Gediminas Jankus. „Kruvinoji Ji. Revoliucinio teroro skiedros“ / Vytautas Martinkus. „Nojaus laivo šipulys ar kosminio laivo skeveldra?“

Vladimir Zazubrin. „Skiedra“ /apysaka/. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Martinkus

Neseniai lietuviškai pasirodė Vytauto Martinkaus versta rusų autoriaus Vladimiro Zazubrino „Skiedra. Apysaka apie Ją ir apie Ją“. Plačiau šį sukrečiantį liudijimą apie bolševikinio teroro esmę pristato literatūros kritikas Gediminas Jankus bei pats vertėjas V. Martinkus.

Mano, kaip apysakos vertėjo, patirtis yra labai skaudi – gyvenimas, atrodo, dar kiek patrumpėjo… Susapnuoji ką, bet nežinai, ar tai dar tavo gyvenimas.

Jeigu galima, tokių ir panašių tekstų linkėčiau niekam neversti. Ir neskaityti. Jie palieka sieloje randus, su jais tenka ir pačiam, tik daug skausmingiau numirti. Laimei, ištikus, kaip minėta, šito kūrinio katarsiui. Suvokus, kad Skiedra yra kažkas daugiau nei žmonių kraujo upė ir jos versmė – budelių kulkos, paliekančios juodas skyles „sienutėje“, kažkas kita, nei Ji, revoliucija – „elgeta kruvinais skudurais“.

Vytautas Martinkus

 

Pasitelkdamas čekistų vado Srubovo paveikslą, autorius atskleidžia raudonojo teroro genezę, pasiekia metafizinio blogio ištakas. Juk nekaltųjų žudynės, įvilktos į Jos – kruvinosios revoliucijos – filosofinę potekstę galų gale tampa tragiška asmenybės susinaikinimo priežastimi. Apysaka itin moderni, drąsi savo forma ir išraiška. Siaubo ir nevilties kupinas scenas mozaikos principu keičia filosofinės impresijos, kalba ypač sodri.

Lenkiuosi Vytautui Martinkui, atradusiam nežinomą, talentingą autorių. Vertėjas puikiai jaučia rusų kalbos niuansus, suranda lietuviškų atitikmenų gan retiems posakiams ir žodeliams.

Gediminas Jankus

 

Gediminas Jankus

 

Kruvinoji Ji. Revoliucinio teroro skiedros

 

Sulaukęs netikėtos malonios dovanos iš rašytojo, akademiko Vytauto Martinkaus – jo verstos rusų autoriaus Vladimiro Zazubrino apysakos apie Ją ir apie Ją „Skiedra“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2021), tik dabar, atstūmęs kasdienos darbus ir veiklas, įnikau knygą vartyti ir, kaip kitados V. Martinkus, negalėjau atsitraukti – vienu atokvėpiu, vienu ypu ją perskaičiau, sukvėpiau, sukrėstas vėl ir vėl atsiversdavau… Panašų rusų literatūros įspūdį patyriau jaunystėje, bene 1968 m. perskaitęs garsiąją Aleksandro Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.

Pačių rusų pamirštas, stalininių represijų metais, kaip ir tūkstančiai kitų, be jokio pagrindo apkaltintas antisovietine veikla ir sušaudytas 1937-aisiais, V. Zazubrinas prisimintas tik bene 1989 m., paskelbta jo per stebuklą išlikusi kūryba. Tai talentas, kurį Maksimas Gorkis vertino labiau už Michailą Šolochovą, o jo romaną „Du pasauliai“ skaitė ir Vladimiras Leninas.

Tačiau abejoju, kad jie skaitė „Skiedrą“, kurioje atveriama bolševikinio, raudonojo teroro esmė, čekistų vykdomi mirties nuosprendžiai „revoliucijos priešams“, kolektyvinės disciplinos principu tiksliai veikia bejausmis, sukrečiantis savo žiaurumu nužmoginimo mechanizmas. Žudynės tampa įprastu kasdieniu darbu, jokio žmogiškumo blyksnio, jokios užuojautos. Pasitelkdamas čekistų vado Srubovo paveikslą, autorius atskleidžia raudonojo teroro genezę, pasiekia metafizinio blogio ištakas. Juk nekaltųjų žudynės, įvilktos į Jos – kruvinosios revoliucijos – filosofinę potekstę galų gale tampa tragiška asmenybės susinaikinimo priežastimi. Apysaka itin moderni, drąsi savo forma ir išraiška. Siaubo ir nevilties kupinas scenas mozaikos principu keičia filosofinės impresijos, kalba ypač sodri.

Lenkiuosi Vytautui Martinkui, atradusiam nežinomą, talentingą autorių. Vertėjas puikiai jaučia rusų kalbos niuansus, suranda lietuviškų atitikmenų gan retiems posakiams ir žodeliams. Palyginau originalą su vertimu – labai kruopštus, pagyros ir padėkos vertas darbas!  

Apysaka „Skiedra“ – dar vienas sukrečiantis liudijimas apie bolševikinio teroro esmę. Apie beprasmį žiaurumą. Apie nekaltas kruvinosios diktatūros aukas. Bet išsamiausiai ir giliausiai V. Zazubrino apysaką ir savo vertimą apibūdino pats Vytautas Martinkus, tad skaitykime…

 

Vytautas Martinkus

 

Vietoj vertėjo žodžio

 

Nojaus laivo šipulys ar kosminio laivo skeveldra?

 

…Prabėgo jau 30 metų. Pasaulis kitoks. Skaitytojas – kitoks. Viskas pasikeitė. Nutolo bolševizmas. Skaitytojo valia net neskaityti Skiedros. Atstumti ją. Lentynos lūžta nuo gerų knygų. Lietuvių ir užsienio autorių. Bet jeigu jau jis dėl kokių nors priežasčių atsiverstų Skiedrą, kai kieno laikomą vienu mažųjų rusų literatūros šedevrų, norėčiau, kad iš manęs, vertėjo (ir skaitytojo) išgirstų bent kelis sakinius. Jie – apie kontekstą, kurį matau platesnį nei bolševikų revoliucijos teroras, jos aukų ir budelių sąrašai, nei Holokaustas, dėl kurio dažniausiai viešai aidi šūviai…

Valdimiras Zazubrinas NKVD tardymo izoliatoriuje prieš sušaudymą 1937 m.

Vienas Autoriaus atsakymų – per bolševikinę smūtą visi ir kiekvienas – tik skiedros, ir galėtume šitą antraštėje jo paties užrašytą metaforą laikyti svarbiausia. Apysakos pagrindinis personažas, čekistas Srubovas ištikimai ir iki galo (iki išprotėjimo, mirties etc.) tarnavęs bolševikų revoliucijai, tapęs budeliu, žudęs Jai ir dėl Jos, plūduriuoja atplyšęs nuo jos, neišlaikęs jos žiaurumo išbandymo, atskirtas, kaip Jai nereikalinga skiedra, palikdamas mąstančiai, matyt, ir pūvančiai medienai svajonę apie platėjančią, skaidrėjančią, nuo kraujo savaime išsivalančią revoliucijos upę…

Skaitytojas per XX amžių sparčiai pruso. Skaitė ne tik Dostojevskį, bet ir Freudą, Jungą, Husserlį, Sartrą, Leviną, Lacaną, Derrida, Levi, savi – lietuviai – Balys Sruoga, Stasys Yla, Dalia Grinkevičiūtė, tad gal su šypsenėle skaitys Srubovo filosofijas apie revoliuciją kaip mechaninę gamyklą. Primityvu, pernelyg prasta, broliai ir seserys. Šiandien filosofija yra toli (tik ne Šliogeriui) pažengusi nuo anų, o gal ir nuo Herakleito ir Sokrato laikų. O kiek iš tikrųjų? Regime naujų kraujo upių, net neaišku, ar visos prasideda iš vienos versmės, ar suteka, subėga iš kažkur. Koncentracijos stovyklos, teroras, karai, perversmai, spalvotos revoliucijos. Karūnuotas virusas jau visus metus iškėlęs pilką savo vėliavą su ugniniais kraujo lašais. Ir plūduriuoja, plaukia skiedros kraujo upėmis jau ne vien rusiškų berželių, nukirstų bolševikinės revoliucijos laivams statyti. Plaukia pasaulinį tvaną menantis Nojaus laivo šipulys, savaime, gal be jokio kirvio išlūžęs, išpuvęs, lekia pirmieji šaunamųjų ginklų sviediniai, sklendžia kosmose aparatas, nežinia, vejasi ar puola mūsų paleistą tarpplanetinį laivą…

Mano, kaip apysakos vertėjo, patirtis yra labai skaudi – gyvenimas, atrodo, dar kiek patrumpėjo… Susapnuoji ką, bet nežinai, ar tai dar tavo gyvenimas.

Jeigu galima, tokių ir panašių tekstų linkėčiau niekam neversti. Ir neskaityti. Jie palieka sieloje randus, su jais tenka ir pačiam, tik daug skausmingiau numirti. Laimei, ištikus, kaip minėta, šito kūrinio katarsiui. Suvokus, kad Skiedra yra kažkas daugiau nei žmonių kraujo upė ir jos versmė – budelių kulkos, paliekančios juodas skyles „sienutėje“, kažkas kita, nei Ji, revoliucija – „elgeta kruvinais skudurais“.

2021 m. kovo 8 d., per 104-ąsias Vasario revoliucijos metines

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *