AKADEMIKAS VYTAUTAS MARTINKUS. ESTEZĖ IR VERTINIMAI. PIRMA DALIS

Akademikas, rašytojas, filosofas Vytautas Martinkus. Vlado Braziūno nuotrauka 

Neseniai mano aptikta ir didžiulį įspūdį sukėlusi akademiko, rašytojo Vytauto Martinkaus solidi knyga “Estezė ir vertinimai”, nors išleista beveik prieš dešimtmetį, nei kiek neprarado savo aktualumo, anaiptol, stebina savo įžvalgų filosofiniu gelmiškumu. Šią solidžią knygą sudaro trys dalys: studija apie literatūros kūrinio pajautą – „Estezės beieškant“, teoriniai svarstymai apie vertybines literatūros prielaidas ir kritiko žvilgsnis į įvairius literatūros kūrinius arba į jų vertinimą.

Estezės terminas – iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje reiškia jausmą, jutimą.  XVIII a. šis jausminis patyrimas tapo naujosios estetikos pamatu. Estezės (esthésis) terminą naudojo Algirdas Julius Greimas savo paskutinėje knygoje „Apie netobulumą“. Pasak jo, tai – momentinis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, nukeliantis tai patiriantįjį į nebeatmenamas būties ištakas. Vytautas Martinkus tęsia A. J. Greimo tyrinėjimus daug platesniame kultūrologinių svarstymų lauke, daug vietos skiria literatūros kūrinių interpretacijai, atskleidžia kasdienybės estetikos paradoksus, praplečia semiotikos sampratą. 

V. Martinkaus knyga – viena reikšmingiausių filosofinių knygų ne tik lietuviškoje kultūros ir literatūros tyrinėjimų istorijoje – ji neabejotinai užima svarią vietą Europos kontekste. Šiuo kūriniu V. Martinkus užėmė vieną svariausių vietų literatūros filosofų tarpe. Esė “Estezės beieškant” išversta į anglų kalbą (redagavo profesorė, dr. Violeta Kelertienė) ir paskelbta solidžiame Tarptautinių naujausių humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų žurnale (IJLRHSS).

Itin įspūdingas autoriaus teorinis akiratis – nuo Platono ir Aristotelio per Immanuelį Kantą, Hansą Georgą Gadamerį, Umberto’ą Eco, Jacques’ą Derrida, Gilles’į Deleuze’ą iki mūsiškių filosofų ir literatūrologų Arvydo Šliogerio, Jūratės Baranovos, Viktorijos Daujotytės. Pasak Kęstučio Nastopkos, “V. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – „estetinė literatūros kūrinio esatis“, jis praplečia teorinį analizės lauką: į jį įtraukiamas Aristotelio katarsis, Martino Heideggerio ir Walterio Benjamino nušvitimai ar tiesiog ekstazė, patiriama akistatoje su gamtos ar meno grožiu”.

Skelbiamoje knygos ištraukoje autorius giliai analizuoja nūdienos lietuvių literatūros situaciją, tradicinių tautinių vertybių sankirtą su “globalios Lietuvos” idėja, literatūros kūrinio vertinimo kriterijus. 

Gediminas Jankus

 

 

Akademikas Vytautas MARTINKUS

ESTEZĖ IR VERTINIMAI 

 

Ištrauka iš antrosios knygos dalies “Šiapus estezės. Aksiologinės prielaidos”

 

ŠIANDIENĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS VERSMĖS – AMŽINOS IR IŠNYKSTANČIOS

 

Atrodo, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Vertinant naujas knygas, susitarti dėl bendros pozicijos – beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – ginčijantis – gyventi. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros. Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos iš viso užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra. Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekieno literatūra. Užsimerkiame – „nematome“ lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros „kaip visur“ savastis.

Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – „masinės“ – literatūros. 

Tiesa, toks vertinimų / nuomonių poliariškumas yra santykinis. Ne visa skaitytojams neįtinkančių autorių kūryba laikytina tikrai vertinga, tikrai elitine. Ir atvirkščiai. Sudėtinga, daugiamatė literatūra vertinama tik už tam tikrą jos reikšmių sluoksnį. Kartais – vos vieną. Dažnai – paviršinį. Niekas nežino ar nenori žinoti, koks minimalus tokių sluoksnių skaičius būtinas geram literatūros kūriniui, padeda jam įgyti estezės galią. Literatūra vadiname etinius, psichologinius, sociologinius, politinius ir kitus, kokius tik norime prasimanę, rašinius. 

Galbūt tai nėra labai nauja, atvirkščiai, gal visiškai nėra nauja, tačiau padeda suprasti, kodėl gyventi literatūra, svarstyti jos klausimus yra kasdienė provokacija – literatūros reikšmės „išsprūsta“, vis tenka pasiklausti savęs ir kitų, kokia yra jinai, ta pati ar jau visai kitokia, kokios vertybės ją maitino ar tebemaitina. Manau, kad išsivaikštome pačių nusitiestais keliais.

Ar pavyktų vienytis (dėl jos) išsivaikštant?

Matyt, galima. Kiekvienas, kaip ir visais laikais, turėtų nekelti girnų, giliau suprasti, aiškintis, pajausti kažką, kas vadinasi literatūros savastimi, konkretaus kūrinio individualumu, jo estetiškumu ir pan. 

Kalbėtis apie tai dar sunkiau nei apie literatūrą jos prigimties ar istorinės kultūrinės paskirties klausimais. Vėlgi – netikima, kad galima susitarti. Estetiškumas visada buvo miglota ir daug ginčų kelianti žmogaus patirtis, o šiandien dėl jo kaip niekada nesutariama. Ne vienam atrodo, kad ir kalbėti apie estetikos problemas yra nei moksliška, nei išmintinga, nei prasminga. Tarsi esame išsigandę visko, kas daro mums poveikį, turi galios, kas nėra tik mūsų pačių susitarimai, gera valia. Nesu linkęs demonizuoti jokių poveikių, nenorėčiau vengti tradicinių jų įvardijimų, turėčiau nebent priminti, kad estetinę kūrinio galią sunku apibrėžti, ji, kaip ir bet kuri galia, anot Michelio Foucault, linkusi slėptis. Tai tikrai juoda katė tamsiame kambaryje. Tačiau jinai tikrai yra, ir kai kuriems kritikams vis dėlto pavyksta ją jei ne pagauti, tai bent pajausti ir nurodyti jos vietą kitiems.

Manau, mūsų tautinės literatūros statusas jau yra istoriškai pripažintas. Jo pamatas – lietuvių kalba, etninė žemė, kraštovaizdis, tautosaka, pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Kodėl juo abejoti? 

Paradoksalu, tačiau dabartinės literatūros vertė vis dažniau svarstoma be sąsajų su įvardytomis pamatinėmis jos vertybėmis, be kurių ji negalėjo atsirasti ir šiandien negalėtų gyvuoti. Juk literatūros kūrinys gyvuoja tik kaip tam tikros kultūrinės, mūsų atveju –etnokultūrinės struktūros arba sistemos dalis. Kaip sąsaja su dieviškaisiais (ar kitaip įvardytais) pradais. Be ko ji iš viso negali būti. Man regis, tai visada, o šiandien ypač aktualu. Aiškintis, diskutuoti, susitarti visais paraliteratūriniais, hiperliteratūriniais ar tiesiog filosofiniais literatūros (gyvybės) klausimais. Per pastarąjį dešimtmetį tame pradiniame tautinės literatūros vertybių pasaulyje, kurį turiu galvoje, kai kas pasikeitė ne vien į gerąją pusę.

Mūsų kultūros horizonte šios vertybės vis rečiau bepastebimos ar tampa beveik neįžiūrimos, o pasmarkėjo, net sunuožmėjo Europos ir globaliųjų vertybių ataka. Be abejo, tai nėra nelaukta. Net nežinau, kiek šimtmečių, o nuo XIII a. tikrai esame labai panašiame kultūros įtampų lauke. Atskirti, pasirinkti, apginti tai, kas sava arba gali būti sava kaimyno ar svečio mąstymui, tikėjimui, gyvenimo reikšmių ir prasmių pasauliui, ne vieną amžių teko Europos ir Azijos karuose. Griūvant Rusijos imperijai, atkurta lietuvių valstybė atidūrė viso pasaulio kultūrų sąvartose. Tapo sunkiau.

Menu XX amžių kaip ne itin protingą, ne itin laimingą, užtat labai tragišką pasaulinių utopinių, grynųjų vertybių medžiotojų amžių. Siekiai ką nors iš kultūros paimti, atimti, perdalyti buvo siejami su visuotiniais gražaus rytojaus, naujo žmogaus, naujo pasaulio idealais. Kas iš to išėjo, baisu prisiminti. Vertybių pasaulye sugriauta buvo daugiau nei sukurta. XXI amžius neatsilieka nuo ankstyvesniojo. Dvynių dangoraižių griūtis, man regis, labai simbolinė. Griauti tebėra lengviau nei statyti. Sunku net patikėti, kad taip lengvai ir greitai trupa, griūva, nyksta, atrodo, tokios tvirtos tradicinio tikėjimo ar tradicinės šeimos šventovės, etinės mūsų gyvenimo sargybos, patriotinė atspara, tautinio tapatumo stuburas.

Ne išimtis ir lietuvių literatūra. Jos tautinėmis versmėmis ir ypač tautinėmis perspektyvomis tenka vis dažniau suabejoti. Ir ginti jas. Ar istorinės jos versmės – ypač kalba, ne mažiau – etninė pasaulėvoka ir pasaulėjauta, tebėra pajėgios atlaikyti jas puolančias jėgas – ir atvirai puolančias, ir slaptomis (klastingai, nes labai „ramiai“) naikinančias? Laisvosios rinkos šalininkai vartoja „švelnesnes“ sąvokas: anot jų, vyksta ne tautinių galių naikinimas, tai – ne jų išlikimas arba išnykimas, o tik konkurencija. Neva visa, ko Lietuvai reikia, – tai tik gerų darbo arba verslo sąlygų. Ar tokiame homo economicus vertybių pasaulyje esama ir kažin ar gali atsirasti vietos lietuvių literatūrai?

Akivaizdu – nereikia. Tačiau jis nėra vienintelis. Kodėl lenkiame galvą prieš šį, o ne kitą, žmogui artimesnį, vertingesnį pasaulį?

Kodėl užmirštame humanistikos abėcėlę?

Jau senokai sakome, kad esame atviri – globalios Lietuvos piliečiai, kurie tiki – mums pavyks išsaugoti savo kalbą ir etninę kultūrą, be kurios neliktų ir savos ateities. Ar tikrai pavyks? Ar ištversime? Ar nėra kito, taip pat šiuolaikiško, kelio? Ar globali šoko terapija, kurią išgyvename per dvidešimt metų, tikrai neturi alternatyvos?

Gal turime minėti ne Mažvydo ar Donelaičio jubiliejus – remtis tik lietuviškos kalbos genais mūsų literatūroje, gal reikia grimzti į gilesnes kultūros sietuvas, senesnius amžius, kai raštija mūsų krašte kilo kitų kalbų formomis, minėti kitokias, archetipais vadintinų senosios baltų, aisčių ir pan. kultūros reiškinių, sukaktis? Tačiau tam būtina gyva istorinė sąmonė.

Kas galėtų papasakoti mums šiandien aktualią, prasmingą Lietuvos istoriją – kaip mažai tautai išsaugoti savo tapatumą, neištirpti, nebūti paaukota didelei? Gal kas ją jau rašo? Negirdėjau, nors ir su pavydu seku naujausius kultūros istorikų darbus. Jų daugėja, bet gal vis dar ne tie jų darbai, nes matau, kaip „estetiškai“ gali būti griaunama mūsų ateitis – tai, kas dar turi būti. Ir, deja, jau buvo, deja, jau yra (anot Koheleto). Tiesa, Algimantas Bučys, pernai išleidęs „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir jos chrestomatiją“, rodo istorikams naujojo istorizmo pavyzdį: Lietuvos istoriją galima rašyti ir kaip jos kultūros vienos dalies – literatūros – istoriją. 

Neseniai Saulius Spurga „Lietuvos žiniose“ perspėjo: „Kad tauta žengtų globalios Lietuvos keliu, turi įvykti tautinės sąmonės lūžis. Tai skausmingas procesas – dauguma jį įvertins kaip griūtį, kaip katastrofą. Globali Lietuva tam tikru požiūriu yra kita šalis nei ta, kurią mylėjo Justinas Marcinkevičius. Tačiau gyvenimas negailestingas – mes galime neįsileisti svetimų vertybių ar užsieniečių, bet gali atsitikti taip, kad nebebus ką saugoti ir ką ginti, nes daugeliui lietuvių tai taps nepatrauklu.“

Taip, kas pasensta – miršta. Tačiau pagalvokime apie nauja: lietuviai „nenori“ Lietuvos be svetimų vertybių ir užsieniečių, nes tokia ji jiems „nepatraukli“. Galima sakyti, apokaliptinis vaizdas. Nenorėčiau pripažinti jo tikrovišku. Nesakau, kad niekas neturi teisės būti globaliais optimistais ar realistais ir barti tuos, kurie liūdi prie etnokultūrinio medžio su apkapotomis šaknimis. Nesu katastrofininkas, ES siekiui būti skirtingiems, bet vieningiems pritariu. Tačiau negaliu neišgirsti tikro mūsų katastrofininko – Arvydo Šliogerio – balso. Jo poetinis simbolinis Lietuvos, kaip vandens lašo, nuritusio ant įkaitintos geležies, įvaizdis yra puiki ir ironiška globalios Lietuvos kritika. Tačiau įvaizdis ar metafora savaime nieko nepakeičia, nebent uždegtų veikimo aistrą, padėtų jei ne kovoti, tai susitarti.

Deja vu! Abu jie – katastrofininkas ir globalus lietuvis – man primena jau prieš 20 metų Milano Kunderos pasakytą mintį apie lietuvių kalbos ir poezijos grožį, jų „ritminę anžambemano tėkmę“, kuri, anot Kunderos, gana greitai, deja, išnyks, nes „visos mažos tautos turės susitaikyti su skaudžia tikrove, kad jos išnyks vienos pirmųjų“.

Visi trys primena, kad neturime teisės nieko neveikti ten, kur ką nors išmanome ir už ką atsakome pirmiausia patys. 

Ką vis dėlto reiškia mūsų literatūra šio apokaliptinio vaizdo – tegul kaip tragiškos vizijos – akivaizdoje? Iš kur (kas) tie „daugelis“, kurie iš pradžių pasakys, kad jiems nepatrauklūs Donelaitis, Baranauskas, Žemaitė, Maironis, Marcinkevičius, o vėliau – ir Sigitas Geda, ir Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Vanda Juknaitė ir visi kiti? Bet juk jokio Aukso amžiaus, ir ypač kaip Globali Lietuva, tikrai nebus. Daug kartų istorija tai (į)parodė. Ką turi suokti pati lietuvių literatūra, kad ji tinkamai sergėtų savo pamatus ir išliktų (savimi)? Ką žinome apie jos stiprybes ir silpnybes? Kaip jai susivienyti su kitais aukštųjų dvasinių vertybių advokatais, sargybiniais, gynėjais ir, aišku, kūrėjais?

Atsakymų į šiuos ar panašius klausimus galėtų rastis labai individualių. Rašytojams, mano galva, tinkamiausias atsakymas yra vienas – vertingos jų knygos. Literatūros kūriniai, kurių estetinė vertė grindžiama lietuvių etnokultūros vertybėmis. Jų sąšaukos su tuo, kas vertingo jau klasikų yra sukurta.

Neįtikėtina, kad lietuviams tai būtų nepatrauklu.

 

Iš V. Martinkaus knygos “Estezė ir vertinimai”, (Vilnius: Edukologija, 2013)