JUSTAS JASĖNAS. JEIGU ŽINOTE, TAI PASAKYKITE, KAIPGI TEN BUS…

Poetas, kunigas Justas Jasėnas. P. Šiaučiūno lino raižinys

 

JUSTAS JASĖNAS

 

Jeigu žinote, tai pasakykite, kaipgi Ten bus…

 

O žemė – ji priima, nieko neklausia:

Iš kur ateini, kokią naštą nešei…

Ir krinta saulėlydy, kaip krisdavo kriaušės,

Nuo kapinių medžių raudoni lašai…

 

Jonas Strielkūnas

 

Mano bičiulė man sakė, kad reikia daug skaityti. Anokia čia man naujiena, jau senokai skaitau, man skaityti patinka. Mano kaimynas aną rytą man pasakė, kad tuščiausias užsiėmimas gyvenime – skaityti knygas. Nieko jam nesakau, nesiginčiju, neprieštarauju, todėl esu geriausias jo draugas. Sutariame, kad šventoriuje visą dieną grėbsime lapus. Sugrėbėme didžiausias krūvas, tarėmės didžiai prasmingą darbą atlikę, tą vakarą buvom laimingi. Beatričė mane perspėjo, kad į aną pasaulį neišsilavinusių nepriima. Išsigandau, tuojau kolegijon įstojau socialinio darbo studijuoti. Bene man dar pavyks vieną kitą gerą darbą kam padaryti. Būgštauju, ar danguje bus koks kampas su knygom. Jei bus, galėčiau eit jau dabar iš tos žemės. Skaityčiau sau, ir tiek. Nusmelkia mintis – o jei ten bus nuobodu, kaip reikės ištverti tą visą amžinybę. Tik melstis, giedoti, tik žiūrėti per amžius į tą vieną vienintelį veidą. Aš norėčiau pasidairyti plačiau po apylinkes. Neramu. Jeigu žinote, tai pasakykite, kaipgi Ten bus…

Atsiverčiau užrašų knygelę, jau be kietų mėlynųjų viršelių seniai. Padovanojo kaimynai prieš daugelį metų, kai studijuoti Vilniun išėjau. Pilna pavardžių, adresų, telefonų numerių. Dar vis neišmetu, o išmesti reikėtų, ten dar liko gyvieji keli. Dar jiems laiškus rašau, atmintinai žinau, o vis pasitikrinu adresą, dar paskambinu kartais, dar aplankyti jų nuvažiuoju. Pirmame lape dedikacija, tik dabar pamačiau, kad klaida tam rašte įsivėlusi. Tų kaimynų kadų kadės nėra, o klaidelė tų žmonių artumu žvilga. Tad telieka. Radau Nijolės Sadūnaitės adresą Antakalnio gatvėje. Nebeaplankysiu. Sėdim kartu Pavilnio vienuolyne, kalbamės. Lygiai savaitė iki mirties. Tylos laikas dabar vienuolyne, o Nijolė garsiai kalba, dar garsiau nusijuokia. Kitos seserys nedrąsiai prie mūsų prieina, pirštu glaudžia lūpas, supraskit, kalbėkitės pašnibždomis. O mes abu gi nesuprantam, ką reiškia būti tyliai, tad garsiai kalbamės tarpusavy ir dar garsiau kvatojam. Bevartant knygelę geltona Alfonso Svarinsko vizitinė kortelė iškrito. Odminių gatvėje gyveno. Kasmet birželio 1-ąją šv. Justino iškilmę švęsdavom. Mišios didžiajame Monsinjoro kambaryje, paskui Monikutė kviesdavo pusryčių. Jokių papildomų reikalų, jokių menkų kalbelių, tik visa Dievui ir Tėvynei. Nebesusitiksim Odminių gatvės bute. Liko Monsinjoro padovanotas arnotas. Neapsivelku. Vilniun dažnai nuvažiuoju, visom senamiesčio gatvėm pavaikštau, tik niekad nevaikštau Odminių gatve.

Mano Mokytoja mane skaityti išmokė. Mano Mokytoja melstis išmokė mane. Nieko ir niekur daugiau nesimokiau. Mano Mokytoja visą gyvenimą nugyveno kaime, nesivėlė į apkalbas, vaikščiojo su bateliais dailiais, neturėjo kaliošų, rengėsi kukliai, bet gražiai, per pamokas nesmirdėdavo mėšlu. Mano Mokytoja didžiajame kambaryje pasikabinusi laikė Daukanto portretą, aš mokydavausi poterius ir į tą nuplikusį didį vyrą žiūrėjau. Kai pats pasenėjau, nuvažiavau į Papilę jam ačiū pasakyti. Mano Mokytoja skaitydavo Blezą Paskalį, Ričardo Mikutavičiaus eilėraščius, vasaromis važiuodavo melstis į Nidą.

Miniu dabar juos, vardinu, o iš tiesų – gaila savęs. Nesusitiksim, nebegaliu jų aplankyti namuose, kur jausdavausi atviras, saugus, kur manęs klausdavo ir klausydavosi, maitindavo, krepšelin ateičiai įdėdavo ką. Pasiilgstu, o žinau, kad nebebus kaip būdavo. Norėčiau juos tuose belaikiuose beribiuose danguose susitikti. Būtų ką prisiminti, vėl būtų kalbos ir bendrumo. Jeigu žinote, tai pasakykite, kaipgi Ten bus…

Lietui lyjant Žemaitė pasitiko Marijampolės kapinėse. Tegul sau lyja, stovėjau stovėjau, ilgai pastovėjau prie kapo. Kažin, ar matė Žemaitė mane, ar jai rūpi, kad vaikėzas rimto darbo neturi, kad blaškos kapuos, ogi galėtų ką gero nuveikti.

Vaikštinėjau Viekšnių kapinėse. Galvoju, gal rasiu Juozo Miltinio gentį, iš ten ji kilusi. Netikėtai užėjau Leono Skabeikos kapą, poetas, mirė sulaukęs 31-erių. O aš, sulaukęs 43-ejų, dabar miniu čionai jo vardą. Enciklopedijoje perskaičiau, kad jis į lietuvių lyriką įvedė miesto naktinio gyvenimo vaizdus ir erotinės aistros motyvą. Ačiū, Leonai, kad rašei ir apie tai, kad nevengei. Ir miestas, ir žmogus visaip gyvena, visaip galvoja, veikia, mąsto. Gyvena naktį, po pamatais gyvena, ir angelai juk būna ne vien baltais sparnais.

Vargais ne galais Rasų kapines susiradau. Dešimt kartų praeivių vis klausiau, ar į tą pusę, ar ten. Pusę dienos sėdėjau laukdamas, kol tinkamu man kampu leisis lėktuvas. Taip ir nufotografavau. Didelis Čiurlionio veidas žiūri į tolį, gi mažas lėktuvas leidžiasi šonu.

Taigi, šiems metams man pakakti turėtų. Tų kapų, tų kelionių, tų sustojimų ir apmąstymų tų. Sėdžiu klebonijoje, neinu oran, kolegos meldžiasi, o aš tuo tarpu skaitau Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščių knygą „35 profesijos ir vienos pareigos.“ Man patinka eilėraštis „Spekuliantas.“ Reikia gyventi, reikia suktis apsukriai, o kaipgi kitaip. Visi šitos žemės žmonės yra spekuliantai. Visi spekuliuoja kaip tik išmano, kai prispaudi, pradeda vaidint kataliką. Poetė sako: „beje yra viena tokia idėja/kaip viską pirkt pigiau parduot brangiau/gerai aš ją į galvą įsidėjau/tad išpažintį jau kaip ir baigiau.“

O po šito gyvenimo gyvenimėlio, po spekuliacijų visokių, jeigu žinote, tai pasakykite, kaipgi Ten bus…

Atmintis. Viekšnių kapinėse. Justo Jasėno nuotrauka