopas, pažadu: tarp dangaus žmonių, tarp langų gausos ir žvaigždžių šviesos aš surasiu tave…

– Gerai, jau gerai, išdykėli. Tik nesitrankyk per naktį. Bent dalį savo smegenų sandėlio mokslams palik…

– Būtinai. Tik tu, mam, paklausyk, kaip skamba, – čiupęs gitarą tarpuvartėje perbraukiu per gitaros stygas ir tyliai sudėlioju pirmus „dainuškos“ žodžius. – Ten kur teka upė Nilas…

– Ten gyvena krokodilas… – lyg iš tolimo kranto ataidi pritariantis motinos balsas.

 

LYG KELIAUČIAU DEBESIU, AKIMIS MATUODAMAS UPĖS GYLĮ

 

Viskas gerai.

Kojų netrina „Inkaro“ sportbačiai, mažiau prakaituoja krimplininių marškinių pažastys. Būna, kartais suabejoju, ar nenusišneku, bet kam nepasitaiko pasiklysti tarp nuotaikos debesėlių?

Šiandien einu tiesiai.

Nors, kaip čia pasakius: regis, svyruoju į šonus. Sykiais jaučiuosi lyg tris paras neėdęs, sykiais persiėdęs… Kažkas, matyt, nervams negerai. Gal pavargo, gal persidirbo, nors neturėtų, nes ką tik Gegužės pirmąją atšvenčiau. Susivienijau su Šančių mergomis ir su šiaip rokui neabejinga chebra. Buvom net iki Kauno marių nusibrūžinę. Oras kaip tik geras nuskilo. Saulytė, vynas ir liuksusinė nuotaika. Grojau, blioviau, panoms makaronus iki saulės laidos kabinau. Gal net vesti vidurinės nebaigęs žadėjau…

O ką?

Nejau visą gyvenimą tėtei ir mamai ant sprando sėdėsiu. Negražiai atrodysiu, tarsi iš namų su sandalais išvarytas.

– Ne su sandalais, o su basankėmis, – pragysta vidinis balsas.

– Kas tu man, mama ar tėtis, kad pamokslautum? Štai jei firminius džinsus nupirktum, kas kita, nes, Dieve sergėk, jau koks antras sezonas valkiojuos su suadytais miltonais. Geresniems niekaip nesukrapštau, nes dirbti kažkaip tingiu, o vogti rimtai bijau…

– Žiaurus dalykas. Nežinau net ką tau patarti, kad suvis nenupuštum. Jei nebūčiau vidinis balsas, gal ką ekspromtu ir patarčiau. Bet tuomet tu manęs nei jaustum, nei girdėtum. Panašiai kaip numiręs širdies plakimo.

– Na ir lankstai. Visai kaip girta boba aliumininį puodą. Kas tave man tokį pakišo? Ar neradai geresnės vietos kur prisiglausti?

– Matau, vienas nesusikalbėsiu su tavimi kaip ir tu su trimis nykštukais Laisvės alėjoj. Rišk bazarą, jei dar nors viena nenukrušta smegenų pusė dirba. Antraip Mokytojas supyks…

– Mokytojai jau seniai ant manęs nepyksta…

– Ne mokytojai, bet Mokytojas, glušiau tu nelaimingas…

– Nešnypšk kaip žaltys. Gal tu visai ne mano vidinis balsas, o tik balsas, kuris seka man iš paskos. Kaip kokia nelaimė, liga ar kažkas panašaus.

– Nepiktžodžiauk. Jei nori toliau saviapgaulėje murkdytis, įjunk durnių ir vaikų darželio smėlio dėžėje kapstykis. Girdėjau, padeda – darželio administracija tokius labai myli, net saldainiais premijuoja.

– Kas man tie saldainiai, jei ankstyvoje jaunystėje mano dantys jau kiauri, o kur dar nelemta smarvė iš burnos. Kramtau, kramtau nuoskaudas kaip kramtomąją gumą, bandau išspjauti – kartais pavyksta, kartais ne. Dėl mokslų padėtis dar liūdnesnė – galiu antriems metams sėsti. Vėl mamai ašaros, o tėvui fanieros iš kišenės…

– Taigi, – išgirstu vidinio balso atodūsį. – Vadink mane, brolau, sutrumpintai, – tiesiog VB. Taip bus paprasčiau. Net galvą pametęs tuomet mane pagal raides atpažinsi ir su viešaisiais vyrų ir moterų požeminiais tualetais, riogsančiais anapus miesto VK niekuomet nesupainiosi.

– Aiškiau nebūna, – kaip kirviu nukertu.

Tuomet atsikvepiu… ir atsimerkiu.

Matau, kaip nešinas gitara minu su VB debesio paviršiumi, žvilgsniu matuoju upės gylį ir apeidamas seklumas paukščių kalba kalbinu aplink galvą besisukiojančius paukščius.

Jaučiuosi kaip šventasis LSD valtyje.

 

LAISVI LYG DANGUJE, BE KRAUJO GRUPĖS

 

Nuostabu.

Šypsausi, tarsi būčiau nušokęs nuo dešimties metrų aukščio bokšto atvirame plaukimo baseine. Ant ištiestų kojų. Nes ant ištiestų saugiau, nes, iš baimės šokant žemyn galva, galima taip pliaukštelėti pilvu per vandenį, kad maža nepasirodys.

Tą žinau ne blogiau už Zitą, kuri, pasak gandonešių, daugsyk durta, bet vis dar barška meilės greitkeliu kaip nesunešiota padanga. Gal todėl nudžiungu ją išvydęs pliaže, kur ji, gundomai atstačiusi savo apynaujus papus, spokso į atsivėrusią erdvę viršum savęs

– Atstok Poete. Nemesk ant manęs alkano šešėlio, kuris dar barškintis užsimanys, – sumurkia.– Verčiau žiūrėk, kokia karšta, romantiška ir gundanti saulutė. Panaši į mane, kai buvau šešiolikos ir žiūrėjau savo sapne į svajonių Princo nepakartojamai melsvas akis, – suprunkščia.

– Panašias į mano? – žnybteliu.

– Visai nupušai. Ne veltui laki kaip studentas per atostogas. Bičas esi gal ir nieko, bet man per jaunas ir be babkių.

– Kad man iki studento kaip iki Kinijos sienos. Dar vidurinėje zubrinu, dainas rašau, savo grupę suburt ketinu…

– Sapneli, tu sapneli. Direktorės vietoje trenkčiau tave iš šulės kaip musę iš barščių, – gundomai praskečia savo įdegusias šlaunis Zita. – Gal, sakau, sugrotum ką nors už širdies stveriančio?

– Ką norėtum išgirsti: ar iš medinių klumpių verčiantį rokavą, ar sielą iš letargo prikeliantį lyrinį šmotą?

– Gal geriau tą liaudišką, kuris prasideda „Ateis rudenėlis ir tos pilkos dienos…“

– … „Mažas piemenėlis rageliu skardens. Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą…“ –. pradedu įsivažiuoti braukdamas per stygas mediatoriumi, – „paskutinį žiedą drumzlino rudens…“

– Atšok, daugiau nereikia, užteks, – susinervino Zita.– Kai vienąsyk, toks pusdurnis apsimetęs princu su savo rageliu pripūtė, teko po aborto iš vidurinės į vakarinę keltis. Manai, lengva buvo? Motina vos neišprotėjo, o tėvas peilį ir po šiai dienai galanda. Vos tik koks frajeris pasirodo, iškart pagrasina kiaušinius nurėžt, jei man kas blogo atsitiktų. Kaip tokiomis sąlygomis galiu gyventi, padorų plaktuką vinies kalimui susirasti?

– Nežinau… – padėjęs gitarą į šoną išsižioju.– Bent mėginai?

– Kaipgi, ir ne vieną kartą. Aš nors ir putiova merga, sako, greit pasirašanti, bet neskyla – nors nušauk. Tu ar imtum?

– Kad aš per jaunas tokiems prikolams, – nusuku kalbą šonan. – Nei babkių, nei savo ploto turiu. Be to, dar šulės nebaigęs. Kas dar? Dar tėvų bijau. Tokią peklą užkurtų, kad…

– Matai? O kai man ne tik į tarpkojį, bet ir į dūšią princas prišiko, manai, lengva buvo? Manai, kad kaimynų pikti liežuviai Prisikėlimo džiaugsmą kaip bažnyčios varpai per Velykų iškilmes skalambijo? Nė velnio tu nežinai. Kad jis kur su „Jawa“ sprandą nusisuktų. Aš, aišku, jam nieko bloga nelinkiu, aš ne išprotėjusi kaip mano tėvas, bet su didžiausiu malonumu jį iškastruočiau ir dar ant dvimetrinio baslio pasodinčiau…

– Na, kam taip žiauriai? Gal jis nėra toks beviltiškai blogas, o tik savo šešėliuose pasiklydęs, – staiga iš impulsyvaus pasakojimo turinio atpažinęs Zitos Princą, taikiai išlemenau.

– Gal. Bet lai geriau jis ne su „Jawa“, o su mediniu samakatu, tas kur su tarškančiais metaliniais guoliais vietoje padorių ratų, mano šauniame akiratyje vaidentųsi. Klausyk, kol Laima su Joneliu čia dar neatsivilko, gal galėčiau tavęs paprašyti vienos paslaugos?

– Na? – nutirpstu.

– Kai pradėsi grot su chebra, gal galėsiu retsykiais užsukti į tavo repeticijas. Ne iš bobiško smalsumo, tiesiog padainuot norėčiau. Jei netiksiu, nors kampe ramiai pasėdėsiu ar šiaip gitaros laidą rankose palaikysiu. Vis ne viena būčiau: laisva kaip paukštė danguje, nepriklausoma nuo jokios kraujo grupės…  

 

SAVAITGALIO IŠEIGINĖ, PRIMENANTI TRAMPLINĄ

 

Vėsu tik apatinei kūno daliai.

Iki pusiaujo panirę vandenyje, skudurus lyg baltą kapituliacijos vėliavą iškėlę virš galvos, brendam per vos juntamą Neries tėkmę – Brazilijos vardu pavadintos salos link.

– Bliamba, kaip negilu, o beveik Neries vidurys, gal net daugiau nei pusė, – išsižioja Džonas. – Sakyk, ar visada čia buvo taip negilu?

– Niekados nesusimąsčiau. Brisk iš paskos, neburbuliuok. Jei kartais neužsičiauptum, pataikęs duobėn, gali nemažą kiekį vandens sriubtelėti. Iš koto neišvers, bet drabužiai, akurat, sušlaps. Jei pasakyčiau, kad čia ne per seniausiai žemyn upe žmonės plukdė sielius, ar patikėtum?

– Gražiai skamba, visai kaip sielas…

– Taigi. Galbūt ne vienoje šlaito lūšnelės sienoje jos aimanuoja. Vėjui neabejingos, šalčiui atsparios.

– Eik tu, baik gąsdinti. Diena saulėta, bet nuo tavo žodžių kūnas šiurpsta.

– Tik neapsišlapink. Nors ne bėda. Kai iki pusės vandenyje, kas ten pamatys. Nebent negyvos žuvys pilvu į paviršių išplauktų, – juokauju.

– Šlykštus tu žmogus, Poete. Jei dar panašaus stiliaus dainas bandai kurti – tai visiškas ragas.

– Ne ragas, o tikrų tikriausias briedis su ragų kupeta ant galvos. Medžiotojai ją karūna vadina. O dydis priklauso nuo kalcio kiekio žvėries organizme, – atšaunu. – Turiu viltį, jei kada nors subursiu grupę, ją pavadinti Lietuvos miškų karaliaus vardu – BRIEDIS.

– Kaip manai, kada subursi?

– Nežinau. Gali net viso gyvenimo neužtekti, ypač jei myli Laisvę ir bolševikams stačia galva į subinę nelendi. Todėl iš pradžių grosiu vienas, o toliau bus matyt. Gal palaikytum kompaniją?

– Anoks iš manęs muzikantas. Nebent iš bėdos bembas baladoju. Chebra sako, kad visai normaliai kalu, nors, būna, kartais į kalną įlipu tarsi gerokai apsinešęs. Na, o man pačiam, tai viso labo nepakartojama mankšta rankoms išlaisvinti, šalia gretutinės batsiuvio profesijos, – prunkšteli iš vandens salon išbridęs Jonas-Džonas.

– Na, kaip tau Brazilijos sala su šposus krečiančiu tramplinu? – surimtėju. – Jis arčiau dešinio kranto, neaukštas, todėl dažnai apgaulingas, ne išsyk visiems matomas. O dėl gylio gali nesijaudinti. Vietiniai meistrai savo darbą gerai atliko: murktelėjęs galva dugno smėlio nepramuši, vienišos sielos Neriai nė už Judo sidabrinius neprakalsi. Manau, gali drąsiai pliuškentis ir šokinėti kiek tinkamas, pakol kūno oda pamėlynuos. Beje, o kur mergos? Zita, kiek supratau, krante pasiliko kento laukti, o kur tavoji Laima? Nejau kojų sušlapti nepanoro?..

– Et, trumpam pasiliko paveizėti, kokį kadrą Zitka nurovė. Kiek supratau, kažkoks nematytas gaidys iš inteligentų gardo su nemažomis babkėmis turėtų čia atkukariekinti. Galbūt nuskils senai tarkai keli buteliai šampo; viliuosi, kad ir musų prikabinti nepamirš.

– Eina sau, Jonai – suintrigavai. Dabar nė nuo tramplino normaliai pašokinėti žingeidumas neleis. Nesu Pranašas, tačiau koto galu jaučiu, kad bus linksma. Gali tekti net gimdytojams smegenis pripudrinti, jog su klase į turistinį žygį visam savaitgaliui išeinu. Su palapinėmis, lauže keptomis bulvėmis, saldžiu limonadu ir kitomis gėrybėmis…

– Manai patikės?

– Turi. Jei čia tas pats bičas iš Vilniaus, kuris dėvi baltas kelnes ir dirba Vilniuje sumautoje bolševikų televizijoje, galėsim ir apie grupę pašnekėti. Vargu ar jį tai sudomins, bet bendromis pastangomis, jei po švęsto vandens kibiro nebus nulūžęs, gal ir pavyks.

 

APKASAI IR FRONTO LINIJA

 

Lyg per snukį.

Tuščias butelis, šampano – nė kvapo. Nebent gerai išgręžęs gal dar kokį lašelį išsunktum. Zita jau paraudusiais žandais, Laima kiek susimąsčiusi, lyg pekla be muzikos. Nors imk ir skelk kokį anekdotą apie Petką ir Čiapajevą Palangos moterų pliažan atbridusius…

Sunkus atvejis.

– Kur Klemas, ar atsivilko?

– Nuvarė šampo ir alaus. Būk ramus, babkių kaip šieno turi, net kišenės plyšta. Tik nesupratau, ko atvarė lyg koks asilas tik su vienu buteliu. Kas aš jam, – cirkas be pinigų? – pragysta Zita.

– Cirkas cirkui nelygu, tačiau frajerius kaip liūtus už ūsų tampai, – nedaug trūksta, jog plėšriųjų žvėrių dresiruotoja ar lyno akrobate taptum, – atsargiai išsižioju.

– Eik tu šikt plika mašna ant valdiškų aruodų! Nedaug trūko, kad išvydusi tą vilenską Klemą su baltomis „Wrangler“ kelnėmis ir juodais lašo formos policininko akiniais ant nosies būčiau aukštielninka nugriuvusi. Patikėk, toks jausmas, lyg amerikietišką džipą iš nepažabotos meilės ir draugiškumo būčiau užkabinusi. Tokį aukštą, plačiais blizgančiais sparnais, dar nenuzulintomis padangomis. Bonbonkė, o ne vyras! – šokteli aukštyn Zitos balsas.

– Akurat! – patvirtinu. – Kur toji „bonbonkė“ pasidėjo? Tikiuosi, iškart visos nesučiulpei, ir mums kas nors liko.

– Et, į parduotuvę degalų pasipildyti išdulkėjo. Kai tiek sveria, baugu, kad kelyje kur nors neužklimptų. Siūliau Laimai jį palydėti, bet anas nepanoro. Sakė, ne pirmas kartas, vienas greičiau susisuks.

– Ko pati kartu „neišzvimbei“?

– Taktika. Pamaniau, kad geriau pasilikti pliaže ir pačiai su tavimi dėl ploto pasitarti. Aš pati, žinai, beveik kaip Žana d’Ark ant laužo, visa kaip po didinamuoju stiklu. Galėtume mano namuose įsitaisyti, bet tėvas su išgaląstu peiliu prie durų budi, o viduje motina pamokslauja. Abu, jei tik įmanytų, dorovės vardan mano užpakalį vienuolyno antspaudu užantspauduotų. Tuomet sakyk, kam toks balius be fejerverkų, riebių sosiskų ir neišsenkančios gėrimų versmės būtų įdomus?– klausiamai užbaigia Z.

– Vadinasi, teks rausti apkasus neutralioje teritorijoje. Tai nori nenori atsiras dar viena, gal net dvi ličnos gerklės. Turiu šiokių tokių pamąstymų šia tema, bet tai jau šis tas iš kosmoso srities. Prisieis ne tik protą, bet ir kojas pramankštinti, o tai užtruks. Be to, dabar penktadienis – diena, kai po savaitės darbų visi tik ir laukia progos prisisrėbti. Tiesa, žinau pora laisvų skylių, bet jos perpučiamos vėjo, nesaugios. Bet kada pasirodę farai gali užtrumpinti. Nesinorėtų, kad užpūstų žvakes pačiame baliaus įkarštyje, – trukteliu pečiais.

– Iki vakaro dar prasitrinsime pliaže. Toliau – kaip Dievas duos, matysime. Įkaušus gal kam ir toptels išganinga mintis, kur linksmybių puotą pratęsti. Kaip kad sako mano mama, „Dievas myli savo vaikus. Neleidžia jiems viduryje lauko paklysti. Ima už rankos ir veda“… – dievobaimingai sukužda Zita.

Nors imk ir nusišauk. Dievaž, niekada nebuvau matęs jos tokios persimainiusios. Akimirka kita – nedaug trūko, kad būčiau patikėjęs transformacijos stebuklu. Laimei, lyg iš po žemių, pasigirdo prikimęs Laimos balsas.      

– Chebra, per daug neįsijauskit. Mano gimdytojai šį savaitgalį plėšiniuose aria. Jei nenusiaubsit tėvonijos ir neišdaužysit tėvo iš Jugoslavijos parbogintų krištolinių fužerų, turėsime plotą. Vienas bet: tik nešvampkit viduje, nes mano tėvas nerūkantis, grįžęs kaipmat užuos. Be to, prispaudus reikalui turėsit varyti į šikinyką lauke, nes namų vonioje, kai tėvas už pasakiškas babkes įrengė „auksinį“ unitazą, net mums su mama reikia gauti atskirą šeimininko leidimą. Apie kitką vėliau… – nebaigusi sakinio krūpteli Laima.

Sužviegia stabdžiais taksi, iš jo ropščiasi Klemas. Krepšiai jo rankose skimbčioja, tad visi suprantame, kad diena bus ilga, karšta ir su žemės padrebinimais.

 

SARGAS, MALANTIS NESĄMONINGUS DALYKUS

 

Prie būdos – aplamdytas ėdalo dubenėlis.

Na, dar kelios nužydėti nepanorusios obelys, apsamanoję akmens rieduliai prie dirbtinės kūdros – tai visa, kas liko šmėžuoti prieš senatvės valka aptrauktas akis.

Neslėpsiu.

Daug kas mano, kad neturiu širdies. Kad mano darbas – loti ir apsaugoti šeimininko namų turtą, įskaitant jo žmoną ir vaikus. Kartais net pasimetu, kuriam teikti pirmenybę, kad saugūs jaustųsi kiti.

Beje, aš kaip ir jūs sapnuoju.

Mano sapnuose gyvena meškos, elniai, briedžiai bei kiti įvairaus plauko Dievo sutvėrimai. Pasitaiko net boružių, jau nekalbu apie paukščius, vagis ir „lakūnus“. Pastarųjų ypač nemėgstu, nes jie bjauriai smirdi, rūko prastas cigaretes ir būna amžinai girti. Jų pasirodymas nieko gera nežada, tik dar vieną prarastą galimybę pagyventi sapne.

Brrrr…

Lojimas kaip kąsnis užstringa gerklėje. Toks keistas, prikeltas už sapno ir realybės ribos, net man pačiam nepasiekiamas, tačiau gyvenantis erdvėje, kaip ką tik likimo valiai Šuns žvaigždyne paliktas kosmonautas.

Nemėgstu žvaigždžių.

Jos nešnekios ir šaltos kaip nepasiektos svajonės. Galiu valandų valandas tupėti, užvertęs galvą į aukštį, galiu monotoniškai sukti ratus bandydamas išmesti paikas mintis iš galvos, galiu kaip šeimininkas savo žmoną su dukterimi „kurvomis“ vadinti, – o jos tyli lyg užburtos princesės, nė žodžio neprataria, tik akelėmis mirksi.

Tuomet užkaukiu.

Man kauksmas primena skausmą, kurio bandau atsikratyti. Jis negrabiai kopia gerkle tarsi plėšrus, sau vietos nerandantis žmogus su koviniu ginklu kišenėje. Jis turi marias laiko ir begalinį norą kariauti, o aš priešingai,– vis dar gyvenu sapno nepalaidotame tolyje ir mėgaujuosi svajonės galia, tarsi būčiau, amžiną dangų, o ne tik vieną kruviną kovą laimėjęs bulterjeras.

Verčiau patylėsiu…

Baigęs kaukti šlubuoju link savo būdos šerti parazitų. Jų knibždėte knibžda namo kukliame būste. Kiekviename iš jų – mano kraujo grupė, mano tylus egzistavimas, retsykiais paskanintas aršiu lojimu. Jei galėčiau, sudaryčiau su jais taikos sutartį, nors vieną dienelę, nors vieną. Atsipūsčiau, išsilaižyčiau žaizdas, užriesčiau iš laimės aukštyn uodegą, ir pabučiuok man…

Et.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą “Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos” finansuoja Lietuvos kultūros taryba