JUSTAS JASĖNAS. BUVO TATAI PASKUTINIĄJĄ DIENĄ

Poetas, kunigas Justas Jasėnas. G. Kartano nuotrauka

JUSTAS JASĖNAS

Buvo tatai paskutiniąją dieną

Jau žiemos laiku tai buvo. Gi man pirmiausia svarbu, kad buvo tatai paskutiniąją dieną. Daug dar bus paskutiniųjų dienų, o tosios, kur buvo tada, niekada jau nebus. Skeldėjo žemė, dužo svajos, lūžo likimai žmonių. Gal kitaip šitoj žemėj niekad nebuvo, tik kad taip greit visa iš atminties pasitraukia. Praeina pasaulio garbė, žmogus pasibaigia, ką čia šnekėti. Tame kely – didvyriai ir kraugeriai, laimėjimai, o ir kiaulysčių daugel įsimaišę. Iš tolėliau stebėjau. Iš krašto, iš pat pakraštėlio. Ėjau pėsčiomis patvoriais, paribiais ir pasieniais. Juk ir ten įdomu, ir ten žmogus įsikūręs gyvena. Rūpesčių neturėjau, o „Žiemos rūpesčius“ skaičiau ir mieste šitame Donelaičio „Metus“ galiausiai įveikiau. Nei ko naujo su ūpu imtis nenoriu, nei ką sena knebinėti betrokštu. Ačiū už orą, vandenį, ugnį ir žemę, gi juos gyvendamas jutau aiškiausiai. Ačiū už mintį, kuri taip sunkiai ateina, galėtų pabūti many ilgėliau, o jos sulaikyt negaliu. Lyg prisiminiau, kas buvo vakar, lyg ką apie rytojų bandėme sutarti. Prasilenkėm, o vienu tarpu, rodos, buvome kartu, o gal nebuvom, veikiausiai man tik pasirodė taip. Einu vienas keliu, gal ką netikėtai sutiksiu, ką tada reikės pasakyti, o jei nesutiksiu, tai nieko.

A, Olesė ir Jefgenija fajetonu važiuoja traktu it ratu. Greit į šalį nusuks. Kortom loš, ilgiausiai plepės, apkalbės, kieminės. Ir dienos ištisos tokios, ir visad tik taip, ir galo tam preferansui nėra. Tas fajetonas muziejuj dabar, o bičiulės seniausiai kapuos, kelias vis gyvas, vis veda, laikas vis eina – praeina, ir niekad nebūna kitaip. Ir nieko visai nebelieka, tuščios rankos, smiltys, prapultin nugarmėję upokšniai, o kaip ėjai išdidžiai, o žadėjai, o… Grytą ir Astę kviečiau prie ežerų atvažiuoti. Ak, neatvažiuos, gi jau iš anksto žinojau, o kodėl leidau sau pagalvot, kad visa mes ir atvažiuos. Gal būtume didumą jų suskaičiavę, vardus bent užsirašę. Ketinau bent apeiti, taip nei vieno ir neapėjau. Iš aukščiau pažiūrėjau, į nendres, į meldus žiūrėjau, pilni pakraščiai, tai ir užteks to paskutiniojo žiūrėjimo į juos. A, pasieniečiai tai visai ne tie, kur muitinėje sėdi. Pasieniečiai tai tie, nuo rubežiaus toli nenutolę. Jie man tikrieji. Pirmieji pajunta, patys paskutiniai išlydi, mojuoja, nors jau seniausiai kely nieko nebėr, o jie kaip burmistrai kokie tebestovi sustoję.

Žmogaus pėdos, žvėries pėdsakai, mažom paukštyčių kojelėm tūpčiota sniege. Zigzagai gyvių, žmonių viražai. Eita, važiuota, braidyta. Marga, nebeatskirsi. Fotografų autografai. Brolių Černiauskų paveiksluota. Gal mariose, bet jau tikrai didesniuose vandenyse žmogus visom jėgom menką valtelę stumia į krantą. Gi kitoje, žmogus, einąs paskui arklį. Gal akėja. Gyvulys ramus ir susitaikęs, žmogus tik tempias iš paskos ir nekantrauja. Tolumos plyti, toli gali užmatyti. Suprantu, kad tai, ką regiu, tikrai iš Lietuvos. Pasirašau, nors tai ne mano, ne aš norėjau, ne aš sukūriau, kai atėjau, kai pasirodžiau, tatai jau buvo, laikas ir vieta man nepriklauso. Savinuosi vis tiek iš paskutiniųjų, o reikės palikti, nenoriu, niekas manęs nepaiso, būsiu atrištas. Žmogau, nesierzink, nepergalėsi to lauko, to akmens, tako, sruvenančio bevardžio upeliūkščio, kurs du ežerus sujungia, o tokios nuogos ir susiraizgiusios medžių šaknys jo krantus suspaudusios išlaiko. Tik pamatyk, atpažinti bandyk, mažumėle pabūk, pastovėk čionai, nemėgink įvesti savo tvarkos, ji iširs, nesuardyk tos darnos, kuri ore tvyro. Neužmiršk pasitraukti.

Pilkšva aplink, nei tų tonų, nei pustonių, pilkšva. Netoli tematyti, tik po kojom. Saulė apsiūkavusi buvo, šalo, sušalo be sniego. Žolės įšalo, tik pačios viršūnės vėjo liečiamos šiugžda. Žmogus ėjo iš lėto, dar lėčiau klaupėsi, o nebuvo altorių, gi klauptis nebuvo prieš ką. Suklupęs ledą alkūne patrynė, nupūtė kelias lengvas sniegules. Tada gelmėn pasižiūrėjo. O, kaip iš giliai matyti. Miegodamos žuvys plauko ramiai, šaknys nešnekios, dar kažin koks sudužęs butelis ar koks nereikalingas daiktas įmestas. Tatai jau vaikiščiai nagus prikišo. Už to vandens labai giliai jau žemė, o kas už žemės tos ir dar už to giliausiojo gilumo. Tik jam gelmė rūpėjo, dėl jos sielojosi ir blaškės vis. Todėl ir klaupės, ir ilgai klūpėjo. Vienu metu staiga pašoko, dabar į susirinkusius žiūrėjo, kamantinėjamas ir spiriamas neatsivėrė.

Ledu šiaip taip nusivilkau į salą. Nieko ten, tik tyla, tik vėjas. Lyg koks paukštukas mažytis pasirodyt bandė. Iš to liauno balso, iš to švelnesnio tembro bandžiau jį atpažinti. Lyg sužvilgėjo, lyg didelė ūmi tamsi dėmė iš vieno karto užgulė, akis užkrito, įkvėpt nebesuspėjau. Ir sugriebė staiga nagais, akimirksniu aukštyn iškėlė, ir toliuose tą gyvastį prapuldė. Aplinkui sniegas baltas, gili ir kruvina duobė. Ir saulė buvo taip toli, kad užmiršau, jog ji kažkur dar esti. Iškilo netikėtai atminty, nebegalvojau kad kada dar pagalvoti teks, kad atsiminsiu tai. Rimantas Šavelis buvo sakęs – palikti atminties nuožiūrai. Jei bus lemta, jeigu iš tikro reikės, tai ateis, tai pareis, tai sugrįžti turėtų. Kažin kas kalvos viršūnėj laužą susikūrė. Toli, o taip norėčiau ten, žinia visai jau paprasta – pasiekt nebesuspėsiu. Buvo tatai paskutiniąją dieną. „Tas vakaras kaip krištolas,/O tolyje varpai.“ Taip moteris dainuojančias girdėjau.

Taip graudžiai ir gražiai dainuojančių nebegirdėsiu.