TOMAS ŠINKARIUKAS. “POETIŠKAI KOREKTIŠKAS NUŽUDYMAS”. NAUJOSIOS PJESIŲ KNYGOS IŠTRAUKOS

TOMAS ŠINKARIUKAS. “POETIŠKAI KOREKTIŠKAS NUŽUDYMAS”. NAUJOSIOS PJESIŲ KNYGOS IŠTRAUKOS

 

Iš pjesės „Poetiškai korektiškas nužudymas“

 

Atsimenu, kaip mano tėvai versdavo mane prieš miegą skaityti Bibliją ir katekizmą. O ryte garsiai deklamuoti, kad patikrintų, ar perskaičiau. Poliuciniam sapne su Magdaliete aš viską pamiršdavau… Ach, tie tėvai išdaigininkai! Aš turėjau du tėvus. Mamos neturėjau. Kai mano mama mirė mane gimdydama, abu tėvai staiga susimetė į porą ir, išvogę mane iš juodosios močiutės, kurią kažkodėl vadino Janu-Dvigalve-Pelėda, nagų, išdūmė gyventi į sniegynus. Tapo sniegynų vienuoliais. Keistai šiltai prisimenu juos. Abu su papais, barzdoti medžiotojai. Rydavo tik žalias ruonių kepenis, nieko daugiau. Važinėdavo po plynaukštę senais sportiniais automobiliais. „Kad labiau terštų!“ – tyčiodamiesi kvatodavo jie. „Persk į dangų!“ Dar dabar girdžiu tą variklių riaumojimą. Ir dūmus spindinčioj arkties vaiskumoj. Ir mane jie išmokė ralio meno bei žavesio. Bet Evangelijas ir katalikų katekizmą mintinai mokytis versdavo. Taigi, aš negalėjau žinoti, kas esu – katalikas ar protestantas. Jie nesuprato, ką su manim daro Magdalietė. Po pagalve laikydavau nutriušusius reprodukcijų albumus, nukniauktus iš tėvų bibliotekos. Valandų valandas spoksodavau į geidulingus jos portretus, nutapytus senųjų gašliųjų meistrų. Pradėjau mikčioti. Erekcija nebepraeidavo nei dieną, nei naktį. Nieko nebegalėdavau įsiminti… Jie pliekdavo mane pintu vėplio odos diržu, o aš šaukdavau „Tėčiai, tėčiai, nereikia!“ Po to išmokau kentėti tylėdamas. Ir man tai patiko. Net teikė malonumą. Kartą, vakarinio maitinimo ritualo metu, ramiai čiulpdamas vieno iš jų paslaugiai apnuogintą, baltą, nukarusią, bet bevaisę krūtį, aš jam skaudžiai kruvinai įkandau… staigiai ir nesąmoningai… Keista, bet tąkart jie manęs niekaip nenubaudė. Tik pagrasė gražiais pirštais ir pasakė, kad turėčiau daugiau dirbti su savimi. Kai jie pradėjo vestis mane į medžioklę ir padovanojo pirmąjį šautuvą, vieną skaisčią, akinamai saulėtą dieną staiga supratau, kad galiu lengvai nudėti abu tėčius… tereikia tik… ta mintis užplūdo taip netikėtai kaip svaiginanti laisvė… kaip gaivaus narkotiko gurkšnis… kaip kruvino arkties dangaus vakaro tyla… Nuo tada dažnai smagindavaus kontempliuodamas, gerdamas laisvę, sekdamas juos pro optinį šautuvo taikiklį, kai liumpsėdami papais bėgdavo per sniegynus persekiodami eilinį nekaltą žvėrį. Šiaurės vėjas baltoj tuštumoj plaikstydavo jų juodas barzdas kaip juodas vėliavas… Taikiklio aky aiškiai mačiau jų raudonas, apsiseilėjusias lūpas juodose barzdose… plakamose vėjo… kaip raudonai juodas anarchistų vėliavas… Ir aš to nepadariau… gal tai buvo dar didesnė absoliučios laisvės išraiška, kad galėdamas vis dėlto nenuspaudžiau gaiduko? Gal Kantas neleido? O gal aš vis dėlto stokholmiškai mylėjau juos? Kas žino? Ir tada, kai mano nugara jau buvo visa randuota nuo vėplio bizūno, o randai galutinai užsitraukę, nes paaugusio manęs nebemušdavo, gal bijodami, kad vieną naktį tikrai ateisiu ir juos pribaigsiu miegančius, o gal gerbdami mano artėjančią brandą… bet kuriuo atveju, randai užsitraukė, aš tobulai įvaldžiau šautuvus, revolverius ir riaumojančio bagio vairą, o Magdalietė, kad ir kokia išradinga, nebegalėjo patenkinti mano sadistinių fantazijų… vieną tylų vakarą, nors buvo tai ne vakaras, o poliarinė naktis… vis tiek, vieną tylų vakarą tarp sniegynų prie šilto židinio, juodam danguje, kaip Salomei šokant šiaurės pašvaistei, tą tylų vakarą, kai gimė mūsų Viešpats Jėzus, mes valgėm Kalėdų vakarienę, laužėm pyragą ir linkėjom vienas kitam laimės… aš užlipau laiptais į savo kambarį ir griuvau snukiu žemyn į lovą, nes visi – ir aš, ir tėvai jau buvom girti kaip maišai… o kai pabudau Kalėdų ryto naktyje, vos praplėšęs akis ir užžiebęs šviesą, pamačiau šalia gulinčią dovaną. Atsimenu, kaip keistas graudulys užplūdo širdį pagalvojus, kad kažkuris iš tėvų, o gal ir abu, pasirodo, sugebėjo vakar, nors jau smigdami, vis dėlto užropoti laiptais į viršų ir padėti dovaną šalia manęs, drybsančio kaip jaunas lavonas, sapnuojančio jaunystės sapnus… Tą akimirką supratau, kad jie nepavydėjo man tos jaunystės. Jie mylėjo mane. Savaip. Išvyniojau dovaną. Ir ten buvo garsusis „Empatiškojo revoliucionieriaus katekizmas“. Nepaprastai gražiai įrištas – žmogaus užpakalio odos viršeliu. Iš karto supratau, kad iš žmogaus odos. Ir kad iš švelniausios vietos. Jie padovanojo man „Jautriojo revoliucionieriaus katekizmą“, o Evangeliją ir katalikų katekizmą pasiėmė ir aš jų daugiau niekada nebemačiau. Vaikystės skaitinių laikas baigėsi. Per tas poliarines Kalėdas. Tokia buvo jų parama savo sūnaus iniciacijai į gyvenimą. Ech, tėvai tėvai! Mano Teiresijai! Sentimentalieji, papingieji barzdočiai! Intelektualai. O sancta simplicitas! Jie buvo romantiški realistai. Žinai, ką jie pasakė, kai sumedžiojo pirmąją baltąją mešką? „Aišku, absurdiška taip galvoti apie žvėrį“ – pasakė jie stovėdami prie didžiulio gauruoto lavono, meškos, kuri gulėjo pakirsta jų kulkų ir pagaliau nurimusi po šiaurės dangumi – „Absurdiška taip galvoti apie žvėrį“ – pasakė jie. „Bet morališkai ir psichologiškai mums lengviau nudėti šitą meškiną, nes jis baltas“. „Geriausias baltasis – negyvas baltasis“. Taip kalbėjo mano tėvai medžiotojai, indėnų ir eskimų draugai. Taip taip, jie buvo realybės svajotojai, gyvenę dar nuožmaus senojo laisvės režimo laikais. Pavargę nuo intelektualinio triūso universitetuose, kur fermentavosi teisingumas, galbūt nusivylę tyros postmodernistinės minties bejėgiškumu prieš baltojo nacizmo hidrą, jie pasitraukė su sūnumi į gamtos prieglobstį. Ir jeigu dvokiantis Vakarų pasaulis pagaliau įsiklausė į jų bedieviškos maldos muziką, pajuto jos grožį ir pamažu, sunkiai girgždėdamas, niekingai priešindamasis ir dejuodamas pradėjo pildyti jų pranašystę, tai sūnus, jų vienatinis sūnus nepateisino jų vilčių… Aš netapau nei revoliucionierium, nei tiesos keršytoju, nei draugu šviesos komisaru. Aš norėjau skristi per begalines tamsias melancholijos erdves virš tamsiųjų vandenų šalies. Jeigu man ir patiko koks nors Liuciferis, tai Bairono. O mano tėvai nekentė ir niekino tą šlubą baltąjį narcisistą bei seksistą ir visus, panašius į jį. Tą, pasak jų, privilegijuotą pasipūtusį pseudogenijų, kurio kvailos kvazirevoliucinės pretenzijos tebuvo niekingo aristokrato pozavimas, maitinantis viskuo persisotinusio grobuoniško baltojo patino ego. Ech, jūs mano tėvai tėvai, romantiškieji realistai! Nusmuktpapiai Teiresijai! Jūs visada mane mokėt, kad „Genijus“ – tai iškrypėliškos vyrų vaizduotės konstruktas. O aš neklausiau ir šlykštėjaus jumis ir jūsų mintimis. Ir taip bus iki paskutinio mano atodūsio. Bet vyriška valia jūs vis dėlto tikėjot. Ir geidėt, kad ta geležinė valia būtų pajungta vienam vieninteliam tikslui – Sąmonės revoliucijai. Aną Kalėdų rytą aš sėdėjau savo kambaryje ant lovos, švelniai suspaudęs prakaituotais delnais atgrasiąją dovaną, niekam nežinomo žmogaus užpakalio oda įrištą „Jautriojo revoliucionieriaus katekizmą“, ir jaučiausi, lyg vėl tapęs vaiku. Įsmeigiau akis į langą, į kristalais žėrinčią poliarinę naktį ir viena vienintelė didelė ašara garsiai nukrito ant šleikščiai blyškios knygos. Mano tėvai, kad ir kokie idėjiškai progresyvūs, buvo dar senosios epochos žmonės, todėl nuodėmingi. Ir praktiniam gyvenime dar labai nesąmoningi. Jie turėjo visas to baisaus laikmečio ydas ir gyveno, galvom ir barzdom panirę į nusikalstamą ano meto etiką ir brutalų hedonizmą. Jie gyveno nesveikai, gėrė, rūkė, jų dantys buvo geltoni. Jie žudė nekaltus gyvūnus, rijo mėsą, teršė orą benzinu ir patys persdami, niekinamai ir pašaipiai kalbėjo apie moteris, nors dėstydami universitetuose skleidė šviesias, progresyvias idėjas. Jie buvo savo pereinamosios epochos vaikai, todėl amoralūs ir visom prasmėm ištvirkę. Bet jie svajojo, jau svajojo apie kitokį, teisingesnį gyvenimą, jį nujautė ir jo ilgėjosi. Švelnesnės, etiškai griežtesnės ir tolerantiškesnės visuomenės, kurios dar tik blyški kaip užpakalis rūkuose vizija pamažu ryškėjo ateities horizonte. Tačiau patys jie buvo nejautrūs ir toksiški. Nors ir romantikai. O galbūt kaip tik dėl to. Teoriškai niekindami Vakarų kultūrą ir istoriją, jie buvo tiesiogiai išaugę iš jos ir plūduriavo joje panirę prastai prižiūrėtais kūnais. Pasitraukę į sniegynus, jie ne išskaistėjo, kaip galbūt iš pradžių tikėjosi, o priešingai – visai pasiuto. Jeigu būtų turėję drauges, partneres, tikrai būtų jas mušę, gal ir užmušę. Bet kadangi teturėjo vienas kitą, tai girti pliekdavosi tarpusavyje. Kiek dantų jie vienas kitam išdaužė! Neliko nė pusės. Bet jiems buvo nusispjaut. Tik garsiai išspjaudavo dantį su krauju ant sniego, išsiviepdavo, idiotiškai nusikvatodavo, pakratydavo barzdas ir susitaikę sėsdavo gerti toliau. Jie nežiūrėdavo į veidrodžius. Jų pas mus ir nebuvo. Šiuolaikinis jaunas išsilavinęs žmogus – o jie juk buvo jauni, nė keturiasdešimt neturėjo – taip atrodydamas greičiausiai nusižudytų, o jiems buvo pochui! Žiaumodavo sau ruonių kepenis pusiau bedantėm burnom, pliekdavo iš vinčesterių, o vakarais, jei nepasigerdavo, skaitydavo visokias filosofijas rūkydami prie židinio. Dabar sunku įsivaizduoti tokį gyvenimą. Kodėl tai tau pasakoju? Nežinau. Kodėl jie padovanojo man „Empatiškojo revoliucionieriaus katekizmą“? Nežinau. Tuo metu tokių sąmoningų, jautrių ir negailestingų knygų dar nedaug pasirodydavo. Viena pirmųjų kregždžių. Autorius – moralinis budelis – anoniminis. Ir literatūrinė forma – fellatio feljetonas, kuria parašyta ta knyga anuomet dar beveik nežinoma. Skaitydamas pradėjau nujausti, kodėl tėvai man ją įteikė. Jie padovanojo man ją su viltimi, kad aš, jų sūnus, tapsiu kitoks negu jie. Kitokiu kovotoju. Sąmoningesniu, švelnesniu ir žiauresniu. Jautriu, principingu čiulpiku, kuris nesustos prieš jokias kliūtis, niekada nepasiduos egzistenciniam juokui, mėgausis kolektyviniu onanizmu, vengs mėsos, išskyrus žmogieną, o trokšdamas galios, valdžios ir teisingumo, įskųs net patį velnią. Žodžiu, tikru revoliucionierium. Mano tėvai, papingieji bedančiai, norėjo, kad pakilčiau į kitą revoliucinės evoliucijos pakopą. Man atrodo, kad jie vis dar turėjo kažkokį senamadišką garbės supratimą, niekaip neįstengė jo atsikratyti ir to gėdijosi. Jie norėjo, kad jų sūnus išaugtų kitoks. Absoliutus čiulpikas, absoliutus karjeristas ir absoliutus idealistas. Tikras visuomenės reformatorius. Tobulas kaip bakterija. Matydami, kad papročiai, moralė ir visuomenės nuotaikos pamažu keičiasi ne jų naudai, nepajėgdami sunaikinti papingo mačizmo ir tamsios riterystės atgyvenų savyje, kankinami gėdos ir graužaties, jie išdūmė į sniegynus, pasiryžę ten išauginti tobulą kaip bakterija sūnų. Būsimą reformatorių, oportunistą, galbūt net Mesiją. Visiems žinoma, kad tėvams neišsipildžiusių vilčių projekcija į vaiką gali būti tiesiog maniakiška. Ypač kai jų pačių gyvenimai nenusiseka. Kodėl jie vertė mane skaityti Evangeliją ir plakė bizūnu? Tam, kad vėliau, perskaičius „Jautriojo revoliucionieriaus katekizmą“, mano jaunam organizme įvyktų žiauri reakcija, kiltų kūdikiškos atpylimo konvulsijos ir aš, išvėmęs Dievą, įgyčiau amžiną imunitetą ne tik bet kokiems transcendentiniams principams, bet ir apskritai viskam. Kad galėčiau, pavyzdžiui, užmušti juos, savo tėvus, ir jie mirtų laimingi. Atpirkti ir patys per mane atpirkę savo kaltes ir savo gyvenimą. Kad aš juos nupirkčiau, atpirkčiau, vėl perpirkčiau ir taip sumalčiau į dulkes, kad jų nebeliktų ir visi juos pamirštų. Ką jie kalbėjo, ką dėstė, kaip gyveno. Tada jie galėtų numirti ir išnykti ramiai, nebesiblaškydami tarp šio ir ano pasaulio, nebesivaidendami ir nebeerzindami žmonių. Taigi, sūnus turėjo perskaityti „Jautriojo revoliucionieriaus katekizmą“, tada, kilus reakcijai, kūdikiškai atpilti anksčiau jam brutaliai į sielą ir skrandį grūstą Evangeliją ir, paniekinęs visus principus, tapęs Mesiju – Revoliucionierium – Bakterija, atpirkti bei sunaikinti savo nuodėmingus tėvus. Simboliškai, o gal ir fiziškai. Toks buvo tų gudragalvių barzdočių planas. Sakyčiau, sumąstyta neblogai, bet, kaip dažnai nutinka teoretikams intelektualams, – praktikoje jų sukurta schema suveikė visai kitaip. Aš perskaičiau „Revoliucionieriaus katekizmą“, iš tiesų patyriau reakciją, bet Evangelijos neatpyliau, o priešingai – pamilau ją, anksčiau nekęstą. Aš neįtikėjau Dievą, bet įtikėjau transcendencija. Kitaip tariant, prieš mane atsiskleidė pasaulio mistika kaip tolimųjų tyliųjų miškų Paslaptis ir visai nesvarbu, kieno žvilgsnyje ji šmėsteli – Pano, Savonarolos, Afroditės ar de Sado… Tą pačią akimirką visokie „jautrieji revoliuciniai katekizmai“ ir visokios „kritinės teorijos“ man tapo šlykščiausia bjaurastim. Tą pačią dieną „Jogurtinio revoliucionieriaus katekizmą“, tą švelnia žmogiškojo užpakalio oda aptrauktą knygą, į kurią tėvai dėjo tiek vilčių ir kuri turėjo psichosomatiškai paversti mane tobula ir nepažeidžiama bakterija, aš nunešęs ištrenkiau į lauko išvietę. „Užpakaliui užpakalio ir vieta!“ – surikau nuožmiai kvatodamas blyškiajai knygai pagiežingai suplasnojus prieš pradingstant juodoje kiaurymėje. Taigi, aš radikalizavausi, bet visai ne į tą pusę. Aš tapau ne revoliucionierium, o mistiku. Tai supratę tėvai nusprendė nusižudyti. Iš pradžių jie reikalavo, kad šaučiau jiems į užpakalius iš medžioklinio šautuvo, šratais. „Įsodink mums gerai! Mes to verti!“ – staugė jie, iš nevilties kvatodami pro ašaras, iššiepę savo dantų nuolaužas dar jaunose gosliose burnose labai raudonomis jausmingomis lūpomis. Aš atsisakiau. Tada jie nusprendė nusiskandinti eketėje. Bet vanduo pasirodė toks šaltas ir toks juodas, kad jie nesiryžo. Dar kiek pastoviniavę ant sniego, numojo į viską ranka ir nuėjo gerti ir skaityti prie šilto židinio. O aš susikroviau mantą ir po trijų dienų iškeliavau. Jie nebandė manęs sulaikyti. Suprato, kad atėjo laikas. Davė man kelionei penkis tūkstančius dolerių, susuktų į ritinėlį ir apjuostų gumele. Atsisveikinom jausmingai. Tėvai verkė. Aš irgi. Prieš iškeliaujant, kai jau stovėjom kieme, paprašiau jų paskutinį kartą apnuoginti krūtines ir parodyti papus. Jie taip ir padarė liūdnai šypsodami. Nuėjęs gal pusę kilometro per baltą dykvietę, atsisukau. Mūsų namelis atrodė toks mažas begalinėje užpustytoje platybėje. Tėvai vis dar stovėjo kieme, maži, maži, susiglaudę, beveik susilieję į vieną dėmę. Jie vis dar mojo man. Aš nurijau gniužulą gerklėje, nusisukau ir nuėjau tolyn daugiau niekad neatsisukdamas. Taip aš palikau tėvų namus visiems laikams. Ėjau ilgai. Šešias dienas ir šešias naktis, kol pasiekiau pirmąją gyvenvietę. Kai atėjau į didesnį miestą, iš karto patraukiau į viešbutį. Vos įėjęs į numerį ir nusimetęs sunkų kelionmaišį, iš karto atsiguliau ant lovos, apdengtos gražiu pledu, ir pradėjau masturbuotis murmėdamas vieną vienintelę frazę – „Yra Tiesa, bet ne Teisingumas… Yra Tiesa, bet ne Teisingumas… Yra Tiesa, bet ne Teisingumas“. Nežinau, kodėl taip dariau. Po to užmigau ir išmiegojau dvi paras. Atsikėlęs nusiprausiau duše ir nusileidau į viešbučio restoraną pasistiprinti. Viešbutyje pasilikau dar savaitę. Norėjau viską apgalvoti ir šiek tiek sureguliuoti savo mintis. Juk turėjau pradėti naują, man visiškai nepažįstamą gyvenimą vadinamajame civilizuotame pasaulyje. Viešbutyje man patiko, bet visiškai nebegalėjau miegoti. Tos dvi paros ir viskas, daugiau nė valandėlės. Nei dieną, nei naktį. Vaikščiojau viešbučio kambary pirmyn atgal kaip jaunas žvėris, kuris visai nesijaučia nelaisvas, nes yra čia savo noru, bet kada gali išeiti ir galvoja apie ateities planus. Numeryje buvo televizorius. Aš jį mačiau pirmą kartą gyvenime. Tėvai neturėjo televizoriaus. Niekino. Jie skaitė tik knygas. Penktą viešnagės viešbutyje dieną įjungiau televizorių ir žiūrėjau jį nuo ryto iki vakaro. Maistą užsisakiau į numerį. Taip pat kažkodėl šampano. Pamenu, kaip geltonas lengvas užuolaidas pro atdarą langą kedeno ir glostė vėjas, o lauke ilgą laiką pratisai kaukė šuo. Kartais labai greitai perjunginėdavau kanalus, o kartais palikdavau tą patį valandai ir ilgiau. Išgėriau šampaną ir užsisakiau dar. Viešbučio patarnautoja buvo sena ir negraži. Nežinau, kodėl man buvo gaila jos. Gal todėl, kad gyvenime buvau matęs nedaug gyvų žmonių, išskyrus savo tėvus. Namuose kartais apsilankydavo keletas vietinių, bet retai. Jie atvažiuodavo šunų tempiamomis rogėmis arba sniego motociklais. Išgerdavo su tėvais, aptardavo reikalus ir vėl išvažiuodavo. Aš nežinojau, kad patarnautojai reikia duoti arbatpinigių, o ji neprašė, tik vos pastebimai šypsojosi. Man rodos, ji suprato, kad aš laukinis, ir jautė man simpatiją kaip vaikui. Vakare išjungiau televizorių. Gulėjau tamsoje ir mąsčiau apie būsimą gyvenimą. Aš nebijojau nežinomybės. Mano pasaulį nuo šiol valdė Mistika.

 

Komiksas “Kova su Sartru

 

Iš pjesės „Poetiškai korektiškas nužudymas“

 

Reikia atsigulti į ledą. Kad visi procesai sulėtėtų. Mintys sulėtėtų. Vaizdiniai sulėtėtų. Reikia nueiti į Plutono barą. Reikia išgerti Plutono bare. Šviestų šaltos mėlynos neono lempos. Aplinkui juoda juoda begalinė naktis ir ten kažkur neapsakomai tolima blyški Saulė.

Baras tuščias, tik Barmenas rymo visiškai sustingęs, įsmeigęs žvilgsnį į blizgantį paviršių, pasirėmęs šalta, didele, balta ranka. Sustingęs… Bet jis viską mato, viską pastebi, kas įeina, išeina, jis viską mato sterilioj neonų prietemoj. Jis nemiega. Jis dirba. Savo bare. Baras ne visai tuščias. Tamsiose pakampėse prie stalų matosi kažkokie šešėliai, kažkokie neaiškūs pavidalai. Jie palinkę vienas prie kito virš savo gėrimų. Ir čia įeinu aš, pereinu tamsią erdvę ir sėdu prie švytinčio baro tiesiai prieš Barmeną. Jis pakelia galvą. Jo baltas veidas su juodais vulkaniniais ūsais. Iš prieš tris milijardus metų sustingusios lavos. Veidas stambus ir baltas. Blyškioj kosminio neono šviesoj. Jo žvilgsnis klausia. „Bose-Einšteino kondensato, dvigubą!“ – sakau aš. Barmenas nusisuka ir daro gėrimą. Po to atsisuka ir garsiai pastato stiklą ant baro. Pastumia jį link manęs. Aš kurį laiką rymau palinkęs virš baro, pasirėmęs spoksau į gėrimo paviršių, ne… į jo vidų, į tamsiai spindinčią, žėrinčią gelmę. Paskui išlenkiu. Iki dugno. Mmmmakt! Ir tada, tada viskas pamažu sulėtėja. Planetos ir žvaigždės, ir amžina naktis, kuri yra ir amžina diena. Lėtėja, sustingsta, nurimsta. Viskas stingsta, baigiasi, sustoja. Neapsakomas malonumas, neapsakoma stingdanti palaima sklinda kūne ir sieloj, pamažu visi procesai lėtėja, visos šviesos blėsta, visos mintys stingsta, baigiasi, stoja… širdis stoja, plaka vis lėčiau ir lėčiau, šalti, melsvi baro neonai vis dar šviečia, Barmenas vis dar stovi ar sėdi, šešėliai, šešėliai, šviesos… bet mintys stoja, viskas liejasi melsvoj šviesoj, stoja, stingsta… malonumas baigiasi, viskas sustoja, viskas baigiasi… ramybė ramybė ramybė ramybė ramybė… širdis paskutinį kartą labai labai lėtai sujuda ir sustoja, bet aš to jau nežinau, mintys nutrūksta, pojūčiai išnyksta, viskas baigiasi. O gal aš tik nuvirstu nuo baro kėdės? Ir tuoj vėl atsistoju. Apsidairau, bet jau nelabai ką suvokiu. Eilinis blackout. Pamoju, pasakau kažką ir man iškviečia taksą. Iš Plutono baro iki namų toloka. Keli milijardai kilometrų. Bet aš dar turiu pinigų. Mėgstu nueiti į Plutono barą. Mėgstu išgerti Plutono bare.

 

Iš pjesės „The last Selfie“

 

Kai labai skurdžioje aplinkoje, kur labai mažai maistingųjų medžiagų, pavyzdžiui, kalnuose, ant plikų uolų numiršta koks nors gyvūnas, pavyzdžiui, paukštis… Jis ten guli, guli, pradeda irti, pūti ir, kai jo palaikai suyra ir pasklinda ant uolos, o maistingosios medžiagos pasklinda bei įsigeria į ertmes akmenyje, tai toje vietoje ir aplink, kur gulėjo kūnas, staiga sudygsta, ima vešėti ir pražysta augalai nepaprastai ryškiais žiedais… nes augalai, augantys skurdžiausiose vietose, ant plikų uolų visada turi ryškiausius žiedus… nes jiems reikia prisivilioti vabzdžius ar paukščius iš toli, iš labai toli… taigi, ten, tuščioje vietoje, kažkur aukštybėje, tarp dangaus ir žemės, ant pilkos uolos, kur gulėjo negyvas kūnas, kur glūdėjo apmirusios sėklos, staiga sužydi ryškiaspalvis miniatiūrinis mirties sodas.

Čia ne poezija. Šitas reiškinys taip vadinamas mokslinėj literatūroj. Mirties sodas.

Taigi… jeigu įvyktų mano sustingimo revoliucija ir visi žmonės staiga nuspręstų sustingti… sąmoningai, atmink, sąmoningai nuspręstų, o ne ištikti kokios nors ligos, epidemijos ar masinio priepuolio… todėl tai ir būtų revoliucija, o ne apokaliptinė katastrofa… visi nuspręstų sustingti… atsisėstų ir sėdėtų stiklinėmis akimis, viskas sustotų, o jie sėdėtų, vis sėdėtų… visi sėdėtų… nieko nedarydami… nevalgydami, nejudėdami, nekalbėdami ir pagaliau… pagaliau… pagaliau negalvodami… ir jie visi… pamažu… pamažu numirtų… ir nuvirstų… susmuktų šalia kėdės… ant žolės…. ant grindų…. ant uolos. Ir tose vietose, kur jie gulėtų… visi… milijardai… bet kiekvienas atskirai… niekas grupėmis… visi atskirai… kiekvienas atskirai… savo atskiroje individualioje vietoje… savo vienatvėje… ten, kur jie gulėtų savo vienatvėje… pagaliau supratę gyvenimo esmę… mirę, bet prieš tai pagaliau supratę gyvenimo esmę… įveikę prigimtį… įveikę gamtą… ir išdrįsę žvelgti tiesiai, tiesiai į akis Niekam… stikliniu žvilgsniu… ten, kur jie gulėtų… kiekvienas sau… išaugtų po ryškiaspalvį mirties sodą… visiems po vieną.

Mažą žėrintį mirties sodą. Visiems po vieną… Todėl mano revoliucija būtų teisinga. Pati teisingiausia revoliucija. Vidinė revoliucija!

Aplanko mane ir kita dar žavesnė ir griežtesnė, poetiškesnė vizija, į kurią pasineriu su dar didesniu naiviu jauduliu… Įsivaizduok, kad visame pasaulyje atliekama visuotinė ir šįkart jau prievartinė visų žemės gyventojų sterilizacija. Bet absoliučiai… absoliučiai visų. Nuo menkiausio bomžo, tūnančio po tiltu, iki šlykščiausio ir gudriausio milijardieriaus, užsibarikadavusio savo pietų jūrų saloje ar kalnų bunkeryje su minosvaidžiais. Niekam, absoliučiai niekam neleidžiama išsisukti… žindukliai ir seniai, invalidai ir atletai, gražuolės ir raganos, turtuoliai ir vargšai, net mirtini ligoniai… visi be išimties sterilizuojami. Žinoma, tai techniškai neįmanoma ir žmogiškai neįmanoma, nes žmogus gudrus, niekingas ir turtingieji, be abejo, išsipirktų… Taigi geriau tai būtų kažin koks nuostabus virusas… mutantas… nebūties štamas… bet toks nuostabus, kad greitai išplistų kaip likimas ir nepasigailėtų nė vieno… tiksliau, neaplenktų ir nepasmerktų nė vieno ir nė vienos amžinai gaminti savo kopijas kaip kokiame siaubingame mite, kas ir yra gyvenimas. Kvaiši žmonės to nesupranta, todėl jiems nebūtų palikta pasirinkimo. Visi susirgtų trumpai ir lengvai ir po to jau nebegalėtų turėti vaikų. Ir tada… ir tada… tik įsivaizduok… stotų magiškasis laikas… paskutinis trumpas aukso amžius prieš amžinąjį miegą. Nuostabiausias paskutinis žmonijos saulėlydis. Pabaiga… Kai tik tylios, tamsiai geltonos kaip išsilydęs Mikėnų auksas suvokimo gaisos švelniai užlietų visuotinės sąmonės landšaftą… viskas sustotų… niekas nieko nebedarytų… nebebūtų prasmės… ir tada prasidėtų orgijos ir šėlsmas… panašiai kaip tūkstantaisiais metais Viduramžių Europoj laukiant pasaulio pabaigos, arba keturioliktam amžiuj maro metu, tik tūkstantį kartų smarkiau ir visur… visur kiekviename Žemės kampelyje. Linksmybės ir šokiai, beprasmės žudynės, savižudybės ir beprotybė, paskutinė meilė ir paskutinė neapykanta… Totalinis šėlsmas! Totalinis šėlsmas! O gal kai kam totalinė ramybė… apmąstymai arba užsimiršimas… sėdint ant uolos keteros ir žvelgiant į abejingą vakaro saulėje spindinčią jūrą… Pagalvok! Koks tai būtų ilgas ir nuostabus saulėlydis! Paskutinės kartos gyvenimo trukmės ilgumo saulėlydis. Argi jis neatpirktų visų tų tūkstantmečių, kai žmonės gyveno melsdami ir geisdami išlikimo, o tai ir yra visų beprotiškiausia. Pagalvok apie tokio vakaro grožį… Negaliu… susijaudinau… girtuoklio ašaros… aš toks jautrus… humanistas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *