Gediminas Jankus. „Jono Vaitkaus vydūniškasis imperatyvas“ (recenzija)

Vydūnas sugrįžta į Kauno dramos sceną, ir sugrįžta ne šiaip sau, o vedinas neeilinio režisieriaus Jono Vaitkaus, pajutusio, suvokusio mąstytojo idėjas, perteikusio jas įspūdinga simbolikos kalba. Apie tai pasakoja Gediminas Jankus.

 

Gediminas Jankus

 

Jono Vaitkaus vydūniškasis imperatyvas

 

Pagaliau vėl sulaukėme mūsų garsiojo scenos Meistro Jono Vaitkaus premjerinio spektaklio Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ir ne bet kokio, o apie Vydūną, vieną žymiausių Lietuvos filosofų, rašytoją ir tautos sąmonės budintoją. Spektaklis „Ne sau žmonės“, be jokios abejonės, ryškus ir konkretus J. Vaitkaus manifestas, sudėliotas pagal atskirus Vydūno kūrinių fragmentus, jo laiškus bei kalbas. Įtaigus, be priekaištų, meniškai suvinkliotas, jungiamas vienos svarbiausios idėjos, jis primena apeigas ir atnašavimą.

Vydūnas sugrįžo! Sugrįžo į seniausio profesionalaus Lietuvos dramos teatro sceną, sugrįžo, vedinas neeilinio režisieriaus, pajutusio, suvokusio mąstytojo idėjas, perteikusio jas įspūdinga simbolikos kalba. Mano pirmieji įspūdžiai po premjeros buvo ir išliko pakylėti, regis, publiką apgaubė pati vydūniškos šviesos ir kilnumo idėja, atgijo senosios pagoniškosios Lietuvos dvasia, aidėjo taurumo, doros ir žmoniškumo motyvai, o svarbiausia – akcentuota būtinybė, tiesiog prievolė tapti SAU ŽMOGUMI. Koks ryškus bei kategoriškas vergystės, nuolankumo, liokajiškumo, tarnystės svetimiems ir saviems ponams pasmerkimas! Nūdienos pandemoniume, kuomet esame nuolat gąsdinami, bukinami ir kvailinami, šis aistringas vydūniškas-vaitkiškas raginimas negali likti be atgarsio.

Ar suvoksime, ką pamatėme ir išgirdome? Negi tik eilinį naują pastatymą? Negi tik proginį reginį? Negi tik akiai malonų bei stebinantį vizualizacijų siausmą? Negi tik miesčionišką sotulį nužagsinantį performansą? Ne! Ir ačiūdie. Scenoje vyksta iš amžių ūkų gimstantis Atsivėrimas, pakylėtas atnašavimas, kančią, skausmą ir bejėgišką vergystę keičia Prabudimas, tvirtėjanti dvasia, laisvės troškimas. Galų gale – pasipriešinimas bet kokiai prievartai, melagystei, sėjamai baimei.

Veiksmas kupinas nuolatinio vidinio virsmo, personažai klydinėja tarp probočių šešėlių, ir akivaizdžiai pajunti, kad tų šešėlių dvasia gyva, kad jie stebi mus, stebi ne abuojai, o bandydami sužadinti tauriąsias, dorąsias užgniaužtas jėgas, kad šaukia laisvėjimui tarp besiplaikstančių baltų drobulių ir apeiginių ratelių, pripildytų senosios baltų pasaulėjautos simbolių bei ženklų.

J. Vaitkus – akivaizdus šios misterijos demiurgas. Jis kartu su filosofu ir dramaturgu Vydūnu tampa atnašaujančiu kūrėju. Gal dėl to jaučiame ypatingus sielos virpesius, matome vidinio nerimo, peraugančio į visa apimančią harmoniją, žėrinčius blyksnius.

Režisierius eilinį kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškumą, išjaustą ir iškentėtą, itin atsakingą požiūrį į kūrybą, subtiliai pasitelkė įsimintinas priemones vidiniam vyksmui paryškinti – meistriškai panaudojo vizualizacijas, simboliais tampančius vaizdus, senovės apeigų stilistiką.

Akivaizdu – jis jau ne pirmą sykį sugrįžo į Kauno dramos sceną (1980–1988 m. J. Vaitkus buvo teatro vyriausiasis režisierius) su programiniu, galima sakyti, epochiniu kūriniu. Iš Vydūno veikalų – trilogijos „Probočių šešėliai“ (įvadinis veiksmas „Anga“ ir trys dalys: „Vėtra“, „Ne sau žmonės“, „Šventa ugnis“), tragedijos „Pasaulio gaisras“ – bei jo straipsnių, kalbų, laiškų J. Vaitkus sudėliojo nuoseklią, svarbiausią sumanymą atitinkančią sceninę misteriją.

O sumanymas aiškus – pasitelkiant svarbių Vydūno veikalų fragmentus žengti per Lietuvos istoriją, nuo senųjų laikų, nuo krašto puldinėjimų ir pavergimų, nuo dvasios bejėgystės ir vergystės, nuolankumo ir paklusnumo iki sąmonėjimo, atsigavimo ir tapsmo SAU ŽMOGUMI.

J. Vaitkus meninėm priemonėm įprasmina ir teigia vieną svarbiausių Vydūno idėjų – tautinės dvasios bei savimonės žadinimą, parodo kelią, kaip išlikti dvasiškai tvirtam, remtis vidinėmis galiomis. Garsiosios Vydūno žmogaus augimo pakopos spektaklyje nuskamba ryškiai, netgi kategoriškai: visų pirma – žmogus SAU, vėliau – tautai, galų gale – žmonijai. Tos pakopos – simboliai – ir tampa svarbiausiu spektaklio imperatyvu.

„Ne sau žmonės“ man priminė ankstyvojo J. Vaitkaus darbą „Strazdas – žalias paukštis“ (1984), pastatytą toje pačioje scenoje pagal Sigito Gedos poemą ir Broniaus Kutavičiaus muziką. Tai buvo stagnacijos laikams akivaizdus akibrokštas – apeiginis, sakralinis, lietuviškumo pripildytas reginys, pagarsėjęs groteskišku engėjų atėjūnų vaizdavimu ir nenusakomu Kryžių Lietuvos sopuliu. Pagonybė bei tautos kūrybos galia spektaklyje pagaviai išreikštos judesiu, įspūdingomis masinėmis scenomis. Kai kurių, tiesa, labai tolimų „Strazdo“ atgarsių galima įžvelgti ir šioje J.Vaitkaus misterijoje. Visų pirma tai – tautos kūrybos galios apoteozė ir išsilaisvinančio žmogaus triumfas.

Apskritai visa kūrybinė grupė (scenografas bei kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Tomas Kutavičius, projekcijų autorius Ridas Beržauskas, choreografė Lina Puodžiukaitė) kartu su režisieriumi sukūrė itin aukšto lygio ir meistriškumo spektaklį, akivaizdu, kad buvo dirbama sutariant, suvokus svarbiausias Vydūno bei J. Vaitkaus idėjas.

Aktorių plastika, vaizdas, muzika, šviesų efektai – pagrindiniai Meistro dėlionės komponentai. Simboliška, kad muziką spektakliui „Ne sau žmonės“ kūrė „Strazdo“ muzikos autoriaus B. Kutavičiaus sūnus Tomas. Ji dažnai tampa savarankiška, įtaigia išraiška, papildyta apeiginių lietuvių liaudies dainų motyvais. Akivaizdu, kad parašyti muziką tokiai sudėtingai filosofinei misterijai, perteikti vydūniškąją mintį yra nelengva užduotis.

Manau, T. Kutavičiaus kompozicijos, papildytos itin retomis ir beveik nežinomomis lietuvių liaudies dainomis iš Liudviko Rėzos rinkinio, vystomomis ir pasikartojančiomis temomis bei akordais, skirtingais kiekvienoje misterijos dalyje, pagilino J. Vaitkaus vydūniškąjį imperatyvą. Muzikinės temos vystomos ir kulminaciją pasiekia kartu su apeigų dalyvių judėjimu, jų išraiškinga plastika. Įspūdis – lyg prieš akis būtų atgijęs amžinasis gyvybės ratas, kuriame gimimas ir mirtis, kančia ir meilė neatskiriamai susipynę. Visa tai – choreografės L. Puodžiukaitės nuopelnas.

Spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas J. Arčikauskas, dažnas įvairių J. Vaitkaus pastatymų bendradarbis, ir šį kartą tapo idėjos bendraminčiu. Jokio buitiškumo, jokio realistinio lygmens. Scenografas naudoja universalius simbolius, išmoningai juos sušiuolaikindamas. Kai kuriose scenose nevengiama grotesko (ypač atėjūnų – kryžeivių, Ortensteiniškio, Versčio aprangos detalėse), kai kur matome ir nūdienos atributus. Tačiau visas dėmesys skiriamas būtent sakralinės, mistinės atmosferos bei jausenos sukūrimui – apeiginiai mergelių-antelių ratelių kostiumai, iš ūkų besileidžiantys pirmapradžių gaivalų tumulai, iš kurių nedrąsiai ir bejėgiškai veržiasi esybės, dar neįgavusios žmogiško pavidalo, „Pasaulio gaisro“ fragmente – sąlygiški simboliai, akcentuojantys brutalios jėgos ir šviesiosios žmogaus esmės konfliktą.

Vydūnas savo dramose didelę reikšmę skirdavo spalvų simbolikai bei šviesos efektams: „Uždangai pakilus, regykla matoma rūkais apsitraukusi, silpnai teapšviesta. Veikiai rūkai palengva mažumą prasiskleidžia, šviesa nesikeičia, tik priešaky tešviečia. Iš lengvo sušvinta melsva šviesa po kairės…“ Be to, jis naudojo ir teosofinę spalvų simbolių kalbą, pavyzdžiui, mėlyna reiškė dvasingumą; geltona, žalia – atsidavimą.

Misterijos kūrėjai neužmiršo šių dramaturgo priesakų ir būtent apšvietimui, jo intensyvumui, spalvinei išraiškai skyrė didelį dėmesį. Šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas pajuto vydūniškąją dvasią, tapo režisieriaus vienminčiu. Tamsybėje skendinti ar šviesėjanti erdvė, vos spingsintis žiburėlis ar nežemiškos šviesos srautas vienas kitą keičia priklausomai nuo scenos veiksmo ir įvykių. 

Ne kartą aiškinta, kad Vydūnas kūryboje skelbė savo filosofines idėjas, kad jo dramos ir misterijos – filosofinės pasaulėjautos iliustracijos. Kai kurie (pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas) tvirtino, esą Vydūnas – pats abstrakčiausias rašytojas XX a. literatūroje, ir tasai nutolimas nuo gyvenimo tikrovės jo kūrybai tik pakenkęs. Abejotini teiginiai, dabar įdomūs tik literatūros kritikos aspektu. Juk būtent Vydūnas yra gerokai savo amžių peržengęs filosofas, dramaturgas, kūręs idealistinę koncepciją, pašventęs savo darbus kilnesnio žmoniškumo ir tautiškumo ugdymui. Jo dramos-misterijos ne tik atitinka būtent šį žanrą, bet ir yra gerokai sumodernintos, universalios, kalba ne vien apie kasdienius reiškinius, bet pranašiškai žvelgia į ateitį.

Įvykiai veja vienas kitą be jokio dramatizmo, prieštaros, dažnai tarpusavyje netgi nesisieja, tad aktoriams tenka nelengvas uždavinys, ir džiaugiuosi, kad jie, kiekvieną kartą vis naujai ir netikėtai sužėrėdami, tapo lygiaverčiais misterijos dalyviais. Visi atlieka po keletą vaidmenų, įkūnija skirtingus simbolius bei prasmes. Įsiminė daugelis, visų pirma – „Ne sau žmonių“ veikėjai: Vysuomis (akt. Liubomiras Laucevičius), tvirtai ir nenuilstamai žadinantis vergaujančią, užguitą žmogaus dvasią, mokantis nenuolankumo, laisvės troškimo; ryškios ir jaudinančios scenos su Aliute (akt. Inga Mikutavičiūtė), Mirkuviene (akt. Jūratė Onaitytė), engėju dvarponiu Ortensteiniškiu (akt. Sigitas Šidlauskas).

Įspūdį paliko ir įtampos kupini epizodai iš „Pasaulio gaisro“ su Majoru (akt. Henrikas Savickis), jėgos ir galios simboliu, bei jo antagoniste, savanoriškai žūtį pasirinkusią Mage (akt. Iveta Raulinaitytė) – šviesos, gėrio ir atjautos simboliu.

Aktoriai Saulius Čiučelis, Gintautas Bejeris, Martyna Gedvilaitė, Vaidas Maršalka tapo įvairių epizodų personažais, sugebėjo savo veikėjams suteikti ir gyvybės, ir dramaturginio aštrumo. O kur dar visas būrys spalvingų Gamtos jėgų – Bezdukų, Švilpukų, Pasakų būtybių, jau minėtų Baltųjų mergelių apeiginių grupių…

Kai kurie režisieriai jau senokai teigia, kad netradicines Vydūno dramas perteikti scenoje yra labai sudėtinga, beveik neįmanoma. Juk trūksta draminių konfliktų, ryškių charakterių, veiksmo ir poelgių logikos. Bet man rodos, kad taip šnekantiems visų pirma patiems stinga talento, užmojo ir drąsos. Natūralistinė realybės kopija scenoje, prisodrinta proktofaliniais atributais – jų vienintelis gebėjimas. Idealistinis Vydūno teatras tokiems žmonėms svetimas savo esme, idėjomis, išraiška. 

Šit Jonas Vaitkus, nebojęs visų graudenimų ir įspėjimų apie „nepastatomą“ Vydūną, ėmė ir pastatė. Ir dar kaip pastatė. Kažkada rašydamas apie J. Vaitkų lyginau jį su garsiaisiais režisieriais – Peteriu Brooku ir Giorgio Strehleriu. Dabar galiu drąsiai tai pakartoti, pridurdamas, kad jis – pasaulinio lygio scenos Meistras. Būtent J. Vaitkus per keletą dešimtmečių kardinaliai pakeitė lietuviškojo teatro kryptį, estetiką, metodus, išugdė daugybę pasekėjų ir, kas be ko, tuščiagarbių savimylų, epigonų.

Itin svarbu, aktualu, kad savo Vydūnu J. Vaitkus dar kartą meta iššūkį prisitaikėliškumui, liokajystei, dvasinei vergystei. Kviesdamas pakilti ir nugalėti sunkumo bei melo dvasią, kūrėjas lieka ištikimas savo principams – nesibaigiančiai kovai su visuomenės – bandos – išsigimimu.

Režisierius, amžinas opozicionierius, visada savo spektakliuose kėlė ir nūnai kelia valdžios ir asmenybės santykį, demonstravo ir demonstruoja panieką nomenklatūrai ir prisitaikėliams, tyčiojosi ir tyčiojasi iš ideologinių vadukų, valdžios pataikūnų.

Kamalokos ratas apsisuko, ir panašūs pataikūnai, marionetės, „ne sau žmonės“, mąsliai rankelėmis parėmę glotnius smakriukus, stebėję J. Vaitkaus spektaklius ir nė velnio nesupratę, bando kažką vograuti ir peikti ar klampinti niekšiškomis intrigėlėmis. Ideologinių padlaižių ratelis guvus.

Bet Jonas Vaitkus tokiems kirto vydūnišku imperatyvu. Jis, kaip Vydūnas, giliai apmąstė gėrio ir blogio susidūrimą, šviesos ir tamsos jėgų sąveiką. Apmąstė ir perteikė tai savo misterijoje „Ne sau žmonės“. Jo imperatyvas – tikėjimas tauresniu žmoniškumu, dvasios laisvėjimu, vergystės bei liokajiškumo pasmerkimas.

Finalle: Scenos erdvė nušvinta akinančiu spindėjimu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba