Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

 

Taip nebūna, kad rašytojo galvon niekas netoptelėtų*. Šįsyk Algimantas Mikuta analizuoja kuprinių ir portfelių madas, į miestus persikėlusių kaimo žmonių tragizmą, prisimena savo apsilankymą Bacho giminės muziejuje, Boriso Pasternako romano „Daktaras Živaga“ istoriją, kadaise liaupsintų kioskininkų fenomeną, gilinasi į vaizdo klipų subtilybes bei pastebi lietuvių polinkį nusižiūrėti.

 

 

Algimantas Mikuta

 

Toptelėjo galvon…

(iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Stebėdamas visuotinį kuprinių antplūdį (ne tik moksleiviai, bet ir ministrai šiandien su kuprinėmis), pabandžiau suprasti, kur to priežastys, nejaugi tik mada. Prisiminiau, kad visai neseniai panašiai buvo paplitę lagaminėliai-diplomatai. Dėl jų viskas aišku, – kažkas sugalvojo kietašonius portfelius, kuriuose nesilamdo popieriai: studentų rašto darbai, valdininkų ataskaitos ir sutartys, žodžiu, gausus popierizmas, išplitęs mūsų laikais. Juolab jie buvo aprūpinti moderniomis kodinėmis spynelėmis. Kai lagaminėliai paplito, nebebuvo žiūrima į jų tikrąją paskirtį, sportininkai juose nešiojosi sportinę aprangą, mėgstantys pakaušti – pilnus ir tuščius butelius, kai kas, pats mačiau, gėles ir hantelius. „Diplomatai“ tapo universalūs. Dabar universalios pasidarė kuprinės. Pagrindinis jų privalumas – laisvos rankos: galima apkabinti, galima gintis nuo užpuolikų. Betgi popierius jose nešioti rizikinga, jie lamdosi. Tiesa, valdininkai, matyt, popierių beveik nenešioja, tam yra elektroninis paštas, kitos skaitmeninės priemonės. Nežinau, kaip su tom kuprinėm verčiasi mokinukai. Bet vis dėlto manau, kad ne pats svarbiausias dalykas čia yra mada. Svarbiausia – laisvos rankos. Be to, tos kuprinės, visokiausių spalvų ir dydžių, nėra ypatinga naujiena. Seniai užmiršta, bet patogi nešmenė. Kai mokiausi pradinėje mokykloje, nemažai vaikų jas turėjo, tiesa, buvo kuklesnės, tikros galvijų odos ir vadinosi tada veršinikėmis. Priešingai nei šiandien, tais laikais vaikai stengėsi jų atsikratyti, iškeisti į portfelius. Akivaizdus pavyzdys, kaip apsisuka madų ratas, pomėgių, stiliaus, gal net gyvenimo karuselė. Gyvenimas išneša į paviršių tuos dalykus, kuriuos ne taip seniai skandino, gramzdino į dugną. Ministras, skubantis į ministrų tarybos posėdį, persimetęs per petį kuprinę, žinoma, yra satyrinis personažas, tad ir nekeista, kad jis pakliūva į linksmuolių laidą.

*

Nuklausiau, su kokiu pasididžiavimu dirigentas Saulius Sondeckis pasakoja, kaip jis dirigavo Bacho mišias Leipcige, Šv. Tomo bažnyčioje, kur kompozitorius daug metų tarnavo vargonininku ir yra palaidotas, o taip pat Eizenacho kirkėje, kur Bachas buvo pakrikštytas. Aš net susigėdau, – juk ir toje Šv. Tomo bažnyčioje, ir Bachų giminės muziejuje Eizenache esu buvęs. Deja, esu menų diletantas, todėl tie apsilankymai kažkaip giliai man neįstrigo į atmintį. Tiesa, tokio berniukų choro giedojimo, kaip Leipcigo bažnyčioje, man niekur daugiau neteko girdėti. Neprisimenu, ar mums rodė Bacho kapavietę, prisimenu tik paminklą. O štai Eizenacho muziejuje įstrigo ne klavesinas ir, berods, smuikas, o virtuvėje kabantys didžiuliai variniai iki blizgesio nušveisti katilai bei puodai. Galima juoktis, bet niekur kitur tokių didžiulių skaisčiai blizgančių katilų ir puodų, kaip Eizenacho Bacho muziejuje, didelės šeimos virtuvėje, man matyti neteko. Čia istorija kaip toje pasakėčioje apie dramblį. Išeitų, kad mačiau tik dramblio straublį, o gal – tik uodegą. Reikėjo susižavėjusio dirigento pasakojimo, kad suprasčiau, kur buvau ir ką kadaise regėjau. Beje, Šv. Tomo bažnyčia man padarė įspūdį savo kukliu apipavidalinimu, – ji be jokių papuošimų, santūri ir griežta. Protestantiškas stilius – be jokių marmurinių angeliukų. Tai įsiminiau.

*

Asmeniškai su tuo reiškiniu akivaizdžiai nesusidūriau, bet apie šią situaciją puikiai žinau. Valstiečių vaikai, neblogai įsikūrę mieste, parsiveža miestan savo nusenusius tėvus, dažniausiai – vieną likusią motiną. Taigi, toji motina (arba tėvas, arba abu) miestietiško buto narvelyje pasijunta kaip kalėjime. Graudus vaizdelis yra toks: senukas visą dieną žiūri pro langą į gatvę, stipresnis – sėdi prie namo ant suoliuko, jeigu toks yra, ir stebi ateinančius. Tokį reginį mėgsta aprašinėti dabartiniai rašytojai bei žurnalistai. Kaimo žmonės nėra įpratę kiauras dienas sėdėti namuose, jie vis suranda veiklos kieme, sode, laukuose, jie nuolat dirba darže arba tvarte. Nebent žiemą troboj prie pečiaus tenka pasėdėti ilgiau, betgi tą krosnį reikia pasikurti ir pasirūpinti gyvuliukais, kurių jie negali atsisakyti iki paskutinės dienos. Taigi, nepavydėtinoje situacijoje atsiduria tiek kaimiečiai tėvai, tiek jų vaikai, kurie, atvirai šnekant, nėra galutinai pabėgę iš kaimo. Daugelis jų, priešingai tikriems miestiečiams, per atostogas nesiveržia prie jūros ar į garsius kurortus, bet taikosi nuvažiuoti į tėviškę, jei ji dar nenugriauta ar neparduota, blogiausiu atveju – į kitą kaimišką sodybą – žmonos, draugo, bendradarbio. Kai kurie, praradę savo kaimiškas tėviškes, perka ištuštėjusias sodybas. Taigi, tasai graudulys, ryškiai matomas žvelgiant  į senukus tėvus, glūdi ir jų miestiečių vaikų sielose. Štai tik anūkai, gimę mieste, į kaimą vasaromis jau važiuoja kaip turistai. Jeigu ne darbai institutuose, fabrikuose ir valdiškose tarnybose, kur jie gauna gerus pinigus, jeigu ne profesijos, išsimokslinimas, kuris pririša prie miesto, dauguma kaimo vaikų mieliau gyventų sodžiuje tarp laukų, tyloje ir palaimoje. Jiems gaila į miestą atsikrausčiusių tėvų jau vien dėl to, kad šie turėjo keltis į jų pačių nemėgiamą miestą. Jie supranta, kad tėvams dar blogiau negu jiems, jie neturi mylimo darbo, kuris liko kaime. Miestas jiems našta, kaip ir jie našta miestui, kuriam nieko nebegali duoti. Truputį geriau jaučiasi tie, kuriems tenka mažamečių anūkų bei šunelių ir katinėlių globa, – bent jau turi šiokį tokį užsiėmimą ir jaučiasi ne dykaduoniai. Pasitaiko senelių iš kaimo, kurie šio naujo vaidmens griebiasi taip energingai ir patriarchališkai, jog juos net tenka stabdyti. Mano akyse pagyrimo nusipelno kolegos rašytojai, priešingai valdininkams ir ekonomistams pirmi pastebėję šią dramatišką situaciją ir nepuolę jos dailinti. Bent jau man anksčiau tokios mintys nekildavo.

*

Sužinojau šį tą nauja apie mano verstą Boriso Pasternako „Daktarą Živagą“, nors, tiesą sakant, daug ką jau buvau girdėjęs. Dabar perskaičiau internete. Taigi, pirmą kartą šis romanas buvo išleistas itališkai Giangiacomo Feltrinellio leidykloje. Kadangi Borisas Pasternakas jau tris kartus buvo siūlytas Nobelio premijai kaip poetas, šis stambus romanas smarkiai padidino jo šansus gauti apdovanojimą. Švedų akademijoje atsirado žmogus (spėjama, kad tai buvo SNO generalinis sekretorius Dagas Hammarskjöldas), primygtinai siūlęs skirti Pasternakui Nobelio premiją, tačiau kiti akademijos nariai pareikalavo, kad knyga turi būti išleista originalo kalba. Tada to darbo ėmėsi ne bet kas, o Amerikos CŽV – per  savo įgaliotą asmenį Joopą van der Wildeną knygos originalą perdavė Olandijos spaustuvei Hagoje, ir jis ten už CŽV pinigus (10 000 JAV dolerių) buvo išspausdintas rusų kalba su tuo paties Feltrinellio kopiraitu, kurio jis vėliau neatsisakė. Knyga 1958 m. buvo platinama tarp rusų turistų pasaulinėje pasiekimų parodoje Briuselyje ir, tais pačiais metais, pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Vienoje. Briuselyje EXPO-58 romanas buvo dalinamas neutraliame Vatikano paviljone. Šį leidimą man teko skaityti, tik nepamenu, kurio pažįstamo paskolintą. Dar man pasirodė įdomu, kad pirmasis „Daktaro Živago“ leidėjas buvo už šią knygą išmestas iš italų komunistų partijos, o vėliau jis išgarsėjo kaip didžiausias Che Guevaros propaguotojas, knygų apie jį leidėjas ir platintojas. Dar mane nustebino, kad Izraelio premjeras Davidas Ben-Gurionas apie romaną atsiliepė, jog tai esanti niekingiausia knyga apie žydus, parašyta žydų kilmės autoriaus. Pasirodo, Pasternakas buvo puolamas ir iš žydų pusės. Neįtikėtina, nes jie savo tautiečius gina bet kokiomis sąlygomis. Užtenka prisiminti KGB saugumiečius, pabėgusius į Izraelį. Pasternaką pasmerkusių rusų literatų sąrašas būtų ilgas. Iš solidžiųjų rašytojų nepasmerkė tik Katajevas ir Kaverinas. Supeikė romaną ir Vladimiras Nabokovas, bet šis, matyt, iš pavydo, nes irgi buvo pretendentas į Nobelio premiją. Romano leidybos istoriją detaliai yra aprašęs radijo „Svoboda“ darbuotojas Ivanas Tolstojus knygoje „Nuskalbtas romanas“ (Отмытый роман) po to, kai susipažino su 2009 m. išslaptintais švedų akademijos protokolais. Knygos nemačiau, skaičiau tik interviu apie ją su autoriumi. Taip pat klausiausi Tolstojaus pasakojimo per televiziją. Beje, paklausta, kodėl šis romanas sovietų valdžios buvo taip puolamas, neseniai per „Svobodos“ radiją literatūros kritikė, žurnalo „Znamia“ redaktorė Natalija Ivanova išsakė nuomonę, kad dėl to tikriausiai kalti 1956 m. Vengrijos įvykiai. Kremliaus valdžia įžvelgė bolševikų revoliucijos kritiką ir bijojo, kad romanas gali paskatinti kontrrevoliucines nuotaikas. Man tai nebuvo atėję į galvą. Dar sužinojau, kad romane minimas Juriatino miestas neabejotinai yra Permė, kurioje aprašomu metu Pasternakas yra gyvenęs.

*

Naujas šių laikų meno žanras yra klipas. Žanras, kaip visi naujai atsiradę, sintetitinis, padarytas sujungus vaizdą su muzika, o kartais – ir „priklijavus“ literatūrą. Tiksliau – vaizdo klipas. Angliškai tai reiškia ištrauką, gabaliuką iš didesnio kūrinio, sakykime, filmo. Įmaišytas čia ir teatras, nes kinas atsirado iš teatro, o šis – iš religinių apeigų. Taigi, šaknys gilios. Klipas dabar įsigalėjęs televizijoje, nors gali egzistuoti ir be jos. Nesu koks teoretikas, bet matau, kad klipai aiškiai dalijasi į dvi grupes: vieni reklaminiai, kiti muzikiniai. Itin pastebima, kad klipams panaudojamos ne tik vis gausesnės ir išradingesnės techninės priemonės, bet ir kūrybinė išmonė. Anksčiau jų vaizdai tik iliustruodavo dainos turinį arba reklamos tekstą, o šiandien vaizdai ir dainų turinys gali neturėti nieko bendro, – tai lyg fantastinis filmukas, kurio fone skamba savita daina. Sakykime, rodomas koks kalnų peizažas arba automobilių lektynės, o prieky pianinu grojanti ir dainuojanti fėja mėlynais plaukais. Beje, netgi tikrojo dainos atlikėjo gali nebūti, skamba dainos tekstas, o ekrane juda šokėjai arba efektingai nugrimuota aktorė, kuri arba imituoja dainininkę, arba tik šoka, raivosi, – taigi, čia sintezuojami trys menai: vaizdas, muzika, šokis. Klipas, žinoma, nepakeičia operos ar miuziklo, nes yra trumpas ir jo turinį sunku nupasakoti, nes jis gana abstraktus. Nežinau, kaip kitiems žiūrovams bei klausytojams, bet man labiau įsimena koks nors šokiruojantis vaizdas ir efektinga aktorė, tekstas atsiduria antroje vietoje. Nors reklaminiai klipai, žinoma, siekia, kad įsimintum tekstą. Kadangi vaizdo kameros dabar prieinamos daugeliui, vyksta mėgėjiškų klipų konkursai, kurti juos labai madinga, į šią veiklą pastaruoju metu įsitraukė dailininkai, kuriantys, vėlgi, kitokius judančius vaizdo reginius, performansus ir instaliacijas. Žodžiu, dar viena atšaka. Šis žanras, regis, tik įsibėgėja, jis nėra pamatinis, fundamentalus, gali pasklisti į visas puses. Sunku pasakyti, kiek ilgai išliks madingas. Daug ką lems techninės galimybės. Klasikiniuose menuose jos jau bemaž išsisėmė, o čia – neprognozuojamos erdvės. Nors ką žinai, gal arti liepto galas. Klipą į pašalį gali nustumti kita madinga naujiena arba jaunesnė karta, pasirinkusi kitokį meną. Gyvenimo pokyčius sunku numatyti, dažniausiai madingi dalykai ateina nelauktai. Be to, nežinau, ar esama atskirų mėgėjų grupės, kurie domėtųsi išimtinai vaizdo klipais. Jie, regis, labiausiai rūpi tik savo kūrėjams, bet ir šie dar nėra susivieniję kaip, tarkime, kokie dizaineriai, į atskirą draugiją. Kol kas tai laisvamaniškas menas. Paprastai kurdami klipus treniruojasi kinematografininkai, režisieriai.

*

Sulaukę tokio amžiaus kaip aš, žmonės paprastai pasijunta išmintingi, galintys įvertinti aplinką, savo ir kitų būseną, pasverti gyvenimą, pasakyti, ką reikėtų keisti, tobulinti, kurion pusėn kreipti. Skaitau a. a. Romualdo Granausko pašnekesius, atsakymus į žurnalistų bei kritikų klausimus, ir stebiuosi – jis žino, yra įsitikinęs, kaip nereikėtų elgtis, tvarkytis visuomenėje. Be abejo, jo šnekos dažnai sąlygojamos žemaitiško užsispyrimo, skuodiško atžagarumo, tačiau jisai pasako nemažai neginčijamų dalykų apie tautą, darbą, reformas. Toks teisuoliškas abejonėms nesiduodantis tonas mane ir stebina, net gąsdina. Kažkaip puritoniški pamokymai nelimpa prie jo šeriuoto charakterio. Tarkime, rašytojo pasityčiojimas iš postmodernizmo, euroromano, meninių instaliacijų, architektūros, anot jo, primenančios šikinykų statybą. Taip kategoriškai ir pašaipiai postrigauti negalėčiau. Aš juk irgi kaip visi matau, kad tie naujieji stiliai architektūroje, literatūroje, vaizduojamajame mene ateina iš persisotinusių Vakarų. Lietuviai patys ne kažin ką sugalvoja – skolinasi, adaptuoja, vagiliauja. Betgi visada taip ir buvo. Juk ne lietuvių meistrai sugalvojo prašmatnias bažnyčias, stovinčias mūsų krašte. Ne lietuviai išrado kuliamąsias mašinas ir traktorius. Ne lietuviai sugalvojo romantinę poeziją ir prozą. Argi lietuviai ėmė piešti įtaigius portretus ir gamtos peizažus su savo upėmis ir miškais? Viskas prasidėjo kažkur Italijoje, Prancūzijoje, gal net Egipte, faraonų gadynėje. GAL TIK ETNOGRAFINĖS DAINOS, JŲ MELODIJOS IR TEKSTAI NĖRA NUSIŽIŪRĖTOS. Dainos atėjo ne iš bažnyčių, kirchių, sinagogų, ne iš mokyklų ir bibliotekų. Esu nemokša, neskaitau Europos kalbomis, todėl nuolat įtarinėju, kad mes skolinamės ne geriausius, kūrybiškiausius darbus, o labiausiai reklamuojamus, populiariausius, lendančius į akis, mėgiamus žemesnių sluoksnių. Tiek senais laikais, tiek dabar. Mano nuomone, visi tie nuotykiniai, erotiniai, policiniai filmai, kurie dabar rodomi pas mus (beje, kaip ir romanai) nėra tų kraštų pasididžiavimas, nėra jokie šedevrai, tad ir nereikia jų absoliutinti. Industriniame pasaulyje žmonėms lieka nemažai laiko visokeriopai meninei kūrybai, todėl ir prikepama daug aktualių dalykų. Žydų rašytoja, rašanti rusiškai, Dina Rubina, paklausta apie pašaukimą, taip ir sako: „Aš esu  amatininkė, daug metų užsiimu literatūra, rašytojyste, esu išmokusi tai daryti, rašau taip, kad skaitytojams būtų įdomu. Man labai svarbu, kad mano knygos būtų skaitomos, parduodamos.“ Toks pragmatizmas gaubia bemaž visą vakarietišką meną. Todėl ir nereikėtų stebėtis, kad mūsų nuoširdi kūryba neįdomi nei saviesiems, nei kitataučiams. Tiesiog žvelgiu į šiuos laikus, jų kritikus ir gynėjus atlaidžiai, suvokdamas, kad amžiaus madų nepakeisi, ir stebiuosi, kad jie tokie šalti, svetimi, pragmatiški. Kai buvau jaunas, su didesne pagarba, net susižavėjimu žvelgiau į vyresnių kolegų darbus. Bet tai platesnė problema, atkeliaujanti, vėlgi, iš Vakarų pasaulio, kur klesti raumenų ir sportiškos reakcijos kultas. Bet juk ir jauni menininkai, galiausiai sulaukę tam tikro amžiaus, pripažįsta, kad nuolat burbantys seneliai ir tėvai buvo teisūs. Iš to išeina, kad pašaipūs anų atsiliepimai apie nesuvokiamą perkurtą iš senų rakandų nūdieną pasiteisina.

*

Spauda šiandien jau tyčiojasi iš jaunų vyrukų, kurie 1990–1995 m. sėdėjo kioskuose ir prekiavo galanterija, ūkinėmis prekėmis, fasuotu maistu. Aš pats tokiame kioske pirkau japonišką laikrodį, kuris veikia iki šios dienos, tereikia kas trejetą metų pakeisti elementą. O tada jie buvo garbinami kaip verslo pionieriai, žmonės, nereikalaujantys jokios pagalbos iš valdžios, besiimantys iniciatyvos patys. Žurnalistai juos liaupsino kaip įmanydami, rodė kaip pavyzdį tada masiškai bankrutavusių gamyklų darbininkams, galybei likusių bedarbių. Man, kaip ir daugeliui vyresnių žmonių, jau tada buvo aišku, kad tai priverstinis gelbėjimasis iš bėdos, kad jaunuoliai nėra jokie herojai. Tiesiog per vieną dieną žlugo valstybinė prekyba, o privačios įmonės staiga susikurti nepajėgė, pramoninkai iš užsienio juolab ateiti neįstengė, tik pradėjo planuoti šią invaziją. Atsiradusią nišą sparčiai užėmė jauni kioskininkai, automobilių bagažinėse įsivežantys prekes iš Lenkijos ir Rusijos. Dabar iš tų veikėjų šaipomasi. Bet tai buvo gera pamoka jauniems žmonėms, kurie tada buvo giriami bei kvailinami. Dėl to nemažai abiturientų stojo į vadybos studijas, norėjo tapti parduotuvių direktoriais. Šiandien jau nušiurusiuose kioskuose sėdi senos moteriškės pensininkės ir prekiauja saulėgrąžomis. Tai normali kaita, todėl žiniasklaida, pašiepdama anų laikų kioskininkus, gerokai veidmainiauja. Tiesa, ši tema po truputį persikelia į Gariūnų laikotarpį vaizduojančią grožinę literatūrą. Nežinau, ar yra jaunesnių rašytojų, išbandžiusių tą profesiją. Kai kurie (R. Kmita, A. Jakučiūnas), atrodo, tą aplinką neblogai pažįsta.

 

*Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis