LAUDACIJA PETRUI PALILIONIUI JUBILIEJINIO GIMTADIENIO PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM!

Jis sudarė Bern. Brazdžionio eilėraščių rinktinę, surado ir išleido suomių-švedų rašytojo Henrio Parlando eilėraščius “Pavasaris Kaune”, sudarė R. Mikutavičiaus poemų rinkinį “Kad Lietuva neišsivaikščiotų”.   Kas šviečia virš galaktikų visų: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2004.

Vienas naujausių Petro Palilionio įgyvendintų projektų, – 2023 metais pasirodžiusi antologija „Likę poezijos veidais“, kurioje sutilpo 18 šį pasaulį jau palikusių poezijos pavasarių laureatų.

Jau ne vienerius metus P. Palilionis leisdavo Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlę. Nors liko dar nemažai bibliotekėlės formatu nespėjusių dienos šviesos išvysti autorių, bet projektas priartėjo prie pabaigos. Kaip paminklas jam pasirodė ši antologija, sudaryta iš ankstesniųjų leidinių atrenkant geriausius iš geriausių eilėraščių. Antologijoje sugulė B. Brazdžionio, O. Baliukonės, A. Baltakio, A. Bernoto, H. A. Čigriejaus, J. Degutytės, S. Jonausko, J. Juškaičio, R. Keturakio, A. Maldonio, J. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, E. Matuzevičiaus, E. Mieželaičio, A. Miškinio, J. Stielkūno, P. Širvio, A.
Verbos kūryba.

1980 metais P. Palilionis tapo festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu. Jis pelnė Salomėjos Nėries prizą už knygą „Mažosios poemos“. Būdamas LRS Kauno skyriaus pirmininku, pats sukosi šio festivalio organizavimo sūkuryje – juk laureatas būdavo išrenkamas Kaune ir čia vykdavo apdovanojimo iškilmės.

Jis yra parašęs ir knygelių vaikams: „Kiškio ūsai“ (2001) – eilėraščių poemėlė, pasaka ir pjesė vaikams; „Kelionė į Autorių šalį“ (2005) – nuotykių ir žinių apysakaitė jauniesiems kūrėjams; „Kaip Peštukas metė pūką: arba tikri vieno mažo vyro nuotykiai augant“ (2010) – poemėlė.

Poeto Petro Palilionio „Vėjuotoj saulėj“ – Adomas Mickevičius, poetas aušrininkas Andrius Vištelis, Kazys Binkis. O štai 1997 metais pasirodė pirmoji esė knyga – „Išlikę savimi“, kurioje pristatoma 16 ryškių Lietuvos asmenybių: Juozas Urbšys, Jonas Pajaujis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Juozas Žlabys-Žengė, Viktoras Katilius, Edvardas Viskanta ir kt.

Verta paminėti ir P. Palilionio skaitytinę dramą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ (2014), už ją autorius apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija. Draminį rašymą P. Palilionis jau buvo išbandęs – už dramines poemas apie A. Vištelį ir A. Mickevičių įvertintas Boriso Dauguviečio premija.

Naujoji knyga yra apie G. Petkevičaitę-Bitę ir jos globotinį, vos ne sūnumi laikytą Antaną Kasperavičių, kurį autorius taip pristato: „Mažametis, visiškų varguolių vaikas, mirtina tuberkulioze sirgęs našlaitis, pasiaukojamai globotas garsiosios rašytojos, dėl įgimtų gabumų tapo veikliu pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikų agronomu, pedagogu, muziejininku, visuomenės veikėju.“

Šis asmuo nėra labai žinomas, nors savo gyvenimu ir veikla nusipelnė būti minimas: tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, kaip būrio vadas 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime; daug metų dirbo Panevėžio gimnazijos mokytoju, inspektoriumi; kūrė Panevėžio kraštotyros muziejų, rinko eksponatus, jam vadovavo; vokiečių okupacijos metais buvo paskirtas Panevėžio burmistro pavaduotoju. Rūpinosi G. Petkevičaite, švelniai vadino ją Mylima Panyte arba Tamsčiuku. 1944 m. A. Kasperavičius su šeima emigravo į Vakarus. 

Pretekstas parašyti tokį kūrinį buvo P. Palilioniui perduoti griaunamoje sodyboje rasti A. Kasperavičiaus laiškai, 1920–1928 m. rašyti G. Petkevičaitei-Bitei. Anot Vytauto Martinkaus, „tiems laiškams (ar daliai jų) tikrai pasisekė: jie pakliuvo į rankas žmogaus, kuris suprato jų kultūrinę ir sukūrė tam tikrą literatūrinę jų vertę“.

Būtina atskirai paminėti ir Petro Palilionio ilgametį vadovavimą Kauno rašytojams –   20 metų (1989-2009)!

Apie tokį rekordiškai ilgą laikotarpį tikrai nelengva viską sudėlioti, prisiminti visus darbus ir iniciatyvas, kurių ėmėsi naujasis vadovas, juolab jis pats prisimena tik nepadarytus darbus, kurių, tiesą sakant, suskaičiuojama tik vienas kitas, ir tai labai priekabiaujant. O ko čia priekabiauti, kuomet ryškių, iki šiol tęsiamų darbų yra daugybė. Bet pastebiu tokią tendenciją – kuo daugiau tų įsimintinų veiklų-darbų, tuo mažesnis noras apie juos kalbėti, ypač Petrui Palilioniui, kurio nenoras padiktuotas ir niekuo nepagrįstu kuklumu, ir nūnai pasenusiu požiūriu, esą apie asmens teigiamus darbus tekalba kiti…

Dvidešimtmetis – ne juokas. Tai solidi atkarpa, per kurią būta visko – ir nusivylimų, ir nuoskaudų, ir nesusikalbėjimo, tačiau visa tai te užsimiršta, nes reikia kalbėti apie Kauno rašytojus suvienijusią, sutelkusią idėją būti jei ne pirmose, tai tikrai ne atsilikėlių kūrėjų gretose. Tos idėjos autorius ir sumanytojas buvo būtent Petras Palilionis, kurio pastangų dėka Kauno rašytojų pozicija, kūrybingumas, iniciatyvos tapo matomi ir girdimi Lietuvos mastu. Subūręs aktyvius pagalbininkus, jis nuolat primindavo prieškario Laikinosios sostinės literatūrines tradicijas, kiekviena proga pabrėždavo, kad Kaune kūrė Juozas Tumas-Vaižgantas, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir daugybė kitų mūsų klasikų, ir ne tik primindavo – kartu su kolegomis rengdavo jų atminimo kūrybinius ar jubiliejinius vakarus.

Neužmiršti ir jaunesni rašytojai, tradicinis kauniečių išleistų knygų aptarimas „Pegasas“ kasmet vyko Profsąjungos kultūros rūmuose (dabar – Kauno kultūros centras), vėliau – Menininkų namuose, plačiai nuskambėdavo ir kasmetiniai „Poezijos pavasariai“ Kaune, 

Paminėtina ir jo iniciatyva rengiami „Literatūriniai pirmadieniai“ Kauno menininkų namuose, jų metu buvo pristatoma jaunųjų ar jau gerai žinomų rašytojų kūryba. Neužmirškime, kad tuo metu literatūra nebebuvo prestižiniu užsiėmimu, rimtų ir jaunų autorių ženkliai mažėjo. Apie tai ne kartą buvo kalbama P. Palilionio kadencijos pradžioje skyriaus Tarybos posėdžiuose ar visuotiniuose rašytojų susirinkimuose.

Bet pradėta visu balsu kalbėti ir apie Kauno poetinę mokyklą, kuomet kauniečiai, jausdamiesi prieškarinės tradicijos tęsėjai, drąsiai ieškojo ir rado naujų originalių išraiškos priemonių. Rūpestis kauniečių knygų leidyba, rėmėjų paieškos (juk tada viskas trūkinėjo, senos tradicijos ir įprasta tvarka eižėjo), nauji laisvosios rinkos išūkiai, masinė euforija ir mitingų gausa bei pirmaeiliai Nepriklausomybės klausimai į pakraščius stumte stūmė rašytojų leidybos, publikacijų, buities klausimus. O dar sovietijos ekonominė blokada, tragiški 1991-ųjų Sausio įvykiai, Maskvos pučas!

Tokiomis nelengvomis sąlygomis P. Palilionio savitvarda, išmonė, gebėjimas patraukti ir išaiškinti būrė ir senuosius, represuotus garsius rašytojus – Viktorą Katilių, Kazį Jankauską, Edvardą Viskantą bei kt. Būrė ir savo bendraamžius bei jaunesnius talentingus kolegas, galinčius padėti, prisidėti ir darbuotis – Algimantą Mikutą, Aleksą Dabulskį, Petrą Venclovą, Robertą Keturakį, Violetą Šoblinskaitę, Gintarą Patacką, Donaldą Kajoką ir kt.

Beje, kalbant apie Vieno lito literatūrinę premiją, teks patikslinti – P. Palilionis savo idėją paskelbė ne 1998 metais, o 1999 metų pradžioje, sausio 15 d. skyriaus tarybos posėdyje, tada kauniečių kasmetinei simbolinei premijai pritarta, tačiau tik gruodžio 12 d. posėdyje dar kartą apie tai išsamiai kalbėta. Premijos nuostatus paruošti įpareigoti Robertas Keturakis ir Rimantas Marčėnas.        

Tačiau vienas reikšmingesnių P. Palilionio įgyvendintų darbų – tai kauniečių almanachų ir antologijų leidimas. Jau pirmaisiais vadovavimo metais jis sugebėjo rasti paramą ir skyrius išleido informacinius leidinukus – „Kauno rašytojai. The writers of Kaunas“ (1992), „Santaka. Confluence“ (1993). Neilgai trukus jis sumanė naują leidinį –  „Kauno vainikai“. Idėja – savotiškai pratęsti prieškariu Kaune išleistas dvi poezijos antologijas „Vainikai“ (1921 ir 1936 m., sudarytojas – Kazys Binkis). Buvo suburta P. Palilionio vadovaujama Redakcinė taryba – Aleksas Dabulskis, Donaldas Kajokas, Robertas Keturakis, Rimantas Marčėnas, Violeta Šoblinskaitė. Taryba nusprendė be poetų, į antologiją įtraukti ir prozininkus, dramaturgus, vertėjus. Be abejo, abejonių, ir pagrįstų, kilo. Kas imsis leidybos? Kur rasti pinigų tokiam solidžiam leidiniui? Ir vėl P. Palilionio užsispyrimas ir gebėjimai padėjo – jis „išmušė“ finansinę paramą miesto savivaldybėje, o „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius, leidybinės grupės vadovas A. Mikuta sutiko išleisti „Nemuno“ bibliotekos serijoje. 

Antologijos įvade P. Palilionis rašė „Ši knyga – dar viena, nauja, kitoniška pažintis su dabartiniais Kauno rašytojais. Truputį biografinė, truputį bibliografinė, truputį kūrybinė, apskritai – informacinė“. Leidinyje buvo sutalpinta 53 rašytojų kūryba, trumpi jų prisistatymai bei nuotraukos. Antologijos ruošėju buvo paskirtas Petras Venclovas, kuriam teko atsakingiausia ir nelengva užduotis. 1999 m. spalio mėnesį P. Venclovui susirgus, leidinio rengimas sustojo, ir taryba rimtai svarstė apie ruošos darbų perdavimą A. Mikutai, tačiau šito neprireikė. Antologija, P. Venclovo parengta ir suredaguota, pasirodė 2000 metais.

Beje, tais pačiais metais buvo įgyvendintas dar vienas P. Palilionio projektas – eilėraščių rinkinys „Poetų Kaunas“, kurį išleido Kauno apskrities viešoji biblioteka, buvo ir dar kuklesnių informacinių leidinukų, kompaktinių plokštelių (Poezijos pavasarių laureatų skaitomi eilėraščiai) ir kt.

Bet P. Palilioniui ir to negana – jo užmojai augo, sumanymas vijo sumanymą – šį kartą suburti jaunuosius! Ir poetus, ir prozininkus. Suburti ne eilinei kūrybinei vakaronei, o pristatyti jų kūrybą almanachuose. Ir vėl po ilgų aiškinimų, posėdžių, susitikimų miesto savivaldybėje, sulaukus finansavimo, atsirado galimybė sudaryti ir 2004 m. išleisti almanacho „Kauno jaunieji“ pirmą knygą, kurioje paskelbti 26 poetų eilėraščiai, biografijos bei nuotraukos. Parengėjai ir sudarytojai – P. Palilionis ir Enrika Striogaitė. Neilgai trukus, jau po metų – antra knyga „Kauno jaunieji“, prozos almanachas, kuriame paskelbtos 17 prozininkų kūrinių ištraukos, trumpos autobiografijos ir nuotraukos. Almanacho projektas, sudarymas – P. Palilionio (kartu su P. Venclovu).

Savo įvadiniame žodyje jaunųjų poetų almanache „Sveiki, jaunieji giesmininkai arba binkiško pavasario belaukiant“ P. Palilionis tikrai binkiškai deklaravo: „Kad Kaunas prieš savo valią pirma laiko netaptų vien literatūros klasikų jubiliejinių sukakčių, paminklų, memorialinių muziejų ir antkapių miestu, reikia pavasario. Reikia tikro gaivalo, jaunatviško siautulio…“

Ir užmojai, ir siekiai buvo gražūs, sektini, reikalingi. Tokių antologijų ir almanachų sudarymu ir leidimu miestas galėjo didžiuotis ir vertinti. Ir ne tik miestas. Visa Lietuvos rašytojų bendruomenė, skaitytojai galėjo susipažinti su jaunaisiais kauniečiais talentais, įvertinti juos, palyginti. Neverta nė kalbėti, koks tai postūmis ir paskata buvo patiems jauniesiems!

Trumpa P. Palilionio svarbiausių darbų apžvalgėlė būtų nepilna, nepaminėjus jo organizacinių pastangų, perlaidojant Salomėjos Nėries palaikus iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines (1992 m.), kuomet iškilmingos ceremonijos pravedimo ir atsakomybės našta gulė būtent ant jo pečių…

O kaip nepaminėti P. Palilionio nuopelnų, grąžinant į Lietuvos rašytojų šeimą visą būrelį išeivijos rašytojų, jo rūpestį jų kūryba, knygų leidyba gimtinėje. Vien B. Brazdžionio atvykimai į Lietuvą, susitikimai su rašytojais, nuoširdūs, atviri pokalbiai – visa tai ir P. Palilionio rūpesčio dėka.