Gediminas Jankus. „Shopping and Fucking“. Tado Žvirinskio variantas“ (recenzija)

 

 

Griežtoje recenzijoje Gediminas Jankus atlieka dienoraštinio Tado Žvirinskio romano „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ vivisekciją, mėgindamas išsiaiškinti, kodėl ir iš kokių personažų sudarytas kontroversiškasis pasakojimo protagonistas.

„Nepatingėjau du kartus perskaityti šį bulvarinį skaitalą – antrą kartą gan rūpestingai pridengdamas ar praleisdamas visus tuos keiksmažodžius, kvailas dviprasmiškas banalybes bei panašius recidyvus“, – pasakoja jis.

P. S. Dėl gausios nenormatyvinės leksikos knyga bei recenzija nerekomenduojamos skaitytojams iki 18 metų.

 

„Shopping and Fucking“. Tado Žvirinskio variantas

 

Gediminas Jankus

 

Kažikada, po šaršalą sukėlusios Oskaro Koršunovo „Shopping and Fucking“ (pagal anglų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę) spektaklio premjeros, kurioje apstu smurto, narkotikų, oralinio ir analinio sekso, rašiau recenziją, nevengdamas spektaklyje vartojamų vulgarybių, nešvankybių, obsceniškų posakių, taip norėdamas supeikti ne autorių, o režisierių, kuris tiesiog mėgavosi bei skonėjosi tais demonstruojamais visų galų vyriškais ir moteriškais fiziologiniais atributais, oralais ir analais, taip visiškai nususindamas dramaturgo idėją. 

Dabar, po kelių dešimtmečių, ko gero, jau kitaip vertinčiau ir autorių, ir spektaklį, bent nepasiduočiau pagundai vartoti vulgarybes ir keiksmus, kokia kalba jie beskambėtų.

Todėl nūnai, skaitydamas poeto, prozininko, farmakologo Tado Žvirinskio pirmą stambesnį romaną „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ (Vilnius: Slinktys, 2021), šios nuostatos ir stengiausi laikytis, nors recenzuojant tokią visais atžvilgiais vulgarią, keiksmų (daugiausia rusiškų), tuščios nešvankios bravūros prisotintą knygą, tai padaryti nelengva ir vargu bau susilaikysiu.

Skaitydamas „Manuscriptum…“ ir kiekvienoje pastraipoje susidurdamas su keiksmų bei patologinio chamuko, vaizduojančio intelektualą, „atsivėrimų“ srautu, nejučia ir prisiminiau M. Ravenhillą. Tik čia ir baigiasi T. Žvirinskio ir anglų literato panašumai. Pjesėje (kaip ir kituose M. Ravenhillo kūriniuose) tose patologijose ir keiksmuose slypi nervas, kančia, visiška personažų atskirtis, vienatvė, sočios visuomenės aistringa kritika bei iššūkis. T. Žvirinskio „dienoraštyje“ – tik pigus aprašinėjimas, primenantis kokių nors hipių ar bitnikų laikus, amebiška imitacija, girdėta ir nieko naujo nepasakanti – nei stiliaus, nei idėjos prasme. 

Pasirinkęs dienoraščio formatą, tradicinį linijinį pasakojimą, autorius bando šiuos užrašus pateikti kaip 1990–1991 metų studentiško gyvenimo kroniką. Mediciną, tiksliau, farmakologiją Kauno medicinkėje studijuojantis personažas kursuoja tarp gimtojo Vilniaus ir Kauno, čia gyvena pas tolimą giminaitį – „choziainą“, yra dažnas svečias medikų „bendrike“ (bendrabutyje), kuriame nuolat vyksta pasilėbavimai, kortavimas, būsimų „daktarkų“ fuksių kibinimai ir jų „rakatalinimai“. Būsimą farmakologą dažniausiai vargina tų fuksių „natašų“ prieinamumas, nuolatiniai „pasibarškinimai“ su jomis, kažkokių „plyšusios sąmonės“ draugelių kvailiojimai, keisti santykiai su viena iš savo „pasijų“ – Sonata – bei kitomis „bobomis“ – bendriko „natašomis“. Pridėkime dar nuolatinį nepa(si)tenkinimą, konfliktėlius su tėvais, herojus kartais apimantį „Korsakovo sindromą“ (autoriaus terminas – alkoholinė psichozė), ir susidarysime bendrą įspūdį apie būsimų medikų kauniečių „studijas“ prieš dvidešimt metų. 

Toji fiziologija pakaitomis su keiksmais bei kalėjimo žargonu man priminė vieną Kazio Binkio šaipoposmį: „Už Raseinių, prie Dubysos / gyveno Jonas Palubys / Jis visa svietą būt iš….. / Bet nesistojo jam ……“

Esu tikras, kad po tokio nuolatinio „nedapistito“, kruvinų spermų ir kitokių herojaus išsamiai aprašytų negalavimų, po farmakologijos mokslų baigimo jam gresia Jono Palubio likimas, bet tai tik prielaidos. Juk vienas iš šio dienoraščio motto – „Eina viskas nachui“ (pasak autoriaus, tai populiariausias XX a. pabaigos studento mediko priežodis), tad jis itin dažnai kartojamas vos ne kiekvienoje pastraipoje.

Šiaip turėčiau parašyti trumpiausią savo recenziją. Joje pakaktų dviejų eilučių su svarbiausiais T. Žvirinskio „perliukais“ bei tokiu apibendrinimu:

Romano herojus klaidžioja tarp Vilniaus ir Kauno, kenčia, ieškodamas savo tapatybės, jis tampo pimpalą, myža, rakatalina ir tratina fukses ir „natašas“ už tris rublius, eikit visi nachui, blet blet blet blet. Kas tai? Tai jauno žmogaus apibendrinantis įvaizdis, modus vivendi.

Stop. Stop.

Žadėjau vengti autoriaus ir jo herojų leksikos, šios primityvios kalbėsenos, to kalinių ir narkomanų žargono. Vis tik kyla klausimas, kodėl autorius pasirinko būtent tokį vogravimą, tokį stilių? Kaip gali lyg ir išsilavinęs, pats kažką rašinėjantis, studentų pogrindinį laikraštuką „Smegenų porno“ leidžiantis studentas demonstruoti tokią patologiją? Lyg apsidrausdamas, būsimas farmakologas save vadina „šizoradikalu“, mini „šūdo vertą“ sovietų armiją, tačiau tarnystė joje tikrai negalėjo taip suluošinti ir sukreivalioti vaikino sąmonės-pasąmonės, šitaip pakeisti leksikos bei apskritai pasaulio suvokimo.

Juk su dėstytojais jis pabrėžtinai mandagus ir paslaugus, uolus „kalikas“ ir moksliukas, koliokviumai ir visi egzaminai – biochemija, farmchemija, vaistų technologijos bei kiti – sėkmingai išlaikomi, tad kas per homo-duplex čia pavaizduotas?

Man peršasi prielaida, kad T. Žvirinskis pagudravo ir iš dviejų personažų sukurpė vieną, tokį savos gamybos namudinį Frankenšteiną, tiksliau, iš dviejų skirtingų juodraštinių kūrinėlių sulipdė vieną. Juk atidžiau panagrinėję (atmetę moksliuko sindromą) dienoraščio herojų, nesunkiai matome tipinį to meto bitnikuojančio, ko gero, kolonijoje pabuvojusio subjekto tipažą. Ir jo draugeliai – tikrai ne studentai, o panašaus lizdo paukštukai – Kašaras, Šizofrenikas, Bačka tik ir „tratijasi“, girtuokliauja bei yra nuolatinėje „Korsakovo sindromo“ būsenoje. Žinoma, tokia kompanija ir jų amfetamininiai prietykiai nūnai jau nelabai įdomūs.

Kas kita – studentiškas siausmas, paįvairintas moksliniais terminais, autobiografiniais bruožais ir detalėmis, autentiškomis vietomis bei įvykiais. Juk minimos ir to meto populiarios knaipės, „jankynė“ (sporto salė ir auditorijos M. Jankaus gatvėje), Centriniai medicinos instituto rūmai A. Mickevičiaus gatvėje, Slabodkė, Žaliakalnis, žurnalai „Keturi vėjai“, „Nemunas“ ir t. t., ir pan. Vėlgi, vien toks kelerių metų studijų ir gyvenimėlio fiksavimas – taip pat žiovulį keliantis, leidėjų dėmesio nevertas dalykas. Tada ir sujungiami du personažai, gimsta monstras – studiozas, pusiau recidyvistas.

Nuobodokas studentas intelektualas prisodrinamas kalėjimo leksika bei „pasitratijimais“, ir naujasis herojus tampa daug įdomesnis, intriguojantis, šokiruojantis, toks tikras macho. Žinoma, kai kam. Be abejo, yra besidominčių tokia lektūra, tokiais nuotykiais, balansuojančiais ant atviros pornuchos ribos.

Nepatingėjau du kartus perskaityti šį bulvarinį skaitalą – antrą kartą gan rūpestingai pridengdamas ar praleisdamas visus tuos keiksmažodžius, kvailas dviprasmiškas banalybes bei panašius recidyvus. Ir dar kartą įsitikinau, kad be žargono ir keiksmų šis „rankraštis“ – ant grafomanijos ribos balansuojanti tauškalynė, šūdmala, dar prikaišiota ir „dokumentikos“ – autentiškų, mums svarbių istorinių įvykių (atkuriamos Nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. kovo 11 d., tragiški 1991 m. sausio įvykiai ir pan.), pateikiamų klišėmis, laikraštinėmis frazėmis, be jokios minties ar išjaustos, išgyventos pozicijos.

Tik blet blet blet laisva Lietuva…

Kaip toli šiam skaitalui iki mūsų postmodernių autorių – Kęstučio Navako, Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko, kaip toli iki tą 1990–1991 m. laikotarpį įsimintinai ir skaudžia patirtimi įprasminusių autorių – Vidmantės Jasukaitytės („Kai mes buvome vilkai“. – Vilnius: Alma littera, 2007) ar Petro Venclovo („Iš tamsos į tamsą“. – Vilnius: Versus aureus, 2012).

Tuščio tarškėjimo ir melo kupinas skaitalas. Nejau autorius vylėsi, kad kas nors, tais laikais studijavęs ar bendravęs su studiozais, patikės studenčių, būsimų medikių nuolatiniais patologiniais pasitratinimais ar vyrukų iš pirmų kursų girtuoklystėmis, amfetamino ir „natašų“ panaudojimu?

Savo „Manuscriptum…“ besipuikuojantis T. Žvirinskis, deja, pateikė veidmainystės kupiną išprotautą schemą, kurioje nėra nė kvapo tikros literatūros. Beje, dienoraščio herojus pasiblaško ir Vilniuje, ir Kaune per tragiškuosius 1991 metų sausio įvykius. Pasisukioja prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kiek vėliau – jau Kaune – prie TV pastato Daukanto gatvėje, kartu su kitais pasiryžęs ginti ir aukotis.

Aukotis?.. Abejoju, kad toks „herojus“ išdrįstų aukotis. Taip jau sutapo, kad man, tuo metu Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje, teko kartu su kitais Gynybos štabo nariais organizuoti rūmų gynybą. Tarp gynėjų buvo ir atvykę Kauno medicinos studentai, būtent antro ir trečio kursų vaikinukai. Visas jų būrys buvo priskirtas mano korpuso gynybai. Tvarkingi, drausmingi, baltais chalatais, pasiruošę tvarsliavas jie budėjo savo postuose. Niekada neužmiršiu jų ryžtu ir jauduliu spindinčių akių. Ir kad kas nors rusiškai nusikeiktų! Niekada iš jų negirdėjau jokių blet blet blet.

Apskritai niekas iš gynėjų nesikeikė, ypač rusiškai, nors įtampa buvo didžiulė. O jei tarp mūsų ir būtų atsiradęs toks atmorozkas keikūnas, panašus į Tado Žvirinskio herojų, jam gynėjai būtų gerai apspardę užpakalį ir išmetę lauk.

Tad „herojaus gilus patriotiškumas, pilietiškumas ir kiti kilnūs nusiteikimai“ tėra melas ir pigios prekės brukimas.

Mano bičiulis ir kolega, poetas Algimantas Mikuta kažkada apie mano kritines ir aštrias teatro recenzijas yra sakęs: „Žinai, tu tik paskatini būtinai tą spektaklį pamatyti. Puiki reklama. Na nejau ten viskas taip blogai? Reikia pačiam įsitikinti!“ Manau, kad ir ši mano recenzija apie Tado Žvirinskio „Manuscriptum discipuli…“ – nebloga reklama šiam skaitalui. Ypač tiems skaitytojams, kurie dar netiki, kad tokia šūdmala, pasak vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko, tėra iškreiptos sąmonės sutemos.   

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba