ARVYDAS JUOZAITIS. NAUJAUSIOS DRAMOS “KUDIRKA – BUVAU ATĖJĘS” IŠTRAUKA

Rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis. Ramūno Guigos nuotrauka

 

Gediminas Jankus:

Stebina labai simboliški sutapimai, akivaizdus tamprus dvasinis ir moralinis ryšys, sąšauka  tarp dviejų mūsų tautos vyrų – Vinco Kudirkos ir Arvydo Juozaičio. Taip, juos skiria nemenkas laiko tarpas, visiškai kita epocha ir sąlygos, tačiau jungia tautinio sąjūdžio idėja, gilios laikmečio įžvalgos ir pasiaukojantis ryžtas dirbti Tėvynės laisvei. 

Su dideliu susidomėjimu skaičiau naujausią rašytojo, filosofo, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio vieno iš ideologų Arvydo Juozaičio dramą “Kudirka – buvau atėjęs” ir jaučiau tą bendrystę bei sąsajas ir su šiuolaikine Lietuvos laisvėjimo istorija, ir su pačiu autoriumi. Drama pasakoja apie Vincą Kudirką (1858 12 31 – 1899 11 16), tautos žadintoją, rašytoją, publicistą, „Varpas“ redaktorių, Lietuvos himno autorių, kurio 165-ąjį gimtadienį netrukus, paskutinę šių metų dieną, gruodžio 31-ąją, paminėsime. Be abejo, V. Kudirka iškiliai stovi XIX a. pabaigos lietuvių tautinio prisikėlimo pirmeivių gretose. Arvydas Juozaitis dramoje nuolat primena ir V. Kudirkos “Tautišką giesmę”, kviečia ir skatina, kad ją giedodami suvoktume valstybės ir tautos tapsmo esmę, jos prisikėlimo reikšmę.

Ši A. Juozaičio drama – su didžiule talento jėga sukurtas intelektualus, sudėtingas epinis pasakojimas, itin svarbus mūsų kultūros įvykis. Istorizmo ir dokumentikos gija labai ryški, tačiau dar ryškesnė autentika, sodrūs, gyvi charakteriai.  Bene svarbiausias A. Juozaičio pasiekimas – tautinio identiteto paieškos ir atradimai būtent per Kudirką, jo “Varpą”.  Didžiule vidine šviesa ir jėga pulsuojantys puslapiai, kuomet Kudirka, atsidūręs konkrečiose dramatiškose ar tragiškose situacijose, yra priverstas rinktis ir elgtis pagal sąžinę ir savo tikėjimą Lietuvos ateitimi.

Autoriui buvo itin svarbu atkurti tą vienovę tarp dvasios praeities ir nūdienos. Tautiškumo paieškos ar įvardijimas dramoje tampa universaliu, neapsiriboja tik siauru lokaliniu požiūriu. Juk randama vietos ir Wielka Polska inspiracijoms (Chlebinskis), marksistinėms vizijoms, revoliucionieriams (Oleškevičius).

Užčiuopta Tautos dvasia nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių pulsuote pulsuoja veikale. Per istorinius  įvykius, asmens dramą, pinamas sudėtingas meninis audinys, kuriame jungiasi daug troškimų, vilčių ir netekčių. Itin ryški priešprieša, idėjinė, dvasinė takoskyra tarp Kudirkos, jo dar neskaitlingų bendražygių ir caro satrapų – Kruglodurovo, Sosnovskio, Tardytojo. Maskoliška imperiška samprata atskleista išmoningai, su ironija ir pajuoka, tačiau nesunku įžvelgti ir imperinių užmačių, smurto ir žiaurybių sąsajų su bolševizmu ir nūdienos rusofašizmu.

Dramos Vincas Kudirka – moralinio imperatyvo simbolis.  Žmogiškumo, dorumo ir taurumo simbolis. Visa tai artina jį ir kitus dramos personažus (Valeriją, Joniešką, Staugaitį, Kolytą, ypatingai Antanėlį)  prie Šviesos, prie tikrosios Tiesos. Nuolat pasikartojantis Tautos giesmės – Himno motyvas yra jaudinantis ir sukrečiantis. Kaip ir herojaus auka vardan Tėvynės.

Rašytojas yra ypatingai kūrybingas, parašęs per trisdešimt knygų, tarp jų – miesto epai, dramos, esė. Viską jungia nuolat A. Juozaičio keliama tautinio identiteto, savasties, moralinio imperatyvo idėja. Istorinės valstybinės tautos idėja. 

Arvydui Juozaičiui  maloniai sutikus, skelbiame ištrauką iš jo dramos “Kudirka – buvau atėjęs” su autoriaus įžanginiu žodžiu. 

 

Arvydas JUOZAITIS:

 

Vincas Kudirka pakartojo Martyno Mažvydo priesaką: “Imkiet mani ir skaitikiet. Ir tatai skaitidami permanikiet.”

Galime būti tikri, kad padarė jis šitai skambindamas “Tėvynės varpais”: imkiet mani ir skaitikiet… imkiet mani…

Bet mūsų Vincui buvo lemta padaryti nepalyginamai daugiau. “Tautiška giesmė”, kurios gimimo metrikai (1898 m. rugsėjo 15 diena) nūnai sukako 125 metai, ne tiek skaitoma, kiek giedama.

Net privalomai giedama, nes yra valstybės kanonas. 

Vincas Kudirka parodė, kuo virsta žodis, kai jis tampa amžinybės misija. Kai literatūra tampa valstybės kūrimo įrankiu, architektu, ginklu.

Taip, himnas yra valstybės šventraštis. Geroji Naujiena. Naujasis Testamentas. Tokio Testamento autorius — evangelistas nuo Dievo.

Kuris dar rašytojas gali likti amžinas, su tokiu savo žodžio likimu?  

Toks yra Vincas Kudirka.

Taip, himnas yra valstybės šventraštis. Geroji Naujiena. Naujasis Testamentas. Tokio Testamento autorius — evangelistas nuo Dievo.

Kuris dar rašytojas gali likti amžinas, su tokia savo žodžio Lemtimi?  

Toks yra Vincas Kudirka.

 

Arvydas JUOZAITIS

 

Ištrauka iš dramos “Kudirka – Buvau atėjęs” 

 

Antras veiksmas

17 Paveikslas

 

Nušvinta Naupilės kambarys. Kudirka pusiau sėdom, veidas ant pagalvės. Prie veidrodžio stovi pusiau apšviesta Valerija.

 

VALERIJA. Baisu net įsivaizduoti tą pažeminimą.

KUDIRKA. Nepajėgiau sudurti minties su mintimi. Laukė Varšuvos Citadelė.

VALERIJA. Tu mažiausiai tikai katakomboms. Kas ten nutiko?

KUDIRKA. Niekas. Tik praregėjimas.

VALERIJA. Ar aš galėčiau suprast?

KUDIRKA. Pirma apakau. Tada išgirdau pašėlusiai plakant širdį, ji daužėsi kaip varpas. Kelias dienas mane gaubė visiška tamsa, kūną purtė drugys. Po kurio laiko pajutau, kad guliu numestas kaip maišas ant akmeninių grindų, ant kurių nebuvo nieko — nei šiaudo. Kai po kelių dienų pakėliau galvą, išvydau kameros grotas. Pakilau nelaimės draugų palaikomas, įsitvėriau virbų ir išvydau žalią šviesą. Ir tekančius Vyslos vandenis, ir ašaros pasruvo mano skruostais. Štai jis, išsvajotasis gyvenimas, štai ji, Varšuva, tariau sau. Štai šis blizgesys — štai jis. Daug draugų, daug moterų, daug koncertų, polonezų ir mazurkų. Štai, štai… Laimė? Ir ta laimė plaukia pro mano praregėjusias akis kaip miręs gyvenimas. O aš — kas aš? Lenkas, kuriuo tapti troškau iš visos širdies? Ne, ne, aš niekam nereikalingas elgeta. Jo net vardo nespėjo sužinoti šis blizgantis pasaulis. Jis ir nežinos, kad buvau atėjęs. O juk buvau, buvau! Kam atėjęs? Kokią prasmę nešiau? Ledinė tyla sukaustė mane, mirtina tyla sukaustė pasaulį. Ir pasaulis man ištarė: neturėk vilties, tavęs nėra, tavęs niekas čia nelaukė, tu niekam nebuvai ir nesi reikalingas. Štai ir viskas, Vincai Kudirka. Nereikalingas. Tada pro šalį pradėjo plaukti lavonai. (Sunkiai alsuoja) Tai plaukė mano mirę metai.

VALERIJA. Man baisu net klausyti.

KUDIRKA. Valeri, tai buvo praregėjimas.

VALERIJA. Koks?

KUDIRKA. Gyvenimo šventė baigėsi ir plūstelėjo kraujas.

VALERIJA. Kraujas?

KUDIRKA. Iš burnos plūstelėjo kraujas ir nuliejo mano krūtinę. Šlovės ilgesys baigėsi.

VALERIJA. Vadinasi, džiova. 

KUDIRKA. Kitas gyvenimas, kurio gyvenimu nebegalėjau pavadinti. Jos didenybė džiova įžengė išdidžiai, kaip karalienė. Ji nuliejo ne tik krūtinę, jos žvilgsnis nuliejo mane visą. Ir visą mano ligtolinį pasaulį. O, galingoji karalienė! Aš puoliau prieš ją ant kelių ir netekau sąmonės. Aš spėjau išgirsti: Koks menkas buvo tavo gyvenimas, koks menkas šlovės ir spindesio tikslas! — tarė ji. — Tu norėjai tapti tuo, kam nesi gimęs. Tau patiko svetimi, ne tavo gyvenimai! Tai štai, pasidžiauk — daugiau iliuzijų nebebus. Aš atėjau visiems laikams.

VALERIJA. Tu juk galėjai nukraujuoti!

KUDIRKA. Katakombose. Aš jose pabudau. Mane prikėlė kažkokia nauja jėga, kurios dar nepažinau. Tai buvo gėda. Aš atsibudau ant akmens, aukštielninkas, po juodais skliautais. Ką pamačiau? Pamačiau juos, savo metus.

VALERIJA. Metus? Kuriuos?

KUDIRKA. Visus nugyventus metus. Jie gulėjo vienas šalia kito. Mirę mano gyvenimo metai. Gėda buvo tokia didelė, stipri, kad jaučiau — ji neįveikiama. Bet…

VALERIJA. Kas — bet?

KUDIRKA. Aš pakilau. Gal mane išgelbėjo Citadelės nadzirateliai? Kaliniai? Kažkas laiku davė man stiklinę vandens, nežinau. Bet aš likau gyvas, tik jau gyvas visai ne taip, ne toks, koks buvau ligi to. Ligi pralaimėjimo. Pralaimėjimas pergalėjo viską. Ir tik todėl aš likau gyventi. Aš, savo gyvenimo žudikas, pakilau, nužudęs save. Kaip Kainas nužudęs savo brolį. Prisikėliau mirties sąskaita. Pamynęs mirtį. Tu supranti, Valeri?

VALERIJA. Aš nieko nesuprantu. Atleisk.

KUDIRKA. O, taip, iš kur tau suprasti? Ir iš kur žinoti? Galima tik pačiam patirti. Ir pamatyti save iš šalies — savas viltis, savus metus, juos visus vienu žvilgsniu, ir vis vien likti gyventi. Matyti savo mirtingą kūną iš labai arti, kai jam lieka paskutinieji kraujo lašai, ir vis vien gyventi. Tai viskas…

VALERIJA. Kas viskas?

KUDIRKA. Ir ten, ant dugno, aš išgirdau mamos balsą, su rūdžių, vadinasi, kraujo skoniu. Ji ištarė: Sūnau, mes laukiame tavęs grįžtant. Grįžk. Savieji tave priims, neatstums, tu tik grįžk. Tu dar užsitarnausi mūsų meilę. O, kaip graudu man pasidarė, kad tu žinotum, Valeri! Taip baisingai graudu, kad pravirkau kaip kūdikis. Ir būtent tada, pravirkdamas, ūmai pasijutau tuo, kuo buvau — lietuviu esąs…. Mama, sakyk, kiek man dar liko?! — surikau. Išgirdau ne išsyk, bet po valandėlės iš po žemių, ji ištarė savo švelniu balsu: Tau liko visos tavo laisvos valandos, sūnau… Visos laisvos nuo mirties valandos. Tu supranti, Valeri?

VALERIJA. Nežinau. Gal tai ir mano valandos? Mudviejų valandos? Kaip gražu, ir kaip baisu.

KUDIRKA. Ir kiekviena valanda — tai visas likęs gyvenimas. (Snūsdamas) Kodėl tu kalbi kaip motina?

Gęsta šviesa, Kudirkos veidas ant pagalvės užgęsta. Girdisi tik sunkus alsavimas

VALERIJA. Varge tu mano. Ir kas man tave davė? Karalienė džiova? O gal tavo motina? (Ima vaikščioti) O gal ji — paslaptingoji tavo meilė Amelija? Tik ką aš žinau apie ją? Ne, aš nieko nežinau. Dar nieko.

Pasigirsta daina: „Oi ilgu, man ilgu…“

 

Antras veiksmas

18 Paveikslas

 

Taverna Varšuvoje. Kudirka sėdi vienas prie stalo, šalia lango. Gausu žmonių, triukšmas. Prieina Oleškevičius

OLEŠKEVIČIUS. Vincai — tai tu? Žiūrėk tu man, gyvas!

KUDIRKA. Miręs nebūčiau tavęs pakvietęs.

OLEŠKEVIČIUS. Visad buvai man paslaptis.

KUDIRKA. Ir tu man. (Sunkiai alsuodamas) Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.

OLEŠKEVIČIUS. Po Citadelės galime ir alaus.

KUDIRKA. O gal vyno?

OLEŠKEVIČIUS. Vyno net geriau. 

Kudirka pamoja kelneriui, rikteli „Du raudono!“. Oleškevičius prisikiša prie Kudirkos

OLEŠKEVIČIUS. Vadinasi, sąžinė ramybės neduoda? Matai, ten tau pažįstami vyrai sėdi. (Rodo į šalį) Jiems labai įdomu žinoti, kas tave iš Citadelės ištraukė.

KUDIRKA. Atėjai ne vienas? Vadinasi, aš toks baisus?

OLEŠKEVIČIUS. O tu — vienas? Be ochrankės? (Apsidairo ir čia pat sugriebia Kudirką už atlapų) Klausyk, brolyti, be juokų. Jeigu tu pats esi caro ochrankė, mes greitai pamatysime.

KUDIRKA. Gabry! Iš akių matau, kad netiki.

OLEŠKEVIČIUS. Gerai jau. (Ūmai atšąla) Iš tavęs mums nieko nereikia. Ir kuri tavo pasija įnešė pinigus Varšuvos policijai mums taip pat neįdomu. Atskleisiu nedidelę paslaptį: tu nebuvai Proletariato sąrašuose.

KUDIRKA. Juokiesi?

OLEŠKEVIČIUS. Sėdai į Citadelę už nieką.

KUDIRKA (griebia Oleškevičių už atlapų). Žinai kaip tai vadinama?

OLEŠKEVIČIUS. Na, na, atsargiau, Vincuk, mano draugai dar laukia.

KUDIRKA. Draugai? Ir jie verti to, ko buvo verta mūsų draugystė?

OLEŠKEVIČIUS. Kol ši imperija nesugriauta, visos draugystės nieko vertos.

KUDIRKA. O kai bus sugriauta, mes suėsime vienas kitą?

OLEŠKEVIČIUS. Tu man neskanus! (Atkiša kumštį) O štai maskolis supranta tik jėgą.

Kelneris atneša vyno

KUDIRKA (pakelia taurę). Už draugystę be draugų.

OLEŠKEVIČIUS (nepakelia taurės). Vincuk, štai ką aš galvoju: tu arba tikras durnius, ar durniumi apsimeti. (Brūkšteli nykščiu sau per kaklą) Blogai baigsi, jeigu vis dėlto esi ochrankės siųstas.

Kudirka sukosti, spjauna į nosinę ir atkiša ją Oleškevičiui

KUDIRKA. Štai mano ochrankė.

OLEŠKEVIČIUS (ne juokais išsigandęs). Džiova? O-lia-lia. Ir kada pasirodė?

KUDIRKA. Ten ir pasirodė, Citadelės rūmuose, į kuriuos tavo Proletariatas įvedė mane su visa savo svita.

OLEŠKEVIČIUS. Po velnių!

KUDIRKA. Taip, velnių buvo daug. Jūsų tarpe.

OLEŠKEVIČIUS. Palauk, palauk… Tau reikia… kalnų oro… Bet aš neturiu kalnų oro.

KUDIRKA. Tu neturi, ir Proletariatas neturi. O man ir nereikia. Ko norėsi iš ubagų, svajojančių nuversti imperiją.

OLEŠKEVIČIUS. Tai kur tu dabar?

KUDIRKA. Ir be jūsų rasiu kelią namo.

OLEŠKEVIČIUS. Į Lietuvą?! (Pradeda juoktis, ir juokiasi vis garsiau) Į Lietuvėlę? Į žmonijos atliekas?

KUDIRKA. Tose atliekose naujas gyvenimas sukrutėjo. Negirdėjai?

OLEŠKEVIČIUS. Mažvaikių ir klipatų kuitimasis smirdančioje baloje. Juokdariai, dar nesupratę, kad darbo žmogaus tėvynė — visa žmonija.

KUDIRKA. Darbo žmonių imperija? Ir tu — imperatorius?

OLEŠKEVIČIUS. Vis dar nepamiršti puikavimosi prieš Marijampolės panienkas? Vincentij Kudirko, pabuskite, gyvenimas virsta kruvina kova.

KUDIRKA. Pagaliau priėjome prie reikalo. Į Varšuvą atvyksta imperatorius.

OLEŠKEVIČIUS. Tu man žiūrėk! Tamsta girdi, ką ant kiekvieno kampo loja Varšuvos šunys.

Oleškevičius duoda ženklą bendrams. Vienas iš jų prieina. Jiedu pasišnabžda, bendras grįžta į vietą

OLEŠKEVIČIUS. Ir koks tavo reikalas? Sumanei susprogdinti caro karietą?

KUDIRKA. Pataikei.

OLEŠKEVIČIUS. Dar žodis ir vyrai tave išvilks į gatvę. 

KUDIRKA (palinkęs į priekį). Gabry, jeigu nori suprasti, klausyk! Pirma, Varšuvoje ciesorius vertas mirties — taip? Taip. Antra, ciesoriaus maršrutas žinomas? Taip: Karalių pilis, Rotušė, Radvilų rūmai, Belvederas. Trečia, visame kelyje, kiekvienoje tarpuvartėje, kiekviename lange stovės ochrankės agentas, kariai, šnipai. Taip? Taip. Ir pagaliau ulonai, husarai…

OLEŠKEVIČIUS. Stok! Mano kantrybei yra ribos. Sakyk tiesiai — siūlai bombą?

KUDIRKA. Lietuvišką bombą.

OLEŠKEVIČIUS. Lietuvišką? (Sušnypščia) Kvailys. Lenkija dešimt kartų didesnė už tavo Lietuvą. Tavos balos nė vardo niekas nežino. Kokią bombą siūlai?

KUDIRKA (kupinas pagiežos). Ne kokią, o kam siūlau! Bombą — tavo Proletariatui.

OLEŠKEVIČIUS. Aha?

KUDIRKA. Aha.

OLEŠKEVIČIUS. Aiškink.

Oleškevičius bando juoktis, bet tik sucypia. Jis pamoja saviems, kad tie paliktų taverną. Vyrai ima skirstytis

OLEŠKEVIČIUS (griebia Kudirką už rankos). Po galais, klok viską.

KUDIRKA. Šį kartą ciesoriui reikia mesti ne bombą, o gėlių vainiką.

OLEŠKEVIČIUS. Gėlių? Iš lietuviškos balos?

KUDIRKA. Nes tavo baloje gėlės neauga. Gabry, klausyk rimtai. Pirma, susprogdinę Aleksandrą Trečiąjį, padarę mirties siurprizą sūnui, kaip buvo padaryta jo tėvui, Antrajam, mes sulauksime naujo imperatoriaus. Romanovų dvaras uzurpatoriaus sostui  dosnus. Antra, susprogdinę Aleksandrą Trečiąjį, Lenkijoje sukilimo nesukelsime, nes jaučiame, koks klimatas: lenkai gyvena prisiploję prie žemės, įsikibę pinigo. Nėra net streikų. Trečia, susprogdinus Aleksandrą Trečiąjį, bus sumaltos į miltus visos pogrindinės organizacijos, neliks nei Proletariato. Vadinasi, tu gyveni paskutines dienas. Pagaliau… Tylėk, klausyk! Nėra jėgų nei Europoje, kiek ji benorėtų Lenkijos sprogimo — nebus rimtos pagalbos. Šešiasdešimt trečiųjų sukilimas nesulaukė pagalbos, kokie idiotai gali laukti jos dabar?

OLEŠKEVIČIUS. Idiotai?

KUDIRKA. Idiotai.

OLEŠKEVIČIUS. Vadinasi, Citadelėje idiotiškų sapnų prisisapnavai?

KUDIRKA. Paklausyk paskutinio sapno: į ciesoriaus karietą reikia mesti neapykantą.

OLEŠKEVIČIUS. Gal su fanfaromis?

KUDIRKA. Su Proletariato fanfaromis.

OLEŠKEVIČIUS. Tau tą malonumą paliksiu.

KUDIRKA. Aš tai ir padarysiu.

OLEŠKEVIČIUS. Pamatysime bepročio šokį.

KUDIRKA. Tai bus šuolis virš bedugnės.

OLEŠKEVIČIUS. Olia-lia! Lietuvių baudžiauninkas šoks iš savo balos ir tiesiai — virš bedugnės!

KUDIRKA. Gabry, tu atspėjai: virš bedugnės.

OLEŠKEVIČIUS. Linkiu malonaus skrydžio.

KUDIRKA. Aš žinojau, kad tu atspėsi.

OLEŠKEVIČIUS. Idiote! Ką tu žinojai? Ką apskritai tu gali atspėti, žinoti, suprasti?! Tik Karlo Markso dailyraštį, o ne gyvenimą.

KUDIRKA. Dar keli sakiniai, ir tu pats viską suprasi. (Labai ryžtingai) Marksistai visoje Europoje, net Maskolijoje, visi jūsų bendrai laukia ir sapnuoja liaudies sukilimą prieš tironus, o pirmiausia ciesorių. Taip? Neprieštarauk – taip. Proletariatas ir panašūs į jus tiki, kad prasidės ir žybtels Lenkijoje. Taip? Tylėk — taip. Visų šalių proletarai, vienykitės! — lenkų šansas surikti pirmiems — taip? Taip! Kada? Ryt, poryt, užporyt. Bet! Šlovės ir garbės laukimas — didžiausias šlovės ir garbės priešas. Ir visi tai jaučiate. Taip, Varšuvoje prasidės, bet ne dabar! Dabar reikia sutelkti jėgas. Taip? Ko tyli, sakyk — taip!

OLEŠKEVIČIUS. Taip. (Ūmai šūkteli ir užsako naujų gėrimų) Bet tu ir velnias. (Ryžtingai) Sakyk, kas bus tame gėlių vainike?

KUDIRKA. Dėkui. Kad supratai.

OLEŠKEVIČIUS. Kas bus vainike?

KUDIRKA. Neapykanta Maskolijos hegemonijai ir karūnai — neapykantos vainikas. Toks bus sprogimas, kurio garsas nulėks iki pat Paryžiaus.

OLEŠKEVIČIUS. Idiotizmas.

KUDIRKA. Garbės sprogimas ir Maskolijos pažeminimas.

OLEŠKEVIČIUS. Idiotizmas.

KUDIRKA. Ir lenkų drąsos išaukštinimas. Ir Prancūzijos laikraščiai paskelbs: Pasityčiojimas iš caro Varšuvoje! Lenkų honoras prieš Azijos mešką! Laisvė prieš rusų kazokus! Pakaks?

OLEŠKEVIČIUS. Jeigu šis idiotizmas tikras, aš neturiu ką sakyti.

KUDIRKA. Sakyti nieko nebereikia. Reikia daryti. Ir idiotizmas gaus šansą.

Jiedu tylėdami pakelia taures

KUDIRKA. O juk Maskolių noras valdyti visas tautas — baisesnis idiotizmas už šį. Gryniausias idiotizmas, virtęs tikrove. Mūsų idiotizmas teisingesnis. Jis laimės.

OLEŠKEVIČIUS. Nesuprantu: kuris iš mūsų sapnuoja? Tu ar aš?

KUDIRKA. Laisvi žmonės nepanašūs į žandarus.

OLEŠKEVIČIUS. Atsargiau! Revoliucionierius laikai žandarais?

KUDIRKA. Kiekviename revoliucionieriuje tupi žandaras. (Griebia už rankos) Gabry, Rusija turi būti pažeminta sukilimų židinyje Varšuvoje. Tavojo Proletariato laisvi žmonės šitai padarys.

OLEŠKEVIČIUS. Tu velnias.

KUDIRKA. Aš mesiu vainiką tavo vardu.

OLEŠKEVIČIUS. Tikras idiotas.

KUDIRKA. Man garbės, šlovės nereikia.

OLEŠKEVIČIUS. Nelyginant pats Liuciferis kalbėtų.

KUDIRKA. Ne, jo mokinys — Kainas.

OLEŠKEVIČIUS. Sveikinantis mirtį?

KUDIRKA. Sveikinantis mirtį.

 

Gęsta šviesa