MINDAUGO KARALIAUS – MINDAUGO ŠVĖGŽDOS MAIŠTINGIEJI ŠOKO EILĖRAŠČIAI
Kandus, paradoksalus, nenuspėjamas tas mūsų poetas Mindaugas Švėgžda. Neįprastų situacijų ir grotesko pripildyti jo eilėraščiai ryškiai išsiskiria iš “putpele čiauškančių” poetų ir parapoetų.
Meistriškai kaitaliodamas stilistiką, jis nevengia ir demonstratyvaus grafinio eilėraščio vaizdo, laužytų eilučių, taip griaudamas sustabarėjusias, įprastas poetines klišes. Poetas – maištininkas, nerimstantis ir ieškantis naujesnių ar visai pamirštų poetinės raiškos formų.
O pradžiai – epistolinio žanro prologas – mano laiškelis Mindaugui karaliui – Mindaugui Švėgždai ir jo atsakymas su pridėtais maištingais šoko eilėraščiais.
Gediminas Jankus.
EPISTOLINIO ŽANRO PROLOGAS MINDAUGO ŠVĖGŽDOS ŠOKO EILĖRAŠČIAMS
Gediminas JANKUS: Jūsų Malonybe garbusis Mindaugai, nuolankiai prašau Jūsų rašytinės kūrybos kukliai kauniečių kronikai – mūsų svetainei. Gali būti ir ankstesnė, rankraščiai nedega ir nesensta.
MINDAUGAS ŠVĖGŽDA
* * *
Pranui Vaičaičiui
Buvo
Vasario mėnuo.
Nematomos rankos
Paėmė sniego
Ir nulipdė tau
Gyvenimą.
Ir padėjo ant
Iškūrentos krosnies…
Kuo gi motinos įsčiose
Visagalį užrūstinai?
* * *
neturiu
kur eiti
ką veikti
šimtą
metų
sėdžiu
prie liūdesio
kalno
ir laukiu
aklas
senis
tavęs
mylimoji
* * *
lyg sausos smilgos tarp pirštų
lūžo surūdijusios vinys
ir sutrešusios
geležies spalva dažytos lentos
atvėrė erčią
pakvipusią draustų vaisių pyragaičiais
ir aš
netikėtai atradau
o pasaulis
tai didelis kreivų veidrodžių kiemas
kur būna
kur iš tikrųjų būna
karvės atveda
viščiukus
vištos išperi
slibinus
BUITINIŲ ATLIEKŲ
AIKŠTELĖS EILĖRAŠTIS
varnų
brolis
kam jis
jam tas
sapnas –
laimės
lūžta
dievo
pirštas
jis
nušvitęs
miršta
ir
diržingą
kriaušę
angelas
jo
griaužia
RUDENINIS
buvo buvo plūdo
gražios gražios spalvos
skrido riebios žąsys
ėjo mergos baltos
bet nutvėrė vieną
šlubas ir kuprotas
aklas sargas tuščia
kad sparnuotas
SIAUBO EILĖRAŠTIS. SENĖ
Betono džiunglėse –
didmiesty
kaimo vaiką
Mauglį
Motiejų
Žalėsį
negyvai užmylavo
nukaršusi
SENĖ.
Ji vaikšto po Varnius,
Adis Abebą,
Po medes
Ir paupiais.
Ji ieško jaunų
tai kreivai
didelei
meilei.
Ją traukia –
JIE!
O seniai?
Seniai
nukeipsta patys.
Be meilės.
TIK PASAKA
Paseksiu aš jums savo šiurpią pasakėlę.
…Kaimiūkštis. Krankia varnos. Skraido melsvos vėlės.
Prie žemės vištos kojos,
O ant jų – trobelė.
Ten raganų giria,
Ten požemių paukšteliai.
Ir aštriadantis, antras iš poetų – Be
(Jei remsimės lietuviška abėcėle).
O netolies kaimynas Gy – krienų baronas.
Ir su ragais, ir su nagais… bet menkas ponas.
Tik šūktels šulinin,
Kur nėr visai vandens, –
Gaus į dantis,
Ir griovyje jo pasisems.
Karų, marų ir monų visokių kaimelis.
Juodi krūmokšniai. Žolės, dergiamos kipšelių.
Ten šie keisti patrakėliai poetai du
Vis klausos po egle gegučių paskalų…
– – – – – – – – – – – – – – –
Bet Gytį lyg ir pamačiau staiga,
Ir mano pasaka jau, blet, baigta.







