VYTAUTAS BALSYS. ŽIOGELIS. NOVELĖ

VYTAUTAS BALSYS

ŽIOGELIS

Novelė

 

 

Jokia kelionė neprasideda nuo konkretaus betoninio tikslo. Ji šmėsteli galvoje lyg vilioklė – indų geiša, atskleisdama tik dalį savo nuodėmingos šypsenos žavesio. Ieškok manęs už savo sapno skraistės, ieškok ir kankinkis, trokšdamas neįmanomo. Tada pasinerk į nerimo ir laukimo liūną, kol, tarsi pirmą kartą perlipęs kopos kauburėlį, išvysi jūrą ir suprasi: kito kranto horizonte nėra – tavo paslaptis bevardė.

Taip norėjau perplaukti upę ir atsidurti kitoje Nemuno pusėje. Aiškiai jutau: šis pavasarinis troškimas jau seniai peržengė suaugusiųjų nustatytas ribas. Pasikviečiau drauge savo vaikystės lobių ieškotoją – Birutę, nors pats to nė nesuvokdamas gundžiau ją šokti nuo smėlėto skardžio į ledinę srovę ir nuskęsti drauge, kad visi verktų kruvinomis ašaromis per didžiausias amžiaus laidotuves, o mes abu gulėtume grabe, apsikabinę ir susiglaudę, kol jokie duobkasiai kastuvais neatskirtų sulipusių kūnų ir į duobę neįmestų ne mūsų, o savo pragertų gyvenimų vilčių. Viešpatie, tokios meilės pasaulis dar nematė!

Aš pats raudojau nuo savo minčių ir vienatvės, o žvelgdamas į šviesiaplaukį princesės veidą jame įžiūrėjau bebaimį berniuką, amžinai besišypsančią mergaitę ar paslaptingą karžygį „Birutą“, viliojantį mane savo lėta, paslaptinga eisena, kūno linkiais ir lūpų putlumu. Visi šio, iki tol man nepažinto, grožio pavidalai ir kaukės stūmė mane į nusikaltimo ribą – reikia ją „suvalgyti“, paaukoti aukščiausiems visatos dievams, nes ji yra kitokia, ji yra gražiausia pasaulyje mergaitė, o aš be galo trokštu ją švelniai apsikabinti, nors tai ir yra prakeikta neįmanomybė.

O kai tik senas valtininkas perkėlė mus abu į kitą upės krantą , tarsi vykdydamas paslėptą mano pabudusių geismų užgaidą, mane ištiko tikroji mirties baimė: kaip reikės gyventi, misti ir išlikti negyvenamoje dykynėje?

Tačiau staiga ji, laiminga, nusimetė savo palaidinę ir pliūkštelėjo į šaltą vandenį, vartydamasi margos lydekos judesiais ir vis parodydama savo uodegą.

Birutė gaudė orą, springo ir kvatojo: „Gelbėk mane!“

Aš šokau į ugnį, nors tai buvo vanduo, virtau gelbėtoju, kuris lipa stulpais ardyti senų gandralizdžių, nes praradau baimės jausmą ir griebiau spurdančią lydeką už pelekų, o ji klykė žmogaus balsu: „Ką tu darai, gyvuly!“

Bet juk reikėjo gelbėti mergaitę – savo svajonių pumpurėlį, nors ji slydo iš delnų, tik dar labiau mane įviliodama į spąstus.

Glaudžiau savo kūną prie blizgančių jos žvynelių, o ji suleido savo nuodėmės nagus, lyg brakonieriaus kablius, man į nugarą ir iki kraujo perplėšė odą.

Išnešiau ją į krantą leisgyvę, o pats pargriuvau šalia ant įkaitusio smėlio. Ji, tarsi pusiau sapnuodama, murmėjo man nesuprantama, malonumo persmelkta kalba.

Tą akimirką mano vaikiškoje galvoje nušvito mintis: mergaitės – lyg iš kitos, man nepasiekiamos planetos.

„Aš labai noriu žiedo“, – plonu lakštingalos balseliu čiauškėjo mano dievinama būtybė. Mažo, auksinio, su švytinčia deimanto akute.

Mes pynėme vainikus iš geltonų pienių, o jų žalius kotus vyniojome aplink pirštus, tarsi taip galėtume susivyti amžiams. Tačiau stiebai trūkinėjo, skilo pusiau, braižė suskirdusius pirštus, palikdami tik tolimą švilpynių aidą ausyse, kuris, lyg audros debesys, slinko į paširdžius.

Aš negaliu nupirkti tau brangakmenio, o mūsų troškimai tokie skirtingi – lyg ledas ir liepsna. Su kiekviena diena ir su kiekvienais metais tu tampi vis gražesnė, tačiau sėji dar didesnį nerimą mano sapnuose, o aš bastausi lyg nuskuręs miesto nakviša apgriuvusiais nevilties tuneliais. Išgelbėk mane, Aukščiausioji, palaimintoji ir šviesioji, iš šios pragaro akies, kur naikinimo taifūnai melodingai sukasi aplink savo ašį. Negi meilė iš tiesų akla? Čia pat – džiaugsmas, o už kito posūkio – nusiminimas. „Aš noriu žiedelio“, – trata ausų būgneliai, ir tą akimirką pro pravirą langą pliūpteli šilto oro banga. Eik, ieškok – ir rasi…

Kiek ūgtelėjęs nusprendžiau padirbėti zoologijos sode, prižiūrėti žvėris ir normaliai užsikalti pinigų.

Mano partneris buvo toks amžinai mėšlinas tipas – vištos eisena ir pamušta akim. Aš stumdžiau karutį, kuopiau žvėrių išmatas, o jis pūtė man dūmus į akis ir bambėjo: „Dirbk, baltaranki, dirbk”.

Kartą priėjome prie tigrų aptvaro. Senis atrakino duris iš kitos pusės, ir mes atsidūrėme mažoje patalpoje šalia didžiulių rainų katinų. Mus skyrė tik metaliniai virbai. Tigrai murkė, šiepė dantis, o aš bijojau pažvelgti jiems į akis. Jutau žmogėdrų kvapą, alsavimą, jėgą.

Staiga pro grotų angą karšinčius įleido į narvą mažą paršelį, o pats tyliai pasišalino. Žvėris drėkstelėjo nagais rausvą padarėlį, o šis trenkėsi į grotas ir aptaškė mano veidą krauju. Puoliau prie durų, bet jos buvo užrakintos. Paršelis spiegė skerdžiamas ir mėlo, o tigrai draskė jį gabalais, lėbavo, čiulpė kraują ir spardė tarsi kamuolį.

Aš buvau įvarytas į mirties puotą. Bet grobuonys aukos neėdė – tik stumdė letena pajuodusį mėsgalį ir laižėsi, tingėdami pasitenkinti.

Senis atrakino duris. Stovėjau kruvinas nuo galvos iki kojų, o jis burbtelėjo: „Tai ką, baltaranki, apsišikai?“ – ir išpūtė man dūmus. Po to atsuko čiaupą ir paleido vandens srovę tiesiai į veidą.

 

Deimantai žėrėjo mano galvoje – lyg dar neišžvalgyti lobiai. Be kainos, be svorio, jie tyliai virto stiklo karoliukais, suvertais ant kasdienybės rožančiaus vėrinio. Po vieną žirnelį, po vieną žingsnį – pirmyn, kad tik neužgestų maloningosios meilės liepsna. Aš pereisiu visus kraujo ratus, visas naktis ir slenksčius – tik neapleisk manęs savo spindinčia palaima. Aš ištesėsiu pažadą, duotą tyliai tarp širdies dūžių.

Birutė grojo smuiku ir, lyg žiogelis, mažais žingsneliais šuoliavo į muzikos mokyklą. Ji visuomet niūniuodavo po nosimi pražydusių laukų dainas, tik dabar reikėjo mokytis – reikėjo įvaldyti meilės instrumentą.

Kartą, tarp įvairių rakandų sovietinių karinių prekių parduotuvėje, po stiklu uždengtoje stalo vitrinoje, šalia prožektoriaus, žalių guminių pirštinių ir pjezokristalų, išvydau auksinį žiedą su rausva, spindinčia akute.

Tebūnie neauksinis – vis dėlto tai vienintelis raktas į mano svajonių karalaitės pilį.

Staiga prireikė pinigų – reikėjo skubiai apiplėšti banką, bet persiplėšiau pusiau ir likau ten, kur stoviu, alkanas, basas ir apskritai be jokios vilties praturtėti. Tačiau aiškiai žinojau, kur paslėptas raktas į įnoringą princesės širdį.

Žiogelis nebegrįžo iš mokyklos namo – jo kelią mirtinai perkirto sunkvežimis su priekaba. Kažkoks kriošena vairuotojas vežė gyvulių mėšlą ir laiku nesustabdė savo mirties vagonų. Atmatos pasklido po visą gatvelę, o mėšlinas tipas pamušta akimi tupėjo kabinoje, susiėmęs už galvos, ir vapėjo: „Nereikėjo vakar gerti.“

 

Aš nepraradau vilties, nepraradau nieko, kas galėtų užtemdyti deimantų spindesį kitame vaikystės krante virš vandens plynės.