Stasys Babonas. „Gandralizdis“

Steigiant kolūkius buvo tikinama, kad tai – šviesa, šviesianti dieną naktį, o tie, kas šios šviesos neįžvelgdavo, regėjimo taisyti bemat iškeliaudavo į baltuosiuos tolius. Ironiškoje, magiškojo realizmo auros apsuptoje Stasio Babono novelėje – istorija kitu žmogumi namo sugrįžusio Sibiro žynio, kuris tos šviesos taip ir neįmatė.

Adas Maistrenko apie puotas baltojoje sniego karalystėje niekam neužsiminė…

Sovietų pareigūnai sniegynuose (baltoji smala), ledynuose (smala, virtusi permatomo kristalo platybėmis) ganė atvežtus žmones. Karalystėje (gal pragare?), kur viskas taip balta, kur viskas taip skaidru, žmonės ilgai negyvena. Likę gyventi pavydi mirusiems. Mirę stengiasi padėti gyviesiems…

 

Stasys Babonas

 

Gandralizdis

  

Rytoj bliaus, mekens, kudakuos, mojuos šakėmis, žvengs iš karto keturiose pasaulio pusėse dvidešimt penktasis kolchozo gimtadienis. Jaunutė mokytoja rekomenduoja sakyti „kolūkio gimimo diena“. Apie artėjančią šventę pašnibždomis kalba… Klausykite, sako, kolchozo šventė prasidės žaidimu, o tame žaidime galės dalyvauti tik suaugę.

Aukščiausiasis net su „Volga“ atskriejo pas Adą Maistrenko ir įžengė į mažutėlio namus! Keista, tilpo pro duris. „Aleksandrai, tu vadovausi žaidimui, – nepasisveikinęs prabilo. – Prie liepos ateik. Prie tos, kurią puošia gandralizdis. Prieš pusvalandį ateik. Apie tai, ką aš raportavau, niekam nekriuksėk. – Aukščiausiasis apsisuko ir, apžergęs durų slenkstį, sumekeno tarsi pelkių velnias: – Žaidime tik suaugę dalyvaus. Visi bus nugalėtojai.“

Už liepų leidosi raudona saulė. Kaip gražu! Net nežinai, kur gandrų lizdas: medžio viršūnėje ar pačioje saulėje?

Adai, išpranašauk, kas bus rytoj…

Sibiro žyniai daug žino apie ateinančias dienas. Jie užsimerkia, prasižioja ir pasakoja tau tavo ateitį. 

Adai, per tavo širdį čiurlena šuns kraujas… Adai, tu nieko neįžiūri. Tu spoksai į raudoną saulę ir gromuliuoji neseniai girdėtus aukščiausiojo žodžius. Karvė atrajoja žolę ir duoda saldaus pieno. Tu nematai vaizdų, kurie rikiuosis, kai saulės šviesa apglėbs kolchozą… Po liepomis žais kolūkiečiai? Apie kokį žaidimą aukščiausiasis kalbėjo? Daug yra mielų žaidimų suaugusiojo širdžiai po saule, po mėnuliu, ir ant žolės, ir pūkiniuose pataluose. Adai, rytoj ateis jaunutė mokytoja…

Saulė nuo liepų viršūnių į tolumoje stūksantį mišką įkrito. Gal į ežerą? Tamsa atskuba, griebia šviesą, paslepia, paslepia.

Jie, kurie sukūrė kolchozą, kartojo, kad tai – šviesa, kad ta šviesa švies dieną ir naktį. Adai, kodėl nematai šviesos? Draugas Adai, turėtum didžiuotis – negęstanti šviesa pirmiausia sušvito tavo tėvų name, tavo tėvų tvartuose! Ir po liepomis… Kolektyvinis darbas, kolektyvinė tvarka – tai šviesa, šviesa! Laimingi kolūkiečiai netoli ežero pastatė balto mūro kiaulių fermą. Iškilo du aukšti siloso bokštai lyg dangoraižiai. Užaugo ne viena gyvulių karta. Adai, eik miegoti. Gal šviesą pamatysi?

Ką sapnavai, atrodo, kad tiesa; ką akys regėjo – geriau, kad sapnu pavirstų…

Adas Jazerskas (tada jis dar nebuvo Aleksandras Maistrenko) nematė kolchozo pradžios. Kai Aleksandras Maistrenko sugrįžo iš toli (tada jis jau nebuvo Adas Jazerskas), išgirdo pasakojimą apie kolūkio sutvėrimą…

Jie, kurie sukūrė kolchozą, plikarūrius Jazerskų namuose apgyvendino. Liepų alėjoje gėrė naujakuriai. Pjovė tėvų paliktas kiaules, vištas. Liko tik gaidys. Dainavo kolūkiečiai, voliojosi pievoje, stebėjosi, kad niekur neranda kiaušinių. Tai – kolūkio pradžia.

Remdamasi į liepą atsistojo melžėja. Nuo pievos pašoko artojas. Abu vienu balsu subliovė: „Žingsnis pirmyn!“, ir taurus šūksnis visus lyg karūna vainikavo. Taip gimė kolūkio pavadinimas.

Tie, kurie niekada nieko neturėjo, šviesos nešėjams šypsodamiesi atidavė gyvulius, tvartus, paukščius, namus, žemę. Žinoma, ne savo. Verkiant reikėjo atiduoti, nes po vienos nakties, po kitos nakties neliko savininkų. Nedaug yra gyvių, bijančių šviesos! Tie žmogeliukai, kurie išsigando šviesos nešėjų, nešė kulnis į miškus, lyg lapės urvus išsikasė. Kiti pabėgo dar toliau, į užsienį, pas pūvančius kapitalistus. Šviesos nešėjai pasirūpino tais, kurie turėjo ką atiduoti, bet nevykdė kilnios misijos. Juos susodino į traukinius ir išvežė.

Žvaigždėti atėjūnai įsiveržė į Jazerskų sodybą. Išvežė visą šeimą. Būtinai reikėjo šią gūžtą išardyti, nes trukdė skleistis šviesai. Naktimis, už storų liepų slėpdamiesi, į Jazerskų sodybą iš miško atsliūkindavo jauni vyrai pasiimti užkandos.

Ado seneliai negrįžo iš baltųjų tolių. Tėvukas po dvylikos metų parsibeldė. Motina aštuonerius vaikščiojo saulėje žėrinčiu sniegu. Adas po trejų metų pamatė tėviškės liepas, nors buvo skirta penkiolika, Aleksandrui Maistrenko – trys…

Ėjo jis iš vienos kolūkiečio trobelės į kitą, iš tos – dar į kitą ir vis klausė: „Kur jūs matote šviesą? Nėra šviesos. Tik žvaigždėta baudžiava. Dar penkiasdešimt metų nebus šviesos.“

Kolūkiečiai Adą Maistrenko pavadino žyniu, melžėjos – vaidila. Vaidiloms – jos kažkur skaitė – ateitis vaidendavosi.

Ado Maistrenko žodžius girdėjo kolchozo komunistų partijos sekretorius… Nuskubėjo pas aukščiausiąjį ir tarė: „Garbė komunistų partijai, Maistrenko atgal į Sibirą!“ – „Ne, ne, – kolūkio „Žingsnis pirmyn“ pirmininkas išskleidė tris kairės rankos pirštus, priglaudė partijos sekretoriui prie lūpų. – Jis, Aleksandras, grįždamas iš Sibiro, važiavo per Maskvą… Pasakojo, kad ten, Maskvoje, svarbius popierius pasirašė ir tarybinės struktūros davė jam naują vardą, pavardę. Džiaukimės, kad žinome tiesą. Žaiskime. Gal Maskva ant mūsų krūtinių pakabins socialistinio darbo didvyrių žvaigždes. Supranti, Aleksandras Maistrenko vis informuoja, informuoja apie mus Maskvoje sėdintį visagalį.“

Nurimo komunistų partijos sekretorius. Aukščiausias šių žemių šeimininkas leido Adui Maistrenko gyventi tėvų sodyboje, svirne.

Adas plačiai atmerkė vieną akį. Tikriausiai sapne… Jis pamatė daug kopūstų galvų. Šviečia kopūstai! Nejaugi šviesa panaši į kopūstų galvas? Galva šalia galvos. Virš galvų – vėl galvos, galvos. Visur – šviečiančios kopūstų galvos! Adas atmerkė abi akis. Turbūt jau ne sapnas… Pro svirno langą spindulius kišo saulė. Adas atvėrė duris, išėjo sutikti saulėtekio. Penkis penkmečius gegutė suskaičiavo nuo kolūkio įkūrimo! Bus šauni kolchozo puota.

Adas Maistrenko apie puotas baltojoje sniego karalystėje niekam neužsiminė…

Sovietų pareigūnai sniegynuose (baltoji smala), ledynuose (smala, virtusi permatomo kristalo platybėmis) ganė atvežtus žmones. Karalystėje (gal pragare?), kur viskas taip balta, kur viskas taip skaidru, žmonės ilgai negyvena. Likę gyventi pavydi mirusiems. Mirę stengiasi padėti gyviesiems…

Sibiro žynys liepė žmonėms graužti sušalusį šunį. Taip prasidėdavo puotos. Žynys kartodavo: „Jeigu norite, kad neužsimerktų akys, kad neišmėtytumėte dantų, kad neužšaltų širdys – rykite mėsą, sušalusio gyvulio mėsą.“

Adas Jazerskas valgė, valgė sušalusio šuns mėsą. Aleksandras Maistrenko negraužė šunelio… Jis baltame kape pasiliko miegoti ligi pasaulio pabaigos. Nesulauks Ukrainos vieškeliai jo sugrįžtant.

Aleksandras Maistrenko po mirties Adui Jazerskui padovanojo šimtasiūlę. Benešant į amžino poilsio duobę sniegyne, Aleksandras iš drabužėlių išsliuogė. Adas jį savo rūbais aprengė. Šimtasiūlė – tai pagrindinis sovietų kalinio dokumentas. Pragare (gal baltojoje karalystėje?) nėra vardų, pavardžių. Užvertė sniegu Adą Jazerską. Liko gyventi Aleksandras Maistrenko.

Prie supilto sniego kauburėlio Adas (Aleksandras Maistrenko) šalia Sibiro žynio stovėjo… Barzdotas senukas pats atėjo į lagerį. Jis įstaigos valdžiai kalbėjo apie ateitį. Sakė, kad penkiasdešimt metų siautės sovietai. Tai – bausmė. Nespėjo žilagalvis pasakyti, už ką ta bausmė. Žynį aprengė šimtasiūle, uždarė už spygliuotų vielų.  Ar gali krūtinėje besislepiantys žinių spiečiai peršokti į arti esančio žmogaus širdį? Kai labai skauda, gal žinios iš vienos krūtinės į kitą atbėga? Ir veriasi ateitis… Sibiro puotos praeityje pasilieka.

Šviesa palietė liepų viršūnes, apkabino gandralizdį.

Adai, iš kur atsirado kolūkiečiai? Keista, bet kolūkio pradžia jau pasakomis apipinta, lyg šnypščiančiomis gyvatėmis, lyg į akis žiūrinčiais žalčiais. Žmonės kažką slepia, kažko nenori sakyti, kažką apverčia aukštyn kojomis… Jie šypsosi. O gal tik iššiepia dantis? Vieni – tie, kurie viską žino – tvirtina, kad pirmuosius kolchoznikus rado kopūstų lysvėse; kiti – kurie irgi viską žino – nepavargdami kartoja, kad kolūkio narius atnešė gandrai. Melžėjos bandė išspręsti šį keblų klausimą. Kopūstinių luomui priskyrė visus, kurie „su šakėmis“. Taip kolchoze vadino laukų darbininkus. Kopūstiniams taip pat priskyrė ir „vaiduoklius“. Tai – fermų darbuotojai. Jie paryčiais keliaudavo gyvuliukų šerti. Gal vogti burokų? Gandrai, žinoma, atnešė pirmininką, kompartijos sekretorių, zootechniką, vairuotojus, traktorininkus. O iš kur išdygo kolchozo madonos, draugės melžėjos? Traktorininkai konstatavo – iš pieno išplaukė. Vairuotojai prieštarauja – jas lyg gintarą ežero bangos išrideno, ir visada patikslina: jų kūnus dengė tik vandens lelijos…

Saulė apšvietė po liepomis stovintį „Belarusą“. Iš kur jis atsirado? Adas negirdėjo motoro parpimo. Gal traktorius čia stovėjo nuo kolūkio pradžios, tik niekas neregėjo? Adai, paskubėk. Kiek daug žmonių aplink traktorių būriuojasi. Tarp jų, turbūt, yra ir jaunutė mokytoja…

Adai, kai užmerki akis, matai raudoną gandro snapą, raudonas kojas ir daug daug tamsos. Tu labai trokšti šviesą regėti – vėl atveri akis. Skaičiuoji savo metus lyg gandro žingsnius. Sparnai išsiskleidžia, atsiremia į kelio dulkes. Adai, dideli tavo svajonių sparnai! Adai, gandras jau toli nuėjo. Aštuoni žingsniai, dešimt žingsnių… Adas norėtų tarp aštuonių ir dešimties dėti pliuso ženklą. Privalai aštuonis dauginti iš dešimties. Pridėk dar du. Kur jaunutė mokytoja? Ji padovanos tau oro bučinuką… Ką tu apie ją žinai? Prie aštuonių pridėk dešimt. Adai, jau žinai mokytojos amžių? Na, gal dar reikia primesti dvejus ar ketverius metus? Mokytoją iš svajonių nupynei, svajonėmis apipynei, ji panaši į tavo pirmą kartą mylėtą mergaitę: akys didelės, mėlynos. Liaudies gynėjai nužudė tavo mergaitę… Gal netiesa?

Sukaukė „Belarusas“. Čaižus signalas smogė Adui į krūtinę, mintis sukapojo, išvaikė svajones.

– Draugai, – šių žemių, šio „Belaruso“ ir visų kolūkiečių šeimininkas iškelia tris pirštus į dangų. Gal jis norėjo suraityti špygą? – Draugai, kol aukšti draugai neatbildėjo iš sostinės, skubėkime išspręsti gandralizdžio klausimą.

– Garbė komunistų partijai! – tai kolūkio komunistų vadas sveikinasi. Jis visada vietoje „Labas“, „Sveikas“ rikteli: „Garbė komunistų partijai!“ – Draugas pirmininke, šis klausimas jau išspręstas. Sakau, ir mano draugai komunistai pritaria, kad nereikia gandrų. Tegul gandralizdyje noksta rugiai. Gandrai skraido virš kapitalistinių šalių, o teršia tarybinę žemę…

– Garbė partijai, kaip tu sakai, – pirmininkas apkabina partijos sekretoriaus pečius. – Tu nusprendei. Partija nusprendė. O savo žmonių ar paklausėme? Nepaklausėme. Paklauskime. Raštu paklauskime. Paruošiau biuletenius. Tegul kiekvienas atsako į klausimą… Jeigu nori regėti gandrą, tegul pažymi – taip. Jeigu nereikia iš toli toli mus aplankančių paukščių, pažymėkite – ne. Suprantu, ne visi nešiojasi rašymo priemonę. Galite plonu pagaliuku pažymėti atsakymą. Kuris patinka, tą paženklinkite skylute. Lapelius meskite į traktoriaus kabiną.

– Garbė komunistų partijai, – sekretorius nustumia nuo peties pirmininko ranką. – Reiškia, informacija buvo teisinga. Reiškia, tu organizuoji kvailių žaidimą. Amerikonai sako, čia demokratija. Kvailiausias kvailių žaidimas!

– Sekretoriau… Sekretoriau, pažaiskime ir mes.

Aukščiausiasis Adui įteikia bilietus. Pagaliau! Pagaliau kolūkiečiai patys priims sprendimą… Adas kažkada galvojo, kad užteks zootechniko žodžio! Pakvietė būrelį žmonių, skubėjo pas paukščių ir gyvulių žinovą. Sakė, kad gandralizdyje įsiveisė žolė. Gal rugiai? Lizde negali gyventi gandrai. Sakė, reikia aukštų kopėčių. Zootechnikas jiems atkirto: „Draugai, jeigu kiaulių neleistų į aptvarą, aš tuoj išspręsčiau klausimą, jeigu karvių… O čia – gandrai? Ne kolūkio paukščiai. Be pirmininko valios nepajudės šis klausimas.“ Adas ir būrelis kolūkiečių turseno pas šių žemių aukščiausiąjį. „Mieli draugai, – kalbėjo pirmininkas, – ne aš sprendžiu, kur sėti rugius. Sprendimus priima viską vairuojanti komunistų partija. Man patinka gandrai. Gražu, kai jie skrenda.“ Pirmininkas lyg broliu Adui tapo: toks artimas, toks artimas. Ir būreliui žmonių jis broliu tapo. Jų brolį po padu laiko partijos sekretorius. Jie privalo padėti broliui! Adą ir būrelį žmonių didelė drąsa užplūdo! Jie nužingsniavo pas partijos sekretorių. Adas rėžė kalbą: „Žinai ką – gandrus myli mūsų žmonės. Šiuos paukščius mylėjo mūsų seneliai ir jų tėvai…“ Partijos sekretorius užsimerkė, jis kalbėjo: „Garbė komunistų partijai, žinokite – tarybiniams žmonėms gandrų nereikia. Šie paukščiai tik prietarus kursto…“

– Atskris gandrai į lizdą, – sušnibžda Adas Maistrenko, vis ištiesdamas ranką su baltais popieriaus gabalėliais.

Žmonės, žiūrėdami į liepų viršūnes, juos griebia. Dviem pirštais lyg gandro snapu suspaudžia, mosuoja, mosuoja… Gal nuo kažko nematomo ginasi?

Šviesoje niekas nemato. Gal tik vienas kitas?

Žviegia pjūklas! O gal liepa klykia?

Atėjo du statybininkai. Niekas nematė? Neštuvuose atsinešė benzininį pjūklą „Družba“. Nejaugi niekas nematė? Stabtelėjo šalia liepos, kurioje žaliuoja gandralizdis, ir pjauna… 

– Ką darote, kas leido? – aukščiausiasis pro suspaustas lūpas iškiša liežuvį.

– Vyrai, garbė komunistų partijai, šalina problemą, – sekretorius pirštu rodo į gandralizdį. – Nebus liepos, nebus ir šmėklų buveinės. Vyrai, garbė komunistų partijai, nupjaukite rugius!

Adas mato: traktorininkas Arnoldas pribėga prie jaunutės mokytojos, čiumpa už parankės. Adas jos ieškojo – vis nerado. Jau rado! Mergina nuo žolės stryktelėjo, krūtine į Arnoldo krūtinę atsirėmė. Abu kvatojasi.

Kaukia, cypia, dejuoja pjūklas „Družba“. Nešlama liepa. Nutyla pjūklas. Kas arčiau stovėjo, matė: pjūklo ašmenys lyg per pūkus per liepos liemenį (prie pat šaknų) keliavo, prakeliavo… Nevirsta medis! Saulės spinduliuose mirguliuoja lapai.

– Žingsnis pirmyn! – suriko partijos sekretorius.

Griuvo liepa. Iškrito gandralizdis. Nusirito ant vieškelio metalinis ratas. Iš rugių lopinėlio išsiropštė žmogus. Ar jo kojos lietė kelio dulkes? Ne žmogus – žmogaus šešėlis vieškeliu skubėjo. Balzganas…

Adas Maistrenko išsižiojo. Gal užsimerkė? Jis, Adas Jazerskas, regėjo vieškeliu žingsniuojantį Aleksandrą Maistrenko. Gal jo šešėlį?

Sukiauksėjo šuo. Matytas kažkur… Kur matytas? Baltais lopais išmargintas juodas kailis. Šuo lyg sniegu aplipęs.

Adas Jazerskas šuniui atiduos baltus popieriaus gabalėlius – tegul kandžioja, tegul dantimis juose pažymi atsakymą. Suplasnoja rankomis. Gal sparnais? Adas išskris lyg gandras… Jį vieškelyje stoviniuojantis šešėlis kviečia.

Visi matė. Tikrai, visi matė – prie gulinčios liepos trypčiojo trys kostiumuoti, pilvoti, raudonais kaklaraiščiais pasipuošę vyrai. Aišku, svečiai iš sostinės!

– Draugai, – aukščiausiasis demonstratyviai užkėlė koją ant liepos kelmo, linktelėjo kostiumuotiems svečiams, – draugai, pradedame didelę šventę…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba