Rašytoja Lina Navickaitė. Literatūroje – pats tikrovės koncentratas

Prozininkė, eseistė, poetė, redaktorė Lina NAVICKAITĖ apie nenuspėjamus kūrybinius impulsus ir prieš akis nusidriekiantį tekstą šneka be įmantrių išvedžiojimų: „Retsykiais, ką nors parašiusi, kai atrodo, jog šiek tiek pavyko, juokais sau tarsteliu: „Visas tavo nuopelnas čia ne didesnis kaip tušinuko – kad neužsikirtai, kai buvo rašoma.“ Šis pokalbis – apie stebuklo paieškos patirtis, atveriančią literatūrą, žmogų – prie aplinkos gebančią prisitaikyti būtybę, dabartį ir santykį su laisve.

Tai pirmasis iš aštuonių interviu su Kauno rašytojais ciklo pašnekesių, leisiančių artimiau pažinti retokai viešai prabylančius kūrėjus.

 

Kalbino Vidmantas Kiaušas

 

Prozininkė, eseistė, poetė, taip, Lina, nusakomos Tavo kūrybinės aprėptys. Debiutavai išleisdama pasaką „Auksinis miestas“ (2000), skaitėme „Visą tiesą apie Vėją“ (2013), šiuo metu rašai romaną paaugliams. Nuo mažųjų žengei maištingai erzeliuojančio jaunimo link? Papasakok apie sumanymo ištakas ir kaip toli ketini nukeliauti… Kada sulauksime knygos?

Pasirodo, kūrybiniai impulsai išties gali būti visiškai nenuspėjami. Šiuo vyksmu, kuris su pertraukėlėmis tęsiasi jau trečius metus, ir pati vis dar stebiuosi! Regis, visai neketinau rašyti knygos, kuriai, jeigu nepasikeis, numatytas pavadinimas „Trijų Sapnų salynas“, paaugliams… Priešistorė gana įdomi. Netikėtai patraukė C. S. Lewiso kūryba. Perskaičiau „Tiesiog krikščionybę“, „Kipšo laiškus“, autobiografinę apybraižą „Apstulbintas Džiaugsmo“. Tada ėmiausi vaikams skirtų knygų ciklo „Narnijos kronikos“, o po jų nuosekliai atėjo eilė ir J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewiso amžininko ir bičiulio, trilogijai „Žiedų valdovas“. Neįsivaizduoju, kodėl taip nutiko. Natūraliai atsirado būtent tokios literatūros poreikis: jutau, kaip esu pasiilgusi lengvų, tačiau įtraukiančių, vaizduotę kaitinančių, paprastai apie gelmišką, archetipinę žmogaus ir pasaulio tikrovę kalbančių tekstų. Šis žanras tarsi mėgina mums grąžinti tai, ko kiekvienas, tegu ir pačiame širdies pakraštėlyje, gyvendami pernelyg įprastą gyvenimą, neaiškiai stokojame – stebuklo patirtį. Kitas dalykas, tame užkerėtame fantastų pasaulyje ypač išryškinami, išdidinami pirminiai, kertiniai būties dėsniai, jų nustatyta tvarka. Ne, tokių kūrinių rašymas ar skaitymas nėra bėgimas nuo tikrovės, nors galbūt kai kam taip atrodo, bet pats jos koncentratas, kiekvienu laikotarpiu vis naujai atsiskleidžiantis; jį kasdienybėje sutinkame tartum atskiestu pavidalu, išblankusį, sunkiai atpažįstamą.

Tačiau apie J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewiso kūrinių įtaigos paslaptis prikalbėta, pridiskutuota, peikta ir žavėtasi be galo daug, todėl nesinori leistis į ilgesnius svarstymus. Skaičiau jų tekstus su pasimėgavimu ir džiaugiausi, kad prieš keletą dešimtmečių šitos knygos nepateko į mano rankas ir kad dabar, savotiškai sugrįždama paauglystėn, galiu užpildyti likusią spragą. Betgi, kita vertus, „Žiedų valdovas“, dažnai pagrįstai vadinamas specifišku krikščionišku mitu, anaiptol nėra tik paaugliams skirtas kūrinys, o ir apskritai – argi gera vaikų, paauglių literatūra nevilioja, nejaudina ir suaugusio skaitytojo?

Pasinėrus į personažų nuotykius, įvykių sūkurius, vis dažniau ėmė dilgčioti mintelė, kad ir aš norėčiau išbandyti kažką tokio. Taip, rašyčiau, bet – iš kur gauti siužetą? Neįsivaizdavau, kad galėčiau supinti, o paskui sklandžiai išraizgyti kokią fantastišką istoriją. Vis dėlto, savo nuostabai, pašėlusiai įsižydėjusį 2018-ųjų pavasarį staiga supratau, jog išties jis jau čia… Pasirinkimo neturėjau, teko tik rašyti, o rašymą lydintis džiaugsmas buvo tarsi patvirtinimas, kad tikrai darau tai, ką šiuo metu ir reikia daryti.

Pradžioje atrodė, jog kūrinys bus skirtas vaikams, maniau, ir gana nedidelės apimties. Sakiau sau: greitai parašysiu, o tada imsiuosi ko nors rimtesnio. Tačiau neilgai trukus supratau, kad pasakojimas gerokai išsiplės, be to, vietomis pasitaikys ir ganėtinai „kieto maisto“, kuris tiktų jau kiek vyresniam skaitytojui. Teko beveik pradėti iš naujo: pertvarkyti kalbą, papildyti pasakojimą, atlikti kitokių reformų.

Paauglių, jaunimo auditorija pasitikiu, viliuosi, kad kaip tik jai ir verta mėginti nuoširdžiai papasakoti fantastinę istoriją. Juk bręstančio žmogaus viduje viskas ošia, trokštama kovoti, keisti pasaulį, siekti didelių tikslų (bent taip prisimenu save tuo laikotarpiu). O suaugėliai dažnai jau būna užgniaužę tą maišto kibirkštėlę – tampa skeptiški, pragmatiški, ironiški, jiems reikia nebe stebuklų, žygdarbių ar nuotykių, o banaliausios gerovės. Paauglys, jaunuolis tokiam rambumui audringai priešinasi. Žinoma, kurti fantastišką pasaulį, kuriame dėtųsi gausybė nepaprastų dalykų ir kuris sudomintų, patrauktų, įtrauktų skaitytoją – didžiulis iššūkis. Taigi mano personažai siekia vienų tikslų, aš – kitų. O kaip mums visiems pavyks – žiūrėsime. Jei siužetas neišslys iš pirštų, iki metų pabaigos gal ir pasieksime finišo tiesiąją. Leidybos reikalai kol kas dar nejudinti, todėl kada pasirodys knyga sunku spėlioti.

 

Esė rinkinyje „Namų DNR“ pati gilinaisi ir mus kvietei pamąstyti, kokie esame ir kaip sekasi perprasti vartotojiškos visuomenės pavojus, pagundas, nemalonią esmę, kvietei stabtelėti, įdėmiau įsižiūrėti į save. Taip jau nutiko, kad vartojimą apribojo ir laiko sau ganėtinai dosniai atseikėjo pandemija. Ką pasakytum apie dažnai ir garsiai kartojamus žodžius, kad niekada negyvensim, kaip gyvenę, nebūsim, kokie buvome?

Nemanau, kad šiandien pavojų, pagundų, galų gale vyksmo ir triukšmo mažiau. Tik dabar šitas kunkuliavimas daugeliu atvejų persikėlė į virtualią erdvę. Populiariojoje aktualijų žiniasklaidoje apstu dirgiklių – vos imi skaityti antraštes, nė nepajunti, kaip įsitempia raumenys. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo apokalipsė: katastrofos ir Žemėje, ir kosmose. Net orų prognozės neretai pateikiamos su tragizmo gaidele. Vyksta konkurenciniai mūšiai, žūtbūtiniai susirėmimai, kas gi pasiglemš tavo dėmesį. Tačiau pasižiūri pro langą – strazdai sau lesinėja trupinius, žmonės vaikšto ramiai, tegu su kaukėmis, bet jokių panikos ženklų nerodo… Ko gero, gausybėje internetinių scenų taip putoja jau patologinis mūsų egocentrizmas. Visi lyderiai, visi centre, apnikti kaprizingiausių įgeidžių, iki užkimimo klykiam apie savo teises, laisves ir interesus, o išties esam pažeidžiami kaip niekad. Lepūs, opūs, aikštingi ir, mano supratimu, ne artėjame, bet tolstame nuo tikrosios laisvės. Ginkdie, nenoriu pamokslauti. Esu savo laiko žmogus ir pati nešioju jo antspaudą. Tačiau pandemija šiuos reiškinius dar labiau išryškina.

Išbandymas gali žmogų sugniuždyti, visiškai susargdinti, o gali padaryti stipresnį. Lygiai taip pat – ir visuomenę. Turim progą rinktis: išlikti santūrūs, išlaukti, ištverti, pasitikėti ir taip įgauti didesnės brandos arba dramatizuoti, dejuoti ir skleisti isteriją. Iš tikrųjų tą ir matome: vienoje pusėje – savo darbui atsidavę medikai, savanoriai, visuomenės sąmoningumą rodantys smarkiai išaugę aukojimai įvairiems socialiniams projektams, daugybė puikių, tylių, dažnai nė nepastebimų, tačiau guodžiančių ir gelbstinčių iniciatyvų, o kitoje – sumaištis, įtarumas, paskalos, sąmokslo teorijos, neapykantos ir kvailybės pliūpsniai.  

Ar tikrai negyvensim, nebūsim tokie, kokie buvę?.. Aišku, tokios skambios frazės, kurias vėlgi gali diktuoti šiandienės viešosios erdvės stilius, liūdina ir kelia nerimą. Tačiau, kita vertus, pasaulyje be paliovos daug kas keičiasi tiek dėl gerų, tiek dėl blogų priežasčių, o žmogus – prisitaikanti būtybė. Taigi, jei prireiks, išmoksim gyventi ir kitaip. Be to, ko gero, tik sunkumų kontekste imi suprasti, kas išties yra ir ką reiškia viltis. Slėpininga vilties jėga, kuri žmogų, tautą, pasaulį, kaip matome žvelgdami į istoriją, išveda ir iš pačių juodžiausių situacijų.

 

Pažvelgę į Tavo bibliografiją matome, kad knygas brandini ilgokai, tikėtina – rašai neskubėdama. Kaip ir kada, dirbdama redaktore, surandi laiko kūrybai? Ar lengvai pereini nuo vieno žanro prie kito; pavyzdžiui, iš ryto – eilėraštis, vakare – esė? Ar papasakosi, ar įsileisi į vadinamąją kūrybos virtuvę?

Taip, išties rašau lėtai. Kartais dėl to ant savęs pykteliu, bet nieko negaliu pakeisti – tiesiog toks mano tempas, ir viskas. Tuo metu, kai redaguoju, kūrybą paprastai tenka stumtelėti į šalį. Taigi suderinti nelengva. Žinoma, koks dėmesio vertesnis sakinukas ar frazė bet kada gali sukirbėti, joks darbas tam nesutrukdo. O žanrai… Veikiau jau jie pereina prie manęs, ne aš prie jų (juokiasi). Kitaip tariant, idėja paprastai kartu atsiveda ir žanrą, kuris bent kurį laiką neužleidžia pozicijų jokiems konkurentams.

Į kūrybos virtuvę – mielai prašom. Tiktai vargu ar čia rasime ką pikantiško. Spėju, ji nelabai kuo skiriasi nuo kitų kolegų. Jei rašai prozą, vidinė ir išorinė ramybė, kelios laisvos valandos – svarbiausios sąlygos, kad nors šį tą nuveiktum. Poezija – kas kita. Turi dėmesingai laukti, budėti, klausytis. Ji nenuspėjama, baikštesnė. Sakytum, iš tolimesnių kraštų…

 

Eilėraščių rinkinyje „Po mirksnio atspėčiau“ (2018) nuo, regis, mažų kasdienybės vyksmo pastebėjimų dažnai priartėji prie gelmeniškų, išmintingų apibendrinimų: „garstyčios grūdelis / yra toks / KALNAS // kad nei įkopsi / nei apeisi.“ Poetai gali šnekėti, kad viskas mano, viskas iš savęs, bet taip juk nebūna. Iš kokių šaltinių geria Tavo mūzos, kas jų ir Tavo brolija, jeigu gražiau skamba – seserija?

Vienareikšmiškai pritariu – tikrai taip nebūna. Man regis, kiekvienas esam gavę progų įsitikinti, kad iš savęs, savo jėgomis, nieko negalim padaryti. Tik gal ne visada lengva tai pripažinti. Retsykiais, ką nors parašiusi, kai atrodo, jog šiek tiek pavyko, juokais sau tarsteliu: „Visas tavo nuopelnas čia ne didesnis kaip tušinuko – kad neužsikirtai, kai buvo rašoma.“ Tad ar teisinga sakyti „mano knyga“, „mano eilėraštis, esė, romanas“? Juk ne visai. Ne, ne mes autoriai – turbūt Autorius mus tik įgalioja. Įstengiame – ir tai pačiu geriausiu atveju – perduoti, aidų aidu atkartoti vien nutrupėjusią, iškraipytą žinutę.

O kur dar „palaikomoji komanda“ – ir seserija, ir brolija… Nežinau, ar verta minėti vardus, konkretinti, nes ji keičiasi: kažkas atsitraukia, vėl grįžta, kiti gal nutolsta ilgam arba ir visam laikui, kažkas, žiūrėk, į tą „klubą“ įstoja naujas, kai kas jame lieka incognito.

Pavyzdžiui, numanau, kad tam tikrą poveikį mano kūrybai galėjo / gali daryti Selma Lagerlöf, tiksliau, labai seniai vaikystėje skaitytų jos kūrinių paliktas įspūdis. Ne per seniausiai atsekiau, jog, tikėtina, gana ryškų pėdsaką paliko ir Charlotte’ė Brontë. Tačiau – gal ir klystu. Tai mįslingi, nesučiuopiami dalykai. Skaitytos knygos, matyti filmai, spektakliai, įvairiausios patirtys, kelionės, aktualijos, kasdienybė, malonūs ir nemalonūs įvykiai – viskas nugula į atminties klodus, iš kurių bet kada gali prasikalti šaltinis. Ir lygiai taip pat neatpažįsti, nė nenumanai, kieno nematomo lengvi žingsneliai tipena tavo sielos žemėmis ir kur suranda tas prasimušusias sroveles.

 

Neilgai trukusius pedagogės ir žurnalistės darbus iškeitei į redaktorės tarnystę prie rašomojo stalo. Ko netekai ir ką atradai? Kokios mums svarbios ir reikalingos Knygos perspektyvos? Ar Knygos storai nenusės, neuždusins beprotiškai skubančio pasaulio sukeltos dulkės?

Iš tiesų taip susiklostė, kad pedagoge ir žurnaliste dirbau neilgai, bet tos patirtys buvo įdomios ir naudingos. Ko netekau? Galbūt aktyvesnio, dinamiškesnio gyvenimo, kasdienio šurmulio, gausaus būrio bendradarbių, gal didesnio atlygio? Tačiau atradimai prie rašomojo stalo atsvėrė šį nuostolį. Redaguoti tekstus man tiesiog patinka. Tarkim, įdomu ieškoti atsakymo kad ir į tokią mįslę: sakinys taisyklingas, iš pažiūros sklandus, bet kodėl neskamba, kliūva, iškrinta iš visumos. Kai randi priežastį, paprastai užtenka mažytės korekcijos, ir viskas stoja į savo vietas. O tada smagu! Aišku, redaguojant visada išlieka rizika ne tik nepadėti kablelio – turi saugotis, kad įsikišdama netyčia nepadarytum rimtos žalos: nepažeistum subtilesnio, giluminio teksto audinio. Čia pirmiausia turiu galvoje grožinius kūrinius.

Su rūpesčiu kalbame apie miglotą Knygos ateitį, kai knygynai lūžta nuo tomų tomelių gausos? Nužvelgus vitrinas ir lentynas vis persmelkia abejonė: ar dar yra prasmė kurti bei redaguoti tekstus, kai jų toks perteklius? O skaitytojų – saujelė. Nežinau, kokia perspektyva laukia Knygos. Atsigręžus į praeitį atrodo, kad žmonija prarado ir tebepraranda daugybę brangių, neįkainojamų dalykų. Toli gražu nenoriu pasakyti, kad visos naujovės yra prastos, įtartinos, nepageidaujamos. Anaiptol. Tačiau yra ir bus netekčių, kurias kiekviena karta prisimins su nostalgija ir kurios tikrai pasaulį nuskurdins. Vis dėlto norisi tikėti, kad kai ko istorijos smagratis nepajėgus sutraiškyti ir kad Knyga taip pat yra tos esminės ir tvarios žmogiškosios savasties dalelė.

 

Ar nuo jaunystės jautiesi esanti pašaukta kurti ir profesionalės akimi skaityti kitų kūrybą? Ką norėtum ir galėtum veikti, jeigu kas nors priverstų pasirinkti kitaip, negu esama? Beje, ar lengvai, be trukdžių skaitai grožinę literatūrą, ar neieškai stiliaus, kalbos klaidų?

Šeimoje visi mėgome skaityti knygas, o lituanistė, vienuolė teta Albina Navickaitė nuo mažens man parinkdavo pagal amžių tinkamos literatūros ir pačią nuolat skatindavo rašyti. (Plačiau – L. Navickaitės kartu su V. Jankūnu sudarytoje knygoje „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“ – V. K.) Neužmirštami iki vėlumos užsitęsdavę pasisėdėjimai mažame jos kambarėlyje aptarinėjant įvairius autorius, diskutuojant, mokantis. Ten ir prasivėrė plyšelis į viliojantį kūrybos pasaulį. Teta buvo išmintinga, pastebėjo mano polinkius, juos rūpestingai ugdė. Studijuoti nedvejodama rinkausi lietuvių filologiją, o ir vėliau kelias nuosekliai, žingsnis po žingsnio vedė prie šios veiklos. Tad natūralu, kad, jei tektų rinktis ką nors kita, būtų sunkokas galvosūkis. Tiesa, kartais pajaučiu, kad galvoje jau knibžda per daug žodžių ir sakinių, tuomet norisi tylos, gamtos, kavos puodelio ar kokio paprasto buities darbo, o kartais – ilgesnės pertraukos, bet tik tam, kad paskui vėl žvali sėsčiau prie kompiuterio. Taigi kas, jei ne tekstai, ne redagavimas? Galbūt muziejus, gal biblioteka, kitaip sakant, vis tiek sukčiau prie to paties, tik iš kitos pusės. Na, o gal kartais sugalvočiau ir tapčiau paštininke…

Taip, skaitydama iš tiesų nesąmoningai fiksuoju klaidas – turiu šitą silpnybę. Tačiau, jei tekstas tikrai geras, visada nugali jo įtaiga, o ne gramatikos vingrybės.

 

Trumpai

 

Mielai dar ir dar kartą skaitau Gintaro Bleizgio „Sodą“ (Didįjį penktadienį tradiciškai – „jonos atgailos eilėraštį IV“), Vandos Juknaitės „Tariamą iš tamsos“, Lauros Sintijos Černiauskaitės prozą, šv. Teresės Avilietės „Sielos pilį“, minėtuosius J. R. R. Tolkieną, C. S. Lewisą;

žiūriu (filmą, spektaklį) „Šventi svečiai“ (rež. Gidi Dar), „Melancholija“ (rež. Larsas von Trieras), „Kiti“ (rež. Alejandro’as Amenabaro’as), „Pirmame rate“ (rež. Glebas Panfilovas), spektaklius „Palata“ (rež. Rolandas Kazlas), „Poetė“ (rež. Regina Garuolytė);

klausausi vis dažniau – tylos. Tačiau visada nudžiungu išgirdusi Aistę Smilgevičiūtę, Borisą Grebenščikovą, Angelę Joknytę;

žiūriu į paveikslą, skulptūrą, kitą meno kūrinį: į Leono Striogos skulptūras, Elenos Kniūkštaitės tapybą, taip pat Caravaggio, Rembrandt’o, Edwardo Hopperio, Ivano Aivazovskio, daugelio ekspresionistų darbus;

leidžiu laisvalaikį bendraudama su mielais žmonėmis, žiūrėdama filmus, skaitydama, būdama gamtoje, keliaudama po Lietuvą ar (geraisiais laikais) svetur;

ko jau nemėgstu, tai: užgrūstų prekybcentrių, grandiozinių lietuviškų balių, viešų įžymybių išpažinčių, vienu metu skubiai daryti kelis darbus (devyni amatai, dešimtas badas).

 

Istorijos puslapiai

(fotografijos iš rašytojos asmeninio archyvo)

 

 

Daugiau istorijos puslapių sklaidykite ČIA>>>

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba