Tomas Vyšniauskas. Poezija
Debiutine knyga „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018) į literatūros padangę įsiveržęs poetas Tomas Vyšniauskas – balsas, kurio sunku neišgirsti. Veržlūs, dinamiški eilėraščiai patraukia skaitytojų dėmesį, žaisminga ironija jį išlaiko, o netikėtos įžvalgos bei sugretinimai lengvai nepaleidžia, tad nenuostabu, kad 2019-aisiais rašytojas įvertintas Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią metų debiutinę poezijos knygą. Jau 2020-aisiais pasirodė antrasis T. Vyšniausko eilėraščių rinkinys „Invazinės rūšys“ (Kaunas: Kauko laiptai), kuriame bandoma sugretinti Kūrėjo ir žmogaus (kaip meistro) tvarinių pasaulius, tais pačiais metais Tomas pagerbtas „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais. Jo įžvalgios, neretai ant poezijos ir eseistikos ribos balansuojančios knygų recenzijos vis dažniau sutinkamos kultūrinės spaudos puslapiuose, kritikui neapsiribojant vieno žanro, estetikos, tematikos leidiniais.
Pats viename interviu paklaustas apie savo kūrybinius ritualus, rašytojas šmaikštavo: „<…> garinu actą baidydamas ufonautus ir šoku aplink laužą apsikarstęs ožio kailiais bei bikiniais. Sudėtingi tie kūrybiniai ritualai. Paukštė nesileidžia pagaunama. Reikia laukti, kol pati atskris. Vis noriu trupinių patrupinti. Kaip jauką. Bet suvalgau…“
Tomas Vyšniauskas
atlenkiamas
kai turėsiu viktorinokso peiliuką
išdrošiu tau nutriją
pageltusiais dantimis kirvarpos skylutė
primins ėduonies s(k)varbą
ir neišprusimą prevenciškai
šeriant atžalas antibiotikais kai
turėsiu viktorinoksą ašmenų
vėsa ir sidabrinis kryželis
saugos nuo baimės nustvėręs
už striukos uodegos maudysiu
ją balijoje nejausdamas gelsvų dantų
prie savojo skruosto išdrošiu
išsigimusį žvirblį neturintį polėkio net
ir jį perpučia vėjas kol turškiasi
baloje išdrošiu
nutrijos žvirblio vėjo narvo danties
sielas išdrošiu skylutėmis
kai turėsiu – – – – –
dalinsiu
piliulę iki nykstančio
grūdo iki nakties sugeriančios
žvilgančius kailiukus ir pašiauštas
plunksnas dalinsiu iki laikmečio kuomet
atlenkus peilį nebereikės
skrosti
rieškučiomis
sunkios tavo dovanos
Viešpatie kad pakelčiau
turiu nusilenkti kad
išnerčiau iš grumsto turiu
nuryti gniutulą molio
kad sudygčiau turiu iš-
pūti kol išputi vėjus iš bergždžio
inkilo ertmės tik vakuumas
įsisėja į gyslų dykrą
kol nuo ekranų atlipę berniūkščiai
ir iš tiktoko išlindusios mergiotės
ryšis (ryšys) paleisti
plytgalį į neišperėtą
varnėną palesintą
sterilia sėkla sunkios
tavo dovanos Viešpatie beveik
nesugebu apglėbti išsisi-
joju pro pirštus. žvaigždės briaunomis
atsirūgstu
šoping
prekybcentrio gyslomis nardo
traukinukas pilnas
vaikiūkščių juoko nuostaba ir
saulės zuikučiai liuoksi
jų plačiau
atmerktose akyse štai taip
blizgučiai
parodo savo galią ir gebėjimą atsiplėšti
gabalėlį nusiniaukusio dangaus į tokį
dangų gręžiojuosi kaip archetipinis
vilkas cemento spalvos
kailiu patyręs visą kibirkšties
lengvumą ir tik kartais
st-
ūgteliu
kaip garvežys
nuridendamas saulę
nuo dangoraižio keteros
pozityvo
kai sukaupiu jėgas
atsigręžti į teigiamą
pusę išsenku
lyg upė galėjusi
čiurlenti paslankiai
ir lėtai kaip skarbonkių
spūstis megapolio gatvėje
kai sukaupiu
tiek smogo
veliūro plaučiuose
vandenys užrūgsta ir nuščiūva
angelas lyg pirmąkart
išvydęs
savo papilkavusius sparnus
suprantu kad
yra nemažai bendrumo
tarp švitrinio popieriaus ir šiurkštaus
karvės liežuvio bet ne paviršius
skiria į kurį ašaros lašą įsišveisi
kuriame bidone užtrokši nardysi
baltoje putoje
kaip ūkiškumo pasmerkta
varlytė ar rupūže virtęs išžįsi
visus pasaulio tešmenis yra
skirtumas žengsi per ruplėtą
odą nušveistu žingsniu ar nuolankiai
lauksi meilaus lyžtelėjimo o kažkur
per viduriuką pusiau alkis
pusiau ilgesys pusiau leis-
gyviavimas raš(k)ymas ir springimas
švitrinį žemėlapio popierių
atrajojant
pajacas kūlvirsčiu
įsprausk savo šypseną
į drungną smėlį tau
prijuoksiu pilną dūšią
užgesusių varnų antspauduosiu
karštu vašku ir būsiu tol
apverstas kol smiltimis
pro pirštus išbyrėsi
po laiko kvatodama
tarsi plytomis
žalotum agrarinį peizažą
tarsi lauko rieduliais
sproginėtum tarsi krūpčiotum
liepsnele
kaip kinietiška Vėlinių
žvakelė. lyg smalkės
lyg išblukusios varnos
kark
sėjimas
iš pažiūros mielą
damutę galima šokiruoti
pastaba kad kairioji krūtis
yra centimetru lėkštesnė
už antrąją bet būsiu
iš tų kurie tiki
metaforos galia į etiketę
įrėžta instrukcija ir ižu
surūdijusiu tėvo garaže
kaip ir drovus balsas
lemenantis: tavo vienas
ledkalnis susigūžė nuo vasaros
lietaus antrasis pasistiebė
į viduržiemio pusę ir tai bus
tiesa nutildanti klimato
atšilimą tai bus besiniaukianti
eketė kurios ekrane
iššals centimetrai uždus
karosai ir korektiškai
blizgėsime pilnomis
rieškučiomis bergždžių
žvynų. ne giliau
nei dulkė nuskalbtos liemenėlės
kaušelyje
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba