VYTAUTAS BALSYS. NOVELĖ “GYVATNEŠIS”

 

 

 

Vytautas BALSYS

 

GYVATNEŠIS

 

Sėdėjau ant suoliuko parkelyje ir stebėjau varną, šokinėjančią aplink šiukšliadėžę. Paukštis atkakliai brovėsi į dėžės vidų, ištraukdamas lauk vakarykščių atliekų skivytus. Aplink akimirksniu išsimėtė plastmasinės pakuotės, nebaigti čiaumoti burgerių likučiai, vienkartiniai puodeliai. Varnai vis buvo negana – ji siautėjo ir troško didesnio grobio. Staiga plėšrūnė nėrė į šiukšliadėžės gelmę ir išniro į paviršių su „McDonald’s“ maišeliu ant galvos. Paukštė truputėlį sutriko, pasipurtė, tačiau popierinis maišelis nenukrito jai nuo galvos – tik dar giliau įgrūdo varną į spąstus. Juodoji grobuonė ėmė beviltiškai blaškytis, strikinėti aplink dėžę, prarasdama savisaugos instinktą ir orientaciją aplinkoje. Begalinis godumas virto beviltišku mirties šokiu ant bedugnės krašto.

Makabriškame varnos balete slypėjo velniška gamtos išdaiga, vaikų džiaugsmas, leidžiantis rogutėmis nuo kalno. Gaivališkas juokas – įsmigus galva į pusnį, žiūrėk, karvė ant ledo išsidrėbė!  Stebėjau  kraupiai juokingą varnos haliucinaciją, lyg Čarlio Čaplino filmą, ir negalėjau sustabdyti juostos. O juk reikėjo padėti paukščiui, nors mane kratė beviltiškas juokas.

Kiek tokių akimirkų matyta gyvenime… Štai Amazonės papūga ant šviesiaplaukės poilsiautojos galvos Palangoje ima ir apšika saulėje įdegusį vasarotojos veidą – tiesiai prieš mylimojo akis. Laimė, aptaškytos gražuolės snukelio dar niekas nespėjo įrėminti į nublukusių nuotraukų albumą.

O štai ir aštuonių metrų smauglys – apsivyniojęs aplink laibakojės manekenės kaklą. Dar sekundė, ir storalūpė nualps mitologinėje sapnų ekstazėje. Vyrai su kirviu mėgins atplėšti pitoną nuo sumedėjusio merginos kūno. Bet jau vėlu…

Netikėtai gyvatės savininkas šliūkštels kibirą ledinio vandens ant mergaitės kūnelio, sustingusio Eroto pozoje, ir ji prabils latviška tarme: „Paldies, lai dzīvo tautu draudzība.“ Susirinkusieji plos katučių išsižioję, o kurorto policininkas mėgins sukišti aštuonių metrų bjaurybę ir jos dresuotoją į policijos karietą – juk nevalia dirbti tokį pavojingą darbą be specialaus leidimo.

Ech, velniai nematė tuos cirkininkus – dar išteps mašinos sėdynes! O kur tą smauglį vėliau dėsi? Į kamerą juk neuždarysi. Budėtojas naktį, pamatęs aštuonių metrų virvę, pats ant skersinio pasikartų…

– Tai pyzdink tu na**ui su savo gyvate, kad kurorte tavęs daugiau nematyčiau!

Ne taip toli nuėjo klajojantys iliuzijų pardavėjai. Smauglys įsitaisė didžiuliame krepšyje, kuriame lengvai tilptų ir lavonas. Jis nebekėlė jokios grėsmės – tik baugščią pagarbą. O mane traukė paskui viduramžiškus akrobatus, lyg jie būtų ką tik atkeliavę iš Pablo Picasso rožinio periodo.

Dažnai matydavau keliauninkus pajūryje: tėvą, motiną, berniuką ir kelias gražuoles mergaites su spalvotais pripučiamais kamuoliais. Cirkininkai įsikurdavo smelėtame  krante atokiau nuo žmonių, išsirengdavo nuogai ir primindavo archaišką gorilų šeimą, trumpam išėjusią iš Borneo džiunglių paatostogauti Baltijos paplūdimyje.

Aš lėtai ir kantriai artėjau prie atėjūnų. Kartais atmesdavau mergaitėms paklydusį kamuolį, paduodavau berniukui vandens, tačiau tarp manęs ir akrobatų žiojėjo neperlipama siena. Vieną dieną man dašuto: norint susidraugauti su beždžionėmis, reikia išsirengti nuogam. Vos tik nusimečiau savo kailiuką, gorilos kaip mat suurzgė ir sužiūro į mane. Jų akyse pamačiau ilgai lauktą atsaką: „Prieik arčiau – esi savas!“

Pagaliau dienas leisdavau ne tik šalia smauglio, bet ir gražuolių mergaičių, kurias iš pakrūmių piešė talentingi, bet neišsipildę pliažo Botičeliai – su pailgintais teptukais tarp kojų.

Paslaptingos šeimynos paveikslas mane žavėjo ir gąsdino. Pasirodo, dėl motinos  jaunystės grožio – slypinčio po devyniomis riebalų rinkėmis – vyrai kažkada ėjo iš proto, o smėlyje žaidžiantys vaikai gimė nuo skirtingų tėvų. Bet pagaliau – koks kieno reikalas, kas ką pisa? Svarbiausia, kad vaikai su motina laimingi. O kad tie kurvos vyrai pasikorė – patys kalti, reikėjo mažiau gerti!

Mes pietavome ant patiestos baltos paklodės, džiaugėmės vasaros malonumais ir gurkšnojome vyną iš į juodą kojinę įkišto bulgariško butelio.

Peniūkštis smauglys nešė geras kurortines pajamas, mergaičių dailumas nuo saulės virto bronziniu ažūru, o jų kūnų kontūrai bangų pursluose amžiams įrėžė mano sąmonėje nepasiekiamo ir pražūtingo grožio aureolę.

Viskas laikina – net ši minutė, gyvastinga mintis, kurią dabar prarandu, mėgindamas ją išlaikyti tarsi smėlio dulkes delnuose. Ji tuoj pat nuskęs mirties karalystėje – kartu su visais meilės pažadais.

Mes tik laukėme ir ilgėjomės, bet su paskutiniu saulės atodūsiu mus aplankė angelas. Prie gorilų šeimos prisijungė gražuolė patelė, atvykusi iš Lenkijos. Tai dar viena didžiosios beždžionės – motinėlės dukra, gyvenanti netoli Katovicų, o gal ir Suvalkų. Bet koks skirtumas, kai ji nusimetė savo kailiuką, tuoj pat prisiminiau senelio Jeronimo klausimą savo aštuoniasdešimtmečiui kaimynui: „Vincai, ar dar kietą padarai?“

– Ką sakai?

• Išsiplauk ausis, blet, rytoj kurčius šaudys!
• A!

Staiga pajutau šio klausimo  sprogstamąją galią smigusią man į paširdžius. Akimirksniu griuvau ant pilvo, o angelas suspurdėjo prieš mano akis nežmoniško grožio krūtelėmis.

Taip, boksininkai pabunda po mirtino nokauto, taip prisikėlė latvių laibakojų divizionas, apipiltas lediniu vandeniu. Pagaliau prisikėliau ir aš, tarsi išgirdęs gelbėtojų balsus tolumoje: „Berniukas ilgais plaukais, plaukite į krantą!“

– Neišsigąsk, jie dirbtiniai, – meiliai pakuždėjo beždžionė motinėlė man į ausį. – Jie turi sukelti tik saulės smūgį! Po to gyvenimas vėl tęsiasi, – šelmiškai nusijuokė genties pramotė.

Gauja daugiau nieko nebesakė. Visi susiuostė – ir nutilo. Stebuklas įvyko – gyvenimas driekėsi pirmyn, link jūros. Gražuolės kūno linkiai natūraliai įsipaišė į mano regos lauką ir atliko tolesnį švento vakaro ritualinį veiksmą. Smauglio galva prigludo prie didingos angelo krūtinės, o mūsų goveda džiugiai nulydėjo slibino raityvę link vandens.

Aštuoni metrai šaltakraujės pitono mėsos paniro į Baltijos bangas. Iškilmingai ir moteriškai jautriai apeigų dalyviai laistė vandenį rieškutėmis ant baidyklės nugaros, leido svetimšaliui laisvai plaukioti arti kranto, krykštavo nuo menkiausio nerūpestingo gyvatės judesio, staigių apsivertimų ir slapto gamtos šėlsmo.

Mes visi tarsi laikėme rankose pirmapradį gyvenimo daigą, džiaugsmą, neapčiuopiamą meilės geismą — tikrą bybį rankoje; tai, ko niekas iš tiesų niekada ir nebuvo laikęs.

„Jis labai mėgsta vandenį ir jaučia mūsų meilę. Atsidėkoja mums lyg koks gelmių delfinas. Tik neduok, dieve, jeigu gyvūnas pajunta alkoholio kvapą. Tuomet geriau slėptis! Darosi agresyvus, neprognozuojamas ir labai pavojingas. Daug baisiau už girtus kaimo bernus, išvertusius statinę naminės. Tikras vėjo pantis, griaustinis, žaibas – plikom rankom nepaimsi, nudegins negyvai.

Motinėlė baigė savo religinę sapalionę ir sušuko: „Po mano komandos imame smauglį į rankas ir nešame į krantą. Tik laikykite stipriau galvą, nes jeigu gyvatė išslys į jūrą, bus p … dec!“

Iškilmingai parnešėme Vėjopatį siaubūną Vėjūną į krantą, paguldėme jį ant įkaitusio smėlio ėdžių ir žvelgėme, kaip nuo mūsų pirmykščio Žilvino želmenėlio žvynelių kilo garai. Taip rugpjūtis įžengė į mūsų kūnus, nuplėšdamas atsilupusią vasaros odą.

Mėgau slampinėti vakarinėmis kurorto gatvelėmis drauge su jaunu RoRa – dar pats buvau jaunas ir žalias. Dar nepalaidoti draugai ragavo „graputę“ stiklinėmis ir džiaugėsi, kad šią akimirką gali gyventi amžinai. Visa tai kėlė besisukančio velnio rato užstrigusį svaigulį paširdžiuose. Net ir velnio lašai laisvai kapsėjo į mūsų kurortines gerkles nuo „Anapilio“ šventyklos altoriaus.

Ten, kartą, ant suoliuko, vakare sutikau mergaitę, kuri buvo be kelnaičių. Aš nenustebau – aš išsižiojau!

„Noriu, kad vėjas prapūstų mano pūtę“, – sušmėžavo ji melsva lino suknele ir dingo tamsoje.

Ir tai buvo tik kartą – visai šalia „Anapilio“ draustinio.

Ten, netoli nusikaltimo suolelio, stovėjo vagonėlis, panašus į šimtus margaspalvių kioskų buvusioje Kaštonų alėjoje. Prie vagonėlio durų stirksojo būrelis apsvaigusių vyrų. Paklausiau, kas čia paskutinis, ir po gero pusvalandžio pravėriau vagonėlio duris.

Mano nuostabai, viduje buvo kitos durys su mažyte akute. Kai prilipau prie stebuklingos angos, norėdamas išvysti didžią teatro paslaptį anapus būties vartų, tamsa dūrė man į akį.

– Pirmiausia susimokėk, o po to žiūrėk, – kimus balsas nugriaudėjo iš aukštybių.

Į metalinį, atsikišusį stalčiuką įdėjau paskutinius pinigus. Kambaryje šviesa užgeso, o per žėrinčią durų akutę staiga išvydau angelo siųstą atvaizdą – su dirbtiniais papais.

Atpažinimo džiaugsmas persmelkė mano nuodėmingą kūną. Tarp kojų tarsi sustingo aštuonių metrų smauglys – aš vėl atnašavau pagonių dievams.

– Vėjopati, – sušukau be garso, – aš myliu tave!

Tačiau šviesa, sklindanti iš antrapus, užgeso. Stebuklas išnyko.

– Basta, nešdinkis lauk – eilė už durų laukia.

Išžirgliojau į vakaro tamsą ir nesusigaudžiau, kur esu. Tik kitoje vagonėlio pusėje, po medžiu, ant kėdės, pamačiau devynių riebalinių sluoksnių tupinčią gražuolę. Ji iškilmingai pūtė dūmus į dangų ir svajingai šypsojosi.

– Dabar supranti, kam žmogui reikalingi dirbtiniai dantys? – tarė ji. – Be jų net duonos plutos neįkąstum. O ką jau kalbėti apie grožį… Jis juk visas yra dirbtinis.

Dūmai graužė akis.

– Ateik kitą savaitę – pasirodys mūsų aštuonmetis slibinukas, mylimukas.

Uti–puti, tu mažuti,

ateik – įleisiu be bilieto, be rūpesčio.

Į kurortą grįžau tik po dviejų savaičių ir tuoj pat nuskubėjau į magiško susitikimo vietą. Deja, mano slaptųjų svajonių vagonėlio „Anapilio“ draustinyje nebebuvo. Jo vietoje stovėjo cukraus vatos kioskas, o vėjo malūnas sukosi, verpdamas saldžią baltą miglą aplink pagaliuką. Nusipirkau tą Nepriklausomybės priešaušrio saldėsį ir paklausiau cukrinės avelės prie kasos, kur dingo paslaptingasis vagonėlis.

– Seniai nėra, – subliovė moteriškė avies galva. – Ačiū Dievui, uždarė tą kurvų lizdą. Dabar bent vaikams pramogų daugiau atsirado – cukraus vatos gali į valias ragauti, supynėse palinguoti, spurgyčių prisikimšti.

– O kur dingo akrobatų šeima ir jų gražuolis smauglys?

– Neįsivaizduoju! Eik, kitoje gatvės pusėje sėdi žmogus ir portretus piešia – paklausk jo. Senis čia žiemą vasarą eismą reguliuoja.

Šlykšti cukraus vata lipdėsi prie akių, pirštų ir užstojo kelią, bet vos priartėjus prie dailininko, šis šyptelėjo man išraiškinga Pablo Picasso mimika ir pamojo: sėsk į krėslą.

„Buen día, maestro. Cómo estás?“

Senis nepatikliai susiraukė ir rėžė man žemaitiškai: „Ko nori? Portreta ar veido šarža?“

Picasso daug neaiškino, kur dingo balaganėlis su cirko akrobatais iš rožinio vasaros periodo – tik apie tą lemtingą Žolinių naktį senis prabilo vienu atsikvėpimu:

„Gerai sukosi atėjūnų biznelis – vyrų eilės driekėsi iki pat Palangos tilto. Anželika su smaugliu raitėsi kaip išprotėjusi, o pinigų medis augo nelaistytas.

„Tik vienā dēnā į tą „Anapilė“ šūdyną įkiūtino puolės angėls. O kur graži boba – ten ir vīns, ir dainele. Angelų markizė keturiom uošė iš vagonielė, girta kap malks, ir vėl prikišo snukį prie darbo.“

„Vyrai gal ir nebūtų pastebėję grožybės svaigulio pro akutę, bet kai smauglys apsivyniojo aplink markizės kaklą, ši nutarė aistringai pabučiuoti jį į lūpas.

Tuo metu gyvatė, nuo spirito tvaiko, staiga pasiuto – kirto kaip reikiant ir suleido dantis tiesiai į kairiąją gražuolės krūtį. Angelų akrobatę ištiko nervinis stuporas – ji sukliko ir nualpo. Žiūrovų akyse iš grožio burbulo pasipylė pusantro litro silikono, o tas nusviro žemiau bambos – kaip subliuškęs balionas.

Tik atvykus gaisrininkams, roplys pūslę paleido. Blondinę nuvežė į ligoninę, o po geros valandos ji jau vėl sukinėjosi aplink vagonėlį ir ketino nelegaliai uždarbiauti su viena krūtimi: „A juk nieko bloga nenutīkė – tik sušvirkštė į šiknō kokią ten ampulę nuo pasiutligės.“

Senis gailiai atsiduso:

“Smaugliui įkandīms į gražuolės dirbtinę gėlelę baigės kur kas liūdniau: anas nugaišė – apsinuodyjės silikonais. Amen jam, bėdnam gyvatės vaikui.“

…Šviesmečiai nutolo nuo tragiško vasaros pokšto. Kiekvieną kartą, vaikščiodamas pajūriu, ieškau Smauglio žvaigždyno danguje. Geriausiai jis matomas birželio–rugpjūčio vakarais.

Tuomet Saulė, Mėnulis ir kitos planetos keliauja per žvaigždžių žiedą visu gražumu. Paslaptingai išryškėja dangaus skliaute tryliktasis Zodiako ženklas – Gyvatnešis. Tai žmogus, laikantis gyvatę. Tai šviečiantis mano angelas, su smaugliu apsivijusiu aplink gražuolės kaklą. Tai – mano namai.

Ech, juodoji varnele, kvailele, nepasiklysk tarp blizgučių ir buitinių šiukšlių. Išvaduosiu tave nuo to prakeikto „McDonald’s“ maišo. Skrisk, ir nebūk tokia godi – pražūsi.