JOLANTA ČIUPKEVIČIENĖ. NOVELĖ “DOVANA”

 
Mūsų svetainėje debiutuoja dar mažai žinoma literatė Jolanta Čiupkevičienė. Ji pasiūlė keletą savo novelių, kurių vieną – “Dovana” – ir skelbiame. Ši novelė patraukė sodriais, ryškiais charakteriais, taikliomis detalėmis, psichologiniu pastabumu. Socialinis realumas, rupi gyvenimiška tikrovė, savita stilistika, padeda atskleisti vidinius personažų pergyvenimus, dvasinius pokyčius. Visa tai byloja apie autorės – rašytojos talentą. Talentų ir pomėgių J. Čiupkevičienė turi ne vieną, ji – aplinkos architektė, mylinti savo darbą, gamtą, gėles, tapanti paveikslus. Ji prisistato santūriai: “Neturiu literatūrinio išsilavinimo, bet literatūra – tiek lietuvių, tiek užsienio domiuosi seniai. Skaitau ir pati  rašau, vis nedrįsdama spausdinti, siūlyti leidykloms, literatūros profilio leidiniams. Šiuo metu redaguojama viena iš mano knygų, labai tikiuosi, pavyks sėkmingai ją išleisti.”
Gediminas Jankus
 

Jolanta Čiupkevičienė

DOVANA

Kandus šiaurys piktais gūsiais besismelkiantis pro stubikės langus, tuščiavidures sienas, vos brėkštant išgynė mane iš namų. Kiaurai košiamoje grytelėje, prietelių užvardintoje vištide, nebegalėjau ilgiau tvert – kiaurą naktį galvą šaldė, miegus baidė skersapūtės, šokusios kadrilį vidury ąslos. Kur čia beužmigsi… Kaminas dar rudenį subyrėjo, dabar žiemai dūdą atstoja… Pridūdavo pilną trobą šalčio. Taigi, neliko nieko, tik prašytis pas
Untaną pabutin dorai neįdienojus.
Daugučių alinėje, lyg antruose (kai kam ir pirmuose) namuose tuščia, teberymo ant stalo paguldyta tik vieno, vakarykščio lankytojo – Vyckos galva. Sumizgusiais, nešvariais, lyg nešukuota arklio uodega, plaukais, iš po kurių kyšo tik mėlyna čigono nosis. Panašu Vycka nebuvo grįžęs pas francūzę žmoną. Untans eilinį sykį jo pagailėjo, neišmetė į naktį.
Vakar tokia progelė pasitaikė – gimtadienis. Kol nuolatiniai lankytojai pajuodusiais nagais skaičiavo centų sumestinį, tėškiau ant stalo bambalinį „Vilko grynąjį“ – kur mūsų neprapuola. Valdiški pinigai jau užporyt, galima ir švęsti. Tokį „duokim garą“ čia ištaisėm, kad tik laikykis… Paturbintas alutis – taip vadinom pariebintą degtine alaus birzgalėlį, liejosi laisvai… Įgaliotinis irgi dalyvavo – kad ir nekviestas. Neišvarysi – vieta vieša,
kaip sakoma. „Seku situaciją“ – teisinosi. Tegul seka – žmogus savo darbą … e..e.. prevenciją atlieka. Ar gaila? Pasiūliau gramelį ta proga – atsisakė. Nu, gerai, mandras, tai eik na…
Vycka primaišė ką rado stipresnio į savo „dozę“, (jam viskas, iš ko dūmai nevirsta, per silpna vidiniam naudojimui), tai dabar ir kalbasi su šventu Jeronimu. Reikės pašnekint Untaną, kad palaikytų kol atsipaipalios iki bazaro (galės kalbėti – aut.), Vyckos madamės francūzės kumštis kietas kaip kuvalda. Atsisėdu įprastoje vietoje prie lango. Šią snarglinukę mūsų Daugučių senbuviai tiesiog pabučiu vadina, tik piktos moteriškos –
girdykla. Geras miestelis Daugučiai – dauguma čia gimė, užaugo. Viens kitą nuo mažumės pažįsta- nuogais pimpiliukais, kaip sakoma, lakstėm. Užaugę susiženinom, vaikelius auginom. Pametėm skaičių kiek valdžių, skirtingų pinigų pergyvenom. Kiek pirmininkų, viršininkų, seniūnaičių matėm. Vadovaut visais laikais norinčių daug, va, dirbt, nelabai gausūs aruodai. Šiandien visi nori būt… kaip tas?… Elyytas, va.
Kai tik laisva Lietuva stojo, dalis vietinio jaunimo mokslus pabaigę liko sostinėj, prie valdžios ar prie pinigų. Kita dalis pasileido užsienin, kaip paršai karšto jovalo nuplikyti – ir jauni, ir šlubi, ir protingi, ir durni. Reikėjo vienam išvažiuot – iš paskos visa banda patraukė. Įsivaizdavo, durniukai, kad pinigai ant medžių kaip obuoliai auga – tik raškyk, dėk į bulvinius maišus… O pasirodo, reikia žuvims galvas kapot, šik… eeee… toletus kuopt, angliokams patalus purtyt, seniems vokiečiams užpakalius plaut. Kaip kam geriau patinka ar tinka. Demokratija. Nusijuokiu pro ūsą… Kad ir mane, senį, emigracija palietė, stengiuosi mažiau galvot – skausmas širdies nesvietiškas nuo tų minčių.
Taigi, Daugučiuose liko… gal desėtkas šeimų Ir dar dvigubai tiek vienišių. Tai kur tiems eiti? Arba į bažnyčią arba į pabutį – liko tik tokie pasirinkimai žiemą. Mums likusiems, neįbauginamiems patriotams, tai čia geriausia. Mes čia sau ponai ir patarnautojai, kaip Untans sako. Dar liko Murkauskai, žemes aplink supirkę – už butelį, bulvių pusmaišį… Gal kam ir kapeiką kokią pamokėję, nieks nesigyrė. Jie čia didelį ūkį sulipdė, kuris
lyg ta besotė onakonda baigia visus aplink užsmaugt ir suryt – kasmet po keletą naujų hektarėlių priglaudžia ir vis negana. Praryja sodybėles susmegusiais trobesiais, apžėlusius vienkiemius, senoliams nukeliavus pas Dievulį. Taip Murauskai burž… – pardon – stambiais ūkininkais patapo. Žirgus augina, dar pinigų iš Europos centriuko gauna. Kad einasi žmonėm, tai dar valdžia prideda. Kad ubagas, tai atima – kaip visais laikais…
Murkauskas aplinkinių kaimukų ar vienkiemių žmonelius sau į tarnus, pardon – samdinius verbuoja. Murkia murkia užmurkia protą. Dirba tie patys iš kurių žemeles nupirko. Tąją žemelę savo… Taip ir parsiduoda žmoneliai baudžiavon naujoviškon. Gal dėl durnos galvos, ar kad mokslų neuostę?.. O ką daryt? Gali eit samdytis, gali pabutyje per dienas kiurksot, jei sukombinuoji kokį pinigą. Kas sugeba, tai tiems ir čia Amerika. Nėr ko pykt, kaip sakoma. Bet dažniausiai už tai ir pasipykstame, susiginčijame. Yr apie ką pakalbėt visą
dieną, temų netrūksta. Čia visada šilta, judesiukas pastovus – kažkas ateina, kažkas išeina, kažkas susibara, kažkas susitaiko. Kažko ieško boba samčiu apsiginklavus. Ar vaikai snargliuoti atlekia prie ūkio darbų pagalbos ieškot. Būna susistumdom. Nėr ko slėpt – mes čia kaip šeima, o šeimoje visko būna. Tik nemanykit, kad čia kažkokie degradai per dienas baliavoja – mes normalūs provinciniai, pašalpiniai, kaip šiandien mus vadina.
Kad sklandžiau kalba „eitų“ kas nors iš pabučio sėdėtojų „Vilku“ pavaišina, ypač jei proga kokia… Negi gersi be progos? Televizorių kampe Untans pakabino, žiūrim, žmonėjamės. “Kad nelaktumėt daug“, – pasiteisino Untans. Žinias ar kokią „Marijaną“ dar pažiūrim… Žiūrėjom tą lietuvišką… „Giminės“, berods. Untano žmona Ieva skaniai gamina, pati maloni, apvalaina, apetitna kaip ir jos cepelinai… Nevaro namo kad ko…
Bemintijant gurkšnoju mėtų karštimo, čia vadinamo arbata, dar šiek tiek stipresnio iš savo piemenuko įsilašinu puodelin, kad drebulys taip nepurtytų. Šiandien sekmadienis, tai turinčių piktesnę porą nebus – juos moteriškos apipraus, aprengs labdariniais bosais, baltais marškiniais dideliais kalnieriais ir tempsis savo plačiagerklius girtuoklius „ant sumos“- nuodėmių išpažinimui.

Pro duris kartu su vėjo šuoru, įsirita broliai stipruoliai Mečka ir Viražas, garsiai dudendami, trepsi sniegu aplipusiais batais į medinį, niekuomet neišdžiūstantį, duobe išmindžiotą pabučio priebutį:
-Tai ką, čigons, – nuo priebučio šaukia į susivėlusį čigono pakaušį. – Mačiau tavo le francė baigia susiruošt, jau padurkus pasikėlus šluotą žergia. Vycka… šitą… pakaušio neatstatyk šitaip.

Juokas ir apsišpilkavimai griaudėja garsyn.
– Tą… tegul paguli. Neužilgo kelsiu, kiek čia kirmyt galima. – Nepiktai dundena Untans. – Užvažiuos kas svetimas – sarmata. 
Netoli pabučio bažnyčia, tai netrukus atsargiai ima rinktis ir daugiau vakarykščių baliauninkų. Daugumos mandrumo nelikę nė ženklo – persiritę slenkstį mindžiukuoja vietoje, glamžydami kepurikes, šalia krūtinga moteriškė prilipusi, alkūne į šoną stuksena. Kažin, ką prižadėję joms, o gal krauju pasirašę, kad daugiau nebegers, bet šį, paskutinį      kartelį, sveikatėlei pataisyt kokio stipresnio karštymėlio tikrai bus išsimeldę.
Žvelgdamas pro langą į purviną kiemą, netikėtai išvystu prie traukiančios bažnyčios link Ramonų šeimynos stabtelėjusią nedidelę mašinukę „City Bee“ užrašu. Vairuotoja, graži panelytė, kažko klausia, išsipustę Ramonai palinkę prie mašinukės langelio, linksi galvomis, sumai gaudžiantys bažnyčios varpai trukdo klausai. Galop susipratę mosteli rankomis link mūsų pabučio. Nuojauta kužda – ieško manęs. Mašinukė lėtai privažiuoja ir sustoja prie įėjimo. Daili panelytė, pūkuota kepuryte ir trumpais, šviesiais kailinėliais, pasuka link prieangio. Kai durys atsidaro, ją pasitinka įšilusių lankytojų, ar tikriau – beveik gyventojų – šurmulys. Kol panelytė dairydamasi skverbiasi pro susigrūdimą, erzelis prityla. Dauguma spitrinasi atvykėlei iš paskos. Ši apžvelgia visus atidžiai – ties neskustu mano veidu ilgiau užlaiko žvilgsnį:
– Atleiskit, jūs Aloyzas Kalvaitis? – Priėjusi klausia prislopintu balsu. Gerbiu, kad nerėkauja, kaip mūsų moteriškos.
– Taip, aš tas pats Aloyzas. – Atsikrenkšiu, pirštais liesdamas seniai skustą smakrą. Susizgribu, dėl nešvarių pirštų paskubom kišu rankas pastalėn, glamžydamas seną ausinukę: „Kad jį kur velniai, apsileidau…“ – prisipažįstu.
– Mano vardas Laura, aš jūsų dukros Giedrės bendradarbė, vykstu į tėviškę. Pakeliui jos prašymu užsukau į Daugučius. Turiu jums siuntinį, na… dovaną nuo dukros. Giedrė Kalvaitytė? – Pasitikslina panelytė ir pasidrąsindama nusišypso. Pabutis prityla. Ne kasdien svečiai užklysta. Ypač su dovanom.
-Ji…taip taip… Giedrutė… taip, mano dukrytė… Dukra mano. – Išveblenau šiaip ne taip. Ši iš kailinėlių kišenės ištiesia stačiakampį nedidelį, blizgų daiktą, lyg storoką, metalinę blėtukę:  – Čia atmintukas. Jame įrašytas video linkėjimas jūsų gimtadienio proga. Giedrė minėjo, galbūt kompiuterį turi, kažkoks Antanas… Atleiskit…. Giedrei nepavyko susisiekti telefonu, nei su jumis nei su Antanu. Minėjo palikusi jums savo mobilųjį, bet kažkodėl neatsiliepiat, gal pametėt, ar… ar… – Maloniai, su vos girdimu svetimu akcentu kalba mergikė.

Gal ir norėjo pasakyt: “Ar pragėrėt?“, bet panelytė mandagi, nepuola akių
draskyt. Taip suspaudžia širdį, kad vėl griebiuosi pasmakrės, netyč pamesdamas po stalu nutrintą ausinukę – lyg gelbėjimosi ratas išsprūstų iš sugrubusių pirštų. Greitomis sumintiju, kad dovanotasis mobilusis kaip ir u -tiu – tiu – nėra jau jo. Negi turėčiau dabar porint kur padėjau telefoną, kai visi ausis pastatę, klausosi, lyg cekavos zosės? Ką čia bepasiaiškinsi? Buvo – pražuvo. Ėmiausi nervingai braškint pirštų sąnarius po stalu –
neturėjau kur rankų dėt. Priėjęs Untans pavarto dovaną ir purto galvą:
-Turiu tik planšetę, užtenka prekėms užsisakyt. Kad ko, galėjo Alys pasisakyt kad reik su dukra susisiekt. Ar Giedrutė man paskambint. Bet kuriuo metu būt radus čia tėvelį.
-O kaip pažiūrėt tą linkėjimą? – Kaip tikras čigonas, Vycka pastveria blėčikę vikriais, purvinais pirštais, pridėjęs prie akių žiūri į jos galą.
-Mmm… jūs naujesnio kompiuterio tai, suprantu, neturite? – visai sumišusi panelytė pakelia akis į Untaną. Šis vėl purto galvą. Toks panašus į pelėdą, kad jį kur griausmai…
-Kvailas klausimas, atsiprašau… – susigėsta panelytė. – Matote, čia įrašyta informacija, kurios kitaip nepasižiūrėsite. Tik kompiuterio pagalba. Galėčiau jums padėti. Palaukite minutėlę.

Strikteli nuo suolo ir išlekia pro duris mašinikės link. Neskubant vatinuko rankove nubraukiu žemėn senus trupinius, dar pusračiais patrinu stalą aplink. Tvarka. Netrukus panelytė grįžta, po pažastimi spausdama kažkokį ploną, metalinį daiktą – manau, tą kompiuterį. Pas Untaną galiniam kambariuky yra kompiuteris, bet jis didelis, vos tilptų mašinikės galan. O kur tą blėčikę kišt į tokį griozdą? Kol panelė atverčia ploną dangtį, lyg pailgą didelę knygą, mus apsupa pabučio lankytojai, lydimi vakarykščių ne per maloniausių kvapų. Po kelių minučių aparatas atšyla, panelytė įkiša blėtukę kompiuterio šonan, pirma nuėmusi dangtelį. Daugumas pabučio lankytojų glaudžiai susispietę pasvyra mums virš galvų. Užrėkiu piktai, kad žabaliai duotų šventą pakajų – gi užgrius, sutrins tą mergikę, sugadins jos aparatą su visa dovana – gi nestiprūs po vakarykščios. Panelytė nusišypso – jai, rodos nekliudo tie bekultūriai…

…. Kai ekrane išvystu dukros veidą, mane lyg suparaližiuoja. Drebančiom rankom išsitraukiu iš vatinuko Aldonytės pasoginę, išsišnypščiu iki galo. Ekrane matau ne tik savo dukrą, bet ir du vaikelius už stalo, aukštose kėdutėse.
-Tėt… čia… čia tavo anūkai – dvyniai – Giedrė pasisuka veidu į mažiukus. Berniukas ir mergikė – nedidukai, matyt, dar neturintys metukų. Vaikiukai smalsiai, didelėm, pilksvom akim žiūri į mane. Nesišypso.
Tik kai pakalbina tas, kas filmą daro, nedrąsiai, pusę lūpyčių šypteli. Trumpam. Kol dukra kalba, jie lyg tie gegužiukai stebi mamos burną. Mergikė panaši į Giedrutę vaikystėje – ramesnė, bernaitis garsiai plaka šaukštu stalą, lyg norėtų pridrėbtus košės likučius įplakt. Matau savo kraują – tikras Kalvaitis, ne kitaip – stiprus vyras, tikras lietuvis bus…
– Tėt, mes visi sveikinam tave su gimtadieniu… Aš labai prašau, tėveli – tik tu negerk, gerai? Ar gali? Tėveli?….- Dukros balsas suvirpa ir nutrūksta, lyg kokia styga būtų. Bernaitis nustoja mušti šaukštu, o mažoji jau timpčioja burnikės kampučius žemyn. – Negalėjau atvažiuoti, Ginto neišleido iš darbo, o man vienai su dvyniais – pats supranti – per ilgas ir sunkus kelias su tokiais mažučiais žiemą. Kol laukiausi, keliaut neleido
daktarai. Neatsiliepi kai skambinu… kas atsitiko, tėt? Vėl pragėrei telefoną? Tėveli… prašau, negerk. Tu juk toks… geras… – įrašo garsas tai dingsta tai vėl atsirada. Lyg tyčia, man staiga akis apsėmė. Užpylė kitaip, nei šnapsas ar alus. Pavandenijo viskas aplink. Mirguliuot bangelėmis pradėjo: šviesiau – tamsiau.

– Po perkūnėliais, vadinasi… – Vėl garsiai išsišnypščiau ir sužvejota iš pastalės lapinuke stipriai užspaudžiau virpančią burną ir akis. Nebesigėdijau savo rankų, neslėpiau skausmo. Savęs. Ir savo sumauto gyvenimo. Mums virš galvų tamsavo šniurkščiojančių lankytojų choras. Untano Ieva raudojo nebesislėpdama:
– Tai va, kaip su tais vaikais – augini, vargsti… – cypčioja sugraudintos moteriškos mums už nugarų.
– Sakau jau – Dieve Dieve, vienam likt ant senatvės. Dar bobai bobai, bet jau diedui vienam…

Tęsia raudas graudūs balseliai. Kai Laura nedrąsiai paliečia mano vatinuko rankovę, bandau suimti save į rankas. Garsiai nuryju tą užstrigusį graudulio gniutulą. Panelytė vėl spusteli kompiuterio mygtuką ir manosios Giedrutės veidas iš ekrano kalba toliau:
-Tėt, aš susiskambinau su Murkausku. Nueik pas jį, žadėjo tau darbuką prie žirgų. Ir pagyvent ten galėsi laikinai, ne savo perpučiamoj troboj. Po gaisro, koks ten žiemą gyvenimas. Tėt, juk tau patinka žirgai? Žino Murauskas tave, ne kiekvienam patikėtų savo turtą… Tik negerk, tėt… gerai? Nežiūrėk kiek moka, kiek nemoka – ant duonos užteks… Pakentėk truputį, tėvel. Ar gali? Pasiimsiu tave kai tik prasimušim šiek tiek, nepaliksiu tavęs. Patikėk. – Rydama ašaras jau pašnibždom baigia Giedrutė.

Ką aš dar galiu pasakyt? Gera mano mergaitė – rūpinasi manim. Tokia gera, nors jiems patiems, matyt, ne pyragai.
-Anūkus… ar dar galėtumėt parodyt? – Atsargiai pasiteirauju Laurutės. Ji linkteli, atsukusi vaizdą atgal sustabdo, kad vaizdai nebėgtų taip greit. Pasirėmęs alkūnėmis ilgai žiūriu į juos:
– Ale kokie rubuiliai, gražuoliai. Mergikė iš akies traukta Giedrutė – girdžiu už nugaros. Bus kalbų anoms dabar iki pavasario. Susigrizbu, kad Laurutei toliau važiuot reikia, sutems visai – dabar anksti, nuo pusiaudienio temt pradeda – aš gi užlaikau ją. Palydžiu mergikę iki mašinukės, padėkoju, atsiprašau, kad ko. Linkėjimus Giedrutės šeimai perduodu. Žodžiu… Nepriimta pas mus be lauktuvių svečius išlydėt, bet kad nei kokio obuoliuko, nei čiulpinio užanty neturiu. Untano žmonikė greitomis savo keptos duonelės riekę įsuka. Ir
už tai dėkavoju. Šįkart abiem.
Pritilo mūsų snarglinukė, matyt, suma bažnyčioj jau į pabaigą. Susikaupęs rymau prie lango triukšmingai kompanijai išsiskirsčius. Jausdami mane tokį nelinksmą ir tie keli bedieviai paliko ramybėje. Gerbia. Nelenda į dūšią, žino, kad nenoriu su niekuo dalintis. Sėdžiu prie stalo, gerdamas Ievutės pakištą karštymėlį prisimenu tokias baltas žiemas, pilnas girgždančio sniego akinančio baltumo. Tą tyrą lyg ašara ramybę dūšioje, kaip ir
gamtoje… Viltį. Pavasario laukimą… Ir šiltas vasaras, prisimenu, vainikuotas banguojančios geltonų pienių jūros, kaupinas žiogų čirškimo. Matau besijuokiančią amžinatilsį žmoną Aldonytę su mažąja Giedrute ant rankų – besisukančia lyg vilkelis baltame sode, po žydinčia antanine obelim. Žmonos suknelė balta, plačiom
padelkom, plevėsuoja bangom, lyg kartą matytos jūros bangelės. Sujudintos vėjelio ar čiurlenančio žmonos juoko obels šakos, rausvų žiedlapių šuorais sūkuriuoja aplink anas dvi. Giedrutė atšlijus juokiasi, delnukais juos gaudo. Kokie laimingi buvome, nors ir biedni…
Sunkiai atsidūstu ir atsistoju iš užstalės. Užsivožiu ant pakaušio ausinukę, prieinu prie kampe rymančių pakumpusių Kasčio pečių:
– Kast, gal gali dviračio paskolint, reik iki Murkausko pavažiuot. Vakare parvarysiu. Ar ryt – pasitaisau, žvelgdamas pro švelnios prietemos užuolaidą, iš lauko beužtraukiančią pabučio langą.
– Imk. Naudokis, kad reikia – draugiškai burbteli. – Slidu tik… – Perspėja globėjiškai. Linkteliu. Apsisuku ir patraukiu link išėjimo, kiauroje vatinuko kišenėje delnu šildydamas blėtukę su pačia geriausia gyvenimo dovana. Juk jei dukra pinigų būt dovanojusi, gerčiau ir kitus girdyčiau. Iš sielvarto. Ir ilgesio. Ir vienumos. Ilgai dar vilku būčiau kaukęs: „Paliko. Pamiršo… Suvisam.“ Išėjau į gryną orą. Snigo. Tokiais panašiais kąsniais, kaip
žiedai tos antaninės iš prisiminimų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *