Aldona Ruseckaitė. „Štabkvartyra“

Kartais taip atsitinka, kad, regis, knygos nerašai, o tekstai, neklaužados, tai vienas, tai kitas – ima ir rašosi. Artėjant Kovo 11-ąjai siūlome drauge su poete, prozininke Aldona Ruseckaite ir Balbina tapusia Julija sugrįžti į tas dienas, kai tarp sąjūdiečių tebešmirinėjo vyrukai iš štabkvartyros, širdis liejo į pensiją išėję saugumiečiai, o Nepriklausomybės svajonė dar tik pildėsi…

 

Aldona Ruseckaitė

 

Štabkvartyra

(Iš nerašomos knygos)

 

Buvo didžiulė politinė įtampa. Nepriklausomybė jau alsavo lietuvių širdyse, jau laisva Tėvynė, ir be galo gaila tų, kurie laukė laisvės, deja, per anksti iš šio pasaulio iškeliavo – nesulaukė. Žmonių galvos pilnos visokių minčių, visi stovi ant pokyčių slenksčio. Laisvė! Laisva Lietuva! Bus galima dirbti be prižiūrėtojų, cenzorių, be prievartos ir nurodymų. Tačiau sovietiniai kariai vis dar sukiojasi, tankai irgi tebėra, dar daug agresijos ir agresorių. O jau norisi kirbėti, laisvėti, veikti – nepaisant nieko! Štai ant šito slenksčio iš Mamos duoto vardo Julija ji persivadina vyriausybininko išrinktu – Balbina. Reikia išardyti tarybines ekspozicijas, viską sukrauti į fondus, reikia tą medžiagą prižiūrėti ir toliau, nes istorija niekur nedingsta, ji yra ne tik mūsų praeitis, bet ir mūsų veidrodis, ir mūsų likimas. Todėl viską būtina saugoti, kad po daugelio metų vaikai, o ypač anūkai galėtų bent muziejuose suvokti tėvų pėdas, žingsnius, žodžius, pasirinkimą… Balbinos galvoje sukasi daugybė planų, bet nieko negalima daryti karštakošiškai, tarsi nuo barikadų, čia ne tokia įstaiga.

Pirmiausia reikia perorientuoti, atriboti, nutolti nuo sovietų valdžios, o dar visokių mazgų mazgelių primazgyta begalė, reikia nutraukti, nupjauti, kai ką ramiai atrišti, atraizgyti. Kolegos pasidaliję grupėmis, Balbina pastebi, jog daugiausia tyliųjų, kurie tūno, stebi, laukia, jie neišsišoks. Tačiau yra ir karštakošių, tarp jų ir pati Balbina, kurie jau nešiojasi trispalves vėliavėles ir, nepaisydami jokių baimių, kuria Sąjūdžio grupę, nes tomis dienomis nieko nėra svarbiau! Į sąjūdiečius rašosi dar ne daug, dar yra komunistų partijos narių, dar daug bailiųjų tyliųjų abejingųjų, bet yra ir tokių, kurie linksmai mosikuoja laisvės vėliavomis. Balbinai šitie veiksmai labai artimi, ji dalyvauja, stengiasi, kad mostai būtų platūs. O įstaiga yra kaip ir ideologinė, kartais dar šmirinėja vyrukai iš štabkvartyros, kartais nesuprasi, iš kur ir kas.

Vieną popietę miesto saugumo tarnyba sukviečia į didelę salę kultūrininkus, tarsi bando jiems kažką paaiškinti, bet sunku suprasti, kokiu tikslu – už stalo sėdi apyjauniai gražūs vyrai, saugumiečiai visada išvaizdūs, lyg ir sako, kad jau niekas nieko neseka, lyg bando paporinti, kad gyvenkime draugiškai tarytum teletabiai, kad klaidingai visi galvojate, jog kiekvienoje įstaigoje buvo seklys saugumietis, kuris nešė, skundė, triedė… Dabar mes atseit laisvėjame ir būkime laisvi visi. Bet Balbina nebūtų pati savimi, jeigu garsiai nepasakytų, ką žino ir galvoja – ji girdėjusi iš vieno seno štabkvartyristo, kad šios kategorijos tarnautojai iki šiol štabkvartyroje gauna kas mėnesį septyniasdešimties rublių algą, o jeigu gerai praneša, dar ir premiją. Pagrindinis pranešėjas iš už stalo nutyla, pasimuisto, tada gan griežtai klausia – iš kur jūs, drauge, atsiprašau, ponia, žinote? Nebuvo jokių štabkvartyrų ir jokių algų, nebuvo – užkerta. Aš žinau! Užtikrina Balbina. Sėdinti šalia pažįstama moteris traukia ją už rankovės – sėskis, tylėk, kam tau reikia tų diskusijų, pabijok! Nebijau – apygarsiai sušnabžda ji, gana ir mes patys, ir mūsų tėvai prisibijojo. Žmonės skirstosi pasivaipydami, nieko nesupratę, kas čia norėta pasakyti, dar keli pažįstami replikuoja – tu, Balbina, tai nepatyli, ir gerai… Gerai, gerai – atšauna ji, patys irgi pasisakykite! Tai kad mes nežinome apie štabkvartyrą. O aš žinau – atšauna Balbina ir eina savo keliais.

Ji tikrai žino. Balbinai viską papasakojo vairuotojas. Kai tik ji tapo Balbina, įstaiga turėjo du šiurpius automobilius: nešildomą autobusą „Kuban“ ir „kablukinį“ moskvičių, jame tebuvo tik viena keleivio vieta ir užpakalis pervežti nedidelius krovinius. O nuvažiuoti reikėdavo daug kur: ir aplankyti išsibarsčiusius padalinius, ir pas vyriausybininkus į sostinę, ir dar šen ten. Būtinai nuvažiuoti, pėsčias nenueisi, autobusu nespėsi… Tada tą „kablukinį“ moskvičių vairavo pagyvenęs, mažo ūgio, plepus vyriškis. Ir juodu su Balbina kartais perskrosdavo Lietuvą, tad ilgomis kelionių valandomis tas žmogelis jai viską ir papasakojo, prisipažinęs, jog daug metų dirbo sovietiniame saugume, kad netgi užsienyje saugumo sistemoje vairavo automašinas, kad jis dabar jau pensijoje ir esąs nebepavojingas. Važiuojant tolimą kelią, jis vis parodydavo tą pačią vietą – pamiškę, tankius krūmynus, kur esą su chebra pragulėjo gal savaitę, gal dešimt dienų, nes sekė žmonių gyvenimą štai anoje sodyboje. Balbina smalsaudavo, kodėl sekėte, ar susekėte, bet vyriškis tik kažką numurkdavo ir toliau varė, kaip ten buvę sunku, kažkoks šaltas metų laikas, kaip jie nušalo visus galus, užtat valdžia jiems leisdavo šildytis stipriaisiais gėrimais. Ir kiekvieną kartą, kai tik jiedu važiuodavo tuo plentu pro tą vietą, jis niekada nepamiršdavo vėl priminti apie savo vargus. Betgi žodis po žodžio, Balbinai smalsaujant, vairuotojas paporino ir daugiau informacijos: ir apie štabkvartyras, ir apie septyniasdešimties rublių atlyginimus. Ir pamažiukais išdavė, kas esąs šiuo metu įstaigos seklys, nors Balbina ir be jo žinojo… Ir vis sakydavo jai: manęs jau nebijokite, aš iš tinklo iškritau. Ką ten bijoti, nebijoti! Ką ten su juo kalbėti, žmogelis neišsilavinęs, o čia jau per visus slenksčius ir langus veržiasi laisvės vėjai, kas čia bebijos nususėliausio buvusio saugumiečio.

Tačiau už kelionę iš Kauno į Baltijos kelią būrelis įstaigos sąjūdiečių buvo dėkingi būtent šiam vairuotojui, nors jis galėjo nuvežti juos galas žino kur – į tuos pačius krūmus, kuriuose pats tupėjo… Visi, kurie norėjo vykti į šią stebuklu bešvyturiuojančią vietą, sėdo į transportą „Kuban“ ir išrūko Baltijos kelio kryptimi. Rodos, išvažiuota laiku, bet visi žino, kad tą popietę keliai buvo užtvindyti lyg per galingą potvynį upė, stabdanti visus automobilius tarsi šapelius. Kažkurioje vietoje vairuotojas išsuko iš kelio ir pasileido laukais, kalnais, dirvonais, dantys barškėjo, rankos virpėjo, susikalbėti per triukšmą nebuvo įmanoma, benzinas smirdėjo iki pykinimo. Keliautojai įsitempę žvilgčiojo į laikrodžius, nustatyta valanda nenumaldomai artėjo, viltis įsijungti į grandinę blėso. Ir staiga automobilis užpūškavo per dirvoną į kalną, vairuotojas atsisuko ir išdidžiai tarė – štai tas jūsų kelias, pustykit padus! Išties – žmonių grandinė buvo už keliolikos metrų, mes į ją minutės tikslumu spėjome įsilieti, mus užklupo žiedų lietus, vilties debesys… Kas ten žino, kokios mintys buvo to vairuojančio žmogelio galvoje, kas žino – juk esame sudėtingesni padarai, nei atrodome iš lauko…

Tuo metu vyriausybininkas buvo jaunas, galima sakyti, tikras briedis, mandagus, kartais net truputėlį nedrąsus, vis kukliai besišypsantis. Kaip tik santvarkos pokyčių pradžia, sunkumų – nors traktoriumi vilk. Balbina iš to laiko neturi blogų prisiminimų apie vyriausybininką briedį, atrodė, jog vieni kitus palaiko, supranta, yra mandagūs, užsidegę, pavaldiniams suteikiamas savarankiškumas ir laisvė. Tačiau homo sovieticus pasiduoti tikrai nenorėjo, Maskva niekada nenori. Žmogus su dėme ant kaktos negalėjo atsistebėti, ko gi ši mažutė pribaltikos šalis siekia? Atsiskirti? Jie bepročiai, tai pirma, jie gali sugriauti sąjungą, tai antra, ir tai neleistina… Tie lietuviai – trispalviai naivuoliai, kaip jie gyvens, net gaila jų, bet tramdyti teks griežtomis priemonėmis… O sausis – tinkamas mėnuo, šalta, gal visi sulįs į savo urvus, užsidarys kaip bitės avilyje, tad galima viską atimti, užimti, sugniuždyti, nutildyti… Balbinai ir jos bendraminčiams norėjosi lėkti į sostinę, ten stovėti, budėti, dalyvauti. Bet jaunasis vyriausybininkas briedis griežtai paliepė – jūs, valstybės turtų saugotojai, būkite arti savo įstaigų, niekur nesiblaškykite, budėkite, slėpkite, atsakykite. Nesate savo veiksmų valioje – esate poste! Taip, esame poste… Ir štai baisioji – tryliktoji – naktis! Prieš tai pasikeisdami kartu su sargu budėdavo ir kas nors iš atsakingų darbuotojų. Bet tą vakarą Balbina buvo namuose, nemiegojo, žiūrėjo televiziją, sėdėjo apsirengusi, staiga ėmė čirkšti laidinis telefonas (dar nebuvo mobiliųjų), iš kultūros vyriausybininko būstinės paskambino išsigandęs moteriškas balsas – skubėkite į darbą, prasideda. Bendradarbiai pas Balbiną atvažiavo neįtikėtinai greitai, visi sušoko į automobilį ir pajudėjo savo kryptimi. O gatvės buvo pilnos bėgančių žmonių: grupelėmis, po du, po vieną. Judėjo kolona automobilių, jeigu kuriame likusi laisva vieta, tuoj pat atsidarydavo durelės ir skubantieji buvo kviečiami į vidų.

Kai jie atvažiavo į savo įstaigą, čia jau buvo keletas darbuotojų, visi per televiziją stebėjo vaizdus, kaip tankai traiškė žmones, nebuvo jokių žodžių, susirinkusieji sėdėjo ir verkė. Ir tada suprato, kad jau laikas daryti tą, ką buvo nurodęs vyriausybininkas – slėpti turtą, kuris yra brangiausias. O jeigu sovietai viską užims, apiplėš, apvogs, išniekins… Vietų, kur slėpti, iš anksto numatyta. Didžioji operacija prasidėjo. Viena iš slėptuvių buvo bažnyčia. Ir iš anksto pasižadėjęs kunigas.