Aldona Ruseckaitė. „IŠ PRISIMINIMŲ. Romualdas Granauskas“

Rašytojai Aldona Ruseckaitė, Romualdas Granauskas ir aktorė Kazimiera Kymantaitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus, 1994 m. A. Urbono fotografija

Prieš kelias savaites susipažinome su Julija-Balbina iš Aldonos Ruseckaitės nerašomos knygos, kuri, regis, pati pamažėle lipdosi, auga. O Balbina, pasirodo, ir „pabliuznydavo“, ir rimtai pasikalbėdavo su rašytoju Romualdu Granausku…

 

Aldona Ruseckaitė

 

IŠ PRISIMINIMŲ. Romualdas Granauskas

 

Rašytojas Romualdas Granauskas kartais paskambindavo labai vėlyvais vakarais, būdavo, ir Balbinai jau užsnūdus, mat turėjo jos namų telefono numerį. Jam, matyt, nesimiegodavo arba būdavo lengvai išgėręs. Galbūt naktis jam ir nebebuvo labai svarbi… Ir tada, pirmąjį kartą, jis paskambino patį vidunaktį. Pranešė ketinąs į muziejų atiduoti visus tris paskutinio romano variantus, pasiguodė, jog skauda kojas, vaikšto su lazda. Prakalbo apie laimę: Perskaičiau daug knygų, bet kas laimė – neradau; vadinasi – mirtis. Juk mirties nejauti, turėtų būti gerai. Paprašė nueiti į Vytauto Didžiojo bažnyčią už jį pasimelsti, labai mėgstąs šitą šventovę. O tų rankraščių atvažiuokite pati, ne atsiųskite kokią vištelę, – paliepė… Kaip liepta, taip ir padaryta. Balbina nuvažiuoja pas rašytoją į namus su kolege. Žmona pavaišina arbata, rodyti savo archyvo šeimininkas neskuba, jam labai smagu pakalbėti, pasipasakoti, Balbina moka klausinėti, be to, tiek rašytojas, tiek Balbina „apsišaudo“ lengvo pabliuznijimo sakinėliais – abu tą moka… Duoda rankraščių, tada rodo ir didžiuojasi pypkių kolekcija – gal trisdešimčia vienetų! Šiaip ne taip po ilgų derybų vieną pypkę paskiria į savo muziejinį rinkinį. Tačiau tarp visų tų valdiškų reikalų vis pasakoja ir pasakoja. Mokėsi lenkų kalbos ir penkerius metus tyrinėjo visokią dokumentiką, nes rašė pjesę apie Barborą Radvilaitę. Parašė apie šimtą puslapių, perskaitė, nepatiko, suplėšė, išmetė pro langą. Žmona su šuniu surinko didžiąją dalį išblaškytų lapų, suklijavo… Tai dabar kol kas saugąs tą rankraštį, niekam neatiduodąs. Norėjo pastatyti pjesę su Eimuntu Nekrošiumi, nepavyko. Nekrošius pasako tik žodį, nu ir aktoriai supranta, ką daryti, aš – ne… Tuomet jis prisiminė epizodų iš savo jaunystės. Reikėjo laikyti abitūros egzaminus, o tuo metu už muštynes buvo gavęs penkiolika parų. Ėjo laikyti iš daboklės su milicininku ir, deja, iš lietuvių gavo tik ketvertą, nors iki tol būdavo penketai. O kadangi drausmės buvo trejetas, tad stoti į aukštąją mokyklą negalėjo, išėjo į kariuomenę, kurioje grojo akordeonu ir vadovavo karininkų chorui. Parašau knygą – kritika nesvarbi. Balbina suprato: grynuolis, fantazuotojas, bliuznierius.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *