Ona Jautakė. Poezija
Nesvarbu, koks metų laikas, – gera būti su Onos Jautakės poezija, drauge su autore pajusti gamtos trapumo grožį, o žmonių tarpusavio santykiai, bendrystė skatina susimąstyti apie nepaneigiamą akimirkų ir amžinybės sąveiką.
Ona Jautakė
Dykumos
Tamsiaode Sabos karaliene,
nepyk, nekviesiu vidun,
nors kaitri vidudienio saulė
ir degina smėlis
auksu dabintas tavo kulkšnis.
Mano namo sienojai ploni
lygu nendrės.
Taip lengva sugriauti žingsniais,
netgi žinojimu
viso pasaulio sąrangos.
Guliu ant grindų,
mano žvaigždės mažutės,
lyg žiūrėčiau iš šulnio.
Nėra čia žiemos, tik vėsumas.
Be šaknų sausos žolės, vaikomos vėjo.
Tiek metų prieš Kristų
iš meilės šita dykynė
ir mūsų tykusis buvimas,
laukiant Jericho rožės pražystant.
Tiek metų prieš Kristų,
o lyja. O žydi.
Sapnas
Saulėlydis sniego laukuos.
Uždegu lempą. Pakirdęs drugys
plakas į stiklą,
pažyra sparnų dulkelės.
O vasara neateina.
Žiema gyvenau, nežinau,
ar gyva žolė po pusnim,
ar kojos dar mena
vasaros žvirgždą.
Vaikas tiesia į mamą rankas.
Trys moiros
verpia ir kerpa,
verpia ir kerpa.
Artėja kažkas tyloje,
jau trepsi už durų,
nusipurto ir sako:
lazdynas pražydo, eime.
Rudenėjant
Vakar turėjau mirti.
Vasaros vidurys, dar ne laikas,
gal smilgos suklydo,
tokios sausos ir tuščios,
lūžtančios vėjy.
Taip nebus, sakei,
nebus be voros nešmens,
be kaltės rudimento.
Sulauksi lietaus,
įmirkus lig pagėlumo,
saujoj suspausi
virpantį epušės lapą,
iš marių kylanti antis
nukrės nuo sparno lašą kitą,
girdėsi, kaip kapteli jie žemyn
ir susijungia su pramote
saulės laidos.
Marti
Rankos pačios suranda darbo,
kai trūkstam žodžių,
pašo kutus
kraitinės staltiesės,
vis rečiau pravėdinamos,
jos už mane atsiprašo
susėdusių prie stalo,
iš blukių fotografijų
žvelgiančių nuo sienos.
Svetimuos namuos
tykiai merdi sekmadienis.
Atverčiu delną, po juo
rupus trupinys,
paviržis kelionei.
Birželis
Baigėsi šalnos.
Žalios vyšnių uogelės
švytuliuoja tarp lapų.
Atramos neradę apyniai
gyvena ant pilko šaligatvio.
Liūdintys statos namus už miesto,
prie upės, garšvų atvašyne.
Romiųjų širdims
konvalijų ledas po ąžuolu.
O tau kas geriausia:
kelias tamsoj
per mėtų akivarus.
Palendriai
Du senukai iš Provanso
Palendriuos pas sūnų:
odiniai maldaknygės rantai,
klausos aparatas,
senatvės žemėlapis
ant veidų.
Spaudžia ranką, lietuviškai linki ramybės…
Delikatumas paleidžia
nuo virvės
mintis bei debesis,
jie aukštybėse
su saule
ir kregždžių šešėliais lange.
Lauke birželis.
Vienuolyno klauzūroj sekmadienis,
stabmeldžio mišios ir vėjo choralai:
susituokia builiai
su kelio dulkėm.
Po kriauše
Kada nors sėdėsim galulaukėj
po laukine kriauše
sunėrę rankas
ir šnekėsim,
kad viskas praeina,
nei pėdsakų, nei atminimo.
Kažin kieno ranka
paglostys šiukščią kerpę
ir vardus akmeny.
Kalsis varpučio ietys
pro grindinio luitą,
o kelias vis neš
į namus, kurių nebėra.
Kiek visko po mūsų,
bežadžių, po kriauše.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Žiūriu per langą ir regiu: vėjyje ant laido supasi keršulis su šakele snape. Keršulis vis neša ir neša šakelę po šakelės, kažkur netoliese lizdelį krauna. Taip ir Tu Onyt sunešei iš puikių eilučių poezijos sidabro ir aukso dulkeles. Skaičiau ir širdis džiaugėsi.