Gyvoji literatūra jūsų namuose

Tamsos laikrodyje lėtai senka paskutinės metų dienos. Baltumas už lango viliokiškai nepastovus – tai kviečia gėrėtis elegantiškai besileidžiančiomis snaigėmis, tai žnaibo skruostus šalčiu ar staiga pažliunga balomis. Pakylėti artėjančių švenčių dvasios, susitikti kviečia seniai regėti draugai, į svečius dunda giminės, ant stalų garuoja kava, arbata, karštas vynas, sužvarbę pirštai su malonumu apglėbia puodelį… Baltos mišrainės dar nematyti, bet pamažu kyla meduolinių namelių sienos ir vis daugiau langų žėri lemputėmis. Ligi valiai išsikalbėję, prisijuokę, atsiragavę, apimti malonaus tingulio galiausiai niurktelite myliman krėslan ir spragtelite pelės klavišą. Žinote – tyla ir erdvė ženklina toli gražu ne tuštumą.

– Prekybcentrio gyslomis nardo / traukinukas pilnas / vaikiūkščių juoko nuostaba ir / saulės zuikučiai liuoksi / jų plačiau / atmerktose akyse štai taip / blizgučiai / parodo savo galią ir gebėjimą atsiplėšti / gabalėlį nusiniaukusio dangaus… – nutrepsėjęs sniegą nuo batų, lengvu žingsniu įėjęs pro duris šypteli Tomas Vyšniauskas.

Kurį laiką šnekučiuojatės, tai žaismingai, tai nerdami į gylį, niekada nepamiršdami, kad nevalia savęs ir pasaulio priimti pernelyg rimtai.

Pokalbį nutraukia suskambęs telefonas. Kitame ragelio gale moteriškas balsas pradeda pasakoti:

– Du senukai iš Provanso / Palendriuos pas sūnų: / odiniai maldaknygės rantai, / klausos aparatas, / senatvės žemėlapis / ant veidų. / Spaudžia ranką, lietuviškai linki ramybės… – Tai Ona Jautakė apgaubia jaukumu, žodžiais piešia trapaus grožio paveikslą.

Nors ir nuotoliu, kurį laiką pabūnate arti, kartu. Išties, galvojate sau, nėra gražesnio palinkėjimo nei „Ramybės…“ Nors artimieji atkeliauja toli gražu ne tik su ja, kur tau! Galvoje pamažu įsisukant ne itin nuotaikingų akimirkų kaleidoskopui nevalingai pradėjusi rauktis jūsų kakta staiga atsileidžia.

– Nepyk už meilę, – prisimenate Jėzaus lūpomis Tomo Šinkariuko ištartus žodžius.

Pro pravirą langą pūstelėjus vėjo gūsiui sukutena gerklę. Kiek sunerimę – sirgti nevalia! – pagalbos kreipiatės į česnakeilių vainikus netoliese pinantį Rimantą Petrą Eleną von Klusą.

– Mane jūs – nuo piktų nagų, / O aš jus – nuo visų ligų! – pažada vienas linksmaplaučio satyriko herojų.

Sandėris sudarytas, tačiau sugrįžusią trapią ramybę netrukus sudrebina energingas beldimas į duris. Į kambarį energingu viesulu įskriejęs Gediminas Jankus sušunka:

– Vydūnas sugrįžo! Sugrįžo į seniausio profesionalaus Lietuvos dramos teatro sceną, sugrįžo, vedinas neeilinio režisieriaus, pajutusio, suvokusio mąstytojo idėjas, perteikusio jas įspūdinga simbolikos kalba.

Išsiaiškinę, kad kalbama apie Jono Vaitkaus spektaklį „Ne sau žmonės“, nudžiungate, jog prisiliesti prie Vydūno dvasios – visai nesunku, tereikia aplankyti Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Bet šį vakarą nė nosies kišti iš namų nenorite, tad į rankas paimate Erikos Drungytės eilėraščių rinkinį „Kalnas ir miestas“. Juk čia kone kiekvienas užfiksuotas vaizdas leidžia grožėtis eilėraščiu savaime – mintyse sukasi Ievos Rudžianskaitės rekomendacija. 

Dar kiek pabuvoję tekstų apsuptyje, panūstate artimiau susipažinti su jų autoriais. Tai padaryti nesunku – iš gretimo kambario kviesdamas prisijungti prie kompanijos bičiuliškai moja ramiai su gražiu būreliu kolegų rašytojų besišnekučiuojantis Vidmantas Kiaušas.

– …menininkas privalo būti jautresnis už bet kurį kitą žmogų – juk, jei nebūtų tokios „plonos odos“, jei neperleistų tų išgyvenimų, jausmų ir emocijų per savo širdį, jei taip aštriai neišjaustų, gal tiesiog nemokėtų jų „išrašyti“, perteikti taip, kad šie paliestų ir sujaudintų skaitytoją, – atvirai pasakoja įvairialypė kūrėja, rašytoja, dailininkė Violeta Židonytė.

– Maištas laive, laisvė, ilgi plaukai ir begalinis noras po savęs palikti kažką, dėl ko nebūtų gėda senatvėje, siekis pažinti hipių ideologiją, nepasitenkinimas esama santvarka, manau, buvo, yra ir bus mano kraujyje, – netoliese valiūkiškai šypsosi Žaliakalnio dvasia alsuojantis rašytojas, bardas Edmundas Janušaitis.

– Būtinas patirčių apmąstymo laikotarpis, jis, panašiai kaip nėščiai moteriai, man užtrunka apie devynis mėnesius. Net tuomet, kai nieko nerašau, tik spoksau terasoje į žvaigždėtą dangų, jau dėlioju juodraštį mintyse, – savo kūrybos metodų neslepia prozininkas, filosofijos mokslų daktaras Tomas Kavaliauskas

Jaučiate, jog vos prieš kelias akimirkas ištuštėję jūsų namai vėl pilni, o susirinkusi kompanija tokia, su kuria nuobodžiauti tiesiog neįmanoma.

Apima jaudulys pagalvojus, kad išsiilgę nuotykių bei magijos galite drauge su Lina Navickaite ir jos jaunaisiais herojais leistis į Tikrojo Sapno salą; pasiryžę patirti rūsčią tikrovę – stebėti, kaip vienas iš daugiaplanio Marko Zingerio romano apie artimiausią ateitį „Kai pasaulis buvo gražus“ personažų – žurnalistas – ima interviu iš dimisijos seržantės, tarnavusios Afganistane; sukaupę drąsos patirti tai, kas skaudu, bet neišvengiama – kartu su Petru Venclovu išgyventi paskutiniąsias su Motina praleistas dienas; apėmus smalsumui, kaipgi dera sovietmetis, ironija ir magiškasis realizmas – įsitraukti į Stasio Babono istoriją apie kitu žmogumi namo sugrįžusį Sibiro žynį; panorėję geriau pažinti moters laisvės, saviraiškos, emigracijos temas – sekti naujausio Juttos Noak romano „Terakotinė moteris“ herojės Militos pėdsakais, o nusiteikę kritiškai – su Algimantu Mikuta aptarti galvon toptelėjusias Lietuvos ir pasaulio aktualijas.

Viktoras Gulbinas savosiose eilėse kviečia drauge paklajoti po vidinį pasaulį, Gvido Latako poezija ištrina ribą tarp mitų ir kasdienybės, o Tautvyda Marcinkevičiūtė įdėmų žvilgsnį nukreipia į įvairiausių žmonių darbo patirtis bei išgyvenimus.

Panūdus daugiau sužinoti svečias kultūras, ispanakalbės literatūros magas, vertėjas Bronius Dovydaitis jums pristato XX a. pradžios Kolumbijos rašytojo Tomáso Vargo Osorio kūrybą, o pajutus, kad atėjo metas pasigilinti į Lietuvos literatūros istoriją, Aldona Ruseckaitė pažintį su rašytoja Loreta Gražina Latonaite, nesantuokine Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra, parodo Balbinos akimis; pastaruosius kelis dešimtmečius Žemaitijos, Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos mitologiją, tautosaką, papročius atkakliai renkantis, tyrinėjantis Laimonas Inis leidžia artimiau pažinti pasaulietinės lietuvių literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį; apie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą bei veiklą ne tik kūrybos, bet ir politikos baruose pasakoja Nijolė Raižytė, o Vytauto Martinkaus padedamas Gediminas Jankus nušviečia šiemet 50-metį švenčiančio Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus istoriją bei primena nelengvą organizacijos kelionę ieškant savo namų.

Pakvietę Gediminą ilgesniam pokalbiui taip pat turite progą drauge paanalizuoti, kodėl ir iš kokių personažų sudarytas kontroversiškasis Tado Žvirinskio dienoraštinio romano „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ protagonistas, kuo aktualus Gasparo Aleksos romanas „Baik cirkus, Cvirka!“, ką negirdėto „2-uosiuose memografuose“ rašytojas Petras Palilionis atskleidžia apie aktorių Algimantą Masiulį, rašytoją Juozą Baltušį ir literatūros istoriką Leoną Fliorentą Gudaitį, galop – kaip Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Kaligula“ perteikiama nūdienos absurdo metafizika.

Sugrįžę prie savo kūrybos ir gyvenimo užkulisius atverti sutikusių rašytojų stalelio išgirstate, jog prozininkė, eseistė, poetė, redaktorė Lina Navickaitė apie nenuspėjamus kūrybinius impulsus ir prieš akis nusidriekiantį tekstą šneka be įmantrių išvedžiojimų: „Retsykiais, ką nors parašiusi, kai atrodo, jog šiek tiek pavyko, juokais sau tarsteliu: „Visas tavo nuopelnas čia ne didesnis kaip tušinuko – kad neužsikirtai, kai buvo rašoma.“ O štai prozininkės, muziejininkės Nijolės Raižytės manymu, parašyti gerą novelę – lyg sugauti judrų auksaspalvį drugelį naktyje: „Jeigu sugausi, tai ir bus novelės sėkmė, jeigu ne, teks smilkti prie ilgo kaip šimtmečiai romano teksto“, – paaiškina ji. Netikėtumų pilnas dramaturgas, prozininkas Tomas Šinkariukas pasakoja, kaip įsigalėjus popmodernizmui „stojo višta“ bei išdėsto argumentus, kodėl idealistinis nihilizmas kūrėjui niekada neleis prie jos prisijungti, prozininkas Petras Venclovas atsako, kodėl žmogus turi būti ne tik laisvas, bet ir apsišvietęs, išprusęs, kultūringas, siekiąs pažinti meną, suprantąs literatūrą ir tikrąją muziką, o suomiškiems tekstams lietuviškai prabilti padedanti vertėja Aida Krilavičienė papasakoja apie jų savitumą bei darbuojantis kylančius iššūkius.

Balsai netyla, veidai nesiniaukia, temos, eilutės keičia viena kitą. Prieš akis skleidžiasi vis nauji pasauliai, kambarin įžengia vis kiti herojai. Kompiuterio pelė jūsų rankoje galinga it burtų lazdelė…

Projektą apžvelgė Milda Kiaušaitė

 

Visus (net 32!) čia pristatytus Lietuvos rašytojų sąjungos 2021 m. projekto „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ kūrinius, pokalbius, straipsnius, recenzijas nesunkiai rasite svetainėje Kaunorasytojai.lt.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *