Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Algimantas Mikuta prieš savo kūrybos vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, 2016 m. spalis. Mildos Kiaušaitės fotografija

2018-ųjų rudenį drauge su poetu, vertėju Algimantu Mikuta svarstėme, kas gi laukia Lietuvos dar po šimto metų, žvelgėme į raudonais krabais nusėtą kelią Santjage per smarkią liūtį ar Kauno menininkų namuose netikėta kryptimi einančią Ofeliją…* Šįsyk plataus akiračio ir aštraus liežuvio rašytojas ryžtingai kimba į literatūrines bei kultūrines temas: nuo infantilizmo jaunų poetų eilėraščiuose, autentiškų garsaus prieškario futbolininko Juozo Klimo prisiminimų apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonus, kur visi eidavę „pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos“, iki literatūrinių atverčių autentiškumo, spalvingos viešnagės Tomo Mano namelyje Nidoje bei menotyrininkų ir kritikų, patiems kūrėjams aiškinančių jų darbus.

 

Algimantas Mikuta

 

Toptelėjo galvon…

(Iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Kūrinio (nesvarbu, dailės, muzikos, literatūros) forma yra tas pats kaip uniforma. Kitaip tariant, uniformos laikas nuo laiko yra keičiamos, o tas, kas nespėjo ar nenorėjo jos pasikeisti, liko su senąja, todėl gana juokingas, ne toks kaip visi. Su sena uniforma jo nebepriima į darnią rikiuotę, senoviškai apsirėdęs jis atrodo kaip artistas, vaidinantis praėjusius laikus vaizduojančiame filme. Senesni žmonės jį supranta ir pripažįsta, kaip ir jo minimus buvusius gatvių pavadinimus, kurių nebežino jaunesnieji, dėvintys naujas uniformas. Dar gerai, jei tie naujų formų kūriniai mandagūs, supranta, kad senieji – jų protėviai ir juos reikia gerbti, bet jeigu jie yra tik drąsūs avangardistai, tai iš senųjų formų paprasčiausiai šaiposi. Ir niekam neįrodysi, kad ankstesnės buvo patogesnės, geriau tiko prie kūno judesių, kad buvo patrauklesnės ir meistriškesnės. Viena paguoda, kad uniformos – formos, kaip ir mados, po kurio laiko sugrįžta. Mano karta XXI amžiuje pasijuto tarsi kareivėliai su pokarinėmis milinėmis ir sudurstytais iš gabalų trenigais, kurių šiandien niekas nebenešioja. Kaip Paulius Širvys su garsiu apsiaustu-palapine (plaščpalatke).

*

Tiesiog pasklaidžiau šiųmetinį „Poezijos pavasarį“, ir man į akis krito iš ten trykštantis infantilizmas, vaikų darželio, sergančių senelių globos prisiminimai. Negi ligi to nusivažiuota? Toks įtarimas mane persekiojo nuo seno, nuo vieno jauno poeto pasipasakojimo apie tėvo skerdžiamą kiaulę ir jo pasibaisėjimą. Tą įspūdį stiprino mano aprioriniai įsivaizdavimai, iš kur dabartės atsiranda jauni poetai, dominuojantys ne vien spaudoje (čia mažiausiai), literatūros vakarėliuose, naktyse, knygynų renginiuose. Tokių festivalių daug, – naujausias – slemas, tačiau vyresnių tenai nematyti. Tad apie ką šneka jauni kūrėjai, neturintys jokios gyvenimo patirties, bet trokštantys ne vien postmoderniškai pafantazuoti, bet ir papasakoti kokį realų nuotykį, tikrą emociją? Taip buvau nusprendęs apmąstymo keliu, ir maniau, kad šį įrodymą lengvai rasiu almanache, apie kurį šiandien buriasi jauni kūrėjai. Kad ir ne šimtu procentų, bet spėlionė pasiteisino. Infantilizmo daug, ir jeigu ne kitakalbių poetų vertimai bei kelių savų meistrų eilės, sakytumei, kad infantilizmas klesti. Štai: „Vaikiški dalykėliai, buvau maždaug septynerių…“, „…verkiu tualete nes staiga pasidarė baisu plauti indus…“, „tavo strazdanos reiškia kad pavogei kregždės kiaušinį…“, „kai pati pradedu kaip daržely muštimuštimušti…“, „varvės sunkūs lašai kaip iš šaukšto, kuriame virdavome šviną…“, „buvo didžiausi nelabumai apnikę mano pionierišką kaklaraištį ir savo teises pradėjusias reikšti krūtis…“ Nieko nesakau, daug tikslių autentiškų detalių, bet siužetas visur panašus – juokinga ir miela vaikystė, iš kurios niekaip neišbrendama. Ne ką geriau, kai bandoma išbrįsti. Dažniausiai pataikoma ne į gatvės gyvenimą, ne į kelionę, bet į kūrybos analizę ir apmąstymus, į ars poeticus, kur ir be jaunųjų nemažai kopinėtojų. Atvirai šnekant, almanache mane patenkino tik kelių Lietuvos profų darbai (Sigito Parulskio, Tomo Venclovos, Kęstučio Navako) bei prasmingi daugelio svetimšalių eilėraščiai. Ką tai gali reikšti, – jeigu poezijos vertimai daro geresnį įspūdį nei originali kūryba? Tokį klausimą pirmučiausia užduočiau mūsų literatūros profesoriams. Dėl vaikiškų įvaizdžių, infantilizmo maždaug nujaučiu, ką jie atsakytų. Girdi, – kaip kadaise „atsisakom nuo senojo svieto“, nurašom sovietinę ir ankstyvąją patetišką nepriklausomybinę literatūrą į nuostolius ir pradedame nuo tuščio lapo, nuo strazdanų. Galėčiau tik pridurti – pirmą kartą naujame amžiuje.

Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Kai Kaune atsirado „Nemuno“ redakcija, apie ją ėmė būriuotis ne tik kūrybinis jaunimas, į kurį mes lygiavomės ir kuriam stengėmės tarnauti bei skatinti jaunuosius menininkus, ne tik literatus, kurių rašinius spausdinome, bet ir kitų profesijų kūrėjus – dailininkus, muzikus. Tuo pat metu prie redakcijos ėmė glaustis ir vyresnieji miesto inteligentai. Tada susipažinau su garsiu prieškario futbolininku Juozu Klimu. Jis, retas iš sporto žmonių, baigęs Kauno universitetą, buvo itin plačių interesų, puikiai su visais bendravo, redakcijai vis pasiūlydavo prisiminimų apie prieškario Kauną, jo žmones, kurių jis nemažai, gan garsių, pažinojo. Tai buvo labai guvus ir šnekus senukas, mus visus skatinęs sportuoti ir gyventi sveikai. Gyveno šalia zoologijos sodo, esu pas jį lankęsis, berods, su korektūra, kai buvo sunegalavęs. Kasdien per pietus atkeliaudavo į centrą, apeidavo pažįstamus, vieną kitą jam artimą įstaigą (tarkime, fizkultūros dispanserį, dramos teatrą, kur turėjo senų draugų). Į lankomų vietų sąrašą greitai pakliuvome ir mes. Užkalbintas kokia nors kultūros tema, įdomiai pasakodavo apie Kiprą Petrauską, Kazį Binkį, Juozą Tumą-Vaižgantą. Tas prieškario garsenybes jis pažinojo – vienus kaip smalsus studentas, kitus kaip sportininkas – sirgalius, besidominčius futbolu ar ledo rituliu, nes jis žaidė ir respublikos ledo ritulio rinktinėje, ir vienais metais dalyvavo Europos čempionate. Mane, o ir kitus nemuniečius traukė puikia atmintimi paremtas jo šnekumas, sugebėjimas pasakoti negirdėtas detales, kurių jo galvoje tiesiog knibždėjo. Tarkime, man įstrigo jo su kitais studentais apsilankymas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonėlyje. Pasirodo, ten nebuvo rengiamos kokios nors prašmatnios vaišės, bet pateikiama juoda gardi kava ir juoda kaimiška duona, kuria Čiurlionienę aprūpindavo vienas ūkininkas. Nieko daugiau. Klimas sakydavo: „Eidavome pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos.“ Pas Čiurlionienę dažniausiai šnekėdavo apie lietuvių kalbą, tarmes, mažiau apie literatūrą. Pokario metais Klimas eksternu baigė kūno kultūros institutą, dirbo treneriu ir futbolo teisėju. Įdomiausia, kad apie esamų laikų profesionalius sportininkus jis atsiliepdavo skeptiškai. Jo nuomone, daugelis jų buvo nemokšos, žemo intelekto žmonės, be sporto daugiau nieko neišmanė. Klimas tuo metu man padovanojo savo knygelę apie Lietuvos futbolo istoriją, kuri kažkur lentynoje dar turėtų gulėti. Klimas mirė jau nepriklausomybės laikais, eidamas aštuoniadešimt trečiuosius metus. Vėlesniais metais jį retai bemačiau. Berods, kartą su senais draugais artistais buvo užsukęs į menininkų kavinę.

*

Dienoraščiai, nepramanyti prisiminimai ateina kaip pakaitalas kitiems literatūros žanrams, kai šie praranda savo svorį ir galią. Panašių užrašų autoriai paprastai nusivilia kitų žanrų įtaiga ir menine veika arba savo gebėjimu norimą įtaigą sukurti ir ima rašyti daug negalvodami apie siužetą, menines priemones, kalbą. Svarbiausia pasakyti visą tiesą, nedailinant jos, nedramatinant istorijų, taip, kaip pasakojama draugams prie pokalbių stalo. Teko sutikti literatūros kritikų, skeptiškai žvelgiančių į tokį rašymą, teigiančių, kad autoriai yra praradę fantaziją ir išmonę kurti neegzistuojantį pasaulį, tarsi jis būtų buvęs iš tikrųjų. Jų nuomone, į dienoraštinį stilių pasinėrę autoriai pripažįsta savo išmonės ribotumą, demonstruoja kūrybos stagnaciją. Čia esama tam tikro prieštaravimo, nes dažnai autentiškais įspūdžiais besiremianti poezija ar proza giriama ir pavadinama išpažintine, o juk išpažintis yra dar natūralesnis šnekėjimo būdas nei dienoraščiai. Nors ką gali žinoti, regis, išpažintis suvaidinama ne ką rečiau negu dokumentiniai prisiminimai. Bent jau visokių metaforų, palyginimų bei kitokių tropų išpažintyse pasitaiko daugiau nei dienoraščiuose ir kronikose. Nepulčiau ginčytis, kad autentiškų rašinių su tikrais veikėjais ir įvykiais rašytojas griebiasi, nusivylęs savo galimybėmis sugalvotais dalykais pasiekti skaitytojo sugestiją, dar ir skeptiškai traktuodamas visus savo pramanus, pasišaipydamas iš didžiojo meno kaip iš pasiskolinto karališko drabužio, sunkiai ir priverstinai išmoktų manierų. Taip kalbama tik knygose, todėl gėda būti amžinu kilnios kalbos mėgdžiotoju.

*

Dabar Tomo Mano namas (namelis) Nidoje išgarsintas visoje Lietuvoje. Vasaros vila, žinoma, suremontuota ir joje jau daug metų vyksta Tomo Mano festivalis. Deja, aš jame nesu dalyvavęs, gal ir dėl to, kad ten nėra lietuviškos literatūrinės programos. Iš leidžiamų „Nidos sąsiuvinių“, kuriuose spausdinami pranešimai ir prisiminimai, sprendžiu, kad festivalis panašesnis į mokslinę konferenciją apie T. Mano kūrybą ir gyvenimą su kameriniais muzikos intarpais. Galiu tik pasigirti, kad aš tame namelyje 1966 metais pragyvenau visą mėnesį. Po kūrybinio jaunimo stovyklos iš prozininko Edmundo Krištopaičio (Kripaičio) sužinojau, kad jis yra Neringos komunalinio ūkio vadas ir gyvena T. Mano namelyje, kuris veikė kaip viešbutis. Atvirai šnekant, žiemą tais laikais Nidoje beveik niekas nesilankydavo, ten stovėjo rusų pasienio kariuomenė, veikė viena valgykla, biblioteka, žuvies apdirbimo cechas ant marių kranto, ten, kur dabar savivaldybė, kiną rodė mažoje salytėje šalia bibliotekos. Aš tada buvau bedarbis, bet gavau komandiruotės pinigų naujai knygai parašyti. Vykti į Nidą mane paskatino ne vien žinia apie tą viešbutuką, bet ir plačiai sklindanti sakmė, kaip tenai Benjaminas Gorbulskis su Vytautu Petru Blože užsidarę rašė operetę „Meilė ir skarda“, o parašę toje vienintelėje valgykloje vaišino visus Nidos gyventojus. Taigi, aš atvažiavau rašyti uždaroje vietoje, kur niekas netrukdo. Taip ir buvo, niekas man netrukdė. Aš pats, kad visiškai nesustingčiau, padėdavau pagyvenusiai namelio šeimininkai sunešti iš sandėliuko malkas, nes namelis buvo šildomas krosnimis. Na, šiek tiek paerzindavo šeštadieninės meilės dejonės, kurios pasigirsdavo iš pirmojo aukšto, kai pas ten gyvenantį prozininką Algį Polį iš Klaipėdos atvažiuodavo panelė. Ten gyvendami mes trise netgi buvome parašę laišką Rašytojų sąjungai, kad ji perimtų tą namelį savo žinion, nes jo likimas tuo metu nebuvo aiškus. Kaip žinia, rašytojai jo neperėmė, bet jis atiteko ne pačiam blogiausiam šeimininkui – Klaipėdos bibliotekai, kuri pamažu ten įsteigė T. Mano muziejų ir rūpinasi, kad jis garsėtų. Toji žiema buvo šaltoka, marios pasidengusios storu ledu, todėl mane stebino, kad rusų kareiviai rytais plikais torsais bėgioja po mišką, taigi, grūdinasi. Tenai parašiau keletą eilėraščių, kuriuos pavadinau „Kovo kadrai. Nida“. Kai spausdinau vieną jų teko sutrumpinti, nes ten buvo eilutė „ūsuotas viršila kareivėlius mankština“. Cenzūrai atrodė, kad išduodu valstybės paslaptį – pranešu, jog Nidoje yra įsikūrusi tarybinė armija.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Nidą ir Kuršių marias dažnai užklodavo rūkas, todėl kaukdavo sirenos, perspėdamos žvejus, rodydamos jiems kelią. Maitinausi toje vienoje valgykloje, kur nebuvo jokios žuvies, jos keletą kartų parūpino Krištopatis. Svarbiausia, smagiai rašiau poemą „Gelmių žuvys“. Net neprisimenu, ar sumanymą atsivežiau, ar sugalvojau jau Nidoje. O didžiausią įspūdį tenai sukėlė ledo lūžimas mariose. Atrodo, niekas jo nelaukė, tiesa, ledus mariose ėmė laužti naktį, todėl žvejai nenukentėjo, jie vakare buvo grįžę į krantą, o tokio stintų gaudytojų antplūdžio iš visos Lietuvos tada dar nebuvo. Nidos žvejai paskui pasakojo, kad pavakariais ledas ėmė labai traškėti, papūtė stiprus vėjas. Ir staiga naktį, kad ir kietai miegodamas, girdžiu baisų dundesį, traškesį, lyg per miestelį dardėtų tankų dalinys (taip dundėdavo Salantų miestelis, kai per jį naktimis iš Klaipėdos uosto veždavo raketas ir paleidimo įrenginius į įkurtą prie Platelių raketinę bazę). Aš tą vasarą atostogavau pas dėdę Salantuose, taigi, toks garsas man pažįstamas. Paskui sutraškėjo subraškėjo prie pat namų, pasigirdo žmonių balsai, greitai nusileidau laipteliais prie marių ir pamačiau liūdną vaizdą. Ledų kalnai grumėdami lipo į krantą, gniuždė maigė laužė pakrantės krūmus, lankstė storokus pamario medžius, o liūdniausia – užgriuvę traiškė visas pakrantėje gulinčias valtis. Šion ledų sangrūdon pateko ir Krištopaičio kateris, – jį tiesiog pritrėškė prie medžio. Dar bandėm gelbėti, bet ką tu padarysi, kai ant jo jau kelnas ledų, – nebeištrauksi, ledų kalno nebenuversi. Sugrįžom į namelį ir apraudojom. Rytą visa marių pakrantė buvo nuklota ledo kalnais. Vietos žmonės kalbėjo, kad toks staigus ledlūžis pasitaiko retai, iš vakaro niekas netikėjo, jog naktį vienu ypu visos marios gali išsivaduoti iš ledo nelaisvės ir subanguoti kaip audringą rudenį. Tiesa, tą žiemą į Nidą atvykau iš Mažeikių, kur keletą mėnesių dirbau kaimo kultūros namų direktorium, bet tai jau tikras anekdotas, kurį esu aprašęs.

*

Daugybė žmonių – specialistų ir šiaip smalsuolių vis mėgina išsiaiškinti meno kūrinių atsiradimo aplinkybes, priežastis, kodėl ir kaip kažkuris kūrinys atsirado. Vieni yra be galo patenkinti, kad neva kažką sužinojo, kiti griaužiasi, kad nepavyko įminti mįslės. Bet juk kūrybos paslaptis dėl to ir yra paslaptis, kad niekas nepultų jos garsinti. Galų gale, menininkas net negali arba ne visada gali pasakyti, kaip ir kodėl kažkam rūpimas kūrinys atsirado. Nepakantūs kūrėjai siunčia paslapčių ieškotojus po velnių, o sąmojingesni ima kažką pasakoti, kurti istorijas, neturinčias nieko bendro su realybe. Kuo tos istorijos painesnės ir mistiškesnės, tuo tyrėjams ir smalsuoliams geriau. Supratę tai menininkai tyčiojasi, prisigalvoję visokių blėnių. Pats kvailiausias dalykas, kai mokytojai moko vaikus, pradėdami ne nuo paties kūrinio, o nuo aplinkybių, kuriomis jis atsirado ir ką galvojo autorius jį kurdamas. Autorius nežino, nesugeba detaliai papasakoti, kaip viskas atsirado – melodija, sakinys, mintis, vaizdas, gal sąmoningai, o gal nesąmoningai, negali atskirti, rasti ribą, o tyrinėtojai jau žino ir plačiai skleidžia savo neva autoritetingą nuomonę. Kartą girdėjau vieną tapytoją sakant: „Jei ne ši panelė dailėtyrinkė, aš taip ir nebūčiau žinojęs, ką čia nupiešiau. Dabar žinosiu ir klausiantiems paaiškinsiu.“ Aš nerašau po eilėraščiais datų dėl to, kad kartais juos lipdau ne vienerius metus, bet labiausiai dėl to, kad tyrinėtojai, recenzentai nešoktų lyginti jų su mano asmeninio gyvenimo faktais. Girdi, autorius susipažino su tuo veikėju ir parašė pajuokiantį eilėraštį. Taip kartais būna, bet tuos faktus dažnai skiria ne vieneri metai. Sumanymai neretai itin ilgai bręsta galvose, o tyrėjai juos be jokio skrupulo tapatina su konkrečiais įvykiais bei nuotykiais. O gal aš vieną dieną prisiminiau nutikimą, kurį man prieš daug metų papasakojo niekam nežinomas bičiulis. Jeigu užrašysiu tos dienos datą, kažkas ims lyginti su tądien mano matytais įvykiais, aiškinsis ne kūrinį, o mano biografiją. Aplinkybių, postūmių aiškinimas dažnai yra absurdiškas. Literatūros kritikoje, beje, ši tendencija stiprėja, vis daugiau specialistų domisi romanų ir knygų kūrimo aplinkybėmis, autoriai vis dažniau prirašo pastabų, kad romano siužetas ir herojai neturi nieko bendro su konkrečiais žmonėmis ir realiais įvykiais. Kūrėjai visais įmanomais būdais stengiasi apsiginti nuo vis plintančios tokio pobūdžio analizės. Na, o skaitytojams, ypač prasčiokams, tai kartais įdomiau už pačią kūrybą. Geltonoji spauda literatūros kūrinių nespausdina, o štai rašinėlį apie kokio nors rašytojo skyrybas ar vedybas tik paduok. Atsirado kūrėjų, išgarsintų ne kūriniais, o šokiruojančiais biografijos faktais. Tarkime, fotografas Vitas Luckus, skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis, poetė Gražina Cieškaitė.

 

*Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *