Rašytoja Nijolė Raižytė: „Parašyti gerą novelę – lyg sugauti judrų auksaspalvį drugelį naktyje“

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą. Per liepos karštymetį į klausimus atsakė prozininkė, muziejininkė Nijolė Raižytė. Kūrėjos bibliografijoje – apsakymai, novelės, romanai, leidiniai apie Vydūną ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Autorei artima moters tema: moteris nuodėminga, įsislaptinusi kaip sraigė, ji – nepažįstamoji, ji – išvengusi laužo…

 

Kalbino Vidmantas Kiaušas

 

Kaip viename asmenyje sutaria muziejininkė ir rašytoja? Ar įsigilinimas į kitų kūrybą, gyvenimus, likimus suaktyvina norą tarti savąjį, autentišką žodį, ar, visaip juk gali nutikti, pristabdo, galbūt varžo saviraišką?

Muziejininkė ir rašytoja sugyvena visai neblogai: nesipykstame, stengiamės viena kitai netrukdyti, nemėgdžioti. Muziejuje užsibuvau tikriausiai todėl, kad klasikai kažkaip keistai „prisirišo“ ir neišleido. Atidaviau jiems didelę duoklę: surengta nemažai parodų, ekspozicijų, ekspedicijų, spaudoje paskelbta dešimtys straipsnių, visuomenei ir moksleiviams skaitytos paskaitos, įvairiais eksponatais papildyti archyvai… Daug kas klausia: „Kodėl ir tu nerašai romanų apie rašytojus? Juk, anot Petro Palilionio, „sėdi kaip pelė ant aruodo“. Atsakysiu – todėl, kad jaučiu didelę atsakomybę, kad visi klasikai dar labai arti, kad aš jiems tikriausiai nieko neskolinga… Bet į muziejininkų pasaulį jau praskleidžiau uždangą novelių knyga „Nepažįstamoji iš senos fotografijos“ (2007). Nors ką gali žinoti, gal kažkada pasiryšiu ir kokiam nors biografiniam romanui, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.

 

Klausinėju nemažai mačiusią ir patyrusią Maironio lietuvių literatūros muziejaus Senosios lietuvių literatūros skyriaus muziejininkę, tad pacituosiu poeto Algimanto Baltakio posmą iš spaustuve kvepiančio „Poezijos pavasario“ almanacho: „Kiek daug vardų – / Užmirštų, išbrauktų, nutylėtų! / O dar daugiau – neatrastų / Šatrijos raganų, lazdynų pelėdų“. Taigi… Kaip vertinate dėmesį klasikų palikimui? Galbūt kai kurių kūrybą reikėtų ne stumti į pašalį, kad ir mokyklinėse programose, o atvirkščiai – aktualizuoti?

Nesu gerai susipažinusi su mokyklinėmis programomis, todėl nelabai ką galiu ir pasakyti. Regis, mūsų literatūros klasikai nenuskriausti, dėmesys jiems pakankamas, gal tik jų tekstų pasirinkimas neįvairus, ribotas. Kartais susidaro įspūdis, jog dominuoja sunkiausi ir ne patys įdomiausi kūriniai, kurie tik atbaido moksleivius nuo skaitymo. Per daug politizuojama, neretai didesnis dėmesys skiriamas autorių biografijoms, pikantiškoms detalėms, būtoms ir nebūtoms nuodėmėms, o ne kūrybai. Tam tikriausiai įtakos turi bulvarinė spauda, mada, bendros tendencijos…

Ar daug „neatrastų“? Tie, kurie išleido bent po vieną gerą knygą, vienaip ar kitaip, neliko nepastebėti. Daugiausia praradimų mūsų tauta patyrė spaudos draudimo, karų, tremčių metais. Mes iš tikrųjų nežinome, kiek talentų taip ir neprabilo, kiek literatūros šedevrų žuvo ar buvo piktybiškai sunaikinti. Kartais kolekcininkai, privatūs asmenys į muziejų atneša labai retų, lig šiol nematytų leidinių. Nuostabu, kad žmonės juos išsaugojo iki šių dienų, neišmetė. Būna, jog atneša pageltusias, dėmėtas, graužikų apkramtytas knygas ne tik iš tvarkomų rūsių, sandėliukų, bet išgelbsti jas ir iš šiukšlynų, konteinerių. Žinoma, daugumą leidinių jau turime ir negalime jų priimti saugojimui. Kolega rašytojas Edmundas Janušaitis neseniai klausė, kas LL slapyvardžiu 1933 m. išleido „Karą“? Tai Leono Lingvevičiaus knyga. Tokių mažai žinomų rašytojų yra ir daugiau.

 

Esate ištikima apsakymui ir novelei, išleidote keturis rinkinius, naujų kūrinių skaitome periodinėje spaudoje. Kuo, Nijole, žavi, vilioja, intriguoja įnoringi novelės ir apsakymo žanrai? Kurie žanro meistrai jums svarbiausi? 

Parašyti gerą novelę ar apsakymą lygiai taip pat sunku kaip ir romaną. Novelę gal net sunkiau. Sugauk judrų auksaspalvį drugelį naktyje! Jeigu sugausi, tai ir bus novelės sėkmė, jeigu ne, teks smilkti prie ilgo kaip šimtmečiai romano teksto. Kuo žavi novelė? Na, greitesnis rezultatas, kaip pasakytų sportininkai, trumpa distancija… Gal ir juokingai nuskambės, bet novelėje ar apsakyme mažiau veikėjų, tad tikrai nesupainiosi nei jų vardų, nei plaukų ar akių spalvos… Tačiau novelių neatsisako tik spauda, o leidyklos vengia, nori romanų, ir dar ne bet kokių, o, kaip dabar madinga, istorinių, populiarių. Todėl drąsus „Kauko laiptų“ leidėjas Viktoras Rudžianskas, sumanęs novelių rinkinių ciklą „7 novelės / apsakymai“. Šioje rubrikoje pasirodė ir mano novelių rinkinys „Vietos užimtos“ (2015).

Įdomių novelių sukūrė tiek klasikai, tiek šiuolaikiniai rašytojai: Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Jurga Ivanauskaitė, Saulius Tomas Kondrotas, Alvydas Šlepikas, Danutė Kalinauskaitė, Petras Venclovas, Gediminas Jankus ir kiti mūsų prozos meistrai. Užsienio šalių novelistai (dominuoja romanai) mažai verčiami, todėl labai nudžiugau, kai Birutė Jonuškaitė ir Nana Devidzė pakvietė dalyvauti vertimų projekte – plenere su šiuolaikinėmis Sakartvelo prozininkėmis. Taigi, prie knygos „Sausas mėnulio veidas“ (2021) atsiradimo prisidėjau ir aš. Sakartvelo rašytojų novelės man pasirodė labai artimos savąja ekspresija, intymumu, drąsa, aštriu žvilgsniu į šiandieną ir į praeitį. 

Prieš keletą metų pradėjote skelbti ištraukas iš romanų „Kareivio duktė“ ir „Florentinos lobis“. Pavadinimai sufleruoja, kad bus gilinamasi į moteriškąjį pasaulį… Kokie svarbiausi niuansai parūpo? Kada ketinate atsiverti skaitytojams?

Romane „Kareivio duktė“ – tapatybės ir kilmės paieškos. Tiesiog vienu metu susidomėjau, kaip jaučiasi paauglys ar suaugęs žmogus, staiga sužinojęs, kad buvo įvaikintas, kažkada pamestas, jo atsisakyta. Šį romaną planavo išleisti neseniai netikėtai miręs, į amžinybę iškeliavęs filosofas, „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius ir leidybinio fondo vadovas Andrius Konickis. Gaila, kad per anksti netekome tokios originalios, šviesios asmenybės, tiek daug davusios Lietuvos kultūrai. Jis šį rankraštį skaitė ir įvertino teigiamai. Sakė: „Geras tekstas, dargi su detektyvo elementais…“ Džiaugiuosi, kad Andriaus nebaigtus darbus tęsia „Naujosios Romuvos fondo“ redaktorė Audronė Daugnorienė ir kiti darbuotojai, kuriems dabar tikrai nelengva. Jeigu viskas klostysis sėkmingai, „Kareivio duktė“ turėtų išeiti vasaros pabaigoje. Šio romano centre – pamestinukės Rugilės gyvenimo istorija, jos atkaklios pastangos sužinoti savo kilmę, surasti tikruosius, biologinius tėvus. Klaidžiodama praeities takais, romano herojė patiria įvairių išgyvenimų, nuotykių, sutinka spalvingų, keistų ir įdomių žmonių, nusivilia ir vėl patiki meile.

Apie provincijos bibliotekininkę Florentiną gal pakalbėsime kitąkart…

 

Trumpai

 

Mielai dar ir dar kartą skaitau įvairią lietuvių ir užsienio autorių prozą;

žiūriu (filmus, spektaklius) serialą „Černobylis“, prancūzų kino komediją „Asfaltas“, detektyvus ir psichologines dramas, Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklius;

žvelgiu į (dailė) Kazio Šimonio, Claude’o Monet, Audronės Petrašiūnaitės paveikslus;

klausausi dainuojamosios poezijos;

leidžiu laisvalaikį gamtoje;

ko jau nemėgstu, tai prievartos.

 

 

Istorijos puslapiai

(fotografijos iš rašytojos asmeninio archyvo)

 

 

 

 

 

Daugiau istorijos puslapių sklaidykite ČIA>>>

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba