Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VI dalis

Algimantas Baltakis (kairėje) ir Algimantas Mikuta, Jurbarkas, 1982 m. Iš rašytojo asmeninio archyvo

Rašytojas Algimantas Mikuta tęsia savuosius stebėjimus* ir toliau apmąsto Lietuvos bei pasaulio aktualijas: kokiems literatūros ir visuomenės reiškiniams ištirti praverstų mokslingi pedantai? Nuo ko prasidėjo ir kur atvedė statulų varžytuvės, išaugusios net į paminklų karą? Ką gali išmoningai panaudota masių psichologija?

 

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON…

(iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Gaila, bet aš skeptiškai žiūriu į pedantišką elgesį, netgi jo nemėgstu, šaipausi. Tačiau žmogui su mano profesija jis praverstų. Skaitydamas šiuolaikinę poeziją vis pagaunu save, kad joje kartojasi įvaizdžiai, bet ne vien tik skatinami madų (šiandien tai – prisiminimai iš sovietmečio buities, tarkime, varganas darbas, studentų rudeninės talkos kolūkiuose, pavaizduotos su humoru), o ir lyg savaime pasikartojantys, būdingi lietuviškam protui ir fantazijai. Jei būčiau smulkmeniškai kruopštus, pasakyčiau, kaip tie įvaizdžiai pasikartoja, kokiais intervalais, pasąmonėje jaučiu, kad esama dėsningumo, priklausančio gal nuo liberalizmo, nuo papročių ir religijos paūmėjimo, nuo santvarkos, o gal ir nuo vyraujančio meninio skonio – kartais žmonėms patinka fantastinės grožybės, puošnūs vėriniai, kartais – realistinė buitis. Dabar smarkiai mestasi į buitį, bet vėl liūdnoka – išaugę be karo, skerdynių, be bado ir vargo poetai neturi ką dramatizuoti, todėl stengiasi supoetinti visokius mažmožius – vaikštynes po kapines, kaimo darbus – skalbimą, ganymą, galvijų skerdimą, grybavimą ir pan. O specai, literatūrologai, dėsningumo tyrimais neužsiima, dauguma jų yra jauni, todėl jų atmintis trumpa. Antra vertus, jie keliauja per amžius, nagrinėja praeities rašytojų tekstus, – nejaugi tokia mintis nė netopteli galvon? O gal viską jiems užgožia meninė forma, kuri, savaime aišku, keičiasi ir tuos objektų bei idėjų pasikartojimus niveliuoja. Todėl tokiems kaip aš ir atrodo, kad kažkas kartojasi, bet kas – aiškiai pasakyti negali. Pedantas paprasčiausiai išsirašytų tekstų ištraukas iš ankstesnių raštų ir paklotų jas greta šiuolaikinių, tada aiškiai matytume, kad niekur nenušuoliuota. Beje, čia ne vien poezijos, ne vien meno savybė, tas pats vyksta valstybės valdyme, politikoje, gyvenimo kasdienybėje. Paskutinis pavyzdys, – mokyklose prieš dešimtmetį buvo įvestas mokinio krepšelis, kuris skatino stambinti mokyklas, didinti klases, nes mokyklos pinigai priklausė nuo mokinių skaičiaus; mokinys keliaudamas per ugdymo įstaigas nešiojosi tą krepšelį su savim, todėl nuo jo priklausė ir mokytojų atlyginimai, o dabar vėl grįžta prie mokytojo etatų, kaip kad buvo visą sovietmetį ir vėliau. Galų gale visiems specialistams – nuo gydytojų iki verslininkų – labiausiai trukdo parodomoji valdžios kaita, kuri kas penkerius metus keičia gyvenimo taisykles, mokesčių sistemas, atskaitomybės formas. Betgi tų bendrabūvio taisyklių nėra begalybė, todėl laikas nuo laiko jos grįžta į senas vagas. Tik ne kiekvienas gali iškentėti ir sulaukti. Taip ir su menininkais, – ne kiekvienas gali sulaukti, kada jo pamėgtas stilius, maniera, vaizdų objektai vėl taps patrauklūs, priimtini, ir niekas iš jų nesišaipys kaip iš pasenusių. Taisyklė paprasta, – anūkai išsitraukia iš skrynių ir palėpių senelių skrybėles, batus, papuošalus, kabina juos ant kaklo, deda ant galvos ir tuo puikuojasi. Dabar mes, seneliai, iš to tik pasišaipom, o mokslingi pedantai visų akivaizdoje citatomis ir štrichais bei ornamentais galėtų pademonstruoti dėsningąją realybės karuselę.

Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Statulų varžytuvės. Kitaip sakant, netgi – paminklų karas. O man kažkodėl artimiausios ir suprantamiausios – kaimo kapelų varžytuvės. Duokim garo. Net nežinau kodėl, bet į tuos žaidimėlius žiūriu abejingai, jeigu nepasakyčiau dar blogiau – skeptiškai ir pašaipiai. Na gerai, kažkaip dar galima suprasti totalinį sovietų vadų paminklų ir biustų vertimą, čia veikia atoveiksmis, tokiu pat būdu visi tie leninai, stalinai ir dzeržinskiai kažkada buvo statomi, niekas nieko neklausė, įvedė tas personas lyg kokias privalomas dievybes ir liepė joms melstis, t. y. rinktis prie statulų su gėlėmis, prisiekinėti, kliautis ir pan. Tai daug kam atrodė nemalonu, o kai kam ir bjauru. Štai ir nuvertė jas progai pasitaikius, kitaip tariant, režimui sušvelnėjus, susvyravus arba, kaip Baltijos kraštuose, okupantams išsidanginus su visom savo komunistinėm religijom ir jų pranašais. Ta proga báltai išgujo iš miestų ir savas okupantams įsiteikusias personas, visokius kapsukus, stučkas ir komunarus. Po to prasidėjo žygiai ir prieš nieko dėtas skulptūras, tarnaujančias papuošimais, nuo tiltų imtos lupti žvaigždės, nors jos netgi ne raudonos, susprogdinta Raseinių Magdė, stovinti ant aukšto kalno Žemaitijoje. Kaimo žmogus, važiavęs pro tą kalną, net nežinojo, kokiu tikslu čia ta moteriškė pastatyta, bet stovėjo ji geroje vietoje ir atrodė įspūdingai. O juk po dvidešimties metų sukto soldafoniško sumanymo niekas nebūtų prisiminęs. (Tiesa, ją susprogdino ant karštųjų, skubotai, nesgi būtų pakakę likviduoti tuos užrašus, kuriais ši buvo apkarstyta.) Paskui prasidėjo totali tautinių herojų stovylų statyba. Na gerai, atstatė sovietų nugriautus – Zikaro „Laisvę“, Vytautą Didįjį. Vėliau Kaune, prezidentūros kiemelyje, be didelio aplombo sustatė prezidentus. Ar ne gana? Bet tada, mano galva, ir prasidėjo varžybos. Kapelų linksmybės. Gydytojai surinko pinigus ir Černiachovskio vietoje pastatė Vincą Kudirką, žydai Laisvės alėjoje – Dolskį, Kauno patriotai prie pašto – buvusį burmistrą Vileišį. Dabar spauda pilna nekorektiškų diskusijų dėl Cvirkos paminklo nugriovimo ir Basanavičiaus pastatymo. Pastaruoju metu įsisiautėjo kovos (kitaip nepavadinsi) dėl paminklo Lukiškių aikštėje ir ten siūlyto, bet nepatekusio Sakalausko Vyčio, kurį galų gale Kauno mero ir Prezidento Adamkaus pastangomis įkurdino Kauno santakoje. Mano nuomone, jeigu kitais būdais Nemuno ir Neries santakos aikštės civilizuotai sutvarkyti negalima, tegul ten stovi tas raitelis, kuris neva jojąs ne į tą pusę. Ten gi jau yra popiežius Jonas Paulius II, padovanotas lenkų skulptoriaus Andžejaus Strumilos. Vis geriau negu kauniečių valdininkų pastatytas auksinis tualetas. Man, atvirai šnekant, tasai Santakos Vytis nužiūrėtas nuo „Varinio raitelio“ prie Nevos. Kaip kiekvienas nukopijuotas, pameistriukų nužiūrėtas darbas jis tėra tik kičinis balvonas arba, gražiau sakant, nevykusi šedevro remarka. Visus sovietų rajkomus anksčiau saugojo leninai, nieko blogo, jei visas miestų svarbiąsias upes dabar gins metaliniai raiteliai. Kartais pagalvoju, kuriems galams visos tos plepalynės ir varžytuvės, ir nerandu rimto atsakymo. Gal dėl to, kad tuo užsiima seni žmonės, pensininkai, gyvenantys varganai, netgi skurdžiai ir bent čia galintys šiek tiek pasireikšti. Jaunimui tie dalykai tikrai nerūpi. O gal mūsų žmonės yra nusivylę tiek vaikiška valstybės politika, tiek į svetimas rankas perleistu ūkiu bei finansais, tad nieko kito nebeišgali, tik kelti audras stiklinėje, užsipulti varganame Užupio kieme pastatytą Franką Zappą, panery suvirintą šventą „Arką“, žodžiu, gyventi tuščiomis viltimis ir beprasmėmis diskusijomis. Žinoma, dažniausiai jie užima gynybinę poziciją, nes vertybių, tautinių ir humanistinių, pardavinėjimas gimtoj šalelėj nesiliauja, kaip buvo, taip ir liko visapusiškas bei totalus. Vienus veikėjus jie gina, kitus, pernelyg nuskalambytus arba patriotų suniekintus, puola. Kad ir kaip ten būtų, kol toks žmonių nusiteikimas, lankytojų Malinausko sumanytame Grūto parke netruks. Juokas vienas, – kažkodėl ten neveža sovietų kareivių, nukeltų nuo Žaliojo tilto Vilniuje. Dar viena linksma intrigėlė. Gal valdininkai nenori, kad užsienio turistai, parko lankytojai, svarstytų, kuo gi jie prasikalto, ypač ta porelė su pjautuvu ir kūjačiu. Su Cvirka būtų dar kvailiau, – kur jį dėti? Su Salomėja viskas išsisprendė paprastai – jinai buvo ne vietoje palaidota; perkėlė kapą į kapines, o kartu ir paminklą.

Kauno burmistro Jono Vileišio skulptūra (aut. Kęstutis Balčiūnas). Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Minios arba masių psichologija. Net nežinau, kas tai yra masių psichologijos formavimas – mokslas ar menas, bet matau, kad jis nuolatos vyksta. Kartais sėkmingai, o kartais susilaukdamas kritikos ir pajuokos. Paprasčiausias pavyzdys, kai susirinkusioms minioms pravedami ekstrasensų seansai. Daugelis iš susibūrusiųjų, gal kokie 70 procentų, jais tiki, – jeigu ne, tai ko jie pirktų bilietus. Televizijos žiūrovai – jau kita kategorija, čia neabejojančių minios apsivalymo arba poveikio jos sveikatai bei pojūčiams sėkme daug mažiau, kiti žiūri, bet šaiposi. Tai itin akivaizdus ir primityvus pavyzdys. Tačiau kasdien galima aptikti rimtesnių ir baisesnių. Gal, tarkime, kurti bandoma Islamo Respublika, sukėlusi karą arabų kraštuose, atsirado kitu keliu, o ne įteigus būtinybę ginklu priversti pripažinti visus arabus islamo galią ir pirmenybę šių šalių gyvenime? Žinoma, čia labiausiai pasitarnavo bekopromisė žiauri religija, kuri, tiesą sakant, ir yra pagrindinė šabloniškos psichologijos skatintoja visur, ji rengia ir laimina vieningai ir vienodai galvojančias mases. Bet kuri religija neigia laisvą mąstymą ir siekia, kad minia nekryptų nuo religijos diegiamų dogmų. Bet tai lyg ir seni reikalai, tiesa, naujose situacijose pasirodantys vis naujais pavidalais. Tačiau mūsų laikais formuoti vieningą arba bent vyraujančią minios psichologiją kėsinasi daug kas, pirmiausia – politika, skatindama tai karinį patriotizmą, tai demokratinį požiūrį į visuomenę, tai paklusnumą įstatymams, tai neapykantą vienam ar kitam užsienio ar savo šalies veikėjui, tai liberalias teises. Ji dažniausiai tai daro per informacines priemones, bet ir šios, būdamos dalinai nepriklausomos, stengiasi savaip veikti mases, ypač formuoti, kaitalioti minios skonį, laikyseną, propaguoti vienokį požiūrį į gyvenimą, madas, mokslą, mažumas. Tik žiniasklaidos, na, gal dar ir atskirų sėkmingų istorijų nuopelnas, kad šiandien Lietuvoje masinė jaunimo psichika pasisuko suvokimo, kad gyvenimo sėkmė lydi tik atskirų profesijų žmones, link. Tarkime, ja apdovanojami gydytojai ir juristai, o kitos specialybės neteikia nei pinigų, nei prestižo. Argi ne masinė psichologija jaunuolius išveja iš Lietuvos? Aišku, tokiai pažiūrų propagandai greičiausiai pasiduoda mažiau išsilavinę, labilios psichikos žmonės. Apsiskaitę, išprusę individai pasitiki mokslo žiniomis, skaitytomis knygomis, bet masinės psichologijos diegėjai suranda kelią ir į jų protus. Šie žmonės paprastai neatlaiko vieningos ir agresyvios daugumos spaudimo. Tai tikriausiai ir yra didžiausia jėga, nes niekam nesinori būti atitolusiam nuo bendrą smagų žaidimą žaidžiančių žmonelių. Tik paskiri romantikai mėgsta sėdėti ant kalniuko ir iš tolo stebėti visokius karštus mitingus miestų aikštėse. Masinės psichologijos fenomenas yra labai svarbus pertvarkų laikais. Kokia kryptis nugalės, ten ir pasisuks gyvenimas, o nepaklūstantys taps pasmerktais atskalūnais, nekrikštais, separatistais.

 

*Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ V dalis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *