LIUDAS GUSTAINIS (1944-2017). “NIEKAS NEŽINO, KUR YRA PRADŽIA IR KUR PABAIGA. YRA TIKTAI KELIAS”

Rašytojas, skulptorius Liudas Gustainis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LIUDAS GUSTAINIS (1944-2017). “NIEKAS NEŽINO, KUR YRA PRADŽIA IR KUR PABAIGA. YRA TIKTAI KELIAS”

 

Gediminas Jankus

 

Šie metai būtų jubiliejiniai kauniečiui rašytojui, Lietuvos rašytojo sąjungos nariui Liudui Gustainiui – jam sukaktų 80 metų. Jis mus paliko prieš septynerius metus, 2017-aisiais. Artėdamas prie lemtingojo Slenksčio, jis gebėjo kalbėti apie daug gilesnę, nedaugeliui suvokiamą gyvasties esmę, jos amžinumą. 

Liudas Gustainis buvo unikalus kūrėjas, įvairiapusiais talentais apdovanotas prozininkas, poetas, skulptorius ir tapytojas. Artėdamas prie lemtingojo Slenksčio, jis gebėjo kalbėti apie daug gilesnę, nedaugeliui suvokiamą gyvasties esmę, jos amžinumą. Mažokai pastebimas kūrybos vertintojų, jis šyptelėdavo į barzdą ir ramiai tardavo: „Ne mano rūpestis!“ Suprask – aš savo padariau, kam rūpės – skaitys, žiūrės, kalbės. 1994-aisiais prieš savo pirmąją tapybos parodą Liudas rašė: „Niekas nežino, kur yra pradžia ir kur pabaiga. Niekas ir negali žinoti, nes nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra tiktai kelias“. Juo žengdamas menininkas sukūrė 8 įvairių žanrų knygas, įvyko keliolika, o galbūt ir keliasdešimt parodų. 

Išoriškai santūrus, viduje – judriai smalsus, gyvenime ieškantis egzistencinės ramybės ir prasmės, šviesus, pozityvus žmogus. Jis retsykiais kultūrinėje periodikoje publikuodavo nestandartiškus, paradoksaliais pamąstymais paįvairintus jį sudominusių knygų aptarimus. Kaip taisyklė, vengė negatyvaus šnekėjimo, ieškojo, ką apie autorių pasakius šviesaus.  

Susikaupęs ir it praregėjimą pajutęs klausiausi Liudo bene paskutinio videoįrašo, padaryto likus metams iki jo išėjimo. Rašytojas skaito savo pasaką ne pasaką „Visos dienos kaip upė“, skaito labai ramiai, susikaupęs, neskubėdamas, perduodamas sunkiai apibūdinamą alegorinę jauseną, lyg atsisveikindamas su iliuzijomis, bet tuo pačiu teigdamas nuolatinį atgimimą, gyvybės versmėje matydamas atsinaujinimą. 

Būtent – gyvenimą ir žmones mylinčio, juos atjautusio; ir klaidkeliais nukreivinusių, ir nuodėmių properšose permirkusių nesmerkusio, nemoralizavusio, tik bandžiusio suprasti, išsiaiškinti ir pagelbėti. Šia gaida ir motyvu persmelkta didesnė Liudo Gustainio kūrybos dalis, tas motyvas ypatingai ryškus ir, be abejonės, įtaigus, lyginant su kokiu nors iš aukštybių triukšmingai kritusiu pranašu, dėl asmeninių nesėkmių patetiškai kaltinančiu visus žmones, tačiau nebegalinčiu pažvelgti į savo vidų ir pamatyti nenuspėjamą samodurą, luošinusį aplinkinių likimus. Tokių deržimordų, įtikėjusių tik jiems skirta aukštesne misija, peikiančių ir keikiančių viską, pilni pašaliai, ir jų būdingiausias skiriamasis bruožas yra žmonių nekentimas.

Pagiežos ir tulžies kupini nekentėjai – reti personažai Liudo kūryboje, tačiau jei jau tokius paliečia, tai ypatinga jėga, jam gelia širdį ir dėl jų. Juk neįmanoma be jaudulio skaityti apsakymą „Laiškai iš anapus“, ypač „Pirmąjį Chajos Freidos laišką Vaišnorui“. Niekingas žydšaudys Vaišnoras, karo pradžioje žudęs žydų vaikus ir moteris, dar ilgai gyvena savo pragare – ir toliau nekęsdamas visų, smurtauja prieš savo artimus, nuolat bėga, keisdamas vietoves, nuo klaikių prisiminimų ir šiurpą keliančios sąžinės. Apsakymo kompozicija sudėtinga, praeitis susipina su nūdiena, nekaltai nužudytieji ateina kitais pavidalais, ne, ne teisti – leisti pajusti tą dugną, kuriame atsidūręs žudikas.

Šis apsakymas, mano galva, vienas ryškesnių mūsų literatūroje savo tiesa, įtaigia forma ir ypatingai sodriai nutapytais charakteriais. Budelio ir aukos tema, tokia populiari egzistencinėje literatūroje, čia atskleista netikėtu aspektu, tad derėtų kalbėti apie magiškojo realizmo kryptį L. Gustainio kūryboje, autorius jai suteikia palaipsniui augančio moralinio imperatyvo skambesį.

Paskutinio L. Gustainio romano „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“ (Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012) visų teksto aspektų, personažų įvairovę sunku būtų aprėpti. Jų gausu, kaip ir netikėtų perėjimų, mistikos ir, aišku, magiškojo realizmo alsavimo. Praeitis be ceremonijų braunasi į nūdieną, herojai miršta ir vėl atgyja arba amžinai nemarūs slampinėja pažįstamomis Kauno gatvėmis, netikėtai atsiduria Barselonos aikštėse arba klampoja Baltarusijos pelkėmis…

Fantastika ir realybė susilieja, norint suvokti veikėjų gyvenimo (prieš ir po) niuansus, tenka vėl ir vėl grįžti prie pradžios, prisiminti lyg ir atsitiktinius pašnekesius, neva buitinius pokalbius, panirti į tą neskubrią realistiško gyvenimo nuobodoką tėkmę, plaukti, liūliuojamam kasdienių mums visiems įprastų buitinių ritualų ir staiga… Net šoktelti iš nuostabos ir netikėtumo, nes autorius nelauktai nubloškia herojų ir, žinoma, skaitytoją į visai kitą lygmenį, išmatavimą, pajunti amžinybės dvelksmą, būtent amžinybės – ne mirties. L. Gustainis neigte neigia mirtį, neigia nebūtį, neigia Niekį.

Atvira širdis, gebėjimas mylėti ir džiaugtis – apie tai romanas. Ir, žinoma, apie susvetimėjimą, kaip vėžys griaužiantį santykius ir artimų žmonių bendrystę. Tačiau ypatingai svarią vietą užima egzistencinių ribinių situacijų sukūrimas ir jų narpliojimas. Kaip veikėjai elgiasi vienu ar kitu sudėtingu jų gyvenimo atveju, kaip priima likimo negandas, kaip stengiasi suprasti, atjausti vienas kitą, kaip bendrauja skirtingomis aplinkybėmis – visa tai įdėmiai studijuojama.

Įsimintina romane pamaldų (aukojimo) scena muitinėje-bažnyčioje: …štai galingai įsiveržia choro giesmė, ima gausti vargonai. Muzikos jėga laisvai plaukia pro banguotomis medinėmis lentelėmis apkaltas dureles, už kurių atsiveria bažnyčios erdvės, garsai it vanduo apsemia sunkvežimyje įšalusį ir dar neatitirpusį Jotvingą, o giedotojų mintys tarytum voratinklio gijos pančioja spurdantį bėglį, tempia jį į bažnyčią ir kelia ant balta staltiese apdengto šv. Mišių stalo…

Platus ir L. Gustainio romano giminės ratas. Nelengva visus veikėjus suganyti, juolab kad kiekvienam autorius randa įdomią charakteristiką, trumpą, bet taiklų apibūdinimą, galų gale atskleidžia jų bruožus, charakterius ir pasaulėjautą dialogais ar netikėtais atsivėrimais. Be vieno pagrindinio – Palemono, yra ir Jotvingas, tampantis itin įtaigiu amžinosios gyvasties simboliu. Be abejo, Jotvingas gerokai pakyla virš gimtosios šalelės, virš giminės ir savo neįprastu mintijimu, ir ta egzistencine apsisprendimo valia.

Ir visiems atsirado vietos, ir visi nors kiek, bet paminėti, charakterizuoti šioje gyvenimo panoramoje. Visiems skirta meilės ir švytėjimo. Net Barborai, mėgusiai alų ir žygiavusiai įprastu maršrutu iš Vilijampolės į Senamiestį…

Manau, itin svarbios Liudo Gustainio mintys, lyg apibendrinančios visą jo kūrybą: „Kultūros prasmė apskritai – be dvasios, aš turiu omenyje ne principus, o atvirą širdį, gebėjimą mylėti ir džiaugtis, nebus nei ekonomikos, nei klestėjimo, nei pagaliau valstybės, tai šiandien mes ir matome viešajame gyvenime – visiška suirutė… Žmonės ir norėdami nepajėgia susikalbėti, nes nėra pagrindinės sudedamosios dalies – širdies cemento, kuris visus surištų. Į paviršių išplaukia tik troškimas nugalėti ir pažeminti kitą, kitokį, ir tai svarbiausia, jeigu ne vienintelė visuomenės bejėgiškumo ir išsivaikščiojimo priežastis.“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba