TOMAS VYŠNIAUSKAS. METAFORŲ LAIPTAIS PER DRAKONO KETERĄ
Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
METAFORŲ LAIPTAIS PER DRAKONO KETERĄ
Tomas Vyšniauskas
Ūkiškas žmogus sėklą sėją pavasarį, roges tepa vasarą, viščiukus skaičiuoja rudenį. O ką gi veikti ilgais ir niūriais žiemos vakarais? Galima skrolinti Tiktoką, snūduriuojant žiūrėti muilo operą, iki užkimimo rėkauti arenoje per krepšinio rungtynes, pūsti dulkes nuo žaisliukų kalėdinei eglutei. O galima nostalgiškai gręžiotis atgal ir čiupinėti raides sklaidant knygų puslapius. Baigiantis Žaliojo Drakono (na, skaičiukas persivertė, bet pas pagal kinus ši mistinė būtybė dar karaliaus iki sausio 28-osios) metams pamaniau, jog pravartu būtų inventorizuoti lietuviškos poezijos knygų, išleistų per 2024 metus leidykloje „Kauko laiptai“, derlių. O jo būta ryškaus ir išraiškingo.
Gintaro Patacko nereikia papildomai pristatinėti nei kauniečiams, nei literatūros mylėtojams. Į jo kūrybinį CV stambiomis raidėmis įrašyta ne viena dešimtis poezijos rinkinių, pelnytas ne vienas literatūrinis apdovanojimas. Savąja knyga „Žalia jaunystė“ išraiškingo žodžio poetas atskleidžia skaitytojams kūrybinio kelio ištakas – rinkinyje (sudarytoja Tautvyda Marcinkevičiūtė) publikuojami nuo ankstyvos G. Patacko jaunystės rašyti, bet dar neskelbti eilėraščiai. Tad nuo ko gi prasidėjo poeto eilėraščio sruvenimas? Kaip mums sufleruoja knygos tekstai – nuo kertinių poezijos dedamųjų: meilės, pasaulio netvarumo ir ašrių būties briaunų suvokimo bei negrįžtamos laiko tėkmės įsisąmoninimo. Jau ankstyvos jaunystės tekstuose ryškėja charakteringas ir atpažįstamas poeto balsas, žodis, talpinantis savyje nesuvaidintą emociją ir originalią, nenusaldintą raišką: „Naktis išsklido riebalų dėme, / Ir dega žvaigždės – mirusiųjų akys“ (p. 23). Ne viename eilėraštyje pasaulis vaizduojamas kaip atšiauri, netgi bauginanti vieta egzistavimui. Košmariški sapnai, atominiai grybai, giljotinuota rugio varpa, sugipsuotos smegenys, girtos moterys, „dvelkiąs lavonais gatvių grindinys“ – iki maksimumo įkaitina individo pastangas integruotis į nesaugią aplinką. Nepaisant to, ne viename eilėraštyje galima justi, kaip kažkur fone spindi „žvaigždė geležyje – viltis“ (p. 51) ir „supas už tabako kiosko / Beržynai ir gražuolė tuštuma“ (p. 78). Knyga turėtų patikti skaitytojui, pasiilgusiam kokybiškos, nebanalios ir nepersaldintos lyrikos.
„Atsimokymas“ – ketvirtoji kauniškio (nors jis ir Elmiškis) poeto Vidmanto Elmiškio eilėraščių knyga. Knygoje pabrėžiamas patirties (kaip reiškinio) įvairiabriauniškumas. Viena vertus, gyvenimo kelias suteikia daug spalvingų akimirkų, kita vertus, savotiškai atveria akis konstatuojant šerpetotą būties paviršių ir pasaulio netobulumą („Pasirašiau be sąmonės, tačiau tvarkingai, – / ekspertai autorystės nepaneigtų, – / po protokolu apie šiurkščią būtį“ (p. 22). Branda siejama su kritiškesniu žvilgsniu į pasaulį, iliuzijų nyksmu, naivumo atsižadėjimu ir, tuo pačiu, niūresniu, tegul ir objektyvesniu, aplinkos traktavimu ir baigties fakto konstatavimu. Rinkinyje keliamas klausimas ar atsimokymas, grįžimas į pradžią nebūtų panacėja. Tačiau tuomet iškyla rizika ir atsimylėti, ir atsiriboti.
Emociniu fonu rinkinys „Atsimokymas“ šiek tiek skiriasi nuo anstesnės autoriaus knygos „Ir bus atsakyta“, kurioje vyravo šiurkšti kalbėsena, įžūloka laikysena, atviras tiesos rėžimas į akis. Naujausios knygos eilėraščiuose nevengiama pastebėti prieštaringų sąsajų, konfliktų, paradoksalių ryšių reiškinių tarpusavio sąveikoje. Tekstai švelnesni, juos stumtelint į paradokso teritoriją (gretinant skirtingų prigimčių objektus, daiktus ištraukiant iš jiems įprastų kontekstų) išvengiama sentimentalumo spąstų ir banalios minties žabangų. Nenusaldinti teksto padeda ir šiaip V. Elmiškio kūrybai būdinga ironija, saviironija, blykstelinčios šiurkštesnės raiškos apraiškos. Tačiau tekstai nėra sterilūs ar šalti – juntamas nerimas dėl neišvengiamos baigties, melancholiški apmąstymai, nesvetima meilės tematika. „Tvirta mudviejų bendrystė. / Kaip duonos ir peilio.“ (p. 21) – būtų charakteringa ir iliustratyvi citata. Brandi, išjausta, bravūra nepersūdyta ir nebanali knyga.
Nostalgiją akcentuojančių knygų lentynai priskirčiau ir Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinį „Prie horizonto atsigręžk“, jau pavadinimu sufleruojantį retrospektyvinio žvilgsnio svarbą. Dažnas knygos eilėraštis yra tarsi dialogas su pasirinktu aplinkos objektu arba kalbėjimas abstrahuotajam „kažkam“. Tasai užgimstantis kontaktas su pasauliu (realiu ar fikcija) suvokiamas kaip būtina egzistencinė sąlyga, kaip ryškiausias atminties akcentas, pabrėžiantis individo integracijos į visumą būtinybę. Stovint ant horizonto linijos, įsiprasminimo poreikis realizuojamas per buvimą (kosmoso) dalimi. Knyga nėra vien melancholiškas prisiminimų rinkinys. Tiesa, pastarieji suteikia eilėraščiui organiškumo, tačiau tekstus universalizuoja ryškūs eseistikos atspalviai kalbėsenoje, virš buitiškumo kilsteli spalvingesnės metaforos ir nepaviršutiniškos išvados. Tokiame bylojime užgimsta kontempliatyvus žmogaus – aplinkos vienio pajautimas. Įsiminusi išraiškinga citata būtų: „nė viena AŠ manęs nebeklauso – / dar žvelgia į horizontą, kur dangus jau pagauna ežerą“ (p. 83).
„Švytuokle švytuokle“ – penktoji poetės ir filosofės Ievos Rudžianskaitės knyga. Pavadinimas tarsi sufleruoja skaitytojui rinkinio leitmotyvą – svyravimo tarp dviejų kraštutinumų amplitudę. Panašaus reiškinio sampratai priskirtinas ir laiko cikliškumas bei atsinaujinimo galimybę įgalinantis nuolatinis atsikartojimas. Knygoje ryškiai spindi tai, kuo man itin imponuoja I. Rudžianskaitės kūryba: savito poetinio pasaulio kūrimas atrandant paradoksalius reiškinių tarpusavio ryšius, akcentuojant nestandartinę išeitį. Ieškant švytėjimo apraiškų aplinkoje (tasai procesas nykstant subjekto – objekto riboms kone priartėja prie nušvitimo pastangos) iš atrodytų įprastų, buityje atpažįstamų dalykų kuriama siurrealistinė erdvė, atspindinti deformuotą tikrovę, tačiau paliekantį neatsakytų klausimų ir negarantuojanti pilnatvės. Asmeniniai išgyvenimai, jausenos, patirtys (meilė, artimųjų netektis) apipinami originalių metaforų ir neseklių apmąstymų gijomis ir taip universalizuojami iki švelniai abstrahuotų, adaptyvių tekstų, analizuojančių įvairialypią reiškinių prigimtį. Tai komplikuoto pasaulio objektų priežastinius ryšius narpliojanti, į filosofinę gelmę nerianti, nustebinanti, išraiškinga ir nepraradusi emocinio krūvio poezija. Eilėraštis, kurio nebūtina iššifruoti, tekstas, kuris ištinka jį pajutus. Subjektyviai išrinkta citata apibūdinanti knygos „charakterį“: „galbūt nespalvotu pieštuku nupiešiu viltingą ženklą / arba imsiuosi sudėtingesnės užduoties: nutapysiu portretą – jį išvydę sproginės lelijų žiedai“ (p. 14). Sproginės kaip raidės netvariame pasaulyje. Raidės iššokusios iš gyvo ir originalaus eilėraščio.
Jei I. Rudžianskaitės knygoje būtis suvokiama kaip pasikartojimų aibė, tai knygoje „88 eilėraščiai“ egzistencija konstruojama kaip tiesė (tiesa, su neapibrėžtu pabaigos faktu). „88 eilėraščiai“ yra debiutinis Kriso Harės (Alinos Valantinavičienės) eilėraščių rinkinys. Pavadinimas atspindi dvigubos begalybės simboliką, o pati knyga yra tarytum siekis praskleisti transcendencijos šydą apmąstant kas gi sutelpa ant egzistencinio brūkšnelio tarp gimimo ir mirties datų. Alegoriškumas, atsargios užuominos abstrahuoja tekstą, tačiau knyga išlaiko ir trapaus jausmingumo, subtilaus moteriškumo emocinį foną. Dažnas eilėraštis pabrėžia materijos laikinumą (šiuo atveju laikas suvokiamas kaip baigtinė atkarpa), pasaulio netvarumą ir nedrąsią Amžinybės viltį (tiesę ištęsiant iki begalybės). Įdomi detalė – ne viename rinkinio tekste Dievas yra iš mažosios raidės. Dedikacijos konkretiems asmenims, intertekstai, kinematografijos atspindžiai, užuominos apie biografijos epizodus eilėraščius tarsi „įžemina“ suteikia autentiško, realaus potyrio įspūdį, kurį šiek tiek blukina (išlaikant balansą ir tolstant nuo asmeniškumo) minėtas asociatyvus kalbėjimas. O juk iš tiesų, vieną dieną pasaulis išnyks ir neliks: „nieko daugiau / jokio kontūro popieriui nematyti / kad eilėraščio žvilgsnis užkliūtų“ (p. 136). Rinkinys nuosekliai sudėliotas ir sukuria vientisos, ne chaotiškai sukonstruotos (gerąja prasme), išbaigtos knygos įspūdį. Nors ir debiutas, tačiau eilėraščiai brandūs, „išnešioti“ ir verti skaitytojo dėmesio.
Visos knygos, kurias apžvelgiau turi bendrą bruožą – jas vienija dėmesys patirties įtakai egzistencijoje. Ir tuo pačiu nė vienos iš jų negalėtume tvirtai sprausti į išpažintinės poezijos lentyną. Knygų tekstai universalizuoti, švelniai abstrahuoti, ištraukti iš asmeniškumo rėmų ir kilstelėti į bendrąją įsiprasminimo užduoties plotmę. O ši problematika yra amžina. Kaip gera poezija. Ko gero neišskris kartu su drakonais metams pasibaigus. Ko gero pašliaužios ir su žaliosiomis gyvatėmis. Ir stebės tas žmogaus pastangas raidė. Gerame eilėraštyje pasislėpusi.