Rašytojas Edmundas Janušaitis. Maištingi eilėraščiai, Poetų sodas ir paslaptinga Palėpė, įkvėpusi Žaliakalnio epą

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą ir šįkart kviečiame geriau susipažinti su poetu, prozininku, bardu Edmundu Janušaičiu. Nuo kino mechanikos iki tarnystės kariniame jūrų laivyne, nuo iš kojų verčiančio roko iki literatūrinio maišto, nuo Žaliakalnio istorijos iki sapnų, o kur dar drauge su bičiuliais menininkais kuriamo Poetų sodo burtai, steampunk’o išdaigos, gyvenimas pagal ženklus, beužgimstantis regimų tikimybių romanas?..

 

Kalbino Vidmantas Kiaušas

 

Baigęs Kauno Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, trejus metus tarnavai sovietų kariniame jūrų laivyne, studijavai ekonomiką Vilniaus universitete, kurį laiką dirbai ekonomistu. Poezija, regis, tolokai… Kas, kaip ir kodėl, Edmundai, nutiko, kad debiutavai tik įpusėjęs ketvirtą dešimtį („Bumerangas“ – Vilnius: Vaga, 1989)?

Žaislinėj valstybėj / per tamsos sieną / į liuminescensines žvaigždes / dairaus…

Spoksau į praeitį. Jaučiuosi kaip kapitonas, laukiantis audros. Susirūpinęs, pasiruošęs netikėtumams. Laimei, dabarties diena giedra. Kojų neskauda, nors jaučiuosi prikaltas prie kažko svarbaus, nelengvai aprašomo, sunkiai nusakomo. Nejučia šypteliu.

Tuomet, mane matantys ir atpažįstantys, pagal mano šypsenos tikrumą pajunta artėjantį išpažinties metą, nes prisiminsiu laikus, kuomet aplink plazdėjo akivaizdus raudonųjų vėliavų perteklius, o mano svajonių ir pasiekimų balansas buvo dar tik pradėtas užrašinėti į storas manąjį gyvenimą norinčiųjų kontroliuoti bylas.

Darosi „saldu“. Ne nuo atsiminimų pertekliaus ar kapitono pareigų, o nuo nenoro, palikus virš galvos dangų, lįsti į paslapčių kupiną praeities labirintą. Gal todėl ligšiolinis mano gyvenimo ir kūrybinės veiklos aprašymas toks sausai informatyvus, mažai poetiškas?

Kas be ko. Nutylėtos akimirkos niekur nedingsta, tik kartais nejaukiai pasijunta, tarsi būtų ką tik išleistos iš kalėjimo kameros.

Rašyti baltąsias eiles, jaukintis muziką ir dainų tekstus pradėjau nesulaukęs šešiolikos. Išbandžiau daugelio neformalių jaunimo grupuočių tvirtumą, brendau Žaliakalnio gatvėse su „Liuksemburgo“ radijo stoties banga. Žinojau, kad niekada nebūsiu mylimas tuometinės nomenklatūros, tačiau laisvės ir gėlių vaikų euforija man visada buvo brangesnė už nuosavą kailį.

Baigęs prestižinę J. Jablonskio vidurinę mokyklą (sustiprintas anglų kalbos kursas!), vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, įstojau į 23-ąją proftechninę mokyklą, kad besimokydamas kino mechaniko specialybės bent metams atitolinčiau laukiantį košmarą. Čia sutikau Vytautą Janulevičių, vadovavusį Vytauto Onaičio literatų klubui. Vadovo dėka į mano pasaulį atkeliavo grynakraujė Vakarų poezija podraug su man menkai pažįstama lietuvių išeivijos kūryba.

Kai Krasnaja Gorkoje pirmojo rango kapitonas mano charakteristikoje perskaitė, jog esu ne tik kino mechanikas, bet dar ir rašau eiles bei groju gitara, abejonių nekilo; laivas, jūra ir aušros su saulėlydžiais trejiems metams, plius kino filmų pasaulis, turėjo tapti ne tik kasdienybe, bet ir mano įkvėpimo šaltiniais.

Bala nematė. Likimas lėmė, kad atsiradau visos Rusijos revoliucijos ir kontrrevoliucijos lopšyje Kronštate. Tenai tarnaudamas perskaičiau beveik visas bibliotekos knygas, jūrų klube retsykiais per šokius nesuprantama kalba (lietuviškai) pagrodavau iš kojų verčiantį roką, kartais pabendraudavau ir su Borisu Grebenščikovu (tikriausiai žinot legendinį „Akvarium“?), atvykdavusiu parepetuoti iš Piterio (Sankt Peterburgo – red. past.). Retkarčiais nepraleisdavau progos savo verlibrine kūryba sutrikdyti tuometinę „Komjaunimo tiesos“, „Pergalės“ ir kitų Tarybų Lietuvos leidinių ramybę. Gaudavau gražius atsakymus, kad mano eilėraščiai suvelti, migloti, o mintys – pinklios. Patardavo pirmiausia išsiaiškinti sau, ko siekiu, ir tik po to atskleisti kitiems savo credo. Nepadėdavo net Tėvynės ilgesys, net trikampis karinio jūrų laivyno spaudas su inkaru.

Teko ilgai aiškintis.

1989 metais, – pagaliau!, – iš antro karto prasiskverbiau pro anuometinį pirmosios knygos koštuvą – priekabiąją debiutantų atrankos komisiją. Pasak šviesios atminties rašytojo Alekso Dabulskio, tapau „pirmasis „Bumerange“ perteikęs ne tik įtūžio, nesutvardomo nepasitenkinimo, bet ir sumaišties, nevilties, net nuosmukio nuotaikas. Toks stilius devintajame dešimtmetyje reiškė naujos bangos kilimą, sutapusį su blogio imperijos eižėjimu, naujų sąjūdžių užuomazgomis.“

 

Per trisdešimt metų išleidai penkiolika poezijos knygų. Į Tavo nervingą, šiurkštoką verlibrą laikui bėgant vis dažniau įsitarpuoja atvirai jautrus, netgi sentimentalokas kalbėjimas, rinkinį „Debesų sala“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2017) literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis pavadina atožvilgių knyga, kurioje „Kelias svarbus ir kaip daiktinė, fizinė, slinktis, ir kaip biografinis laikas“, o gerokai anksčiau rinktinės „Ekvinokcija“ (Kaunas: Nemunas, 2004) redaktorius, poetas Donaldas Kajokas anotacijoje pastebėjo: „<…> per skaudžias patirtis, per nuopuolius judama ramesnės erdvės, susitaikymo ir atvirumo, vidinio lygiadienio link“. Kokį savojo lyrinio „aš“ ir santykio su Poezija kitimą įžvelgtum pats?

Visa, kas liko nuo neatmenamųjų laikų, – tai mano siela. Gal todėl ji viena žino, kad nebūna dienos be vakaro, kaip vakaro – be dienos. Kad visa, kas lieka mūsų galvose, yra laikina, tarsi iškeptos žąsies pasturgalio riebaluose išmirkę rūgštoki, susiraukšlėję, sukritę antaniniai obuoliai. Manot, ji netrokšta jų paragauti? Kodėl? Nes ji labiau bijo pokyčių žmogaus atmintyje, ne Dievo.

Nesunku suskaičiuoti, kad iki pirmosios knygos eita beveik dvidešimt metų. Neslėpsiu, ėjau į ten, kur neturėjau būti, į čia, kur dabar esu. Jei rimčiau, pirmasis „korėtojo“ verlibro etapas truko nuo 1989 iki 2004 metų. Jį vainikavo Kultūros ministerijos paramą gavusi dešimtoji knyga, eilėraščių rinktinė „Ekvinokcija“. Tais, penkiasdešimtaisiais, gyvenimo metais pasibeldė diabetas, teko „sėsti“ ant insulino adatos. Tuomet suvokiau, kad viskas turi savo kainą. Atėjo nauja patirtis.

Ką galėčiau pasakyti apie savo knygas, savo vaikus? Kiekviename iš jų yra sustingęs ieškojimų, netekčių ir brandžių atradimų metas. Juos vienija nebent stilius, pauzių ir sinkopių gausa bei pocketbook (kišeninė) drabužėlių forma. Visi, išskyrus pirmąjį, vienodo ūgio, patogiai telpa tiek lentynoje, tiek skaitytojo kelnių ar švarko kišenėje, tinka dovanoti arba nešiotis su savimi. Liudija apie tam tikras gimimo aplinkybes. Daugelio iš jų vardai – vienas tarptautinis žodis. Neturtingiausi ir patys akiplėšiškiausi gimę Vaidoto Oškinio leidykloje. „Okupaciją“, surinktą 1991 m. „Keturių vėjų“ leidykloje ir iliustruotą dvidešimties litų banknoto kūrėjo Justo Tolvaišio iliustracijomis, dingus visam tiražui, teko net perleisti. Jau nekalbant apie „Anakondą“, kuri buvo dedikuota geriausiam visų laikų ansambliui „The Rolling Stones“, asmeniškai Mickui Jaggeriui, taip pat visoms mane mylėjusioms moterims… Įdomu, ar kas nors ją pastebėjo prieš 1994 m. priimant mane į Lietuvos rašytojų sąjungą? Gal kaltas buvo blokadinis popierius, ant kurio spaustuvės „Raidė“ Kėdainių skyriuje ją taip šventai atspaudė?

Ne veltui šviesaus atminimo dailininkas Vytautas Tamoliūnas, įteikdamas simbolinę Vieno euro premiją už pirmąjį Lietuvoje poetinį triptiką „Ampulė“ – „Situacija“ – „Zondas“, pastebėjo, kad mano generalinis rėmėjas yra Dangus.

Gal todėl ir skaidrėju, kad be ypatingų pastangų galėčiau nardyti erdvėje lyg žuvis vandenyje? Tikriausiai ne atsitiktinumas, kad „Ekvinokciją“ pabaigiau surinkti 2004 m. rugsėjo pirmąją, per mirusio tėvo gimtadienį. Nuo tada pradėjau gyventi pagal ženklus. Jų nėra daug, jie vos pastebimi, tačiau kasdien vis ryškesni. Dėkingas Donaldui už kantrybę ir smagų pabuvimą kartu, už jo įžvalgas ir redakcines pajautas „einant ramesnės erdvės ir vidinio lygiadienio link“.

Eilėraščių nepublikavimo dešimtmetis leido daug ką apmąstyti, savaip pažvelgti į „rašymo stalčiun“ turinį. Antrasis poetinis startas prasidėjo 2014 m. rinkiniu „Nesupakuoti“ ir tęsiasi iki šiol. Man regis, posmuose kaip niekad gyvi, kartais iki nuogumo išrengti, disidentine dvasia alsuojantys, šiek tiek nostalgiškai trenkti, kvepiantys Žaliakalnio ir artimo meile eilėraščiai. Manyčiau, mano lyrinis „aš“ jau nebijo pasirodyti sentimentalokai, kartais balansuoti net ant banalybių ribos. Vaizdžiai tariant, nuo griežtos karo laivyno disciplinos pereita prie civiliai jautrios, margos ir žmogiškos šilumos nestokojančios kalbėsenos. Net knygų pavadinimai, skaičiuojant nuo dvyliktosios („Fronto Angelas“), išsiplėtė iki dviejų žodžių. Drįstu manyti, tai gali tapti nauja tradicija, iki uždarysiu antrojo etapo poetinės kūrybos „dešimtuką“. Tuomet, pasak Donaldo Kajoko, suvoksiu, „jog ilgą laiką eita gal ir ne visai tiesiai, tačiau ne bergždžiai – juk tobulai nieko neprieita. O tai jau šis tas“…

 

Ir kiti Tave pavadina, ir pačiam, regis, patinka būti Žaliakalnio bruko dainiumi, tačiau subrendai, veržliai prabilai kaip prozininkas, net romaną pavadinai „Žaliakalnio brukas“ (Kaunas: E. Janušaitis, 2010), skaitėme tąsą „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija: 36 sapnų romanas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), suintrigavo faktų, išmonės, rūsčios realybės ir svaigios lyrikos dermė būsenų romane „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019). Kai paskambinau, džiugiai pasakojai, kaip į sodą ką tik atskrido du strazdai, o tada užsiminei apie naują kūrinį…

Nesu stabilaus, gražaus ir tiesaus kelio mėgėjas. Net naujus džinsus trindavau plytomis, kad geriau atrodyčiau šokių paviljone… Vis lėkdavau, barstydavau žodžius, o pritrūkęs kvapo prarydavau „ugninio vandens“ gurkšnį. Atėjus sausros metui, daug ką teko išvysti kitomis akimis, pajausti ne tik išore, bet ir vidumi. Verkdavau apkabinęs gitarą, pabusdavau sulig paskutiniųjų gaidžių giedojimu Žaliakalnio kiemuose. Ėjo 2001 metai po Kristaus gimimo, kai vieną lietingą vasaros popietę sutikau rašytoją Liudą Gustainį. Žodis po žodžio, ir išnuomojau salkutę kūrybiniams darbams, leidau įsikurti po medinuko skardiniu stogu. Ten gimė jo romanas „Peržengti prarają“, 2002 m. išleistas „Naujojo lanko“ leidyklos. Dedikacijoje Liudas užrašė: „Edmundai, – po tavo Pastoge gimė šis kūdikis – jeigu jau išėjo filosofinis, tai gal tokia ir Pastogės dvasia?“

Liudui išplaukus į Amžinybės vandenis, liko neatsakyta daugelis klausimų. Vienas jų – kas manyje įskėlė prozininko kibirkštį? Matyt, tai Pastogės darbas. Teko apsišarvuoti kantrybe ir ilgam tūpti ant savojo pasturgalio. Jausmas – tarsi sėdėčiau gerai pažįstamoje aplinkoje, tačiau kratyčiausi lyg vežimo ratas per prarają, kuri skiria buitinę sąmonę nuo tikrosios būties – Vienovės suvokimo. Taip likimo valia iš Karališkos erdvės pakliuvau į prozinių dėlionių mozaikinį margumyną, kurio man menkai suvokiamą turinį buvo galima įžvelgti tik padėjus paskutinį tašką. Laimei, šis iš pažiūros katorgiškas darbas neišgąsdino. Priešingai, išmokė dar labiau susmulkinti arba sustambinti mozaikos detales. Kaip nuo Žydų ligoninės, kurioje gimiau, ir vaikystės „Italjankos“ (Žaliakalnio dalis – red. past.) netoli iki dabartinių mano namų, taip rašant nesunkiai susipina proza ir poezija. Gyvenimas virto daina be jokių apsauginių filtrų. Tiesa dovanojo palaimą, o melas tegalėjo suteikti kančią, ir nieko daugiau.

Deja, daugelis iš mūsų minta melu ir pramanais. Gal todėl, kai būna sunku, visuomet skubu Palėpėn. Ten jaučiuosi saugiausiai. Ten, kur Liudas peržengė prarają, gimė ir „Žaliakalnio brukas“, ir „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“. Knygose netrūksta nei skambančio praeities aido, nei sapnų įžvalgų, kuriose pramerkęs akis taikiai snaudžia Žaliakalnio pasaulis. Jame jaučiuosi svaiginančiai nuogas, tarsi mėnuo giedrą pilnaties naktį. Tereikia tik pasitelkti intuiciją ir leistis į nežinojimo būseną.

Manding pats netikėčiausias, pats širdžiai mieliausias yra būsenų romanas „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“. Gal pirmą kartą, išskyrus poetinę kūrybą, pajutau ypatingą praeities istorijų dvelksmą, sumišusį su Anapusybės šnabždesiais. Potyriai – tarsi pirmąkart būčiau paniręs į erdvę, kurioje nieko neįmanoma pakeisti, kuri kuria ir naikina pati save iš vidaus, su savo šnabždesiais išėjusi už elementarios logikos rėmų. Prireikė beveik dvejų metų pertraukos, kad šis, redaktoriaus Jono Vabuolo nuomone, „Žaliakalnio epas“ nustotų kunkuliavęs manyje. Prisiliesti ir patirti egzistencinės ekspresijos būsenas, inkrustuotas tikromis detalėmis, per karo vaiko vaizduotę buvo beveik neįmanoma misija. Jei ne balsas iš vidaus ir, pasak rašytojo Gedimino Jankaus, „tuščių skiedalų ir paplavų vengimas“, vargu bau, ar būčiau apsaugojęs romaną nuo esmių patirties ir stiliaus sudarkymo.

Et, jaučiu, jau laikas pakalbėti apie dviejų strazdų pasirodymą Poetų sode. Pasakysiu trumpai – tai ženklas, kad metas ruoštis dviejų naujų knygų leidybai.

Anoks čia būtų interviu, jeigu nepašnekėtume apie Poetų sodą, apie Tavo ir skulptoriaus Sigito Straigio bei universalaus menininko Gintauto Velykio, kaip sakai, „ir kalbų, ir darbų įvykį“. Padaryta graži pradžia, o kokie planai, ketinimai, perspektyvos?

Kol Liudas Gustainis su Ošo dar šnekasi apie žmonėms sistemos primestus įsitikinimus bei prietarus, aš čia, apačioje, pirmame aukšte žingsniais matuoju Poetų sodo teritoriją, kurioje mažai kas pasikeitė lyginant su 2018 m. darbų pradžia. Nebent sodas ūgtelėjo trejais metukais, išretėjo išgenėtų obelų šakos, o kompostu patręštą, besiruošiantį žydėti gėlyno lopinėlį įsigudrino kapstyti pandeminės katės.

Kas dar? Turtingesnė tapo Keliarodė. Jos liemuo apaugo votais, mat sugalvojau, jog kiekvienas, apsilankęs sode, privalo kažką brangaus, tačiau ne žūtbūtinai reikalingo širdžiai, palikti kaip žinią ateities poetams. Turime apie keliasdešimt raktų pakabukų, angelų, kryželių, medalionų ir savo kelionės galutinę stotelę radusių smulkmenų iš Žaliakalnio „blusturgio“.

Jau smalsu? Daugelį sudomina Keliarodės rodyklė su nuoroda „Golubiatnios“ pusėn. Kilus karštoms diskusijoms, ar suvis toks objektas yra buvęs, pasitelkę vieną daugiausia patirčių turintį jūreivį, esame pasiruošę išnarplioti šį painų užmaršties mazgą.

Šis tas apie skolas. Dar nuo praeitų metų, kol Žaliakalnio gatvėmis nevaikščiojo Pandemija, Viliui Ksaverui Slavinskui įsipareigojau surengti jo keturiolikos paveikslų momentinę parodą su mano eilėraščiais. Manau, gegužės mėnesį grąžinus skolą, atsiras vietos ir kitoms iniciatyvoms. Ne veltui, kaip sako italų patarlė, „kas gyvena viltimi, – miršta dainuodamas“!

Pagavot užuominą? Visa kita surašyta Likimo knygoje. Joje liekame atviri pasiūlymams ir „trenktoms“, tačiau patrauklioms iniciatyvoms. Laisvalaikiu net Sigito Straigio į medžius sutupdytus medinius paukščius pradėjau poetų vardais krikštyti. Turiu ir bevardžių kampelį, kuriame įvairaus kalibro skraiduoliai kantriai laukia savo eilės.

Beje, solidarumo dėlei, nelieka nuskriausti ir prozininkai. Šalimais gandralizdžio, ant Išsipildymo medžio šakos, jau tupi Antanas Škėma, Eduardas Cinzas ir Ignas Šeinius. Maloni, Poetų sodui neabejinga kompanija.

 

Jūsų trijulei nestinga fantazijos, energijos, netikėtų sumanymų, kurie iš kalbų virsta darbais. Teko girdėti, kad pavažiuojate ir iš Kauno, jeigu gerai suprantu, jums artima ir subkultūra, vadinamasis steampunk’as…

Mūsų trijulė yra didžiausią patirtį ir nugyventų metų naštą lengviausiai pakelianti brolija Lietuvoje. Visi drauge prašvilpėme net 207 gyvenimo metus! Trijulės neginčijamas privalumas – visada būti žingsniu priekyje. Juokaudami sakome, kad mažų mažiausiai esame verti Žaliakalnio nacionalinės premijos. Viena bėda, bijome, kad ją besidalindami nesusikivirčytume.

Jei rimčiau, pasirašome po pačiais beviltiškiausiais projektais. Mus veda viltis, kad niekas kitas mūsų darbų nenuveiks, o vienintelis atlygis – paprastų žmonių šiluma ir nuostaba, kad tokių menininkų komercinė tuštybė nenušlavė nuo žemės paviršiaus.

Šioje brolijoje esu labiausiai išlepęs, šeimoje buvau vienturtis. Gal todėl sunkiai suvaldau liežuvį, nuo pat gimimo beveik nejaučiu pagarbos autoritetams, esu užsispyręs kaip ožys ir labiausiai vertinu daiktus, pro kuriuos kiti praeina kaip beverčius. Tačiau tai nereiškia, jog negaliu mokytis. Iš Gintauto Velykio – universalumo, iš Sigito Straigio – atsakomybės ir meilės darbui. Baisu net pagalvoti, kas nutiktų, jei likčiau vienas, be šių gyvenimo pagardų. Į ką tuomet atsiremčiau, iš ko kietesnį kritikos žodį išgirsčiau?

Bendrystė leidžia augti, pažinti, sutvirtėti. Vargu ar užtektų visų mūsų rankų pirštų suskaičiuoti vietovėms, kurias aplankėme, erdvėms, kuriose buvo eksponuojami Sigito ir Gintauto kūriniai, lydimi mano poezijos ir muzikos garsų. Nuo Birštono iki Kėdainių, nuo Panevėžio iki Zyplių. Panašiai kaip pasakoje…

Taigi. Trys viename, lyg ir nenaũja, bet kaskart įdomiau.

Nekamuoja nei nuovargis, nei miestų bei miestelių tolis. Kai senatis, nugyventi metai nesivelka iš paskos, o priekyje it garvežys skriejantis metaliniais bėgiais dainuoja steampunk’as, darosi visai nuostabu. Tai neleidžia pasenti, sukuria pretekstą savyje surasti vietos karalienės Viktorijos aukso laikams, garo varikliams ir katilams bei visai velniavai, kurios nei žodžiais apsakysi, nei veiksmais išmatuosi. Kartais net „durnių“ tenka „įjungti“.

Et, geriau patylėsiu. Bijau nusišnekėti.

Lai šneka Trojos arklys, Gintautą Velykį reklamuojantis Trečiajame forte, sukurtas iš panaudotų daiktų ir prikeltas naujam gyvenimui, kuriame neliko vietos arklui, tik erdvė nepažabotai fantazijai. Ne veltui Gintautas yra nepakeičiamas dviejų mano romanų ir keturių naujausių poezijos knygų viršelių iliustratorius.

Lai šneka Sigito Straigio aliumininės skulptūros forto kareivinėse, kurių parodą atidarėme šių metų balandžio keturioliktąją. Ten pat, neatsargiai pakliuvę į judesio daviklių spąstus, galėsite išgirsti ir mano balsą, deklamuojantį eilėraščius iš rinkinio „Ampulės“.      

O kur dar praėjusiais metais Juragių bendruomenę papuošusios Sigito Straigio skulptūros „Laiko ratas“ ir „Jericho triūba“, siunčiančios nepertraukiamą steampunk’o signalą aukštyn į Dievo langus? Kur Ilgakiemyje stovintys „Dangaus ratai“?

Tai tik maža įgyvendintų ir dar būsimų sumanymų dalis. Atšilus orams, pasitraukus kovidams, darbai bendruomenėse ir karštuose taškuose tęsis. Šalia „Dangaus ratų“ norime įrengti „Stebuklingąjį šulinį“ ir visą steampunk’o skulptūrų parką. Gintauto Velykio laukia nesibaigiantys darbai Trečiajame forte, tikiuosi užteks laiko ir Žaliakalnio medinukų, kuriuos jis nufotografavo ir ant sugriuvusių namų lentų atspausdino paties sugalvota technika, sklaidai drauge su Sigito medžio skulptūromis bei mano poezija.

Užteks, nes imsiu ir prisišnekėsiu…

 

Esi aktyvus bardų festivalių Lietuvoje ir Europoje dalyvis, sukūrei „Bardų himną“, įrašei keletą kompaktinių diskų su savo dainomis, o pasiklausius „Tamsa lengva / Bruko dainos: Romo Kalantos atminimui“ (Kaunas: Briedis 24, 2012) nesunku pajusti, kad Tau artimi gėlių vaikai, nuotaika, kai muzika neatsiejamai susipina su maišto ir laisvės dvasia.  Koks muzikos vaidmuo kuriant eilėraščius, ilgam prisėdus prie romanų, koks žanrų tarpusavio santykis? O jeigu jau užsiminiau apie Romo Kalantos auką, kaip ketini kitąmet pažymėti jo žūties penkiasdešimtmetį?

Kai įkvėpimo semiesi iš Vakarų literatūros ir muzikos lobyno, kai tau dar nesulaukus aštuoniolikos 1972 m. gegužę plyksteli Romo Kalantos aukos fakelas, kai jaunystė ir laisvė verda tavo gyslose, o gitaros nepaleidi iš rankų, negi galima tikėtis kitokios lemties? Maištas laive, laisvė, ilgi plaukai ir begalinis noras po savęs palikti kažką, dėl ko nebūtų gėda senatvėje, siekis pažinti hipių ideologiją, nepasitenkinimas esama santvarka, manau, buvo, yra ir bus mano kraujyje. Todėl kiekviena sukurta daina turi savo istoriją, atspindi tuometinę būseną, skleidžia tam tikrą informaciją, vaizdžiai tariant, turi savo gyvenimą ir klausytojus. Man daina visada atlikdavo žodžių ir garsų jungties funkciją – iš širdies į širdį, taip, kad kūno oda pašiurptų…

Šviesios atminties tikrų įvykių ir Vakarų muzikos kolekcininkas Šiaurys Narbutas apie tai kartą Palangos „Moliniame ąsotyje“ yra vaizdžiai pasakęs: „Nepyk, Seni. Tu man atrodai kaip Džageris be „Rolingų“ arba karalius be karalystės. Gal verčiau aš tave vadinsiu mažuoju Bobu Dilanu. Kai didysis gaus Nobelio premiją, aš džiaugsiuosi už mažąjį, kurio bolševikai nesupūdė kalėjime.“

Taigi. Nesupuvau kalėjime, tačiau praėjo nemažai laiko, kol galutinai supratau, su kuo turiu reikalą.

Nesiskundžiu. Kai tampa sunku, prisimenu Šiaurį ir visus, kurie liko „už borto“. Tuomet pasijuntu lengviau, nes žinau, kad esu ne vienas. Su manimi tie, kuriems kūrybinė laisvė yra stipresnė už asmeninį saugumą, pataikavimą madoms ar šurmulį užnugaryje, štabe besidalinant premijinius saldainius.

Kodėl taip šneku? Nes nesu alkanas. Aš kilęs iš plačios Janušaičių giminės, kurioje netrūksta nei žinomų operos solistų, nei garsių muzikantų. Turime net dykaduonių ir laisvųjų mūrininkų šutvę. 

Gal todėl, be didesnių kompleksų, išmokau pakelti ir badą, ir šaltį, ir finansinius nepriteklius. Būna, kad kartais pritrūkstu kantrybės. Tuomet prisimenu krikštatėvio Alekso Dabulskio žodžius: „Neieškok logikos poetiniuose komentaruose nei pačioje lyrikoje. Senokai patirta: kuo mažiau logikos, tuo daugiau poezijos. Kitaip tariant, kur baigiasi logika, ten prasideda poezija“…

Sunku nesutikti.

Atsikvepiu ir toliau nešu gyvenimo kryžių, nes puikiai suvokiu, – ką Dievulis myli, tam ir kryželį duoda. Tuomet ne toks jis ir sunkus. Kartais ne tik senstančių kaulų, bet ir neišsipildžiusių svajonių muziką girdžiu. Tarsi vis retėjantys eilėraščiai skambėtų erdvėje. Tokie paprasti, beveik nematomi, lyg paties Likimo padiktuoti.

Net atsipūsti nėra kada.

Per Tris karalius, sugirgždėjus Keliarodės vėtrungei, gavau užduotį: parašyti regimų tikimybių romaną, skirtą Romo Kalantos aukos penkiasdešimtmečiui. Manau, vardan išėjusių bei po visą pasaulį Danguje ir Žemėje išsibarsčiusių liudininkų ir vienišų atsiskyrėlių, neįmanoma neišgirsti Keliarodės prašymo.

 

Trumpai:

 

Mielai dar ir dar kartą skaitau Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“;

žiūriu filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Milošas Formanas);

klausausi „The Rolling Stones“, „The Who“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, „Nazareth“, „Dire Straits“, Joanos Baez, Bobo Dylano, Leonardo Coheno, Gary’io Moore’o, Gartho Brookso;

žiūriu į Sigito Straigio skulptūras ir bandau perskaityti Gintauto Velykio medinius Žaliakalnio laiškus;

leidžiu laisvalaikį su vėju ir mylima žmona Neringa;

ko jau nemėgstu, tai užbėgti už akių Likimui.

 

Istorijos puslapiai

(fotografijos iš rašytojo asmeninio archyvo)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba