PETRAS VENCLOVAS. “MEMENTO, HOMO”. PRISIMINIMAI
Skelbiame ištrauką iš rašytojo Petro Venclovo rašomos prisiminimų knygos “Memento, homo”. Pasak autoriaus, “tuose prisiminimuose pasitaiko visko: dokumentikos, įvykių atpasakojimo, nostalgijos, erotikos, kelionių aprašymo, pažįstamų žmonių charakterizavimo, apmąstymų apie besikeičiančius laikus, apie kovą už gyvybės išsaugojimą, apie kūrybos džiaugsmus ir nusivylimus, o ir apie neišsipildžiusiąją būtį. Šįsyk tebus apie vaikystės baimes, įtampas, norą pažinti ir išsiaiškinti buvimo mįsles, kurios apninka neseniai į šį pasaulį atėjusį žmogų”.
Petras VENCLOVAS
Iš prisiminimų knygos „Memento, homo“
Dar nemokėdamas skaityti vis vartydavau dėdės Vytauto Bimbos gimnazijos laikų vadovėlius, kuriuos šis paliko išvažiuodamas mokytis į Kauną. Mane ypač traukdavo įklijos: balto marmuro skulptūros, puošnūs pastatai, katedros, burlaiviai, karalių ir karvedžių atvaizdai. Ilgai žiūrėdavau į Sandro Botičelio, El Greko, Albrechto Diurerio paveikslus, į nukryžiuotąjį Kristų, į jo kojų žaizdas ir iš krūtinės nutekėjusį kraują. „Kodėl jį pakabino ant kryžiaus?“ – klausdavau mamos. „Pikti žmonės jo nekentė“, – atsakydavo motina. „Ar jie buvo rusai?“ – „Ne, žydai.“ Pats sau svarstydavau, ar žydai irgi buvo rusai.
Bažnyčioje motina man ir sesei Onutei liepdavo nejudėti, nesikraipyti, nespoksoti į žmones, žiūrėti į altorių ir kunigą, kaip jis pakelia rankas, nusilenkia ir bučiuoja knygą, klausyti jo nesuprantamų žodžių, grožėtis jo spindinčiu drabužiu, laukti, kada suskambės varpelis, tada reikės klauptis, muštis į krūtinę ir atgailauti, vėl stotis. Akis traukė stacijos ant sienų, aukštos melsvos lubos su nupieštu balandžiu, viduryje bažnyčios žvilgantis sietynas, o ypač altorius su paslaptingomis durelėmis, kurias pravėręs kunigas paimdavo auksu žėrinčią taurę, pakeldavo ją aukštyn ir tardavo: „Tai mano kūnas ir kraujas, valgykite ir gerkite jį.“
Stebeilydavau į baltą paukštį, nupieštą ant altoriaus. „Ar tai gandras?“ – kartą paklausiau mamos. „Ne, tai pelikanas“, – sušnabždėjo motina. „O kodėl jis plėšo sau krūtinę?“ – „Jis savo krauju maitina alkanus vaikus.“ Paukščiukai išalkę ir ištroškę, mintydavau pats sau, o motina neturi jiems ką paduoti, ir ji nelyg Jėzus girdo juos savo krauju.
Bažnyčioje žmonės būdavo visai kitokie: pasipuošę, tylūs, rimti, susikaupę, įdėmiai žiūrintys į kunigą arba skaitantys maldaknygę; vasarą moterys su baltomis skarelėmis ir gėlėtomis sukniomis, vyrai be kepurių, su tamsiais miliniais kostiumais, juodais pusbačiais. Kai virš galvų sugausdavo vargonai, moterys atgydavo ir imdavo giedoti. Man jų balsai būdavo labai gražūs, kylantys aukštyn ir aukštyn iki pat lubų, kur atsiverdavo dangus su jame skraidančiu balandžiu. O tada dar aukščiau.
Regis, aš irgi imdavau kilti kartu su vargonų garsais ir nebežemiškais balsais, mane pagaudavo ekstazė, atsidurdavau nežinia kur, gal dėdės Vytauto knygų mieste, kur balti namai, bokštai, katedrų kryžiai, čia pat tyvuliuoja mėlynas vanduo, auga palmės, tarp jų stūkso karalių ir riterių statulos, žydi bugenvilijos ir poncetijos, gieda rojaus paukščiai, gaudžia angelų trimitai, pelikanas Jėzus savo krauju girdo paliegusias žmonių dvasias, artėja kažkieno milžiniškas šviečiantis, net akinantis veidas.
„Eime, – stukteldavo motina alkūne man į pašonę. – Mišios pasibaigė.“
Reikėdavo nusileisti žemyn, nors ausyse dar skambėdavo muzika, atsistoti ant grindų, kurios, regis, vis dar siūbuodavo, atsisveikinti su katedromis ir karaliais, nors vis dar įkvėpdavau smilkalų ir žiedų dvelksmą, žvilgsniu palydėti vandeniu nusklendžiantį burlaivį. Žmonės atsisukdavo į altorių, klaupdavosi, žegnodavosi, o vos išėję pro duris į šventorių, vėl būdavo beveik kasdieniški: garsiai šnekėdavo, juokdavosi, mosikuodavo rankomis. Kaip nelengva būdavo matyti juos, štai tokius, – nelyg čia pat būčiau atvertęs kitą gyvenimo pusę, kurioje tiek daug kasdienybės įspaudų.
Kai mirė tėvo motina Magdalena, ji buvo per mišias įnešta į bažnyčią: juodas karstas, palaikai uždengti calūnu su išsiuvinėtu kryžiumi, ant kaktos juoda skarelė, kumščio didumo sunykęs veidas, kyšo tik nosis ir nusmailėjęs smakras. Vis sukau akis į šalį, kad nematyčiau senelės: mat nemėgau jos. Kai nueidavau pas tetulės Elžbietos vaikus už miško, ta būtybė, gulėdama lovoje, pakeldavo galvą ir, spoksodavo į mane vienintele akimi nieko gero nežadančiu žvilgsniu. Po mišių, prieš uždengiant karstą, tėvas pakėlė mane ir liepė pabučiuoti senelę. Mykiau, išsigandęs gręžiausi į šoną, širdis lipo per gerklę, vos tvėriau nespiegęs, nes būtybė, gulinti po calūnu, man buvo panaši į pačią mirtį.
Kapinėse, kol kunigas kažką kalbėjo, o zakristijonas mosavo šlakstykle, man pasidarė šalta, aš pradėjau drebėti; tėvas liepė pabėgioti, kad apšilčiau. Nulėkiau už kalniuko ir vėl grįžau, kad matyčiau žmones, stovinčius aplink duobę: vienam kapinėse buvo nejauku. Krūptelėjau išgirdęs, kaip pirmieji grumstai atsimuša į karsto dangtį.
Ir namuose man buvo šalta; šaltis šliaužė nugarkauliu, lindo į kaulus, atsiliepdavo pakaušyje. Naktį susapnavau senelę: tik dabar ji gulėjo savo lovoje, užklota calūnu su aukso kryžiumi; ji atsimerkė abiem akim, ištraukė iš po audeklo lyg vanago nagai ranką ir griebė mane. Griuvau ant aslos ir ridenausi; akyse žybčiojo žaibai ir žvaigždės; voliojausi, kol atsitrenkiau į tėvo nugarą. „Kas tau? – paklausė šis, – ko blaškaisi?“ – „Čiupo! Mane čiupo!“ – „Kas?” – „Baba.“ – „Jos nebėra, ji užkasta.“ Bet man vis tiek vaidenosi, kad ji yra, pakeitusi pavidalą, persimaišiusi su kažkuo, persimainiusi, bet yra.
Rytą smarkiai karščiavau, akys bijojo šviesos; motina mane girdė liepžiedžių arbata su medumi. Vakare lovoje mėginau kalbėti pramoktus poterius, bet netrukus susipainiojau ir tada kreipiausi teisiai į Kristų: „Jėzau, padaryk taip, kad aš nemirčiau, kad nemirtų žmonės, kad niekas nemirtų. Jėzau, padaryk, tu juk viską gali!“ Kartojau ir kartojau tuos žodžius, ir antrą, ir ketvirtą vakarą, kol jie virto mano malda, kalbama kas vakarą. Gal taip mėginau apsiginti nuo juodosios būtybės, neprisileisti jos artyn; iš žodžių stačiau tvorą, už kurios tikėjau galįs pasislėpti.
Pavasarį, tikriausiai gegužės mėnesį, nes žydėjo alyvos, motina nusivedė mane į evangelikų reformatų kapines Satkūnuose. Vakarop ten rinkdavosi aplinkinių kaimų moterys ir iš storų juodais viršeliais knygų giedodavo; vedančioji pasakydavo psalmės bei knygos puslapio numerį, ir pasigirsdavo šiek tiek nedarnūs, virpantys balsai. Jie būdavo kitokie nei katalikių moterų, giedančių bažnyčioje: žemesni, šiurkštesni, žemiškesni, nepakylantys taip aukštai. Bet man vis tiek labai gražūs: graudūs, ilgesingi, panašūs į vėjo ošimą eglių viršūnėse. Tik nelabai supratau giesmės žodžius: „Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priglaustų.“ Argi tėvas ir motina gali palikti savo vaiką, jeigu net paukščiai maitina juos savo krauju?
Bet motina, pasirodo, girdėdavo visai kitokius žodžius. Grįžtant namo ji juokaudavo: „Ir ką tie bambizai gieda? „Kas per dyvai: juoda karvė – baltas pienas? Lenda katė per šiaudus ir neišsibado akių.“ – „Kas tie bambizai?“ – paklausiau, nes man kapinėse giedančios moterys niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo žmonių. „Jų tikėjimas netikras, – paaiškino motina. – Mirę jie nepateks į dangų.“ Jie visą laiką gulės žemėje, atėjo man į galvą. Katalikai po mirties pakyla į dangų, o šie – ne. Gulėdami karstuose jie išgirsta giedant, atsimerkia ir klausosi; štai kodėl moterų giesmės nekyla į viršų.
Kas man buvo Jėzus Kristus? Barzdotas vyras su erškėčių vainiku ant galvos, geras, mylintis žmones, o ypač vaikus, gyvenantis baltame mieste prie vandenų, kur net žiemą šilta, auga alyvmedžiai; kartais, norėdamas pasikalbėti, jis pakyla į dangų ir sėdi Dievo tėvo dešinėje. Dievas – visai kas kita; jis net ne žmogus, o tik didžiulis šviečiantis veidas, kuris akina, – žmonės negali į jį žiūrėti ir jo matyti; jis viską mato ir viską girdi, baudžia už blogus darbus, nusidėjėlius nutrenkia į pragarą. Tėvas man buvo sakęs, kad vasarą Dievas supykęs daužosi po dangų ir gąsdina žmones, gali net nuspirti. Bijojau Dievo ir negalėjau prisiversti jį mylėti.
Visą vaikystę bijojau dviejų dalykų – Dievo ir mirties. Jie kažkaip buvo tarpusavyje susiję – gal kad abu nežmogiškos būtybės, kurių negalėjau suvokti, aprėpti protu: vienas – šviečiantis, baltas, kita – tamsi, juoda. Mirtis slapstosi kapinėse, ji gal ten net gyvena, galvodavau pats sau, ją galima pamatyti; tas, kuris miršta, ją tikrai pamato. Mano vaizduotėje mirtis naktimis kapinėse šokdavo su numirėliais, bučiuodavo juos; štai kodėl reikėdavo bijoti numirėlių ir kapinių. Nesvarsčiau, ką blogo gali jie padaryti, bet vien tik žinojimas, kad jie yra šalia, čia pat, atimdavo protą, o baimė pasikasdavo po visais pamatais ir įsiskverbdavo į mano esybę, visiškai ją užvaldydama.
Pakeliui į mokyklą plytėjo kapinės. Čia pat, šalia kelio. Vėlyvą rudenį ar žiemą, kai vos tik aušta rytas, man reikėdavo pro jas praeiti. Tą vasarą kaip tik palaidojo pakaruoklį. Buvo pasakojama, kad tas žmogus vijęs virvę, žmona jo paklausiusi, kam vejęs tokią ilgą virvę, o jis atsakęs, kad eisiąs į mišką ir pasikarsiąs; netrukus tas žmogus dingęs, vyrai po kelių dienų jį aptiko miške, kabantį ant beržo šakos. Jo kapas buvo neprižiūrimas, apleistas, tik juodžemio krūvelė, apkritusi spygliais; pakėlęs galvą galėjai ją matyti per akmenų tvorą. Siaubingai bijojau to kapo, nors žinojau, kad pakaruoklis guli karste po žemėmis. Užsimerkdavau, kad nieko nematyčiau, darydavau lankstą, kad tik toliau nuo tvoros, liaudavausi alsuoti, neištvėręs puldavau paknopstomis bėgti, karmonas plumpsėdavo į nugarą, krankteldavo varna, o man atrodydavo, kad mane vejasi pakaruoklis arba juoda didelė dėmė, kuri tuoj apglėbs ir praris.
Ateidavau į mokyklą išblyškęs, nekalbus, nenorintis nei žaisti, nei ką pasakoti. Žiūrėdavau į visus įtariai ir nedraugiškai, regis, kažką galvodavau pats sau ir skaičiuodavau, kiek dar liko laiko iki grįžimo į namus, kai vėl reikės praslinkti pro bambizų kapines, kur juodame karste guli pakaruoklis ir laukia manęs, rankose laikydamas spaliuotą virvę su plačia kilpa. Katalikų kapinės, kurios buvo čia pat, už apirusios tvoros, ne taip gąsdindavo: jose nebuvo tokių senų medžių ir krankiančių varnų, jos buvo šviesesnės, ne tokios niūrios. Nė kiek neabejojau, kad mirtis savo gūžtą buvo susisukusi bambizų pusėje ir tik naktimis perlipdavo tvorą.
Metams einant Dievas pasitraukė, apleido mane, tad ir jo baimė palengva išnyko, ji nugrimzdo į pasąmonę, suabstraktėjo, susiliejo su nežinia, kuri tik retkarčiais nugildo žmogaus esybę. Tačiau mirties baimė lydėjo mane visą gyvenimą: čia šiek tiek atsilikdama, nespėdama, laikinai pamirštama, bet netrukus pasivejanti, pėda pėdon žirgliojanti, alsuojanti į pakaušį, užvaldanti mintis, užspaudžianti balsą ir sugniaužianti širdį.
Kaip nelengva išsprūsti iš jos dusinančio glėbio! Kaip ilgai ir kantriai reikia galynėtis, kad vėl pajustum savyje atsigaunančią gyvastį! Kad pradėtum atsipeikėti, kad vėl mėgintum prisijaukinti tikrovę, bandytum joje rasti šiek tiek tikrumo ir atspirties! Apdujusiomis iš baimės akimis žiūri į šviesą ir tau kažkodėl atrodo, kad tik tu vienas bijai mirties, visi kiti tik gyvena, dirba, eina, šneka ir juokiasi, ir net nesusimąsto, tad nutolsti nuo jų, imi iš aukšto į juos žiūrėti, šaipytis iš jų ir netgi niekinti, taip pasmerkdamas save vienatvei ir puikybei, kuri taikstosi apvogti tavo sielą, sprausdama ją į rėmus, suprimityvindama ją iki animalistinio lygmens. Gana keista, kad mirties baimė yra savižudybės pusseserė, kuri valdo žydrąjį atsarginį išėjimą į beorę erdvę ir gundo ramybe bei visų problemų sprendimu: visiška tyla, tamsos gelmė, jokio dvasios skausmo ir liūdesio, jokio nesutramdomo pamišusių minčių šuoliavimo. Tik kritimas į tamsą ir aiški nuojauta, kad niekada nenukrisi, visą laiką būsi vienas, nepažinus ir nieko nepažįstantis, kartu pradžia ir pabaiga, nebesikeičiantis, nuo nieko nepriklausantis ir niekam nepaklūstantis, nebe žmogus, o jau tik žmogaus idėja, bekūnė absoliuto projekcija. Bet svarbiausia – būsi miręs, ir tau nebereikės bijoti mirties. Išsivaduosi iš jos čiuptuvų, nusimesi tą naštą, atsitiesi, būsi laisvas ir išdidus, paniekinęs materiją ir tapęs besvore mintimi, kuri sklendžia tarsi paukščio plunksna per žydrą tylos beribę.
Panaudotos asociatyvinės nuotraukos. Dėkojame Kauno arkivyskupijos kurijai ir Kauno, Kėdainių, Vilniaus kapinių priežiūros įmonėms.