Aldona Ruseckaitė. „Dukterys“ (iš spaudai rengiamos esė knygos „Per žarijas“)

Aldona Ruseckaitė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Prieš vos daugiau nei metus pradėjome savąją pažintį su Balbina* – kaip vėliau paaiškėjo, naujausios Aldonos Ruseckaitės esė knygos „Per žarijas“ heroje, galima sakyti, rašytojos alter ego – valinga, valiūkiška, neieškančia žodžio kišenėje, nestokojančia žmogiškumo ir įžvalgumo. Skelbiamoje ištraukoje – taip pat netikėta, paslaptis atverianti pažintis, šįsyk – Balbinos su rašytoja Loreta Gražina Latonaite, nesantuokine Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra. Naujų susitikimų laukti liko neilgai – knygos pasirodymu jau rūpinasi leidykla „Kauko laiptai“.

 

Aldona Ruseckaitė

 

Dukterys

(iš spaudai rengiamos esė knygos „Per žarijas“)

 

Kodėl priartėja svetimo žmogaus gyvenimas, kodėl imi jausti, jog tas ar kitas rašytojas tampa lyg giminė, šeimos narys, draugas? Balbina šitai pastebėjo rašydama savo knygas apie rašytojus ar šiaip tyrinėdama kurio nors archyvą; rengdama paskaitą, straipsnį, parodą, ekspediciją, ji labai „susidraugaudavo“ su tuo autoriumi, suartėdavo. Kodėl? Gal viską per giliai įsileisdavo į širdį? Artumas išties buvo neišvengiamas, kai perskaitydavo kūrybą, biografijas, laiškus, kartais dienoraščius, peržiūrėdavo daugybę nuotraukų. Prieš akis visu pločiu ir gyliu verdavosi gyvenimas, nors moteris suprasdavo, jog visų paslapčių niekada nesuvoksi, į jas neįlįsi, nes ir pačių artimiausių žmonių negali iki galo perprasti, o čia visai svetimas, iš kito pasaulio ir jau į kitą pasaulį iškeliavęs asmuo. Tačiau lapelis po lapelio, žinelė po žinelės, žiūrėk, jau ir varto to žmogaus gyvenimo knygą.

Visi atradimai Balbinai suteikdavo daug profesinio džiaugsmo. Žinoma, kartais pristabdydavo Maironio pasipiktinimas – Poeto paslaptis, jausmus / Sejoja kritikai per rėtį; / Uždavinys mat įdomus – / Aikštėn autentiškai išdėti…  O Mačernio eilutės Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti / Save ir visą perskaityti ištisai… vėl suteikdavo drąsos. Bet Balbina žinojo ribą, ties kuria reikia sustoti; galbūt už jos ir labai įdomu, ir kiti norėtų sužinoti, bet stop, negalima! Nors ją traukdavo paslaptys, netikėtų meilių suliepsnojimai, Balbina turėjo kantrybės kuistis po archyvus ir kartais atrasdavo dar iki šiol nežinotų dalykų. Tada svetimas žmogus tapdavo dar artimesnis, jis tarsi apsigyvendavo šalia, buvo galima įsivaizduoti, kad jis čia, beveik kvėpuoja, beveik kalba, beveik mąsto…

Moterį apimdavo sudėtingi vidiniai prieštaravimai, kadangi pati žinodavo ir atrasdavo daugiau, nei etiška jos įstaigoje rodyti, skelbti, rašyti. Lankytojai dažnai užduodavo įvairius tiesmukus klausimus, tačiau nuo jų būdavo lengva išsisukti. Neleistinos meilės, nesantuokiniai vaikai, neištikimybė, grobuoniškos turtų dalybos – viskas žemiška ir paprasta, tačiau yra dėžutė, yra raktelis, bet raktelį į paslaptį ir į dėžutę reikia „pamesti“. Ypač išdavikiški būdavo prisiminimai, dienoraščiai, laiškai, juokinga, bet netgi atvirlaiškiai. Keista profesija – žinoti ir slėpti… Balbina vis galvodavo, kaip rašytojas turi pasirūpinti savo archyvu? Bet mirti dar nesinori, duoti ankstyvus nurodymus – taip pat. O paskui, jau  p o   t o , lieka informacija ir rašytojo artimieji, kuriuos ji liečia. Giminių taip pat reikia prisibijoti, nes pamatę pagarsintą savo vardą, pavardę, savo užslėptas, užmirštas nuodėmes gali taip baisiai užpulti, kad tyrinėtojas sveikas ir gyvas iš po rankraščių neišlįs.

Tačiau kartais įvyksta atvirkščiai.

Buvo praėję gal treji vadovavimo metai, kai vieną popietę į Balbinos kabinetą užsuko moteris. Ji gan nedrąsiai virstelėjo duris, stabtelėjo ant slenksčio, paklausė, ar gali užeiti. Iš anksto susitarusi nebuvo. Tačiau užeiti visada galima, nes žmogus svarbesnis už visus popierius, nors lankytojų irgi pasitaikydavo įvairiausių: nuo rimtų reikalų turinčių iki melagių, jog perpjovė rankinę, pavogė pinigus, o reikia sugrįžti į Vilnių… Kartais Balbina ir šitiems duodavo kokį litą, nors jų melas trykšdavo per blakstienas. Viešnia pakviesta įėjo, iš lėto atsisėdo, žiūrėjo į Balbiną, kol kas tylėjo. Šeimininkei mintyse permetus galimus variantus, liko pagrindinis – tikriausiai ieško darbo – gal salių prižiūrėtoja, gal valytoja, gal sodininkė. Žinojo, jog naujo darbuotojo šiuo metu netrūksta, tačiau visada užsirašydavo telefoną – ir žmogaus paguodai, ir kartais išties skubiai prireikdavo. Viešnia buvo kukliai apsirengusi, ant kelių spaudė rankinę, matyti, jog jaudinosi. Ši situacija Balbinai pažįstama – visi jaudinasi, ne kažin koks malonumas ieškoti darbo, juoba kai esi vyresnis. Priešais sėdinti moteris irgi artėjo prie šešiasdešimties. Kai Balbina, nutraukusi nejaukią tylą, paklausė: „Ponia, kuo galėčiau jums padėti?“, viešnia šyptelėjo ir taip pat paklausė: „Sakykite, ar nesu jums nė į vieną rašytoją panaši?“ Ši suraukė kaktą, įsižiūrėjo. Keista, bet moteris priminė Vincą Krėvę-Mickevičių, tačiau juk jis teturėjo vieną dukrą Oną Aldoną, kuri gyvena Amerikoje. O kadangi tik prieš keletą mėnesių Lietuvoje, Subartonyse, buvo perlaidoti rašytojo Krėvės palaikai, parvežti iš JAV, Balbinos kolegos parengė apie jį parodą, tad veido bruožai buvo naujai įsirėžę atmintyje. Bet ji nieko nenorėjo sakyti, juk būtų kvaila pareikšti: „Jūs esate panaši į Vincą Krėvę-Mickevičių.“ O kas toliau? Abi tylėjo, įtampa augo, tada viešnia ištarė: „Aš esu Loreta Gražina, Vinco Krėvės-Mickevičiaus tikra dukra. Tylėjau tiek dešimtmečių kaip pelė po šluota, nešiojau savo motinos vyro pavardę, esu Latonaitė, tačiau visada žinojau, kas mano tėvas, nes dar atmenu jį, aš jau buvau dešimties, kai Krėvė pasitraukė į Vakarus.“

Rašytoas Vincas Krėvė-Mickevičius

Balbina tylėjo. Ją ištiko akivaizdus šokas. Per mėnulio pilnatį užsuka įvairių užsisvajojusių žmonių, jie gali pasigirti esą paties Donelaičio, Baranausko ar Maironio vaikai, paskui po pilnaties jau prisimena ir tikruosius tėvus. Tačiau Loreta Gražina į apsišaukėlę neatrodė panaši. Ji suprato šia žinia sutrikdžiusi šeimininkę, bet buvo viskam pasiryžusi, norėjo atstatyti teisybę ir galop gauti teises į savo tikrą, jau seniai mirusį tėvą. Moteris tęsė: „Būtent kai tėvą parvežė perlaidoti, ir aš dalyvavau, visur buvau, bet vis dar tylėjau. Nors su savo seserimi Ona Aldona, vyresne už mane visu dvidešimtmečiu, bandžiau susipažinti, ji manęs nė nenorėjo girdėti, laikė išsigalvojimu, o aš tiek daug turiu tėvystės įrodymų, tiek daug… Visus sovietinius dešimtmečius tylėjau – kas iš to būtų buvę? Ir savo motinos nenorėjau trikdyti, ir pati akių gydytoja dirbau, ir dukrą auginau, kas būtų pasikeitę? Kai pradėjau rašyti ir leisti knygas, supratau, jog tėvo kraujas gyslose nerimsta. Žinote, niekas manęs nenori pripažinti Krėvės dukra, niekas. Ir šen važiavau, ir ten, ir į Rašytojų sąjungą, niekas nepripažįsta. Iššokau aš čia visiems kaip koks grybas viduryje žiemos, galvoja, pasimaišė į senatvę moteriškei, įsigeidė garsaus tėvo. Jeigu būtų ir toliau sovietų valdžia likusi, gal ir būčiau tylėjusi, o dabar visi ieško tiesos, savo šaknų. Noriu paskelbti, kad Krėvė turėjo dvi dukras, kad tik iš mano pusės jo giminė pratęsta. Juk prieš karą visi žinojo, kad aš esu Krėvaitė, kad mano jauna graži mama dirbo universiteto bibliotekoje, tėvas vyresnis devyniolika metų, aš buvau didelės meilės vaisius… Jiedu universitete ir susipažino, tėvas mus finansiškai išlaikė, dažnai lankydavo, vesdavosi mane Laisvės alėja, paėmęs už rankos, kavinaitėje mes valgydavome ledus bei pyragaičius, ir vadinau jį tėčiu.

Žinoma, tėvas nuolat negyveno su mumis, kadangi turėjo kitą šeimą. Išlikę nuotraukų, kuriose esame visi trys, taip pat visokių dovanėlių su įrašais man, Loretai Gražinai, ir mano mamai Stefanijai. Ir į pirmą klasę, į Jablonskio mokyklą jis mane pats nuvedė, užrašė: Krėvė-Mickevičiūtė Loreta Gražina, Vinco, tačiau oficialiai dar nebuvo dokumentų sutvarkęs. Parašė man laiške jau iš Vilniaus, į kurį buvo su universitetu persikraustęs: Miela dukryte, tavęs neapleidau ir neužmiršau, tik labai pasiilgau. Siunčiu tau dovanų, o dokumentus gausi neužilgo, pasakyk tai mokytojai. Tavo tėtė.

Tačiau viską sugriovė karas, tėvas liko Vilniuje, mudvi su mama išvykome į Mažeikius – daugiau jo ir nebemačiau, per karą tik laiškus gaudavome. Kai pasitraukė į Vakarus, nesusirašėme, neatradome vieni kitų. Juk vedęs, žmona, duktė, o ir mirė greitai… “ – Loreta Gražina kalba negarsiai, gerokai jaudindamasi. O Balbinai iš tikrųjų jau svaigsta galva, prieš akis veriasi dramatiško turinio romanas, ji pažįsta tą kitą dukterį Oną Aldoną, tikrą damą, gana išdidžią, jaučiančią savo vertę. Keista, kad toji nenori priimti sesers. Tėvų negalima pasirinkti“, – ištaria Loreta Gražina. Ar turėti Krėvei dar vieną dukterį, kurios net neslėpė, būtų didelė autoriteto griūtis? Tikrai ne!

„Ar jūs tikite manimi? – klausia viešnia. – Aš jums noriu šį tą parodyti.“ – Ji iš gilaus voko traukia dokumentą, kuriame tėvas prašo mokykloje užrašyti mergaitei savo pavardę, keletą nuotraukų, laiškų, rodo nedidelį ant stalo pastatomą laikrodį su Krėvės įrašu dukrelei ir jos motinai.  Abi moterys atsargiai žiūrinėja daiktelius, jie išties yra užtikrintas įrodymas. Tai kodėl kiti mano, kad Loreta Gražina išsigalvoja? Būdama išoriškai panaši į tėvą, turėdama įrodančius dokumentus, lieka pavainike. Tėvą gi prisimenu buvus mažo ūgio, tamsiais raukšlėtais paakiais. Pažinoję Krėvę sako, kad aš labai panaši į tėvą, tik jo akys buvusios didesnės.Moteris vėl nutyla, jau ruošiasi išeiti, susideda visus daiktus, stabteli ir ištaria: Tai va, nepasisekė man su tėvu…“  

Balbina bando kvailai filosofuoti – toks likimas, dar kažką… Staiga moters veidas pasikeičia, ji tarsi nusimeta sentimentus, sako: „Taigi, esu išleidusi keletą knygų, gal galėtume čia pas jus visuomenei pristatyti? Ir apie tėvą užsiminčiau.“ Šitą reikalą moterys tvirtai sutaria. Vėliau įvyksta ne vienerios, keletas jos knygų sutiktuvių, rašytojai ir kiti žmonės galop įsitikina, kad ji tikrai Krėvės dukra.

Autorinio kūrybos vakaro Maironio lietuvių literatūros muziejuje metu, 1996. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Sesuo Ona Aldona savo seserimi Loretos Gražinos nepripažins. Moterys liks svetimos, tarsi nepažįstamos. Tik mirtis susuks visus į vieną kamuolį, bet net ir po daugybės metų garsiojo klasiko Krėvės-Mickevičiaus oficialioje biografijoje bus įrašyta tik viena dukra – Ona Aldona. Slaptingoji meilė ir jos vaisius liks užribyje. O Loreta Gražina atiduos tuos tėvo daiktelius į muziejų, kad liktų jos šaknų pagrindimas.

Kai Balbina po tokio pokalbio atgauna kvapą, atsiranda Pasakotojas: juk turi stalčiuje Onos Aldonos Krėvaitės-Mošinskienės laišką, pažiūrėk, ką ten rašo. Balbina išsitraukia šūsnį laiškų, suranda tą, skaito, kaip ši dukra rūpinasi tėvo muziejaus įkūrimu Vilniuje, duodama tam tikrus nurodymus: Labai prašau Jūsų visų parodyti iniciatyvą, išmintį ir gerą valią, kad tie daiktai atsidurtų Krėvės memorialiniame muziejuje ir kad mano tėvams būtų smagiau ilsėtis Subartonių kapinėse… Tokia yra mano, kaip vienintelės įpėdinės, valia… Ona Aldona jau keleri metai žino apie seserį Loretą Gražiną, kuri bandė su ja susipažinti, tad šiame laiške galbūt specialiai pabrėžia – vienintelė…

 

*Taip pat skaitykite:

Aldona Ruseckaitė. „Štabkvartyra“

Aldona Ruseckaitė. „IŠ PRISIMINIMŲ. Romualdas Granauskas“

Aldona Ruseckaitė. „Spalvingi įvykiai bei nuotykiai“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *