MINDAUGO KARALIAUS – MINDAUGO ŠVĖGŽDOS MAIŠTINGIEJI ŠOKO EILĖRAŠČIAI

 

Kandus, paradoksalus, nenuspėjamas tas mūsų poetas Mindaugas Švėgžda. Neįprastų situacijų ir grotesko pripildyti jo eilėraščiai ryškiai išsiskiria iš “putpele čiauškančių” poetų ir parapoetų. 

Meistriškai kaitaliodamas stilistiką, jis nevengia ir demonstratyvaus grafinio eilėraščio vaizdo, laužytų eilučių, taip griaudamas  sustabarėjusias, įprastas poetines klišes. Poetas – maištininkas, nerimstantis ir ieškantis naujesnių ar visai pamirštų poetinės raiškos formų.

O pradžiai – epistolinio žanro prologas – mano laiškelis Mindaugui karaliui – Mindaugui Švėgždai ir jo atsakymas su pridėtais maištingais šoko eilėraščiais.

Gediminas Jankus.

 

EPISTOLINIO ŽANRO PROLOGAS MINDAUGO ŠVĖGŽDOS ŠOKO EILĖRAŠČIAMS

Gediminas JANKUS:  Jūsų Malonybe garbusis Mindaugai, nuolankiai prašau Jūsų rašytinės kūrybos kukliai kauniečių kronikai – mūsų svetainei. Gali būti ir ankstesnė, rankraščiai nedega ir nesensta.

Lenkiuosi – Jūsų ištikimas ginklanešys Gediminas
 
Mindaugas ŠVĖGŽDA:  Labas žilą vakarą, baltasis Kunigaikšti,
na va, mielasis, šiaip ne taip sudėjau į krūvelę įvairiu laiku soste per vargą išperėtus 7 eilėraštukus. Sensta didenybė, sensta. Tik nesugalvok, D.K. Gediminai, išbraukti ar pakeisti žodelį “blet”. Žymaus karalystės poeto Gyčio Norvilo kūryboje tokių “perliukų”daugybė. Bet pastebėjau, kad jo mėgstamiausias “blet”.
Apie jį, Norvilą, ir šiek tiek Beną Januševičių ir rašau eilėraštyje “Tik pasaka”. Žinia, pasitelkdamas lakią vaizduotę.
 
Mindaugas
 

MINDAUGAS ŠVĖGŽDA

 

*    *    *

      Pranui Vaičaičiui

 

Buvo

Vasario mėnuo.

Nematomos rankos

Paėmė sniego

Ir nulipdė tau

Gyvenimą.

Ir padėjo ant

Iškūrentos krosnies…

Kuo gi motinos įsčiose

Visagalį užrūstinai?

 

*    *    *

 

neturiu

kur eiti

ką veikti

šimtą

metų

sėdžiu

prie liūdesio

kalno

ir laukiu

aklas

senis

tavęs

mylimoji

 

*    *    *

 

lyg sausos smilgos tarp pirštų

lūžo surūdijusios vinys

ir sutrešusios

geležies spalva dažytos lentos

atvėrė erčią

pakvipusią draustų vaisių pyragaičiais

ir aš

netikėtai atradau

o pasaulis

tai didelis kreivų veidrodžių kiemas

kur būna

kur iš tikrųjų būna

karvės atveda

viščiukus

vištos išperi

slibinus

 

BUITINIŲ ATLIEKŲ

AIKŠTELĖS EILĖRAŠTIS

 

varnų

brolis

kam jis

jam tas

sapnas –

laimės

 

lūžta

dievo

pirštas

jis

nušvitęs

miršta

 

ir

diržingą

kriaušę

angelas

jo

griaužia

 

RUDENINIS

 

buvo buvo plūdo

gražios gražios spalvos

skrido riebios žąsys

ėjo mergos baltos

 

bet nutvėrė vieną

šlubas ir kuprotas

aklas sargas tuščia

kad sparnuotas                     

 

SIAUBO EILĖRAŠTIS. SENĖ                     

                     

Betono džiunglėse –

didmiesty

kaimo vaiką

Mauglį

Motiejų

Žalėsį

negyvai užmylavo

nukaršusi

SENĖ.

Ji vaikšto po Varnius,

Adis Abebą,

Po medes

Ir paupiais.

Ji ieško jaunų

tai kreivai

didelei

meilei.

Ją traukia –

JIE!

O seniai?

Seniai

nukeipsta patys.

Be meilės. 

 

TIK PASAKA

 

Paseksiu aš jums savo šiurpią pasakėlę.

…Kaimiūkštis. Krankia varnos. Skraido melsvos vėlės.

Prie žemės vištos kojos,

O ant jų – trobelė.

Ten raganų giria,

Ten požemių paukšteliai.

Ir aštriadantis, antras iš poetų – Be

(Jei remsimės lietuviška abėcėle).

O netolies kaimynas Gy – krienų baronas.

Ir su ragais, ir su nagais… bet menkas ponas.

Tik šūktels šulinin,

Kur nėr visai vandens, –

Gaus į dantis,

Ir griovyje jo pasisems.

Karų, marų ir monų visokių kaimelis.

Juodi krūmokšniai. Žolės, dergiamos kipšelių.

Ten šie keisti patrakėliai poetai du

Vis klausos po egle gegučių paskalų…

 –   –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –

Bet Gytį lyg ir pamačiau staiga,

Ir mano pasaka jau, blet, baigta.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *