LIETUVĄ KURIANČIOJO MEGAPOLIO ŠVIESA. ARVYDO JUOZAIČIO MIESTO EPAS “KAUNO SAULĖ” II KNYGA

Filosofas, rašytojas, dr. Arvydas Juozaitis Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pristatant savo knygą “Kauno saulė. II knyga”. 2024 01 19

 

LIETUVĄ KURIANČIOJO MEGAPOLIO ŠVIESA. ARVYDO JUOZAIČIO MIESTO EPAS “KAUNO SAULĖ” II KNYGA

 

Gediminas JANKUS

 

Arvydo Juozaičio solidžią knygą-studiją “Kauno saulė” (II knyga) skaičiau su nuolat augančiu susidomėjimu, nuostaba ir prisipažinsiu – likau sujaudintas ir netgi šiek tiek šokiruotas. Šoko terapija dalykas labai sveikas, turiu omeny nežinomų faktų, netikėtų, drąsių išvadų ir paradoksalių apibendrinimų šoką.

Netikėtumo, naujumo, drąsos A. Juozaičio knygoje apstu. Be jokios abejonės, “Kauno saulė” –  unikali knyga ir savo tematika, pateikimu, ir svarbiausia per Kauno istoriją (svarbiausius, kertinius įvykius) visai kitaip nuskambanti visos Lietuvos istorija, džiugūs ir dramatiniai, tragiški įvykiai, garsiųjų valstybės kūrėjų, šviesuolių paveikslai ir jų likimai.

Būtent –  knygoje ypatingai reikšminga – tai asmenybės, joms skiriama daug vietos, dėmesio ir autoriaus meilės. Apskritai viskas nutvieksta rašytojo meilės, idealizmo, aukštinimo. Labai šviesi, optimistinė, knyga, filosofinė istorinė studija, epinė savo užmoju. Sunku apibūdinti jos žanrą – tai talentingos, pagavios beletristikos, aistringos eseistikos, gilių apmąstymų ir išvadų, poetiškumo samplaika.

Arvydas Juozaitis – akivaizdus romantikas, idealistas, ir daugelį įvykių Kauno – Laikinosios sostinės, tuo pačiu Lietuvos istorinių įvykių pateikia būtent per idealistinį požiūrį. Megapolio Kauno, kaip Lietuvos simbolio aukštinimas ir apologija yra tikrai netikėta ir originali. Daugelis rašytojo įžvalgų vertos rimto dėmesio, jos pagrįstai revizuoja sustabarėjusias, dar iš sovietmečio kartojamas klišes įvairiais Lietuvos istorijos klausimais.

Autorius mato didžiulę prasmę reiškiniuose ir įvykiuose, kurie neturėtų kelti jokių klausimų – esą, viskas jau aišku, sudėliota aprašyta paaiškinta. Anaiptol. Daugybė nutylėtų, arba apskritai nežinomų faktų, duomenų tiek apie simbolinę reikšmę įgaunančių pirmųjų Dainų švenčių, Laikinosios sostinės burmistro Jono Vileišio garsiųjų darbų, Seimo ir demokratijos bei tvirtos rankos – tvirtos valdžios santykį.

Įdomiai ir argumentuotai analizuojama Tautos vado – Prezidento Antano Smetonos,  kaip valstybės simbolio ir vienytojo, istorija, sovietinės agresijos ir Lietuvos aneksijos tragiški aspektai, prieškario kultūros, švietimo, sporto pasiekimai.

Esu kaunietis nuo prigimimo, bet daug dalykų ir nežinojau, arba visai kitaip traktavau. Tai nereiškia, be abejo, kad požiūris į daugelį ir prieškario, ir ypatingai tarybinio laikotarpio įvykius pasikeitė, tačiau A. Juozaičio knyga norom nenorom privertė apmąstyti, įsigilinti į jo nuomonę ir įžvalgas.  

“Kauno saulė”  nušviečia it blyksnis ir mano tam tikrą skepsį gimtojo miesto atžvilgiu gerokai sumažina. Jau knygos pratarmėje autorius teigia: “Kaunas sukūrė Kauno Lietuvą, atskleidė lietuvių civilizacinius sugebėjimus vėl tapti istorine valstybine tauta ir šiandien spinduliuoja veržlia gyvybe”.

Pripažinkime, kauniečio klausai ir širdžiai itin malonūs ir mieli žodžiai, skatinantys pasididžiavimą, nežinėlius gėdinantys, netikėlius atverčiantys, abejojančius verčiantys bent susimąstyti. Ši mintis – viena pagrindinių šioje knygoje apie Kauną.

Solidus leidinys (beveik 500 puslapių, gausiai iliustruotas Kauno architektūros ir šviesuolių – valstybės kūrėjų nuotraukomis) suskirstytas į skyrius – vigilijas, jų yra vienuolika ir dvyliktoji – vigilija post scriptum, Saragosos rankraštis, skirta redaktoriui Juozui Keliuočiui. Kiekviena vigilija – toks budėjimas, skirtas konkrečiam įvykiui, tematikai ar šviesuoliui. Šie simboliniai budėjimai ar sargyba prie kertinių Kauno ir Lietuvos  istorijos įvykių padeda autoriui kalbėti nuoširdžiai, atvirai, skaudžiai.

Išsamūs pasakojimai apie prieškario Lietuvos – Kauno pasiekimus – kultūros, švietimo, sporto, apskritai kūrybos srityse. Vigilijos skirtos Dainų šventėms (aprėpiamas ir sovietmetis), 1938 metų Tautinė olimpiada, Europos krepšinio čempionatas, Lietuvos šaulių sąjungos istorijos epizodai, pasakojantys apie prieštaringąjį  LŠS Centro valdybos pirmininką, dailininką Antaną Žmuidzinavičių, puikiai apsisukusį aplink du Antanus – Smetoną ir Sniečkų, Saulės namų, Prisikėlimo šventovės (sovietmečiu paverstos Radijo gamykla) statybas, rašytojus, dailininkus, Kalantines – Romo Ugnies auką, žurnalą “Nemunas” (autorius pateikia autentiškus prisiminimus – liudijimus – maištingojo žurnalo pirmojo redaktoriaus Antano Drilingos 1967-1972,  Laimono Inio, Algimanto Mikutos ir kt),  garsiuosius miesto varpininkųs – kompozitorius tėvą ir sūnų Viktorą ir Giedrių Kuprevičius ir daugybė kitų svarbių vardų, darbų ir žygių.

Filosofas, rašytojas, dr. Arvydas Juozaitis ir rašytojas Gediminas Jankus pristatant A. Juozaičio knygą “Kauno saulė” Maironio lietuvių literatūros muziejuje 2024 01 19  

 

Sunku pasakyti, kodėl Antanui Žmuidzinavičiui pavyko išvengti represijų 1940-aisiais ir pokario metais kaip buvusiam Šaulių Centro valdybos pirmininkui ir LŠS ideologo ir įkūrėjo Vlado Putvinskio žentui, kada visa Putvinskių giminė buvo be gailesčio represuota ir ištremta. Gal jau buvo užverbuotas Sovietų Rusijos pasiuntinybėje, kaip ne vienas to meto šviesuoliukas? O 1934 metais jo netikėtas atsistatydinimas iš Šaulių sąjungos vadovybės sietinas tik su garsiają generolo, tuometinio kariuomenės vado  S. Raštikio Šaulių sąjungos reforma, po kurios šauliai tapo visiškai pavaldūs kariuomenės vadui.

Demokratiniai pagrindai (suvažiavime renkama LŠS Centro valdyba ir pirmininkas, kaip ir rinktinių vadai) buvo panaikinti. Sąjungai visais lygiais pradėjo vadovauti paskirti štabistai  karininkai, ir kaip jie vadovavo, puikiai žinome iš 1940 metų okupacijos, kuomet didžiulė jėga – Šaulių sąjunga privalėjo vykdyti generolų pulkininkų išdavikų įsakymus. Beje, A. Juozaičio knygoje 1940 metų sovietų okupacija ir visiškas valdančiųjų bejėgiškumas, patiklumas, paralyžius ir išdavystė išsamiai ir skaudžiai atvirai aprašyti.   

Minėjau, kad atskira vigilija – paskutinė knygoje, skirta garsiajam Juozui Keliuočiui, prieškario žurnalo “Naujoji Romuva” įkūrėjui ir redaktoriui. Man šis budėjimas paliko itin gilų įspūdį. Pakinta autoriaus stilius, jauti autentiką ir ypatingą meilę ir pagarbą šiam šviesuoliui, kentusiam Sibiro tremtį. A. Juozaitis šioje dalyje atsisako šiek tiek šmaikštaujančio, ironizuojančio, ieškančio, klystančio Rašeivos įvaizdžio, J. Keliuočio gyvenimo ir veiklos istoriją pasakoja pirmuoju asmeniu. Ir ši istorija pagrįsta ne tik autoriaus pastabomis ir prisiminimais bet ir konkrečiu liudijimu – 1980-1983 metais jo rašytu dienoraščiu apie legendinį “Naujosios Romuvos” leidėją fiksuojant susitikimus ir pokalbius su juo. 

Ryšys stebėtinas ir ypatingas. Juk būtent A. Juozaitis su Vaidotu Dauniu 1994 metais atgaivino “Naująją Romuvą”, kaip tęsinį tos, prieškarinės, keliuotiškos.    

Per itin trumpą laiką atliktas sunkiai suvokiamas milžiniškos apimties darbas, sudėliota ir Kauno, ir visos Lietuvos šviesuolių enciklopedija. Juk 2020 metais pasirodė  epo “Kauno saulė” Pirmoji knyga, o neilgai trukus, 2023–aisiais – ir ši, Antroji. Kaip derėtų vadinti šią enciklopedinio pobūdžio knygą (knygas)? Bene tinkamiausiai – didingu Megapolio Kauno ir Lietuvos epu. Tokio pobūdžio darbus atlieka mokslininkų ir įvairių sričių specialistų kolektyvai, o šiuo atveju – tik vienas žmogus, pasišventėlis pasiryžėlis, surankiojęs daugybę faktografinės medžiagos, kruopščiai ir atsakingai sudėliojęs viską it spalvingoje, netikėtoje mozaikoje.

Autoriui buvo itin svarbu atkurti vienovę, tamprų ryšį tarp dvasios praeities ir nūdienos. Tautiškumo paieškos ar įvardijimas tampa universaliu, neapsiriboja tik siauru lokaliniu požiūriu. Tai itin talentingai sukurtas, daugiasluoksnis, intelektualus, sudėtingas epinis pasakojimas, itin svarbus mūsų kultūros įvykis. Istorizmo ir dokumentikos gija labai ryški, tačiau dar ryškesnė autentika, sodrūs, gyvi charakteriai.  Viską jungia nuolat A. Juozaičio keliama tautinio identiteto, savasties, moralinio imperatyvo idėja. Istorinės valstybinės tautos idėja.

“Kauno saulėje” jis iškyla kaip Šviesusis, Baltasis metraštininkas, žinoma, kai kur pernelyg visus idealizuodamas, rasdamas pateisinimo, iškeldamas savo herojų nuopelnus, be abejo, dažniausiai užmirštus arba visai nežinomus.

Arvydas Juozaitis dar Pirmoje “Kauno saulė” knygoje (2020) teigė: Per Kauną ir su Kaunu Lietuva pakilo XX amžiuje. Miestas sukūrė valstybę savyje ir tapo likimu valstybei, suteikė istorinei genčiai tautinės valstybės būtį. Supintas vandenų gyslomis ir perkryžiuotas kelių juostomis, Kaunas yra ir lietuvių Gordijo mazgas. Jo išnarplioti negalima, galima tik perkirsti. BET BŪTENT PERKIRSTI JO NEGALIMA.

Ne be jaudulio pakartoju šiuos rašytojo įžvalgius žodžius. Arvydas Juozaitis nei perkerta, nei narplioja. Savo sukurtu ypatingu Miesto epu jis liudija KAUNO LIETUVOS ISTORIJĄ.

Ramūno Guigos nuotraukos

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba