ALGIMANTAS MIKUTA (1943 05 13 – 2024 08 14). NE KAŽIN KĄ POETAI MAN BEGALI PASAKYTI.

 

 

ALGIMANTAS MIKUTA (1943 05 13 – 2024 08 14)

 

NE KAŽIN KĄ POETAI MAN BEGALI PASAKYTI 

 

Ne kažin ką poetai man begali pasakyti:

lemena, kad gyvenimas gražus.

Prie durų stovi – vienas su gėlyte,

o kitas basas, šitas nepražus.

 

Ką jie žadėjo, nieko nebelaukiu,

kas nužydėjo, tas nebepražys.

Drugeliai išskrenda, su muzika išplaukia

klajot po jūras vargšė geležis.

 

Išvyksta traukiniai, gamtoj išmiršta rūšys,

ne nykstančios, o tos, kurių gausu.

Man iš po kojų rudeninis gūsis

pagriebęs lapą neša virš visų.

 

Mirtis po mirties

 

Mirtis po mirties, mirtis po mirties,

viena išdidi, kita netikėta,

trečia kaip žaibas vidur nakties

žiebianti, dreskianti kūną ir sielą.

 

Reikėtų priprasti, neįpranti,

pirštai šalti aplink grabinėja.

Kiekvieną kartą bedugnėn krenti,

kaustomas baimės suakmenėji.

 

Išrauna viršūnėse ir gelmėse

nesidairydama seną ar jauną,

kerta kaip žolę rytais su rasa,

sunokti nespėjusį pjauna.

 

Kas ten rypavo, kad su laiku

visus mus nuvaro nuo scenos,

dažniau palydėtus pulkelio vaikų,

rečiau tik varpų ir sirenos?

 

Vieną pamirštum, kitos išsyk

nurimstančią sąžinę skrodžia.

Krūpčiok ir teisink, ką nori sakyk,

niekas seniai nebeguodžia.

 

* * *

 

Lyg ir nešliaužiota, dorai gyventa,

nesidangstyta kryžium ar skara.

Ar tau nesakė, – liftai kartais krenta,

ar neįspėjo, – po kaitros audra.

 

Suprantama, audrų mažai kas laukia,

kažkam baisu, kad kiaurą dieną lis.

Iš kur žinot, gal po drąsuolio kauke

tiesiog esi kaip ir visi bailys.

 

Gali dievažytis, kalbėt ką nori,

bet patikės tavim tiktai tada,

kai atsilaikęs prieš galingą šuorą

pramuši sieną kruvina kakta.

 

Iš vaikystės

 

Valdžios mėgsta paradus,

o vaikai bombonkes.

Poną neša į kapus,

ubagėliai juokias.

 

Rytą aimanos varpų,

vakare kareiviai,

parsiradę iš miškų,

parveža negyvus.

 

Miesto šunys alkani

garsiai loti bijo

ant pasruvusių krauju

sodo pinavijų.

 

Tyliai laukia, kol pakils

saulė virš alksnyno.

Kas čia buvo, kas čia bus,

niekas nebežino.

 

Iš požemių pasaulio

 

Erdvių pasaulyje kažkas vis viena skrenda,

net ir nevykėliai ten šoka kaip žiogai,

o požemių pasaulyje visi ropoja, brenda

per juodą purvą, kraustosi ilgai

 

ne vien tik iš namų, bet ir iš proto,

apkursta pamažu, apanka greit, beje,

jei kas mane iš tų patamsių išvaduotų,

aš nemokėčiau elgtis erdvėje.

 

Į ką čia atsiremt, už ko laikytis?

Po kojom, virš galvos, aplinkui – tuštuma,

šliužai dar pasiplaukioja, bet roplio skrydis

yra klaiki be jokio humoro drama.

 

Po žemėm traška kaulai, skyla, dyla

vienodai padai ir sparnai padebesy.

Iš požemių pasaulio niekas nepakyla,

į požemių pasaulį leidžiasi visi.

 

Mirtis po mirties

 

Mirtis po mirties, mirtis po mirties,

viena išdidi, kita netikėta,

trečia kaip žaibas vidur nakties

žiebianti, dreskianti kūną ir sielą.

 

Reikėtų priprasti, neįpranti,

pirštai šalti aplink grabinėja.

Kiekvieną kartą bedugnėn krenti,

kaustomas baimės suakmenėji.

 

Išrauna viršūnėse ir gelmėse

nesidairydama seną ar jauną,

kerta kaip žolę rytais su rasa,

sunokti nespėjusį pjauna.

 

Kas ten rypavo, kad su laiku

visus mus nuvaro nuo scenos,

dažniau palydėtus pulkelio vaikų,

rečiau tik varpų ir sirenos?

 

Vieną pamirštum, kitos išsyk

nurimstančią sąžinę skrodžia.

Krūpčiok ir teisink, ką nori sakyk,

niekas seniai nebeguodžia.