LAUDACIJA VERTĖJUI BRONIUI DOVYDAIČIUI JUBILIEJINIO GIMTADIENIO PROGA. LAUDAMUS DILECTUM INTERPRES!

Vertėjas Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LAUDACIJA VERTĖJUI BRONIUI DOVYDAIČIUI JUBILIEJINIO GIMTADIENIO PROGA. LAUDAMUS DILECTUM INTERPRES! – ŠLOVINAME MYLIMĄ VERTĖJĄ!

 

Gediminas JANKUS

 

Vienas geriausių ir garsiausių ispanų ir apskritai Lotynų Amerikos literatūros vertėjų į lietuvių kalbą Bronius Dovydaitis pažymi savo garbingą Jubiliejų – 80-metį!

Sunku patikėti, kad B. Dovydaitis vertėjauja jau per penkiasdešimt metų! Jo pirmasis verstas M. Barneto romanas “Maronas” pasirodė dar 1974 metais! Darbštus ir talentingas vertėjas vertė ne tik gerai žinomus ispanakalbius klasikus, bet surasdavo ir mažiau žinomus autorius, taip ne tik supažindindamas mus su nūdienos autorių kūryba, bet ir praturtindamas užsienio literatūros panoramą.

Išvertęs per penkiolikos autorių romanų (pakanka paminėti J. M. Arguedaso (Gilios upės 1976), C. J. Celos (Paskualio Duartės šeima, Avilys, abi 981), Fuenteso (Skaidriausio oro  sritis 1983, Aura (1982 2024), J. E. Riveros (Akivaras 1985), R. Sánchez Ferlosio (Charama 1989) romanų, J. Rulfo, A. Uslaro Pietri, G. Garcíjos Marquezo, J. L. Borgeso ir kitų rašytojų novelių. Vertėjas nuolat vertė ir mažosios beletristikos kūrinius – daugybė įvairių autorių novelių, apsakymų yra paskelbta rinkiniuose, periodikoje. 

Verstas knygas leido „Vagos“, „Vyturio“, „Europos“ leidyklos. 1983 m. „Vaga“ išleido jo sudarytą novelių rinkinj „Ispanų novelės“, o daugybė vertimų paskelbta „Nemuno“ savaitraštyje, žurnale “Metai”, įvairiuose almanachuose. Jis sudarė antologiją Ispanų novelės (1984), parengė ispanų kalbos vadovėlių, pratybų, pokalbių knygą Lietuviški–ispaniški pokalbiai (2005). 

Bronius Dovydatis gimė 1945 10 18 Lauckaimyje, Kybartų apskrityje. 1966 m. baigė Kauno technikos mokyklą, 1973 m. – Valstybinio neakivaizdinio mokymo kursus Maskvoje, studijavo ispanų ir prancūzų kalbas. 1989–2010 Vytauto Didžiojo universitete dėstė ispanų kalbą. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1990).

Tai žmogus, matęs Gabrielį Garcíą Márquezą! Vertėjas Bronius Dovydaitis ne tik sutiko jį gyvai, bet ir vos per plauką negavo autografo. Márquezas, kaip ir Carlos Fuentes, Julio Cortázaras yra ryškiausi 7-8 deš. Lotynų Amerikos literatūrinio proveržio dalyviai, kurių kūrinius vertė būtent B. Dovydaitis.

Bronius Dovydaitis prisimena, kad kai Maskvoje baigė ispanų kalbos studijas (1973), Lietuvoje praktiškai nebuvo jokio su šia kalba susijusio darbo. Iš pradžių apie vertėjavimą net negalvojo. Kiek vėliau sumanė pabandyti. “Vagos” leidyklai pasiūlė nediduko teksto vertimą. Redaktorius tekstą išmargino raudonai dėl lietuvių kalbos dalykų, bet anuomet vertimus kuravusi Eugenija Stravinskienė pasakė:„Na, mokat ispanų, išmoksit ir lietuvių“.

Pirmoji knyga buvo Kubos rašytojo Miguelio Barneto „Maronas“ iš „Horizontų“ serijos. Jos autorius, etnologas, užrašė šimtamečio kubiečio pasakojimą apie vergijos laikus: kaip jis pabėgo iš vergijos, koks tuo metu buvo gyvenimas Kuboje. Pasak B. Dovydaičio, vertimas buvo sunkus. Ir dėl menkos patirties, ir dėl to, kad labai trūko žodynų. 

„Vagos“ leidyklai B. Dovydaitis išvertė penkias knygas, kurias buvo pasiūlyta versti, penkios knygos – tai aštuoneri ar net dešimt metų. Anksčiau knygos būdavo verčiamos rimtai ir ilgai, ne taip, kaip šiais komerciniais laikais, kai knygą pageidaujama išversti per tris mėnesius. Knygos būdavo ilgai ir kruopščiai redaguojamos, labai žiūrima taisyklingos kalbos, kuo tikslesnio ir taisyklingesnio vertimo. Ir tik po dešimties metų „Vagos“ leidykla  pasiūlė B. Dovydaičiui pačiam sudaryti ispanų novelių rinkinj. Pasak vertėjo, tai buvo didelio pasitikėjimo ženklas.

“Aš turėjau laimės išeiti „Vagos“ mokyklą. Ten vertimai būdavo kruopščiausiai rengiami. Būdavo, nuvažiuoji pas redaktorę ir kartu su ja peržiūri pataisytą tekstą.  „Vagos“ mokyklą lankiau septyniolika metų. Paskui prasidėjo pertvarka ir niekas tekstų neberedagavo. Turėdamas jau neblogą patirtj, išdrjsau pateikti žurnalams ir neredaguotų tekstų, kurių joks specialistas, turiu galvoje ispanistus, nežiūrėjo”, – prisimena B. Dovydaitis.

Didžiausią jtaką jam darė vertėjų korifėjus Valdas Petrauskas, redaguodavęs iš ispanų kalbos verstas knygas. Su juo ilgai bendraudavo, aptarinėdavo jvairius variantus.

Bronius Dovydaitis prie vienos didžiausios Meksikos Saulės piramidės. 1990 m. 

 

Tačiau norint būti geru vertėju svarbu ne tik išmanyti lingvistinius niuansus, bet ir pažinti šalies, kurios literatūra verčiama, kultūrą, tradicijas. Bronius stengėsi išnaudoti sovietmečiu turėtas minimalias galimybes. Jis rašė laiškus įvairiais adresais į Centrinę ir Pietų Ameriką, prenumeravo ispaniškus žurnalus, ieškojo ispaniškų knygų ir žodynų.

Galiausiai pastangos nenuėjo veltui. Broniui Dovydaičiui pavyko užmegzti ryšį su literatūra besidominčiais ispanakalbiais rašytojais, tarp jų – Nobelio premijos laureatu Camilo José Cela, meksikiečių rašytoju Carlos Fuentes ir kitais. Jo susirašinėjimo draugai atsiųsdavo knygų, papasakodavo apie kalbos subtilybes. Dalis susirašinėjimų virto svarbiomis draugystėmis, besitęsiančiomis lig šiol.

Bronius Dovydaitis atkreipia dėmesį, kad mums Ispanijos literatūra kažkiek pažjstama, o yra tokių Lotynų Amerikos šalių, kurių literatūra apskritai nebuvo versta, gal tik viena kita knygelė. Vertėjas siekė, kad lietuviai skaitytojai susipažintų su kuo platesniu ispaniškos kultūros pasauliu.

Juk yra Ispanija Europoje ir yra Lotynų Amerika, kur kiekviena šalis ir kalba yra neapsakomai skirtingos, nes kiekviena formavosi ispanų kalbai maišantis su skirtingų genčių indėnų kalbomis. Ir šalys tiek skirtingos, kad lyginti, tarkim, Meksiką su Urugvajumi yra tiesiog nejmanoma.

Bronius Dovydaitis prisimena, kad vienas iš sudėtingesnių vertimų buvo garsus Kolumbijos rašytojo Jose Eustasio Pivera‘os romanas „Akivaras“, kur veiksmas vyksta džiunglėse, ir vien romano personažus supanti aplinka yra labai skirtinga. 

“Mūsų, lietuvių, žinios tiek apie Ispaniją, tiek apie Lotynų Ameriką yra daugiau negu minimalios, vyrauja naivūs stereotipai. Kadangi jau nuo vaikystės žinojau visas šalis, kuriose kalbama ispaniškai, pažinau kai kuriuos tų šalių savitumus, skaitydavau grožinę literatūrą, ir net laikraščiuose rasdavau daug naudingo – kas ką gatvėje veikia, kas ką valgo. O dabar, nepaisant interneto, kai paprašydavau studentų išvardyti ispaniškai kalbančias šalis, jie sugebėdavo paminėti Ispaniją ir dar dvi tris Lotynų Amerikos valstybes. O juk yra net dvidešimt šalių, kur ispanų kalba yra oficiali. Kai paklausdavau apie Filipinus, studentai nelabai jsivaizduodavo, kas tai yra, kur jie yra, o tai – buvusi ispanakalbė šalis”, – prisimena vertėjas, buvęs ilgametis VDU dėstytojas.

Jis jaučiasi laimingas, kad teko pabuvoti net trijose ispaniškai kalbančiose šalyse: Ispanijoje, Kuboje ir Meksikoje.

Įdomu ir stebėtina, kad Bronius Dovydaitis kažikada neakivaizdiniu būdu išmoko ispanų kalbą, stebindamas tuometinius vertimo teoretikus ir garsius vertėjus savo darbštumu, imlumu, nepaprasta pažanga. Jis tapo ne tik vedančiuoju ispanų kalbos vertėju, pagarsėjusiu dėstytoju, bet ir Lotynų Amerikos literatūros žinovu, tikru, objektyviu vertintoju. 

Ispaniškos kultūros festivalis „Primavera en español 2015“ VDU. Ilgametis VDU ispanų kalbos dėstytojas, vertėjas Bronius Dovydaitis.

 

Itin kuklus ir reiklus sau bei savo darbams Bronius Dovydaitis, lygindamas nūdienos lietuvių moderniają prozą su Lotynų Amerikos literatūra, negaili ir kritikos žodžių. Pasak jo, daugelio mūsiškių autorių (ypač jaunųjų) tekstai labiau primena tuščią pasiplepėjimą, nesuvokiant ir nežinant nei esmės, nei problematikos. Ypač tuščiu manieringumu pasižymi taip vadinami “distopiniai” romanai. Atrodo, kad kai kurie autoriai labai nori šnekėti, tik nežino nei kaip, nei apie ką.

Tokių dalykų nerasi nūdienos Lotynų Amerikos prozoje. Magiškasis realizmas, kuriuo taip mėgsta tuščiai manipuliuoti kai kurie lietuvių autoriai, jau seniai ispanakalbėje literatūroje nunykęs, buvęs trumpalaikis reiškinys. Lotynų Amerikos rašytojai net nesuvokia, kaip galima malti niekus. Tokių knygų pas juos niekas neskaitytų. Socialinė tikrovė, skurdas, atskirtis, skauduliai – tai, kuo gyvena jų tėvynainiai, aktualijos ir dramatiškos šviesos paieškos – tokios temos vienos svarbiausių.

Viena iš pastaraisiais metais Broniaus Dovydaičio verstų garsios Paragvajaus rašytojos Chiquita Barreto novelių “Nauja vieta” subtiliai atskleidžia liūdną kasdienybę, socialinius skaudulius. Per trumpai, keliais svarbiausiais bruožais nubrėžtą moters gyvenimo tarpsnį pajuntame daugelio neišsipildžiusias svajas, geresnės ateities ilgesį. 

Savo garbingą jubiliejų garsusis ir be galo kuklus vertėjas Bronius Dovydaitis pasitinka nemąžtančia meile savo veiklai, ispanų mažosios prozos vertimais bei skleidžiama šviesa ir taurumu.

Belieka stebėtis ir apgailestauti, kad iki šiol jis nėra pelnęs jokių apdovanojimų, premijų – nei Metų vertėjo krėslo, nei šv. Jeronimo premijos nei kitų pagarbos ženklų.

Ką jau kalbėti apie kokį nors kad ir kukliausią valstybinį apdovanojimą  – juk ordiniukai medaliukai dažnai užkabinami tuščiagarbiams plepiams ar nieko bendruomenei nenuveikusiems, tik kažkam įtikusiems, kokiam sambūrėliui – “grupei draugužių” pasiūlius. 

Bet mes žinome, mes gerbiame, mes mylime mūsų kuklųjį talentingą darbštuolį Bronių Dovydaitį, meistriškai atvėrusį kelioms kartoms nežinomą ispanakalbės literatūros pasaulį. 

 

Su Jubiliejumi, brangus Broniau! Ilgiausių metų!