ALDONA RUSECKAITĖ. “VIENATYBĖ: RAŠYTOJOS ONOS PUIDIENĖS-VAIDILUTĖS LIKIMAS”
Rašytoja Aldona Ruseckaitė, galima drąsiai teigti, yra unikalus ir retas meninis reiškinys mūsų literatūroje. Jos knygos – ne paprasta „fakto literatūra“, ne seniai aprašytų ir žinomų dalykų pakartojimas. Rašytojos kūryba jau seniai sulaužė įprastus štampus ir panašios tematikos kūrinių klišes.
Jos romanai – garsiųjų mūsų literatūros kūrėjų, kultūros veikėjų beletrizuotų biografijų serija. Tai tin retas, pastaruoju metu apskritai nesutinkamas fenomenas – juk rašytoja jau sukūrė ir išleido visa kūrybišką ir išmanią pentalogiją, tai pirmasis toks mūsų literatūros istorijoje įgyvendintas ypatingas užmojis. Knygos apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, Vincą Mykolaitį-Putiną.
Ypač po šio biografinio romano “EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys” reikia kalbėti apie rašytojos sukurtą epinį mūsų kultūros, literatūros, istorijos, ryškiausių asmenybių gyvenimo ir kūrybos panoraminį vaizdą. Didžiulio populiarumo sulaukusi knyga, su ja vien praėjusiais metais A. Ruseckaitė kviečiama aplankė daugybę miestų ir miestelių bibliotekų, kultūros centrų – per 60 “EMMI” pristatymų visoje Lietuvoje! Joks nūdienos rašytojas negali tokiu pripažinimu ir pasisekimu pasigirti. “EMMI” – ne tik populiariausia, ji ir skaitomiausia, ir perkamiausia knyga.
Tačiau jokie laurai ir sėkmė neapsuka autorei galvos. Darbšti ir kūrybinga, ji vėl pradžiugino, baigdama rengti spaudai naują biografinį romaną – jaudinantį pasakojimą apie primirštą (pamirštą) prozininkę, aktorę, visuomenės veikėją Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę, aktyviai dirbusią dar Lietuvos atgimimo priešaušryje. O. Puidienės-Vaidilutės gyvenimas ir likimas išties dramatiškas, kupinas sunkių išbandymų ir netekčių. Tuo labiau žavi ir jaudina jos pasiaukojimas, ryžtas ir noras kurti laisvą Lietuvą, žadinti tautinį sąmoningumą.
Aldona Ruseckaitė, kaip jai įprasta, neapsiriboja vien biografijos faktų išdėliojimu, ji giliai ir jautriai tyrinėja, lygina, svarsto ir gerokai praplečia “fakto literatūros” ribas. Rašytoja maloniai sutiko pasidalinti fragmentais iš naujosios knygos “Vienatybė: rašytojos Onos Puidienės-Vaidilutės likimas”.
Gediminas Jankus
Aldona Ruseckaitė
Iš rengiamos spaudai knygos: „Vienatybė: rašytojos Onos Puidienės-Vaidilutės likimas“
***
Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten trenktis su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida jau nukeliavęs, nusėdęs Čeliabinske, gavęs darbą. Statybų inžinieriumi kaip planavo jis netapo, bet pasitaikė kita pelninga tarnyba, surado ir išnuomojo šeimai butą. Puidienė, likusi viena Šiauliuose, išgyventi nepajėgė, lėšų neturėjo, tad kol vyras kūrėsi svetimame krašte, glaudėsi pas tėvus Mintaujoje – ką jai kitą su vaikais daryti… Moteris rimtai svarstė – važiuoti ar nevažiuoti? Bet iš ko gyventi čia, kas juos išlaikys, suprato, jog niekam nėra su trimis mažyliais reikalinga, ilgainiui taptų ir savo tėvams našta, o ji pati kur galėjo pinigų uždirbti? Iš atsitiktinių pamokų – neišgyvensi, iš vieno kito straipsnio ar vertimo spaudai – taip pat ne. Vyriausiasis Algirdas greit bus šešerių, dvyniai Mimoza ir Sigurdas dar tik dvimetinukai, tad reikėjo keliauti pas vaikų tėvą, juoba kad Kazys dažnai rašė, prisipažino labai visų pasiilgęs: vilku kaukiu, ragino greičiau susiruošti, laiškuose nuolat klausinėjo apie vaikus – kiek jie paaugo? Tad vieną dieną Puidienė pasiėmė savo trijulę, nuėjo Šiauliuose pas fotografą, kad galėtų tėčiui nusiųsti nuotrauką. Toje fotografijoje tikrai nematyti sunkaus šeimos gyvenimo, nes visi išsipuošę: Onos kailiniai gana prabangūs, moteris be galo moderni, su įmantria skrybėle, ant kurios apvyniotas plonytis šalis, vaikiukai irgi su gražiais paltukais, dailiomis kepurėlėmis. Ir ankstesnėse, ir vėlesnėse fotografijose Vaidilutė atrodo elegantiška, gana išdidi, visada moderni. Stengdavosi vargą paslėpti.
Ona vis atidėliojo tą tolimą kelionę: tai pati prastai jautėsi, tai kuris iš vaikų sirguliavo, o čia dar atsirado galimybė nuvažiuoti į Vilnių, moteris negalėjo tokios praleisti. Puidienę pakvietė į sostinę dalyvauti Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime. Ji skrido lyg ant sparnų – vėl į Vilnių, jau beveik dveji metai ten nebuvo. Dvynius paliko su aukle Mintaujoje, nors sirguliavo senoji Pleirienė, bet juk neilgam – kelioms dienoms, o vyriausiąjį Algirduką pasiėmė su savimi. Berniukui jau šešeri, gali ir pasižmonėti. Su vaiku buvo net juokingų minučių: štai jie jau suvažiavime, sėdi salėje pirmoje eilėje, įeina Jonas Basanavičius, visiems tiesia rankas, sveikinasi, paduoda ranką ir mažajam Algirdui, šis patenkintas, įsidrąsina, paskui patriarchą užsiropščia ant scenos, nori sėstis jam ant kelių, glosto pranešėjo barzdą, kol motina sūnų nukelia, o šis ir vėl nerimsta. Ona su Basanavičiumi yra gerai pažįstama, gyvenant Vilniuje, jie susibičiuliavo, dalyvaudavo visokiuose visuomeniniuose ir kultūriniuose renginiuose. Dabar moteris laiminga: paskutinis atsilankymas į mylimą Vilnių ir jėgų pasisėmimas tarp artimų sielai žmonių ir idėjų. Dar keletą dienų planuoja pabūti, bet staiga atlekia juoda telegrama: Mintaujoje mirė mama Ona Anastazija. Perverta didžiulio skausmo, moteris išskuba iš Vilniaus ir daugiau niekada gyvenime nebeaplankys šio mylimo miesto, nors tada, keliaujant namo, tarp visokių minčių spiečiaus šmėkšteli pagalvojimas, jog, kai užsidirbę pinigų grįš į Lietuvą – tai tik į Vilnių…
Galop Puidienė su vaikais pasiryžo vykti traukiniais į tolimą kelionę. Žinoma, daug rūpesčio ir įvairiausių pasiūlymų kilo Pleirių šeimos rate, artimieji bauginosi išleisti dukrą ir seserį Oną į tolimą Rusijos kraštą, jiems nerimą kėlė moters sveikata, nes po dvynių atėjimo į pasaulį praėjo beveik metai, kol jaunoji mama atsigavo, bet sveikata tokia, kokia buvo prieš gimdymą – jau negrįžo. Greičiau pavargdavo, tapo irzli, ėmė kamuoti kažkokie neaiškūs skausmai, ypač dažnai skaudėdavo galvą. Tėvas ir broliai šią išvykimo problemą lyg karštą bulvę mėtę aukštyn žemyn, nusileido ir paliko apsisprendimą pačiai Onai. Ji atsišaukė į vyro raginimus, bandė Kaziu vėl pasitikėti, galop nebuvo bailė, svarstė – jeigu bus labai blogai – gi sugrįš… Besirengdama kelionėn, Puidienė buvo liūdna: patyrusi geliantį praradimo sielvartą – tik ką palaidojusi mylimą motiną, o dabar tenka atsisveikinti su gimtuoju kraštu ir nerti į nežinomybę.
Buvo 1913 metai. Europa jau stovėjo ant Pirmojo pasaulinio karo slenksčio, tačiau paprasti žmonės negalėjo tokių baisybių įsivaizduoti ir patikėti. Puidienė susiruošė, susipakavo ir Čiurlionio dovanotą paveikslą „Ilgėjimas“ pasiėmė kartu, moteriai atrodė, kad ši dovana ją saugos, gal ir laimę atneš. Ryšuliai sunkūs, vaikai maži, todėl kartu vyko ir tarnaitė Agutė iš Žemaitijos, bet vienų moterų su mažais vaikais Pleirių šeima išleisti nesiryžo: sutarta, kad brolis Juozas palydės iki Peterburgo, o ten lauks vyras Kazys, Rusijos sostinėje šiek tiek atsipūs, pailsės ir keliaus toliau.
Puida pasitiko išdidus, džiugus, nes iš tikrųjų gavo gan didelę algą, surado gražų butą Čeliabinsko centre, vyrui atrodė, kad gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, nors ir ne Lietuvoje, bet uždirbs, pataupys, grįš… Tokios buvo svajonės, kurių Kazys visada turėjo – realių ir visai fantastinių ir kuriomis žmona iš pradžių žavėdavosi, patikėdavo, tačiau vėliau, vyrą perpratusi, piktindavosi ir nieko gero nelaukė. Egzaltuotos fantazijos nesuvaldomi sūkuriai – įvardijo ji. Tačiau tuo Sibiro pradžios laikotarpiu išties sekėsi. Beje, brolis Juozas Pleirys negrįžo atgal Lietuvon, jis apsistojo kartu su sesers šeima Čeliabinske. Puida realinėje mokykloje dėstė vokiečių kalbą, bet iš to nebūtų prasigyvenę, geresnis atlygis vyrui teko už karinio cenzoriaus tarnybą – jis skaitė caro armijos kareivėlių lietuvių laiškus. Ir Ona ėmė pasitikėti savo vyru, jiedu sutarė, su gan didele alga lyg pasijuto ponai, nes iki šiol niekada saujomis nesėmę pinigų, nuolat vargę, skolinęsi, čia turėjo jų gana daug, tad nutarė įmantriau įsikurti. Rusija – tai Rusija, bet kodėl gi ne? Gal paskui pavyks parsivežti viską į Lietuvą. Kazys leido žmonai pasipuikuoti, ji galėjo įmantriai, moderniai apstatyti butą, užsisakė ąžuolo baldus, prisipirko brangių indų, pasipuošė šermuonėlių kailiniais, išrėdė vaikus, samdėsi ir virėją, ir tarnaitę, ir auklę. Abu užsisakinėjo vertingus leidinius, knygas, kaupė solidžią biblioteką. Ona pasipuošusi, elegantiška savo namuose priiminėjo Čeliabinsko aukštuomenę, patys taip pat eidavo į svečius, dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, sutinkant 1915 metus, abu su vyru linksminosi kaukių baliuje. Atsirado oficialių pažįstamų ir draugų, bet, žinoma, artimų sielų čia nebuvo, nors kiek vėliau moteris surado bičiulių ir turėjo kam pasiguosti.
To laiko Čeliabinsko gerovė matyti ir keliose fotografijose: štai Ona nuvedusi į fotoatelje Algirdą, Sigurdą ir Mimozą, visi išpuošti – su jūreiviškais kostiumėliais, o pati mama – su dailia balta suknia, įmantria skrybėle, dekoratyviu skėčiu, madingu rankinuku – patraukli, ori, dar jauna dama.
Nepaisant pasiturinčios buities, pagerėjusių šeimos santykių, moteris beprotiškai graužėsi ir ilgėjosi Tėvynės. Puidienei dažnai rodėsi, jog buvimas Čeliabinske yra visai beprasmiškas, o ji taip gyventi nemokėjo, jai nuolat reikėjo kažkuo rūpintis, globoti, veikti kitų naudai. Vakarais su vaikais kalbėdavosi apie Lietuvą, sekdavo jiems pasakas, mokė lietuviškų dainų ir, juos suguldžiusi, dažnai verkdavo. Ona širdyje išsivežė motinos netekties skausmo akmenį, o netrukus gavo žinią, kad mirė ir jos mylimas tėvelis, jos geriausias draugas. Vaidilutei tai buvo didžiulė sielvarto našta, ji skaudžiai pergyveno ir dėl netekties, ir kad nebuvo šalia, neslaugė, nelaikė ligos valandą savo tėvo už rankų…
Galbūt dėl to, kai atsirado galimybė užsiimti visokia visuomenine veikla, Puidienė į ją ir įklimpo.
1914 metų vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris daug ką pakeitė. Kažin ar Puidos į tolimąją Rusiją būtų traukęsi dėl karo, jie pasitraukė dėl darbo, dėl uždarbio, dėl persekiojimų, bet pakliuvo į karo mėsmalę.
Ona Puidienė-Vaidilutė Čeliabinske 1916 m.
***
1915 metų Sibiro žiema praėjo gana sunkiai, Ona skundėsi, jog visą žiemą sirgo įvairiomis ligomis, kokiomis tik gali sirgti žmogus, praradęs sveikatą: ir pleuritu, ir nervų pervargimu, migrena ir dar kažkuo. Kartu sirguliavo Sigurdas, sykiais ir Mimoza. Buvo daug įtampos. Tačiau pavasaris prašvito ir Čeliabinske, su juo atėjo sveikatos pagerėjimas. O tų metų rudenį iš Europos atplūdo į jų kraštus pulkai karo pabėgėlių. Kartu traukėsi lietuviai, lenkai, gudai. Ir tada Puidienei pasidarė labai neramu, ji negalėjo sėdėti rankų sudėjusi. Aš gimusi gyventi kitiems…Visada kam nors padėti, palengvinti… gyventi dėl ko nors. Be šito gyvenimas darosi be prošvaistės. Pasikalbėjo, pasitarė su vienu kitu inteligentu lietuviu, kuriuos pažinojo Čeliabinske, ir pasiryžo tapti įkurto Lietuvių centro komiteto įgaliotine. Apie lietuvių emigraciją sklido visokiausios, išties gan liūdnos kalbos, kad jie pasiekę Voronežą ar kurį kitą Rusijos miestą jau neberanda vietos gyventi ir nėra priimami, juos valdžia stumia gilyn į Sibirą ir varo gana tiesmuką politiką: kad nereiktų tų pabėgėlių remti, jiems siūlo sklypą žemės, kurios šiose Rusijos vietose netrūksta, kad jie dirbtų, statytųsi namus, taip apgyvendintų tuščius atšiaurius rajonus. Jeigu keliauja šeima, kai kurie sutinka imti žemę kažkur už Uralo, bet kai pavieniai, ypač jauni žmonės – jiems tokių rusiškų pasiūlymų tikrai nereikia. Vaidilutė svarstė su bendraminčiais – neduok, Dieve, pasiliks tautiečiai čia amžinai gyventi! Negali pasilikti – juk po karo reikės kiekvieno lietuvio savoje žemėje. Kai Ona tapo to Komiteto įgaliotine, jai ėmė plaukti laiškai iš aplinkinių Sibiro miestų ir rajonų, lietuviai pabėgėliai skundėsi gyvenimo sąlygomis, mokyklų stoka, kalbos dusinimu – mat, lietuviai visur buvo jungiami su lenkų pabėgėliais, šių buvo daugiau, todėl laimėdavo lenkų kalba, net mišias lietuvis kunigas aukodavo lenkiškai, sakydamas, jog lietuviai juk supranta. Iškilo sunkūs klausimai – kiek lietuvių pabėgėlių yra atvykę, kaip juos suregistruoti, sužinoti, kokie sunkumai spaudžia, kaip padėti? Palikusi savo nedidelius vaikus auklei ir broliui Juozui, Vaidilutė išsiruošė į Omsko sritį, siekdama aplankyti lietuvių stovyklas, pamatyti sąlygas, pagelbėti. Ir išties rado visokiausių atvejų – ir didelio skurdo, ir bado, ir, žinoma, beveik niekur nevyko mokymas lietuvių kalba – tik lenkų. Surašė ji tuomet maždaug šešis šimtus lietuvių šeimų, atvykusių iš Kauno ir Suvalkų gubernijų. O kiek dar liko neužregistruota! Puidienė stengėsi, organizavo, sukūrė Omske Lietuvių pabėgėlių komitetą, paskyrė žmones, susirašinėjo, rūpinosi. Bet, žinoma, arčiausiai jos buvo Čeliabinsko pabėgėliai. Šiame mieste buvo įkurtas Komitetas pabėgėliams globoti, ir Ona tapo jo vicepirmininke. Ir darbo buvo daug, ir pasiaukojimo, ir širdies gerumo reikėjo. Ji pati eidavo į geležinkelio stotį, laukdavo traukinių, iš vagonų iškeldavo nuo tėvų pasimetusius arba jau našlaičius vaikus, kaip nereikalingą balastą pamestus senukus. Puidienė prisipažino: matant kitų žaizdas ir kančias, lengviau nešti savo kryžių. Kitaip aš negaliu: asmeniškai sau aš niekada negyvenu…
1916 metais kaip aktyvi moteris buvo išrinkta į Čeliabinsko miesto dūmą – tarp vyrų vienintelė. Išsilavinusi, inteligentiška, mokanti kalbų, bendraujanti su visais vienodai pagarbiai – ar su aukštu valdininku, ar su beraščiu žmogumi. Bet svarbiausia altruistė, Onai visada rūpi kitiems pagelbėti.
Vaidilutė su ašaromis akyse ir neapykanta balse kalbėdavo apie karą, kad jame žūsta tiek nekaltų žmonių, vardan ko, kodėl kariaujama – jos jautri moteriška siela plyšte plyšo iš nevilties ir liūdesio, tačiau ją nuramindavo nesibaigiantys darbai. Moteris talkino miesto pabėgėlių centre, dalijo pašalpas, kurių dydis – šeši rubliai, guodė, nukreipdavo, kur gyventi, kur keliauti. Vėlyvą vakarą, sugrįžusi po labai sunkios dienos, pirmiausia išbučiuodavo savo miegančius vaikus ir dar prisėsdavo prie Dienoraščio, jame užfiksuodama įvykius ir nuotaikas, kartais iš savo pastebėjimų brūkštelėdavo kokį vaizdelį ar feljetoną ir siųsdavo į lietuvių spaudą, parašydavo ir rusiškai, tuomet paskelbdavo Rusijos laikraščiai.
Štai vieną dieną į varganų pabėgėlių centrą įsiveržia ori ponia, pasirėdžiusi dailiu paltu su įmantriu lapės kailiu, reikalauja pabėgėlės pašalpos – tų šešių rublių, visi tarnautojai ir lankytojai žiūri nustebę, nutilę, po to ima klausinėti ponią – iš kur ji, kodėl reikia pašalpos, ši kartoja, kad esanti pabėgėlė ir reikalaujanti to, kas priklauso – tenka tuos kelis rublius jai į delną įsprausti, ponia triumfuodama išeina… Tokį vaizdą Puidienė aprašo ir išsiunčia į laikraštį, išspausdina. Ona pati dirbo ir Čeliabinsko evakuacijos – maitinimo punkte, kartu su kitomis moterimis gamindavo maistą, dalindavo pabėgėliams, o tų valgytojų plaukdavo upės – per dieną iki septynių tūkstančių asmenų. Kiekvienam turėjo bent kokia porcija kliūti, reikėjo stengtis, kad nebūtų badaujančių. Ypač moteris rūpinosi vaikais našlaičiais, mieste buvo prieglaudų, vienoje jų gyveno trisdešimt septyni lietuviukai. Ona juos ypatingai globojo – eidavo skaityti lietuviškų pasakų, parinkdavo gardesnį maistą ir gražesnę aprangą. Ji net pati džiaugėsi, jog kitos prieglaudos pavydi jos tautiečiams vaikams maisto, drabužėlių. Puidienė rinko aukas, nepavargdama užsiėmė su našlaičiais, auklei palikdama savąsias atžalas.
Vis tik pasaulis nebuvo dėkingas. Dėl pabėgėlių Ona patyrė ir nemalonumų. Juk žmonės įsivaizduoja viską žiną ir matą, jų pavydo kojos kartais itin ilgos. Lietuviai pabėgėliai įskundė savo globėją, kad ji kraunasi turtus, kad prisikimšusi pilnus namus aukso, tad Puidų butą krėtė žandarai, viską išpurtė, iššnipinėjo daiktus ir rankraščius. Po šitos kratos Ona savo Dienoraštį ėmė rašyti rusų kalba, buvo gerokai atsargesnė – jeigu patektų į žandarų rankas, kad nebūtų kuo apkaltinti.
DIENORAŠTIS
Deja, Sibire galutinai žlugo mūsų šeima, tiksliau mudviejų su Kaziu santykiai visiškai pašlijo, atšalo. Nors po to dar gyvenome nemažai metų kartu, bet tai buvo tik vaidyba. Dėl vaikų. Dėl svetimų žmonių. Mudu buvome tokie skirtingi. Aš altruistė, man visų gaila, noriu padėti, aukotis, o Kazys tik pats sau rūpi. Vyras vis mestelėdavo man, kad aš neprisitaikau prie aplinkybių, prie laikmečio, netinku nūdieniam gyvenimui. O jis buvo miklus praktikas. Aš savo prigimtimi buvau gana šalta moteris, o jis apimtas gašlaus erotizmo, dažnai man neištikimas. Ir tikrai norėjau skirtis, ir visai jo negailėjau, kai 1916 metais, susikrovęs lagaminą, iš Čeliabinsko iškeliavo į Peterburgą. Net nežinojome, ar dar jis sugrįš, ar susitiksime. Žinoma, vaikams aš aiškinau, kad tėtis išvažiavo dirbti, kad juos myli, jais rūpinasi. Sūnūs ir dukrelė man buvo svarbiausi pasaulyje, dėl jų galėjau viską padaryti, jų tėvas toks nebuvo. Kai Puida išsikraustė, ilgai nesulaukiau iš jo jokios paramos, jokios pagalbos, vargau viena.
Per tą laiką keitėsi Rusijos istoriniai įvykiai, jau nuo 1917 metų Vasario revoliucijos virė baisi sumaištis, sukosi kruvina mėsmalė, iš kurios tiško raudoni purslai. Rusijos caras buvo nuverstas. Revoliucija visu nuožmumu ėmė ryti savo vaikus, ji pasiekė ir Sibirą, išgirdau apie Leniną, kurį buvau mačiusi Ciuriche – štai iki kokių galių jis iššoko… Kai atsirado bolševikai, dingo maisto produktai, aš jau pardavinėjau daiktus. Bet bandžiau ir kažką daryti, visko prigalvojau, netgi leidausi į drąsią avantiūrą. Stebėjau miestą ir jo gatves, dažnai tekdavo toli pėsčiomis keliauti, tad galvoju gal reikia užsiimti žmonių pavėžėjimu, ne tik žmonių, bet ir daiktų. Susipažinau su vienu vežėju, kuris jau turėjo porą arklių, fajetoną, roges. Ir turėjo jis penkiolikos metų sūnų, kuris irgi gebėjo važnyčioti. Mudu su vežėju sutarėme, kad ir aš nupirksiu arklį, jis man padėjo viskuo pasirūpinti, stiprų miklų bėrį įsigijau iš čigonų. Tada nusprendėme, jog reikia dar vienų rogių ir dar vieno arklio – mano vardu nupirkome. Jau turėjome keturis arklius, kelias važiavimo priemones ir du vežėjus. Įsisuko darbai, aš sutariau, kad gausiu trečdalį pelno. Džiaugiausi, jog bus lengviau savo šeimyną išlaikyti – juk gyvenome šešiese – be manęs brolis Juozas, trys vaikai ir tarnaitė. Tas mūsų bendras verslas gyvavo gal mėnesį. Vieną vakarą jaunasis vežėjas nuvežė mane į svečius pas gimnazijos direktorių, kartais norėdavau atsipalaiduoti, aplankydavau jų šeimą, be to į mokyklą jau leidau ir savo vaikus, mažyliai buvo pirmokėliai. Vaikinas mane paliko ir išvažiavo namo, tačiau dar užsuko prie cirko, galvodamas, jog pasibaigus vaidinimui, atsiras keleivių. Ir tikrai – įsėdo du barzdoti vyrai ir įvyko baisioji tragedija. Ankstyvą rytą gerokai už Čeliabinsko valstiečiai pamatė negyvą jaunąjį vežėją, vaizdas buvo baisus, nužudymas sadistiškas, ir labai keista – niekas nepavogta – nei pinigai, nei kailiniai, nei gera kepurė… Įtarėme, jog čia čigonai atsiėmė tą mano bėrį, nes su juo tąsyk vaikinas važiavo. Ak, Dieve, kaip raudojo motina, kaip visi gailėjome nekalto jaunuolio. Guodžiau vežėjo šeimą, padėjau palaidoti, daviau pinigų. Pasiskundžiau čekams, bet ką jie galėjo, tuo metu Sibire buvo tokia sumaištis, pilni kampai žiaurių žmogžudžių – kas ten ką suras… Beje, aš turėjau savigynai pistoletą – nedidelį belgų brauningą, tačiau kai atūžė bolševikai, kūrėsi jų štabai, visus ginklus reikėjo atiduoti, nes jeigu rastų, tai mane pačią nudėtų. Savo ginklo nenorėjau atiduoti, paprašiau pagalbos vieno pažįstamo ruso iš miesto Dūmos, jis buvo paprastas žmogelis, šaltkalvis, bet prisiekęs bolševikas, užtat dabar miesto valdžioje jau didelis viršininkas. Aš jam melavau, jog tas pistoletas man brangus kaip žuvusio kare brolio atminimas, kad aš gyvenu viena, vyro neturiu, tik vaikų, kad štai neseniai galvažudžiai nužudė mano vežiką, tas veikėjas nusivedė mane į štabą ir po ilgų aiškinimų ginklą man paliko. Be to buvau įvertinta, jog ir prie bolševikų valdžios dirbu Dūmoje, rūpinuosi pabėgėliais. Savo pistoletą dažnai įsimesdavau į rankinę, ar būčiau išdrįsusi šauti? Nežinau, tikrai neįsivaizduoju, kad aš, tokia humanistė, būčiau šovusi į žmogų? Nebent būtų tekę ginti savo vaikus. Šaudyti mokėjau, kartais nueidavau pas čekus ir jų taikiniuose dar pasipraktikuodavau. O kartais pašaudydavome su Franku nuklydę toliau į Uralo kalnus.
Kai 1917 metų vėlyvą rudenį Sibirą užėmė bolševikai, mes, visi buvę Čeliabinsko miesto dūmos nariai, iš karto parašėme atsistatydinimo pareiškimus, tačiau naujieji „ponai“ užgrobė tik aukščiausią valdžią: miesto galvą, sekretorių, kasininką, o visus kitus narius paprašė pasilikti savo vietose. Frakcijose pasitarę, nutarėme tą taktiką išlaikyti ir likome visi kaip buvę. Žinoma, į tuos aukščiausius postus susėdo bemoksliai bolševikėliai, vos raštą paslebizavoti besugebą, tai gal dar turėjo tiek proto visų neišvaikyti, jie kalbėjo, kad stovės tvarkos sargyboje, kovos su komunizmo priešais ir kontrarevoliucionieriais, o kiti galį dirbti miestui reikalingus darbus, nes gerai išmano. Taip buvo ir man, nors manęs kaip kitų jie nevadino „drauge“, o tik „piliete“, prašė likti Miesto pabėgėlių komiteto vicepirmininke, nes išmaniau tą darbą, turėjau pasitikėjimą, bet aš pati naująja valdžia nepasitikėjau, tad pareikalavau, jog parašytų raštišką pasižadėjimą, kad man garantuoja buvusią laisvę, iniciatyvą, pasitikėjimą ir pritarimą. Tokį raštą be vargo gavau. Dūmoje aš dirbau nuoširdžiai, su bolševikais bendravau pajuokaudama, darbuose jiems padėjau, ir jie kol kas neklausė mano pažiūrų, nereikalavo, kad priklausyčiau bolševikams, elgėsi su manimi nefamiliariai. Gyventi ir pakęsti galima, turint takto ir nesikišant į jų politiką, tačiau moraliai visi jų dekretai ir logikos nepakenčiamos. Bolševikai pradėjo leisti visokius konfiskacijų įstatymus, bet man, kaip Dūmos atstovei, dar pavyko iš miesto banko išsiimti porą tūkstančių rublių santaupų, tačiau prekybos banke aštuonis šimtus rublių nurašė – neatgavau. O tuo metu kaip tik labai reikėjo pinigų mano labdaringoms organizacijoms – vaikų ir senelių prieglaudoms, iki tol rūpestingai prižiūrėjau, o dabar buvo baisi sumaištis, niekas pinigų jų išlaikymui nepervedė, ir aš sunaudojau savo tūkstantį rublių – maniau atgausiu, bet niekam nerūpėjo, neatgavau. Atsirado ir naminių įtampų: kadangi gyveno kartu brolis Juozas, o bolševikų įsakyta visiems jauniems vyrams registruotis ir stoti į Raudonąją gvardiją, jis niekur iš namų nėjo, slėpėsi, aš jį supratau, bet jeigu būtų kas įskundę, brolį už dezertyravimą sušaudytų, mane gal į kalėjimą įkištų. O dar ir buto problema – privalau į vieną kambarį įleisti kokį bolševiką ar jo šeimą, sukuosi, galvoju, ką daryti? Kadangi atsirado ir mus aplankė vyro giminaitis bolševikas Jeronimas, tad jį ir įrašiau į namų knygas, nors jis su mumis negyveno. Išties gyvenimas darėsi klaikus, labai neramus. Ėmė plūsti į miestą kriminaliniai nusikaltėliai: katorgininkai žmogžudžiai, vagys, jie prisiplakė prie bolševikų, galėjo bet kurią valandą ateiti į namus, pamojuoti raudonu skuduru, viską nusavinti, išsinešti. Gyventojai, bijodami tokios agresijos, patys jungėsi į apsaugos būrius, budėdavo naktimis, bet vis tiek ramu nebuvo. Taip ir virpėk per dienas naktis už visus, dėl visako… Kiekvieną naktį virpu nuo bet kokio bildesio, bijodama plėšikų.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Sujaudino Aldonos pateita ištrauka. Ir ta pastaba apie Kazio Puidos pragyvenimo šaltinį Čeliabinske – “karinio cenzoriaus tarnyba – jis skaitė caro armijos kareivėlių lietuvių laiškus.”
Prašau, dar vienas “kolaboravimo su prievartos režimu” pavyzdys.
Kai nėra valstybės, visi sukasi, verčiasi, kad tik badu neišmirtų. Ir toliau – kad panaudotų pragyvenimą Lietuvai.
Dėkui.
Ir Aldonai, ir Gediminui – nenuilstančiamGediminui, pristatančiam perliukus Kaunui ir mums visiems.
Arvydas J. pagarbiai
Arvydai, dėkui, Jums geros kloties!