JUSTAS JASĖNAS. BUVO TATAI PAČIĄ PIRMĄJĄ DIENĄ

Poetas, kunigas Justas Jasėnas Kapčiamiestyje. V. Sakavičiaus nuotrauka

JUSTAS JASĖNAS

BUVO TATAI PAČIĄ PIRMĄJĄ DIENĄ

Įvėriau rašomojon naują lapą. Tarškinu raideles, gal pasiseks keli sakiniai. Būna gi, kad pasiseka.

Vangiai murkstėsi, bet aušo išaušo tais metais pirmoji diena. Gi man pirmiausia svarbu, kad buvo tatai pačią pirmąją dieną. Daug dar bus tų pirmųjų dienų, bet tokios kaip šitoji, jau niekad nebus. Žinojau tuos žodžius – ex Oriente lux, tad ir žiūrėjau ten, kur ėmė švisti.

Žirgas šuoliuoja per šalį, žirgas skriste skrenda kalvom lygumom. Kanopų gaudesį – jau tolstantį – dar spėjau šiaip ne taip nugirsti. Dulkių debesys sukelti, paskui  vėl lėtai sėdo, vėl žemės glaudėsi, grįžo prigimtinėn pradžion, ten, kur būti josioms paskirta. Žirgo karčiai vėjuose plaikstosi, neša per šalį raitelę, josios plaukai plaikstosi vėjuose.

Alsuoju giliai ir lėtai. Oro, vėjų ir lietaus kvapas, kvapas būsimo daigo. Meldų, pelkėjančių vietų paežery aitruma. O man artima. Ar ne Sigitas Parulskis pasakė – „Niekur nereikia eiti, viskas, kas malonu, yra čia. Deja, ir viskas, kas nemalonu. Tiesa, tai, kad šiame gyvenime tenka nuolatos susidurti su bjaurastimi, yra bene geriausias įrodymas, jog už čia patirtus malonumus tikrai nereiks atsiskaityti kur nors ten, amžinybėje. Mes atsiskaitome čia. Už viską. Su kaupu.“

Tas senis prie šito trakto gal jau visą šimtmetį gyvena. Prislopusiu balsu galugerkly pats sau sugargaliuoja. Jaunystei taip svarbu save parodyt, senatvei – priešingai – paliudyt. O Seneka seniai pasakė – per aspera ad astra. Tai vis prie šito kelio – husarai, ulonai, dragūnai. Raiteliai, jų junginiai, eskadronai, raitosios artilerijos divizija. Keitėsi aprangos, vėliavos, ginklai, mainės ženklai, kaukšėjo batai vis kitaip. Amžiais varė politiką, lengviau niekad nebuvo, tik kalbos. Žmonės gimė, augo, vargo, dirbo ir valgė, pamainą vargo vargti pagimdė, seno, mirė, o jau mirusius į aukštąjį kalną tarp ežerų užnešė. Nebeprieis prie to vandens, bet iš aukščiau gal jiems geriau matyti bus, ežero veidrodžiai jiems miestą parodys, į kurį, gyvi būdami, ėjo.

Atsikrenkštė senis, nieko brangesnio už savą nėra, už vaiko pėdelę, už paukščio giesmelę, už slenkantį smėlį šlaitu, už ledo lyčių gabalėlius, kai jie tarpusavy gruzdenasi, juk aiškiai supranti, pats vėjas taip sumąstė muzikuoti. Pasižiūrėjo dar albumėlį jisai. Nebe visų vardus atsimena, o tų visų visai jau nebėra, jis pats vienintelis bepasiliko. O va, suknelės šilkas, šuo šalia ir tokios žvalios žvalios tų jaunuolių akys. Paskui rados šlipsas, bostono kostiumas, dviratis, patefonas ir tranzistorius. O, tai berno didumas, tai berno gražumas, tai garbingumas, kad bernas radiją turi. Tokio neišleisk iš akių, mergos taip tarės tarpusavy, mėlynus ir smaragdinius laumžirgius pievose besivaikydamos. Ir taip paprasta, ir jau visai neprasta geresnių manierų išmokti, tarp savęs gražesnio buvimo, o buity daiktą reikalingesnį turėti.

Sentikių vyrai brenda per sniegą, vorele ežero ledu į patį vidurį patraukia. Tik jie vieni čionai žvejoti geba. Apie žūklę nenutuokiu nieko, tik stoviu krante ir stebiu. Jie pragręžia ledą, jų didelės barzdos šarmotos. Pastato „bobas“ tam plote atokiau viena nuo kitos, kaip ir dera joms, kad būdamos šalia nesusipjautų dėl mažmožių visokių. Tos „bobos“ panašios į nedidelius kubilus, veria tinklą, skandina gelmėn. Neišmanau visai keistų, bet pirmapradžių apeigų. Saulė link laidos krypsta, kiek tėra tos laidos pačią pirmąją dieną, o va, šaltis gnimba kaip reikiant. Vėl suka tas „bobas“ per jėgą, krantan išvelka pilnus tinklus žuvų. Prisistatau ir aš su krepšeliu. Randu atėjusias sentikių moteris – Efrosiniją, Jevgeniją, Olesę, Kseniją, padės tą žuvį vyrams sutvarkyti. Jos juokias iš manęs, kad nesipratinu žvejoti, kad ir prie ežero su parkeriu einu. Tai pasijuokiame kartu, kaimynai esam, parpėdinu namo su krepšeliu žuvų laimingas.

Išdegusiais smėlynais šiaip taip nusigavau pasienin. O kas gi ten taip stebuklinga? Gi nieko, gi tai, kad ten tiktai pasienis. Rubežius ir baltas skritulys, atsimuša į jį savais kampais Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos valstybinės sienos. Mara teka pro šalį, įbridau. Ant kranto keli ąžuolėliai, tvirtai šaknimis šios vietos įsitvėrę. Nuo lenkų pusės – aukščiausia tvora, iš lietuvių pusės – aukščiausia tvora, vietomis gerokai skylėta.

Partempiau vargais negalais save miestelin. Stoviu aikštėje prie Emilijos Pliaterytės paminklo. Pakrašty pamačiau dailiai išdėstytas ir nuspalvotas plyteles – geltona, žalia ir raudona. Suprantu, kad mūsų vėliavos spalvos, kad gražios mūsų akims ir mintims, kad spindi. Šonu ėjau, apėjau, nenorėjau tų lietuviams šventų spalvų mindyti, nenorėjau net užkliudyti. Yra gi vietos ir taip…

Sėdžiu dvare ir žiūriu į ją – vis daugiau ir dažniau skaitančią iš natų. Klausausi, ji skambina rojaliu – dideliu, juodu ir blizgančiu.

Vienas tik žirgas kalvom lygumom besugrįžta pradžion. Savo karčiuose, vėjų plaikstomuose, parneša rojalio baltą melodiją ir kruviną ginklų žvangėjimą. Palei ežerą sutūpę nameliūkščiai. Plyti didžiulė ežero dėmė. Prisimerkiu, kad jį visą akimis aprėpčiau, o neaprėpiu, ne mano akims. Aplinkui šliaužioja prieblanda ir visa, kas aišku, pagrobia. Neteksiu, žinau, jau netekau, tatai dar tik reikės suprasti.