Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON… II dalis

(Iš naujo sąsiuvinio)

 

Kai tik Lietuvoje pasirodo koks nors retas gyvis, kyla didelis sujudimas. Paprastai taip būna su meškom, kurios atklysta iš kaimynų. Dažnai jos ateina iš Šiaurės, iš Latvijos. Bet niekas jų taip ir nemato, suranda tik pėdas. Po kurio laiko randa kitas pėdas, atsuktas į Šiaurę. Sprendžia, kad meška buvo atėjusi, paskui išėjo. Koks apima nustebimas, kai išeina daugiau meškų negu atėjo! Su Baltarusija – dar kitoks reikalas. Sienos išartos, stovi prožektoriai ir fotoaparatai, pasieniečiai savo postuose mato, kas ateina iš užsienio. Į stirnas ir šernus nekreipia dėmesio, tačiau apie meškas praneša televizijai ir net parodo atvykėlių nuotraukas. Bet, vėlgi, pasitaiko kuriozų. Meška lyg atėjo ir išėjo, o, žiūrėk, kažkokie žolininkai ėmė ir nufotografavo meškutę Trakų rajone. Per toli, kad būtų atkeliavusi iš Latvijos.

Pastaruoju metu dar įdomiau, – iš kažkur pasirodo šakalai. Pernai du tokius nežinomus atklydėlius medžiotojai nušovė kaip sulaukėjusius šunis, o šiemet paskelbtas ir pranešimas, kad Ventės rago ornitologas per žiūronus pastebėjo didelį šunį, ateinantį Kuršmarių ledu iš Kaliningrado, nufotografavo ir, padedamas kolegų zoologų, nustatė, kad būta šakalo. Paskui bandė aptikti, tačiau jis neatsiliepia į leidžiamus per radiją šakališkus stūgavimus. Šakalas dingo, jokių ženklų nerodo, nežinia, kur jis apsigyveno ir ką ėda.

Gamtininkai sako, kad nei meškos, nei šakalai Lietuvoje nėra invaziniai, atvežtiniai gyvūnai. Jų niekas čia neatgabeno ir priverstinai neįkurdino. Meškos senovėje gyveno didelėse giriose, tačiau miškams nykstant pasitraukė į Šiaurę. Tai labiau Šiaurės platumų gyventojos, nors svarbiausia joms – dideli mažai gyvenami miškingi plotai. Meškos veisiasi daug piečiau Europoje – Karpatuose, Balkanuose. O štai kaip su tais šakalais, – mįslė. Kai kurie gamtininkai tvirtina, kad jie kadaise čia gyvenę. Bet jų netgi nėra lietuviškose pasakose, kurios knibžda nuo lokių, o žemaičiai netgi savo herbe piešia lokį. Kur jūs rasite piešiny šakalą? Nufotografavę gamtininkai ne iš karto jį atpažįsta. Galėčiau pajuokauti, kad čia, matyt, žvalgas, kaip ir kiti Arabijos pusiasalio gyventojai. Atkeliavo pasidairyti, ar čia galima įsikurti, kaip sutiks vietiniai, priims ar išvarys. Už tinkamą gyvenimą byloja aplinkybė, kad Lietuvoje šiltėja klimatas ir ne tokios gilios žiemos. Per snieguotą speiguotą žiemą, anot biologų, šakalai negali išgyventi. Giliam sniege jie klimpsta, neranda maisto. Be to, jie nėra tankių miškų gyventojai. Jiems tinka dykynės, durpynai, kirtimai. Grobiu jiems tektų dalytis su lapėmis. Specialistai yra pastebėję, kad šakalai įsiveisia ten, kur nėra vilkų, tad pas mus sakoma: geriau vilkai, negu šakalai. Mat šakalai – labai įžūlūs akiplėšos, nebijo žmonių, vagia iš kiemų. Todėl, pastebėjus atkeliaujantį šakalą, pas mus ir kilo toks didelis bruzdulys.

 

***

Gintaras Beresnevičius yra sakęs, kad lietuviai – nesubrendusi tauta, jie dažniausiai elgiasi kaip vaikai, kurie paglostyti, pamaloninti krykštauja, juokiasi, o pabarti ar šleptelėti tuoj verkia, skundžiasi ir net ieško kaltų. Ryškiausiai tai pasireiškia sporte, masiniuose menuose. Net nemalonu klausytis, kaip šiomis dienomis lietuviai džiūgauja vien dėl to, kad Kauno krepšinio komanda pateko į Eurolygos ketvertuką. Į Belgradą, kur vyks lemiamos rungtynės, važiuoja tūkstančiai sirgalių iš Lietuvos, net prezidentė iš vadovų posėdžio Bulgarijoje suka tenai. Žodžiu, visi krykštauja. Po pirmų pralaimėtų rungtynių visi pritilo. Kas bus, jei pralaimės ir antrą sykį prieš surinktą iš visų pašalių Maskvos CSKA? Įdomiausia, kad ši krepšinio komanda nuo seno laikoma rusų kariuomenės rinktine, – šiandien joje bemaž vieni juodaodžiai, kurių, tiesą sakant, yra ir „Žalgiryje“. Net V. Garastas šaiposi: „Kokia ten Raudonoji armija, kai starto penkete keturi amerikiečiai ir ispanas.“ Taigi krykštavimai ir verksmai, įsijautus į lietuviškų juodaodžių kautynes su rusiškais juodaodžiais. Varge tu mano, niekas nesijuokia ir nesityčioja. Nejaugi niekas nesupranta, kad tai absurdų absurdas, tema Herkaus Kunčiaus divertismentams?

Panašiai ir kitose srityse. Apie religiją, kryžeivių įbruktą per kraują, nėra ko ir kalbėti. Kaip visiškiems mažėliams pakišo tą nekaltai pradėtą kūdikėlį, kuris, nežinia kaip gyvenęs ir susipykęs su žydų dvasiškiais bei romiečių kariūnais, nužudytas keliasi iš mirusiųjų. Romėnai, germanai ir kiti vakariečiai patenkinti mato, kad toji religija pavergė daugumos lietuvių protus ir jie nuolankiai priima katalikų dvasininkų veidmainišką cinizmą. Retsykiais koks drąsuolis burbteli, kad tai pasaka, bet ji be paliovos sekama kaip rimčiausia istorija, o tos pasakos vyriausias sekėjas – Vatikano popiežius – vėlei Lietuvoje ruošiamas sutikti kaip pasaulyje didžiausią valdžią turintis žmogus. Kadaise Stalinas, kuriam pasakė, kad popiežius tokiam dalykui nepritaria, paklausė: „O kiek divizijų turi popiežius?“ Žinoma, gal ir gerai, kad pasaulis įsiklauso ir net paklūsta (?) autoriteto, neturinčio divizijų, valiai ir žodžiams, bet apie klusniuosius ir nuolankiuosius niekaip negali pasakyti, kad jie atsisveikino su vaikyste ir jau yra subrendę. Apie kasdieninę politiką būtų atskira kalba. Trumpai tariant, ją galima palyginti tik su darželinukų žaidimais smėlio dėžėje. Jeigu nutiktų bet koks rimtesnis geopolitinis nuotykis, visas tas politikų kalbas ir raštus būtų galima kabinti pakrūmėje ant žilvičio šakelės. Kalbos ir raštai turi šiokią tokią reikšmę, kol žemė po kojomis nė trupučio nevibruoja. Vaikučiai dar šypsosi, šuneliai vizgina uodegas. Sirgaliai rėkia: „Mes laimėsim!“ O tokiais šūkiais visi kažkodėl labai linkę tikėti. Betgi lengvai patikima ir panikos signalais. Užtenka tik vienam garsiai šūktelėti, visi ima kaukti, pritarinėti. Žodžiu, tokioje terpėje tie du dalykai nuolat keičiasi vietom: krykštavimas ir verksmas. Mažai kas galvoja savo protu, tiesiog nespėja to padaryti, masinė emocinė būsena užvaldo visus momentaliai. Vaikų būry taip pat retai pasitaiko vienas vaikas, užsispyrėlis, kuris kitiems kvatojant stovi kampe susiraukęs. Jo visi nemėgsta, ypač samdomos auklės, t. y. viršininkija. Minia paprastai iš jo tyčiojasi. Manoma, kad tiek minia, tiek tauta turi būti vieninga visais atvejais. Net išpažįstant absurdą. Dažnai visuose pašaliuose skanduojama taika yra tik prisidengiama. Gilumose vis dar tebeskamba: „Mes nugalėsim!“ Kur jūs matėt mažylį, linkusį susitaikyti? Bliauna gerklę išvertęs.

 

Viskas kaip toj dainelėj – absoliučiai tobulai viskas vyksta atbulai. Ne taip seniai išreklamuoti trys milijonai šiandien jau pavirto keturiais milijonais. Svarbiausia, niekas tų lietuvių rimtai neskaičiavo, visi vienu balsu rypavo, kad jų tragiškai mažėja, kad jie menkai dauginasi, išlaksto po pasaulį, lengvai asimiliuojasi, ir – še tau. Ne taip seniai drauge su Marijonu Mikutavičiumi plėšę, kad mūsų pasauly tik trys milijonai, bet mes visiems galime duoti kruopų krepšinyje, – ta dainelė ypač buvo populiari pasaulio krepšinio varžybose, kur lietuviai nugalėdavo didžiataučių valstybių rinktines, tuo mes girdavomės, – mūsų tiek mažai, o mes tokie galingi. „Tik per klaidą netapom mes čempionais. Pabandom iš naujo.“ Tai iš kur dabar tie keturi milijonai? Pasirodo, kažkoks lietuvių emigrantas Amerikoje leptelėjo, kad užsienyje lietuvių gyvena visas milijonas. Kaip sakyta, niekas jų neskaičiavo, o ir Lietuvoje belikę mažiau trijų milijonų. Reikėjo paguodžiančio skaičiaus šimtmetinės dainų šventės ataskaitai, tai ir paleido kaip kokį oro balioną į dangų. Neva pasaulyje yra keturi milijonai lietuvių, ir visi tie milijonai per Mindaugines liepos šeštą sustos visuose pasaulio kampeliuose ir užplėš tautos giesmę „Lietuva, tėvyne mūsų“. Šitaip skleidžiamas nacionalinis optimizmas. Pirmiausia tarp svetimšalių ir vaikų, mokinukų, kurie visokias daineles priima už tikrą pinigą. Aišku, tokių akcijų sumanytojai supranta jų falšyvumą, bet ko dėl šventinės nuotaikos nepadarysi. Čia kaip tie linksmi švenčių (Joninių, Užgavėnių) žaidimai, kuriuose visi giriasi, šneka niekus, vaidina narsuolius ir galiūnus, bebaimius didžiavyrius. Taigi mūsų daug. „Pabandom iš naujo.“ Kažkur solidžiame leidinyje skaičiau, kad 2050 metais lietuvių beliks du milijonai. Betgi viskas iš kepurės. Skaičiai priklauso tik nuo to, kokiam  tikslui jie naudojami. Pagyroms, pasididžiavimui – didesni, gąsdinimui, bauginimui, kad greitai mūsų neliks – mažesni. Jubiliejinėms šventėms sukurtoje reklamėlėje net juodukė šaukia: „Aš lietuvė!“ Humoras ar depresija? Su visais įvairiuose žemynuose lietuvaičių prigimdytais juodaodžiais, arabais ir kinais galime suskaičiuoti ir penkis milijonus. Reikia tik iniciatyvos ir gražių dainininkų. Nors ir be balso. Su sportu ir masinėmis dainomis visos nesąmonės skamba kaip puiki realybė. Azartas išneša į paviršių bet kokią tautinę pompastiką. Paskui gali įrodinėti, kad tikrovė kitokia, – niekas netikės. Žinoma, nedraugiškiems skaitlingiems kaimynams vienodai rodo, ar lietuvių keturi, ar penki milijonai. Štai kinai verti pagarbos, jų pasaulyje vienas milijardas, ir būtų daugiau, jei ne valstybinė vieno vaiko politika. Išvada: būtų geriau, jei mes nedainuotume apie tuos milijonus, o primityviai daugintume savo gretas. Gal galėtų padėti kokia nors valstybinė politika? Veikianti atbulai negu Kinijoje.

 

Žodis nėra visagalis. Tai tik kalbininkai ir rašytojai stengiasi palaikyti ir ginti žodžio nepalyginamą galią. Iš pradžių buvo žodis – sakoma Biblijoje, bet ši sakrali frazė nereiškia, kad žodis yra pajėgia apibrėžti visą pasaulį, tiksliau – viską, ką žmogus nori perduoti kitam savo išraiškos priemonėmis. Todėl nereikia stebėtis, kad žodį bandoma keisti kitkuo, ypač vaizdais, kurie nuolatos tobulinami, pasitelkiant vis naujas, vis gudresnes technikos priemones. Tai sakau ir kaip rašto žmogus, matydamas, kaip paskutiniais dviem dešimtmečiais pasakojimas tampa vis retesnis ir primityvesnis, nes jį išstumia skaitmeninė fotografija, jau prieinama bet kuriam, galinčiam įsigyti išmanųjį telefoną. Nėra jokios būtinybės pasakoti matytus įvykius, peizažus, kelionės reginius ir spalvas, kuomet visa tai galima užfiksuoti ir, reikalui esant, nusiųsti į bet kurią pasaulio  vietą, parodyti bet kam. Žodis su laiku nebetenka susisiekimo funkcijos, jei neskaitysime telefoninių žinučių, kuriose taipogi bemaž nėra emocijų, – vien tik informacija. Tuo būdu kalba prastėja, dingsta naujadarai ir meniški žodžiai, reiškiantys garsus, spalvas,  sudėtingus jausmus. Niekas dabar neberašo ilgų emocingų laiškų. Sunku pasakyti, kokiu keliu pasuks tolimesnis pasakojimas, kiek jis bus pakeistas vizualia išraiška, kiek to pasakojimo taps parašais prie paveikslėlių, komentarais, kiek atsiskirs nuo primityvios kasdieninės informacijos ir pavirs fantazijos bei regėjimų mėginimu perteikti neapčiuopiamą, taigi nenufotografuojamą sapną ar pramaną. Šiandien dar nėra taip blogai, nes žodis, atrodo, bando eiti visomis kryptimis – ir į pramanytą reginį, ir į iracionalią ištarmę be jokios logikos, ir į linksmesnius bei pašaipesnius komentarus, ir  neįvaizdinamos filosofijos keliu. Su poezija vėlgi savita padėtis, – viena pereina į prozinį pasakojimą, tarsi kompensuoja tai, ko literatūra neteko, kita – as  imituoja nerišlų frazių chaosą.

Žodis bando išlikti stiprus, be jo apsieiti dar niekaip negalima. Bet, kaip sakyta, yra situacijų, kur jį keičia komiksai, sutartiniai piešinukai. Tą galima rasti netgi knygų leidyboje, ypač jaunesniems skaitytojams. Šiandien mums atrodo, kad vengdamas grakščios bei išradingos kalbos, keisdamas ją nuotraukėlėmis, žmogus primityvėja, siaurina savo išmonę bei vaizduotę, – juk skaitant knygą vaizduotė visada išraiškingesnė, talpesnė nei žiūrint pagal tą knygą pastatytą filmą, – tiesiog mąstantis protas siūlo daugiau variantų negu reginčios akys, bet, antra vertus, juk tam darbui pasitelkiamos progresyvesnės, techniškai tobulesnės atpažinimo priemonės. Nejaugi modernios formos galėtų tempti meno naudotoją atgal, į beraštę praeitį? Kartais tenka pastebėti, kad rašto žmonės ginasi nuo paprasto informatyvumo, telkdami tekstams itin sudėtingas mąstymo ir išraiškos formas, nepaskaitomus sakinius; tokia gynyba tikrai nėra racionali. Kad ir kaip galvotum, kad ir koks modernumo mėgėjas būtum, tenka pripažinti – žodžio devalvacija vyksta,  tik nežinia, kaip į tai dera žiūrėti. Juolab kad tuo pačiu metu vyksta ir kitas nedėkingas globalus reiškinys – didžiųjų kalbų, ypač anglų, įsigalėjimas moksle, raštvedyboje ir net literatūroje. Tautiškas žodis yra atakuojamas iš kelių pusių – iš kompiuterio ir iš britų salyno. Praeityje lietuviai blogiausiu atveju lįsdavo į pogrindžius  arba ieškodavo pagalbos Tilžėje. Manykime, kad mums tai negresia. Vienas dalykas, žinia, yra neginčytinas, jog pradžioje buvo žodis, bet žmonės pamažu sumanė gyvenimą  pasilengvinti, prisigalvojo visokiausių priemonių, kad nereiktų tiek daug kalbėti. Kenčia tik tie, kuriems kalba, žodžių menas teikia malonumą. Ir viltis dabar krypsta tik į juos, – jei kalba sunyks iki piešinukų ir atvirukų,  jiems nebeliks šioje bendruomenėje kas veikti. Vargu, ar pasaulį išgelbės vaizdaknygių, visokių feisbukų plepalai.

 

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis>>>