AKADEMIKAS VYTAUTAS MARTINKUS. ANAPUS ESTEZĖS. KUPIŠKĖNO SAKMĖ. ANTRA DALIS

Tęsiame publikaciją iš akademiko, rašytojo, filosofo Vytauto Martinkaus knygos “Estezės beieškant”, kuri yra ne tik viena reikšmingiausių filosofinių knygų  lietuviškoje kultūros ir literatūros tyrinėjimų istorijoje – ji neabejotinai užima svarią vietą Europos kontekste. Šiuo kūriniu V. Martinkus užėmė vieną svariausių vietų literatūros filosofų tarpe, tęsdamas ir papildydamas garsiojo semiotiko Algirdo Juliaus Greimo darbus.

Antroje dalyje skelbiame ištrauką iš trečiosios knygos dalies “Anapus Estezės. Vertinimai”, kurioje autorius giliai nagrinėja įvairius literatūros kūrinius bei pateikia originalų jų vertinimą. Vienas jų – esė apie Juozo Baltušio romaną “Sakmė apie Juzą”.

G. J. 

 

Akademikas Vytautas MARTINKUS

ESTEZĖ IR VERTINIMAI

III dalis. Anapus estezės. Vertinimai 

KUPIŠKĖNO SAKMĖ

Iš visos širdies teikiu <…> šią liūdniausią iš visų mano knygą.
Juozas Baltušis

Seniai buvau besklaidęs Sakmę apie Juzą. Leidėjų paprašytas parašyti pratarmę naujam romano leidimui, džiaugdamasis artėjančiu knygos skaitymo malonumu, atsiverčiau ją ir užtikau autografą, skirtą mano šeimai ir pacituotą kaip šio teksto epigrafą. Jame nuskambėjęs žodis („liūdniausia“) apibūdina ne tik knygą, bet ir jos liudijimus apie autorių, visas kitas Juozo Baltušio knygas ir gal net visą jo gyvenimą. Ar bereikia kito žodžio
palydint knygą pas naujus skaitytojus?

Pats Baltušis romano epigrafu pasirinko dvieilį iš „smagiųjų kupiškėnų dainų“:

Pamatyčia ir pažinčia,

Kas ataina kialaliu…

Abu epigrafus mano akys protui teikia kaip vieną: štai – pamačiau ir pažinau šaipaus kupiškėno liūdesį, – ir savąjį, tą keleivį pasitinkančio skaitytojo, liūdesį iš knygoje papasakoto Juzos gyvenimo, – jau tikrai viso, mirties ištikto.
„Šonu palinko Juza“, – toks paskutinis romano sakinys, įrašytas, beje, ne pirmoje (1979) knygos laidoje, o vėliau, rengiant spaudai naujas romano laidas, autoriui ieškant ir lyginant jį su kitais, pranešančiais skaitytojui vis tą pat: anksčiau ar vėliau plyšta kiekvieno
keleivio širdis. 
O gal visai nereikia paties autoriaus žodžių apie savo knygą? Ji parašyta. Viskas – joje. Tad gal, kaip dabar ir pageidauja ne vienas literatūros tyrėjų, užmirškim autorių, beje, jau senokai lyg Juza „šonu palinkusį“ prie savo baltmargių raštų. Tą patį, kurio knygas skaitytojai ne tik dievino, bet ir degino. 1990 metais anykštėnai išbraukė jį iš miesto garbės piliečių. Liaudies rašytojo vardas, suteiktas jam sovietinių valdininkų, imtas tarti su ironija. Nes „Sakmės“ autoriaus jos skaitytojai nematė ar nesutiko mūsų dainuojančios revoliucijos, Atgimimo, kelyje. Tiesa, tuomet J. Baltušis jau buvo  peržengęs aštuoniasdešimtmetį, bet ir vyresnių nei jis stovėta Baltijos kelyje. Be to, SSSR televizija paskelbė jo abejones, ar tikrai laisvę ir nepriklausomybę Sąjūdis neša Lietuvai. Per įsiplieskusias politines kovas Baltušio prosovietinių žodžių užgauti, net įskaudinti kai kurie
skaitytojai ir šiandien, jei sutiktų atsiversti jo knygą, tai gal nebent be autoriaus pavardės ant viršelio.
Tik ar derėtų ką slėpti? Ir sovietmety, ir šiandien apie Sakmės apie Juzą autorių jo paties ir kitų viskas jau „surašyta, išsakyta, persakyta“. (Tereikia atsiversti enciklopedinius žinynus.) Dešimtmečius buvo kuriamas ir sukurtas „Baltušio mitas“. Nelengva jame skirti
tai, kas tikra, nuo to, kas pramanyta. Tad vieną kitą smulkmeną pravartu pakartoti ar pridurti. O tik tada – pamatyti ir pažinti rašytoją jo gyvenimo kelyje. Jo „Sakmėje“…

Viena vertus, prie šios knygos „nelimpa“ postmodernūs diskursai, net simboliškai telaidojantys autorių, o skaitytojo dėmesį nukreipiantys vien į tekstą. Kita vertus, esu tikras, kad ne tik tradicinė kultūrinė istorinė analizė, bet ir kitokia – psichoanalitinė, egzistencialistinė, struktūralistinė, postruktūralistinė, dekonstrukcinė, postkolonialistinė – literatūros tyrimo strategija būtų vaisinga. Apie tai jau yra ir bus parašyta.

Tačiau bet kurioje literatūros sampratoje Sakmė apie Juzą – išskirtinė savo žanru, meninės raiškos forma, veikėjų keliamais klausimais skaitytojui, autoriaus patirtimi ir skaitytojo galimybėmis palyginti ją su savąja patirtimi. 

Pirmiausia, kaip minėta, ši knyga labai daug ką pasako apie autorių. Ji – simbolinė Baltušio autobiografija, parašyta itin gražia ir turtinga aukštaičių tarme, sodria leksika, kruopščiai nušlifuota patyrusio literatūros meistro plunksna. Trumpi ir paprasti savo pirmine prasme, neįprastu – poezijos – ritmu susirikiuojantys romano sakiniai kelia ypatingo stiliaus lengvumo ir grakštumo įspūdį. Tačiau kodėl – autobiografija? Ar ne pernelyg drąsu šitaip teigti?
Juk romanas visada yra romanas, vien mitinė jo autoriaus ir personažų tapatybė, nors ir kaip dažnai, tarkim, Gustave’as Flaubert’as kartotų: „Ponia Bovari – tai aš.“ Teksto asmeniškumas Sakmėje apie Juzą yra pakeistas, paverstas kitais asmenimis, pramanytais naratyvo elementais. Štai, Juza iš „Sakmės“ gyvena ir numiršta Kairabalėje. Nepanašu į autobiografiją. Ar daug perskaitėme autobiografijų, kuriose aprašyta autoriaus mirtis? Sava mirtis juk nei pavejama, nei pralenkiama. Sakmiškos, mitologinės dimensijos, primenančios pasaulio kūrimą, nurodo, kad autoriaus ir pagrindinio romano personažo likimų tapatumas – ne naratyvinėje, o semantinėje ir, be abejonės, ne figūratyvinėje (kalbos, stiliaus) teksto erdvėje. Tai nereiškia, kad į „Sakmę“ nesudėti esminiai Baltušio gyvenimo, jo ir kaip kaimiečio, ir kaip miestiečio – rašytojo ir kultūros veikėjo – vaizdiniai. Manau, joje yra visa, kas tik galėjo pavirsti tokiais bendrais dalykais romane. Dėl to prieš mus – ne paprasta, o literatūrinė, t. y. simbolinė, kitaip – intelektinė, slaptoji rašytojo autobiografija. Joje „suprojektuoti“ asmeniniai klausimai ir atradimai, kurie buvo individualiai iškentėti, paties autoriaus protu ir širdimi išmėginti, savomis klaidomis jų tiesa (ar jos iliuzija) patikrinta. Tai nereiškia, kad joje nėra likę klaidų ar iliuzijų.
Skaitytojas gal žino, kad romanas turėjo pagrindinio personažo prototipą – Juozą Bukėną, slėpiningą atsiskyrėlį iš Medinų (miško) nuo to paties autoriaus motinai ir jam brangaus Puponių kaimo, tačiau tasai keistuolis (jau palaidotas Puponių kapinaitėse) autoriui –
tik pirmasis „atramos taškas“, iš kurio knygoje vėliau beveik nieko ir neliko. Prototipas, atrodo, netrukdė, kad (Albertas) Juozėnas glaustų Juozą (Baltušį), ir visas jų trejetas virstų vienu Juza. Pagrindinis veikėjas neturi pavardės, ir reikšmingas atrodo jo biblinis vardas Juozapas. Pasaulio kūrimo simboliais laikytini visų kitų personažų vardai. Juzos senelis Jokūbas primena apaštalus, mylimoji Vinciūnė – krikščionis kankinius, sesuo Uršulė – hunų žiaurumus. Ne tik Juzos brolio ir sūnėno, bet Vinciūnės sūnaus vardas yra tas pats – Adomas.
Visa tai – užuominos į krikščioniškąją pasaulio pradžią, aštuntąją jo kūrimo dieną. Jau ir ankstyvesnėse savo knygose rašytojas bandė mums pasakoti apie savąjį požiūrį į žmogaus savarankiškumą, darbštumą ir gebėjimą kurti vienam, apie grožio ir laisvės sąsajas, tačiau jas vadinčiau medžiaga Sakmei apie Juzą. Stropesnis skaitytojas įžvelgia: ir Parduotos vasaros, ir Su kuo valgyta druska tėra Sakmės apie Juzą rašymo prasmės paieška.
Mitu derėtų vadinti šios knygos atsitiktinumą – netikėtą jos radimąsi. Ji negalėjo likti neparašyta.
Romano rankraščio istorija, man regis, atskleidžia, kokia svarbi ir didelė autoriui buvo literatūrinės išpažinties trauka. Apie būsimą knygą viešai autoriaus tikrai mažai kalbėta, bet ji buvo kantriai rašoma ne vienerius metus. Baltušio biografai mini, kad šios knygos
pirmieji sakiniai buvo užrašyti 1972 m. balandžio 15 d. Tais metais rašytojas pradeda ir baigia pirmąją memuarų Su kuo valgyta druska dalį. Beveik ketverius metus užtrunka rašydamas antrąjį „Druskos“ tomą (išleistą 1976 m.). Tada autorius sėda prie stalo, kad parašytų trečiąjį. Jis taip ir liko neparašytas, o 1978 m. birželį ant leidėjų stalo
buvo padėtas tarmišku vardu „Juza“ pavadintas rankraštis. Autorinė paantraštė – „lyrinė autobiografija“. Tokia pirmoji žanrinė nuoroda. Manau, netikėta, taikli. Šiek tiek pasvarstęs, Baltušis nurodė, kad tai – apysaka. Pirmųjų „Juzos“ skaitytojų iš leidyklos įspūdžiai paskatino autorių iš naujo apsispręsti: ne, parašyta ne apysaka, o romanas. Be to, ne „Juza“, o Sakmė apie Juzą. (Romanu, beje, Baltušis pavadino ir noveles Parduotoms vasaroms.) Trečiajame „Juzos“ leidime (1981) žanrinė nuoroda „romanas“ išnyksta, vėliau vėl atsiranda.
Buvo, beje, metas, kai romano žanras atrodė ne tik apibrėžiamas, bet ir aukščiausia prozos meistriškumo praba. Žymiausi lietuvių novelistai tada varžėsi dėl vietos romanistų gretose. Gal ir Baltušio patikėta: pagaliau parašytas tikras kūrinys. Romanas. Pirmas
ir gal paskutinis, vienintelis. Būti vieninteliam reiškė: nekartoti ir savęs, ir kitų. „Sakmiškas“ romanas Baltušiui nebuvo nežinoma pasakojimo rūšis. Sakmė apie Juzą daug kuo primena kitų autorių stilistinius ir prasminius ieškojimus. Kritikų ginčytasi dėl jos panašumų į Knuto Hamsuno, Romaino Rolland’o, Nikoso Kazandzakio romanus.
Įspūdingas yra lietuviškų sakmių lobynas. Tai veikė ne tik poeziją. Vincas Krėvė, Kazys Boruta, Pranas Treinys ir kiti lietuvių prozininkai savitai ir vaisingai naudojo sakmės poetiką.

Baltušis, kaip ir kiti literatūrinių sakmių kūrėjai, Sakmei apie Juzą pasirinko paprastą siužetą – naujakurys sėkmingai įveikia pelkę ir kitas įkurtuvių negandas, o pagrindinio personažo įtaka yra lemtinga gamtai ir žmonėms. Svarbūs joje jau minėti bibliniai motyvai. Paties autoriaus žodžiais, romanas – pasakojimas apie „vieną žmogų, jo gyvenimą, jo likimą“. Kartu tai įvairiai pasakojama meilės istorija: romantiška meilė Vinciūnei (Moteriai), mitinė meilė antropomorfinei žemei (Gamtai), istorinė meilė tėviškei (Tėvynei), pagaliau – tragiška meilė susikurtai tikrovei – ūkiui Kairabalėje.
Visa tai itin lietuviška: siužetui tautinės motyvacijos paieškota istorijoje, psichologijoje, politikoje.

Žmogaus kojai neįžengiamame raiste, Kairabalėje, nuo be atsako likusios meilės Vinciūnei pasislėpęs, ir pats kitos moters, Karusės, meilę atstūmęs, neliestos žemės („viksvyno“) užkariauti išėjęs, senelio Jokūbo „slaptatakį“ į savo kalvą – arimus – vienui vienas sergėjęs, iš mirties nagų ir lietuvį, ir rusą, ir žydą gelbėjęs, jį įsimylėjusios moters ir savo brolio Adomo bei mylimosios Vinciūnės sūnų likimus nulėmęs, per keliasdešimt metų visas santvarkų kaitos ir karų sumaištis perėjęs, „šviesios“ Lietuvos ateities – „kolūkio“ savu nepavadinęs, Juza miršta; numiršta gal iš nevilties, nes širdis ištveria ne viską, o mirtis – irgi lieptas, „slaptatakis“ sielai iš Kairabalės, iš vienatvės.
Drauge – tai daugybinis tos viską gimdančios ir naikinančios meilės ratas, o jame – toks pat daugiabalsis Juzos šauksmas (ne aidas!), atsiliepiantis į Kairabalės „dūsavimus“.
Šitaip ar kitaip persakytas romano siužetas neatrodo originalus.
Atsiskyrėlio gyvenimas, robinzonams būtinas išradingumas, artimų žmonių mirtys, tarptautinės ar „klasinės“ nesantaikos šuorai per Kairabalėje iškilusią gražią sodybą, primenantys Juzai, kad jis nėra vienas pasaulyje, – žinomi motyvai anuometinėje lietuvių prozoje. Gal tai net schemos, apie kurias galima pasakyti: bereikalingos, meninę kūrinio visumą „ardančios“ politinės interpretacijos.

Tačiau jau minėta, kad politika, nepaliaujamai krypusi kairėn, buvo Baltušio gyvenimo pusė. Ir įstaigai skirtoje, ir literatūrinėje autobiografijoje jos vengti būtų šventvagiška. Ir autoriui, ir mums, skaitytojams. Ši politinė laikysena negalėjo nedaryti poveikio rašytojo karjerai, tačiau kažin ar tas paraliteratūrines Baltušio pareigas (eitas jį išrinkus ar paskyrus) galima laikyti užmokesčiu, kurį jis gaudavo iš valdžios už talento stygių. Atvirkščiai, rašytojo talentu sovietiniai ideologai apmokėdavo savas investicijas.
Matyt, ne pakartoti savi ir svetimi romano siužeto ratilai, o visai kas kita romano tekstą paverčia tuo, ką pavadinčiau vaizdinga Juzos gyvenimo hiperbole, kurioje kai kas yra metafora – perkelta, kai kas – metonimija, vadinasi, paslėpta ir nutylėta, kai kas – simbolis, tai yra sintezė ir ženklas tų liūdnokų pastangų, kuriomis autoriaus
mėginta pakeisti save, kitus, ar net viską, su kuo jam buvo lemta susitikti. Toji romaną kūrusi ir tebekurianti jėga – autoriaus nepasitenkinimas tuo, ką jis suskubo padaryti, kad ir kaip darbštumu su savo personažu Juza nelenktyniavęs.
Kairabalė – vaizduotės pasaulis, kuriame buvo galima keisti, pertvarkyti nenusisekusį kitą gyvenimą.

Tik ar tikrai viską galima pertvarkyti ir kaip nori „gyventi“ savoje vaizduotėje?
Vos pradėjęs romaną (1972), autorius viename laiškų prisipažino: „<…> išsakau, kas susikaupė širdy dešimtimis mano gyvenimo metų. Dievas žino, kaip pasiseks, viena težinau: būtinai turiu parašyti šitą romanėlį, būtinai išsakyti, kas susikaupė. Tada ir mirti bus lengviau: mažai ką bepasiimu į karstą.“
Beveik pranašiški žodžiai. Nėra juose nebent nuplėštinų kalendoriaus lapelių: nuo dienos, kurią pačioje 1978 m. birželio pradžioje „Juza palinko šonu“ Kairabalėje, iki paskutinio rašytojo atodūsio (1991 m vasario 4 d.) universitetinės ligoninės Antakalnyje palatoje
prabėgs per trylika metų. Labai permainingų ir Lietuvai, ir Baltušiui.
„Juza“ jau buvo parašytas, skaitomas, giriamas, ir pats autorius, nors ir taisinėjo romaną, rengdamas naujus jo leidimus, jau privalėjo regėti knygą ne tik kaip pragyventą gyvenimą. Knyga – lėmėja. Lyg Antikos dievų juokas virš graikų galvų. Gal reikėjo, bet ar įmanoma
buvo gyventi pagal ją? Pagal Juzą. Jau vien dėl to šis romanas turėtų būti labai įdomus ne tik rašytojo žodžio magijos užburtiems, literatūrinių įvaizdžių apžavėtiems skaitytojams, bet ir įtūžusiems jo kritikams. Ir pamatyti liūdesio sklidiną jo širdį.
Apie tai gal niekas viešai plačiau nėra rašęs, nors daug kritikų yra išanalizavę, nuodugniai išnarstę ir vėl sudėję „Sakmę“. Ypač greitai analitikų buvo pastebėtas ypatingas gamtos vaidmuo – ji vadinama ne „fonu“ ar veiksmo „peizažu“, o savitu ir lygiaverčiu kitiems romano personažams veikėju. Kalba ir stilistinės vingrybės, panašiai kaip Antano Baranausko Anykščių šilelyje, padeda skaitytojui kartu su pasakotoju atrasti gamtos (Kairabalės) grožį.
Tai – tiesa. Štai, pavyzdžiui, kaip kimsyne pamatomi vargstantys berželiai:
Kiek tiktai minė Juza, nuo pat mažens, kai dar su seneliu Jokūbu ateidavo į Kairabalę, vis tokie ir tokie buvo: lapeliukai smulkūs, pusiau juodi, ir tošis ant jų kamienų ne tošis, tiktai pleiskanos pilkos, nušiurpusios. Iš vardo – beržai, o iš tikrųjų – pilkuonėliai, išgurguliavę bado rievėmis ir guzais, geležiniais tinuliais išliedinę kiekvieną tarpušakį. Žinoma, tabokinę iš jų liemenėlio išsitekintum gražią, skurdo išsmaugtais tokių rievių raštais, tad pasislėpk prieš juos su visais gražumais, kokius išrašo saulė ir riebi žemė arba prigudrauja
žmogus.
Tačiau Kairabalė nėra viršesnė už Juzą – pasaulį žmogaus, panašaus ir nepanašaus į su tokia meile aprašytą vargo berželį, kad ir kaip giliai jis nebūtų įaugęs į senelio ir savo paties kalvą. Svarbiausios – nacionalinės, istorinės, psichologinės ir etinės romano dimensijos, tad šiuo atžvilgiu dažniausiai ir būdavo aptarinėjamos semantinės
visų personažų ir vaizdų reikšmės.

Ar šiandien jos yra tos pačios, kaip ir romanui pasirodžius? Iš dalies – tokios pačios, nes juk liko galimybių interpretuoti knygą pagal anuometinių kritikų (Kazio Ambraso, Elenos Bukelienės, Petro Bražėno, Vytauto Kubiliaus) įvardytus kriterijus, arba pagal paties autoriaus pabrėžtus „lietuvių tautos laimės, gerovės, kultūros“ raidos principus. Vis dėlto, prabėgus trisdešimčiai metų, dar sykį Lietuvoje pasikeitus santvarkai – atkūrus nepriklausomybę, skaitytojui daug kas atrodo kitaip, nuvertėja seni, skaidrėja nauji autoriaus užkoduoti „socialiniai pranešimai“. Vienas senųjų: sakmėje himne neįtikėtinai darbščiam ir gyvybingam lietuviui (nei „samdytojui, nei samdiniui“, o „valstiečiui, turinčiam žemės lopą, rankas ir tradicinę žemdirbių tautos meilę darbui“) skamba padėka ne tik jį maitinančiai žemei ir kultūrai, bet ir istorinei pažangai, kurios lygtys jau išspręstos, dėsniai jau surašyti, leidimas dirbti duotas.
Šiandienė skaitytojo patirtis ieško ir ko kito. Jo laimė – suranda. Sakmės poetika „pakenčia“ net marksistinį istorinės pažangos mitą, nes jis jau sukasi naujų pasaulio susivienijimo, jo globalizacijos idėjų karuselėje. Patyrėme – reikia vengti ne mito, o tikrovės pertvarkos pagal jį.
Taigi liūdesys, kuris sugnybia man širdį šiandien atsivertus knygą, nėra vien Sakmės apie Juzą liūdesys. Jis kyla ne tik iš romano, bet ir iš mano atminties, ne tokios ir trumpos, porą dešimtmečių trukusios pažinties su Baltušiu, iš ilgų ir, manau, širdingų pokalbių su juo, ypač – vieno, jau paskutiniojo, ištikusio mudu jau minėtoje universitetinėje ligoninėje, kur kiekviena valanda artino „baltai išklojėtus drobės marškinius“, prie kurių keleiviui nuo Kupiškio tereikėjo „palinkti“.
„Nesu priešas Lietuvai. Aš norėjau… ir norėčiau likti pačiu savimi.“
Tiek primenu sau ir kitiems tikrai svarbaus, Juozo Baltušio ištarto man vieną 1991 metų sausio naktį. Gyventi jam buvo likusios vos kelios dienos ir naktys. „Skalsu kalbos“, – gal tepridurtų Juza iš Kairabalės.

Manasis liūdesys kyla ir iš Rašytojų sąjungos, kurioje anais, Lietuvos atgimimo Sąjūdžio metais dirbau, vestibiulio, užgriozdinto Baltušiu nusivylusių skaitytojų suneštais jo raštais, ir iš nepatenkintų „jedinstvininkų“ – Lietuvos nepriklausomybės priešininkų – žvilgsnių, palydinčių Konstantino Sirvydo gatvėje mūsų, rašytojų, gedulingą procesiją į Antakalnio kapines. Kodėl ne ant jų, o mūsų pečių iškeltas ir nešamas karstas?
Užmirškime tuos žvilgsnius ir gal pasakykime, kad tikrai nedaug kas ir atėjo atsisveikinti su velioniu, ir mažai tetrūko, kad kapinių ant Sapieginės kalvų vartai Vilniuje būtų likę uždaryti vienam žymiausių XX a. lietuvių rašytojų. (Visai neseniai jose buvo laidojamos Sausio 13-osios įvykių aukos.) Tačiau viskas juk buvo jau surašyta „Sakmėje“. Kur Juzai dėtis „palinkus šonu“? Kur ir kas toji jo „Kairabalė“? Puponių kaimas? Medinų miškas? Lietuvos rašytojų sąjungoje pasitarus (ir susitarus) su velionio žmona Monika Mironaite, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, buvo rūpintasi velionį palaidoti su talentingam rašytojui derama pagarba, nors pagal formalų jo testamentą viskas galėjo vykti kitur ir paprasčiau.

Toks šio lietuvių rašytojo likimas: būti ne tik rašytoju – gyvenimo viksvynuose jam reikėjo eiti savosios kalvos link, eiti literatūros „slaptatakiu“, nusprūstant nuo jo, peržengiant literatūros ribas.Įklimpstant raiste, liūdnai virš jo palinkstant „pilkuonėliu berželiu“,
gurguliuojant kupiškėno charakterio geležiai.
Jauniems (viliuosi – ir dėmesingiems) Sakmės apie Juzą skaitytojams manosios metaforos gal mažai ką tesako. Ne itin ir reikalingos.
Man pačiam jos – šios knygos skaitymo ypatingos patirties etinės, politinės ir psichologinės mįslės. Jas įdomu ir verta bandyti įminti. Pernelyg paprasta perskaityti Sakmę apie Juzą, kreipiant dėmesį tik į pirmiausia pastebimas ir dažniausiai minimas šios liūdnos sakmės
apie kupiškėno širdį estetines puses – aukštaitiškos kalbos turtingumą ir vaizdingumą, siužeto meistrystę, simbolinių personažų ir jų charakterių tikroviškumą.

Literatūros aukso smiltys Sakmėje apie Juzą blyksi daug giliau. Nesame pernelyg turtingi, kad nepastebėtume jų, kad tos smiltys, autoriaus liūdesio apšviestos, pačios nesušvistų mums, skaitytojams, džiugia literatūros šviesa.

 

Iš Vytauto Martinkaus knygos “Estezė ir vertinimai”, (Vilnius: Edukologija, 2013)