Ona Jautakė. Poezija

Ona Jautakė. Zenono Baltrušio fotografija

Nesvarbu, koks metų laikas, – gera būti su Onos Jautakės poezija, drauge su autore pajusti gamtos trapumo grožį, o žmonių tarpusavio santykiai, bendrystė skatina susimąstyti apie nepaneigiamą akimirkų ir amžinybės sąveiką.

 

Ona Jautakė

 

Dykumos

 

Tamsiaode Sabos karaliene,

nepyk, nekviesiu vidun,

nors kaitri vidudienio saulė

ir degina smėlis

auksu dabintas tavo kulkšnis.

Mano namo sienojai ploni

lygu nendrės.

Taip lengva sugriauti žingsniais,

netgi žinojimu

viso pasaulio sąrangos.

Guliu ant grindų,

mano žvaigždės mažutės,

lyg žiūrėčiau iš šulnio.

 

Nėra čia žiemos, tik vėsumas.

Be šaknų sausos žolės, vaikomos vėjo.

Tiek metų prieš Kristų

iš meilės šita dykynė

ir mūsų tykusis buvimas,

laukiant Jericho rožės pražystant.

 

Tiek metų prieš Kristų,

o lyja. O žydi.

 

 

Sapnas

 

Saulėlydis sniego laukuos.

Uždegu lempą. Pakirdęs drugys

plakas į stiklą,

pažyra sparnų dulkelės.

O vasara neateina.

Žiema gyvenau, nežinau,

ar gyva žolė po pusnim,

ar kojos dar mena

vasaros žvirgždą.

 

Vaikas tiesia į mamą rankas.

Trys moiros

verpia ir kerpa,

verpia ir kerpa.

 

Artėja kažkas tyloje,

jau trepsi už durų,

nusipurto ir sako:

lazdynas pražydo, eime.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Rudenėjant

 

Vakar turėjau mirti.

Vasaros vidurys, dar ne laikas,

gal smilgos suklydo,

tokios sausos ir tuščios,

lūžtančios vėjy.

Taip nebus, sakei,

nebus be voros nešmens,

be kaltės rudimento.

Sulauksi lietaus,

įmirkus lig pagėlumo,

saujoj suspausi

virpantį epušės lapą,

iš marių kylanti antis

nukrės nuo sparno lašą kitą,

girdėsi, kaip kapteli jie žemyn

ir susijungia su pramote

saulės laidos.

 

 

Marti

 

Rankos pačios suranda darbo,

kai trūkstam žodžių,

pašo kutus

kraitinės staltiesės,

vis rečiau pravėdinamos,

jos už mane atsiprašo

susėdusių prie stalo,

iš blukių fotografijų

žvelgiančių nuo sienos.

 

Svetimuos namuos

tykiai merdi sekmadienis.

Atverčiu delną, po juo

rupus trupinys,

paviržis kelionei.

 

 

Birželis

 

Baigėsi šalnos.

Žalios vyšnių uogelės

švytuliuoja tarp lapų.

Atramos neradę apyniai

gyvena ant pilko šaligatvio.

Liūdintys statos namus už miesto,

prie upės, garšvų atvašyne.

Romiųjų širdims

konvalijų ledas po ąžuolu.

O tau kas geriausia:

kelias tamsoj

per mėtų akivarus.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Palendriai

 

Du senukai iš Provanso

Palendriuos pas sūnų:

odiniai maldaknygės rantai,

klausos aparatas,

senatvės žemėlapis

ant veidų.

Spaudžia ranką, lietuviškai linki ramybės…

Delikatumas paleidžia

nuo virvės

mintis bei debesis,

jie aukštybėse

su saule

ir kregždžių šešėliais lange.

Lauke birželis.

Vienuolyno klauzūroj sekmadienis,

stabmeldžio mišios ir vėjo choralai:

susituokia builiai

su kelio dulkėm.

 

 

Po kriauše

 

Kada nors sėdėsim galulaukėj

po laukine kriauše

sunėrę rankas

ir šnekėsim,

kad viskas praeina,

nei pėdsakų, nei atminimo.

 

Kažin kieno ranka

paglostys šiukščią kerpę

ir vardus akmeny.

Kalsis varpučio ietys

pro grindinio luitą,

o kelias vis neš

į namus, kurių nebėra.

 

Kiek visko po mūsų,

bežadžių, po kriauše.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Vienas komentaras

  • Žiūriu per langą ir regiu: vėjyje ant laido supasi keršulis su šakele snape. Keršulis vis neša ir neša šakelę po šakelės, kažkur netoliese lizdelį krauna. Taip ir Tu Onyt sunešei iš puikių eilučių poezijos sidabro ir aukso dulkeles. Skaičiau ir širdis džiaugėsi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *