Stasys Babonas. “Aš – Vita”

Kolegos prozininko Stasio Babono trumpuosius apsakymus ar noveles vadinčiau egzistencinio liūdesio išraiška. Jis sugeba paprastoje, kasdieninėje gyvenimiškoje situacijoje įžvelgti dramatinius lūžius, pasakojimą pakreipti netikėta ir stebinančia kryptimi. Viskas pakyla virš kasdienybės, įprastą, tradicinį pasakojimo stilių keičia kaleidoskopinis, “trūkinėjantis”, meistriškai susipina skaudi realybė ir vizijos. Netekties skausmas, atgaila ir sąžinės graužatis  –  vienos iš svarbesnių novelės “Aš  –  Vita”  temų. Ir koks subtilus autoriaus išreikštas vidinio nušvitimo ir praregėjimo motyvas, persmelkiantis kūrinio pabaigą…

Gediminas Jankus

 

Stasys Babonas. M. Kiaušaitės nuotrauka

                                                                                                                       

Aš – Vita          

 

Vėjo gūsis smogia į kaktą, atlapoja švarkelį. Nenoriu juodo apdaro: sijonukas juodas, bateliai juodi. Vėjas šaligatvio plytelėmis stumdo lapus. Ruduo. Medžių lapai ieško guolio.

Kitaip matau žmones. Gal ir lapus? Juokaudama kaltinu specialybę… Aš daugiau galiu.

Gydau tik žmogaus kūną, molio mutaciją. Daug kas sako, kad ir sielą. Sako, kad prikeliu žmones naujam gyvenimui.

***

Buvau maža, bet mama tvirtino, kad didelė:

– Vitute, nueik pas kaimynę, pasakyk, kad sergu.

Kiek tada buvo sniego? Aukščiau tvorų! Ligi Danielės – gal kilometras, gal pusantro?

– Gružaitis vis neparsivelka, – pavarde mama visada vadindavo mano tėtį. – Vitute, dukrele, tu jau didelė. Nueisi. Pasakyk, kad sergu. Būsi mano greitoji medicinos pagalba. Eik, Vitute, paskubėk.

Mama sunkiai sirgo. Tėvas aviečių stagarus, aplipusius džiovintomis uogomis, grūdo į puodą, virė arbatą. Kambariai kvepėjo vasaros vakaru. Mamos veidas ir rankos vis balo. Tėvas prie lovos uždegė žvakę. Žinojau, kad žvakė šviečia, kad gydo, nežinojau. Mama užmigo. Ryte atsibudo daug sveikesnė. Tėvas sėdo į roges ir kažkur išskubėjo. Aš viską žinodavau! Beveik viską. Neišgirdau, kur mama liepė tėvui važiuoti. Visada išgirsdavau. Beveik visada. Jeigu neišgirsdavau, paklausdavau. Kartais nenorėdavo sakyti, tada dar kartą paklausdavau. Pasakydavo. Netardysiu sergančios mamos. Būtinai paklausiu, kai bus sveika. Aš viską privalau žinoti! Nejaugi, Danielė turi stebuklingų vaistų? Ar būna vaistų, kurie išgydo visas ligas? Žinoma, kad būna… Danielė į raganą nepanaši: plati, į šonus nusvirusiais skruostais. Ji žodžius keistai dėlioja: vienus taria garsiai, kitus labai tyliai. Gal ji moka gydyti žodžiais? Eisiu per sniegą, per šaltį. Noriu labai daug žinoti. Viską žinoti… Įrėmiau kaktą į lango stiklą. Šaltas. Žiūriu į blizgančius sniego plotus, pakeliu akis į dangų – mažutėmis stiklo šukėmis žėri mėlynė. Akis į sniegą įduriu, mėlynuoja žėrinčios platybės. Priglaudžiu liežuvį prie stiklo: šaltas. Liežuvis prie stiklo nelimpa. Žinau, liežuvis nelimpa ir prie sniego. Mėlynas dangus – nežinau, ar šaltas? Prie lauko durų rankenos liežuvis limpa. Labai skauda! Daugiau nebandysiu. Mama nesakė, kad liežuvis limpa prie durų rankenos. Nekeliausiu pas Danielę! Parsivilks Gružaitis ir nuvažiuos.

– Vitute, tu kaip mažas vaikas… Prašiau, kad pas kaimynę nueitum. Aš noriu ją pamatyti, pasakyk, jog sergu.

Supratau, kad mama, kai sunkiai serga, nori kažką svarbaus pasakyti Danielei… Mama kalbės, kalbės ir išgis. Labai noriu, kad mama išgytų. Kaip mažas vaikas – labai noriu! Aš didelė. Nesušalsiu. Netoli kaimynė Danielė gyvena. Tik per didelį lauką reikia pereiti. Tėtė sakė, kad šalčio nėra, kad iš sniego galima lipdyti „bulvonus“.

– Ką aš auginu? – mama pirštu baksnoja sau į pakaušį. – Nesiruošia gelbėti motinos. Auginu savo užvadėlę… Tinginę auginu.

– Mamyte, aš nesakiau, kad neisiu pas kaimynę Danielę, – atitraukiu liežuvį nuo stiklo, atitraukiu kaktą. – Mamyte, aš nueisiu ir pasakysiu, kad tu sergi. Mamyte, labai noriu, kad tu išgytumei.

Apsirengiau. Nusprendžiau neatšaukiamai: keliausiu pas kaimynę Danielę!

Takas (gilus griovys?) sniege guli… Tik žiemą jis toks tiesus. Vasarą, rudenį takelis vingiuoja, slapstosi už obelų, šermukšnių, jazminų ir tik tada atsiremia į baigiančius pūti vartelius. Vartelių nėra! Gal jie supuvo? Gal Gružaitis paslėpė po pastoge? Takas nuo namo durų bėga, sminga į tvoros tarpą. Nebėr vartelių! Atrodo, kažkas išmušė didelį dantį… Kam? Ar sodybai? Takas panašus į upelį. Juodas šešėlis krinta į jo gelmę. Gali pamanyti, kad upelis (ne takas) vos ne ligi pusės užpildytas juodu vandeniu

Kaimynei Danielei žinią nunešiu. Labai noriu, kad mama išgytų.

Nedaug tada, kai buvau maža, nors mama sakė, kad didelė, buvo laidinių telefonų. Ką kalbėti apie mobiliuosius? Telefoną kaime turėjo kolūkio pirmininkas, medpunkto vedėja ir (keista?) visi, kadaise buvę istribiteliai. Kam jiems reikėjo telefonų? Gal vis vaidenosi (kai padaugindavo degtinės), kad iš miško ateina partizanai? Ne visi uolūs Maskvos saulės nešėjai mokėjo surinkti telefono numerį. Žinau, Georgijus Bezūka, mūsų kaimo senukas, atvažiavus anūkėliams, nupjovė laidus (turėjo senis vaizduotę!) ir padovanojo telefono aparatą sakydamas: „Imkite, žaiskite, nerasite pasaulyje gražesnės gaisrinės mašinos. Raudona!“

Noriu, kad mama išgytų! Žengiu pas kaimynę Danielę. Ne taku. Žengiu per sniegą. Žėri balti plotai. Baltu, labai plačiu keliu einu pas Danielę! Šalia griovio keliauju. Gal šalia tako?  Koja, lyg didelio paukščio snapas cakt – prakirto sniegą. Antra koja bandžiau atsispirti – įkritau į baltą bedugnę. Gerai, kad spėjau rankas į šonus išskėsti. Kybau, dairausi. Noriu juoktis, noriu verkti. Labai noriu, kad mama išgytų… Eisiu pas Danielę! Mano delniukai slepiasi gėlėtose pirštinėse. Abiem pirštinėmis mušu į sniegą… Gerai, kad netoli bėga takelis, gilus lyg griovys. Pasvirau, dar pasvirau ir griuvau į taką. Ant nugaros guliu, kojos sniegu aplipusios. Ant bato galo (taip mano akys regi, kai iš tako gelmės žiūriu į padanges) tupi angeliukas… Jis neturi vieno sparno. Ir galva keistai nuskelta. Ant kito bato – guli mažas žmogus. Be vieno peties… Papurtau koją, angelas pas mane skrenda, pliumpteli ant krūtinės. Kitą koją purtau, bet žmogelis nenori palikti bato smaigalio. Purtau, purtau! Ne visas žmogutis ant mano krūtinės nukrito: pusiau plyšo – juosmuo liko ant bato galo kyboti. Atsistoju. Viensparnis angelas ir puse mažučio žmogaus ant tako nukrito… Tik du maži sniego kauburėliai prie mano kojų pūpso! Čiumpu vieną, kitą čiumpu, suglaudžiu, stipriai suspaudžiu. Limpa sniegas! Vienoje, kitoje tako pusėje žėri sniego plotai, juoduoja medžių kamienai. Per sniegą ridensiu baltą kamuoliuką, ir jis greitai augs!

Tėvas parsivilko… Gružaitis klampoja per sniegą. Ne taku, tiesiausiu keliu žengia tvarto durų link. Mosuoja rankomis. Neabejoju, jeigu tėvas turėtų laiko, ridentų sniego kamuolį. Skuba! Neabejoju, tėvas pasikinkys arklį, kris į roges ir skries pas Danielę. Nereiks man klemšioti per sniegą! Neisiu, tėtis nuvažiuos. Į kambarį neskubėsiu… Jeigu Gružaitis ne pas Danielę važiuos, tada aš keliausiu. Labai noriu, kad mama išgytų! Nueisiu, parvesiu Danielę… Pro vartelius ateina mažutis viensparnis angelas! Nėra supuvusių vartelių. Tik –  tarpas, lyg išmuštas dantis. Paskui angelą atskuba nykštuko dydžio žmogus. Iš kur jie? Artėja taku… Šešėlis juos slepia. Gal angelas pas mane atveda sužeistą žmogų? Pirmiausia išgydysiu mamą! Danielei pasakysiu, kad mama sunkiai serga.

Prasiveria tvarto durys, Gružaitis veda bėrį, kinko į roges. Neabejoju, tėvas matė mane… Pro vartus skrieja. Pas Danielę važiuoja… Gružaitis labai skuba. Aš neisiu namo. Palauksiu, kol parsivilks Gružaitis. Sugalvojau! Labai gerai sugalvojau! Gružaitis ves arklį į tvartą, o aš Danielę parsivesiu į kambarį. Mama džiaugsis, kad Danielė greitai atėjo! Man bus smagu, kad mama džiaugiasi… Noriu regėti angelą! Nesvarbu, kad viensparnis. Tako, vingiuojančio per sodą, šešėliuose jo nėra. Šešėliuose, tako pakraštyje, slepiasi mažutis žmogus… Tas pats, kurį regėjau. Neturi vieno peties. Jam skauda. Jis serga. Jam šalta. Sušalusį žmogutį ant sniego pasodinsiu, sniegu užklosiu. Mama sakė, kad po sniegu nešalta meškoms miegoti, nešalta ir gėlėms… Tik pagalvojau, tik pažiūrėjau, ir mažas, sušalęs žmogutis jau sėdi ant sniego. Vargšelis  neturi vieno peties. Jam labai šalta. Jam skauda. Jis labai mažas… Neprisimenu, ar mirksėjo jo akys? Nežinau, kokiais rūbais buvo aprėdytas? Gal sušalusio mažo žmogučio niekas nematė? Tik mano akys? O angelas virš manęs plasnojo: mojavo, mojavo vienu sparnu… Kur tie vaizdai buvo? Tada, kai maža buvau, nors mama sakė, kad aš didelė, ir sužeistas žmogutis, ir angelas, mojuojantis vienu sparnu, ir tėtis rogėmis parskriejantis namo, parvežantis Danielę, buvo šalia manęs… Neabejoju, visi vaizdai, kai  maža buvau, šalia manęs dėliojosi!

***

Vėjo nenuvysi nuo savęs… Kaip ir laiko! Piktas rudeninis vėjas vis smūgiuoja į mano kostiumėlį. Vėjo, kaip ir laiko, akys nemato. Nenubraukčiau ašaros, jeigu vėjas išsisuktų koją. Ar atsiras budelis, kuris išdrįs laikui nukirsti galvą? Niekas neįveikia laiko… Ne maža aš. Seniai ne maža. Žodžius, vaizdus, spalvas, sniegą… Vos spėju pamatyti, rudens vėjas nusineša. Nesugrąžins!

Neabejoju, vaizdai apie Danielę ir roges, ir gilų sniego taką mano krūtinėje gyvena! Viensparnis angelas mano krūtinėje sparnu mojavo. Ten buvo ir mažutis žmogus…

Aš išgydžiau sužeistą žmogų!

Tada, kai buvau maža, tik žaidžiau…

Sužeistam žmogui iš sniego nulipdžiau petį. Jis (aš taip maniau) buvo kare… Bijojo mirti. Iš baimės mažėjo. Aš ant mažo, jau išgydyto žmogaus pyliau sniegą. Sniegas yra stebuklingas. Sniegas primena dangaus maną! Daug pyliau sniego. Augo išgydytas žmogus. Dar pyliau. Aš užauginau žmogų. Gal jis pats užaugo? Dangiška mana (gal sniegas?) daro stebuklus… Mano rankos daro stebuklus! Mikrochirurgija… Mikrochirurgija – dangiška mana? Reikia aštraus peilio! Gražiais ir negražiais vardais mes jį vadiname. Nelaimingą žmogų į šviesą panardiname. Labai daug šviesos reikia. Niekas nežino, kad aš nelaimingą žmogų mintyse apipilu baltučiu sniegu, stebuklinga dangaus mana! Tik paskui  peilis…

Tas žmogus, kurį maža išgydžiau, prapuolė.

Tėvas rogėse parsivežė Danielę. Jis, neabejoju, labai norėjo, kad išgytų mama… Vos Danielė išsirito iš rogių, ją už rankos griebiau. Purvinos jos pirštinės… Turbūt nespėjo pasipuošti šventinėmis? Mano gražios. Man mama numezgė. Einu pirma, vis žvilgčioju atgal, iš paskos krypuoja Danielė. Tėvas, tas Gružaitis, prie rogių stovi, nenuleidžia akių nuo kaimynės. Jis ją matė visą kelią, kol parsivežė… Ir dar žiūri. Danielė – mūsų artimiausia kaimynė, negražu sakyti tiesą, Danielė negraži. Man kartais atrodo, kad tėvui Danielė gražesnė už mamą? Gružaitis… Jis tėvas, jis Gružaitis, gal sparnus turi? Ne vieną, ne du! Šimtą? Gal dar daugiau? Jis pirmas prie durų atskubėjo. Aš neleidau Danielei pirmai žengti. Pro jos pažastį pralindau ir nubėgau pas mamą.

– Parvežiau brangiąją kaimynėlę, – šypsosi Gružaitis. Tikrai ne mamai: gal man, gal Danielei? Negraži ji! Jeigu vyras būčiau, jai niekada nesišypsočiau. Visada šypsočiausi mamai! Mama, kai serga (žiūriu į jos veidą… aš niekam nesakysiu) dar gražesnė, nei sveika. Daug gražesnė.

– Mama, tu graži. – labai garsiai šnibždu motinai į ausį. – Mama, tu iš visų gražiausia.

Išgydžiau mamą! Ji bučiavo mano kaktą, kartojo mano vardą:

– Vitute, tu – Vita. Mano Vitute, tu – Vita…

Labai retai ištariu savo pavardę. Dažniausiai ji tik ant popieriaus guli. Prisistatau žmonėms: „Aš – Vita“. Iš mano širdies į kito žmogaus krūtinę plasnoja šis žodis…  Žinau, mama man tokį vardą išrinko. Labai gražus vardas. Tik kai užaugau, kai jau tikrai nebuvau maža, sužinojau, ką slepia keturios vardo raidės…

***

Vėjo gūsis apkabina pečius, po kojomis bėgioja lapai. Aštriai čeža. Kiek daug sudžiūvusių lapų? Pro praviras duris liūdna muzika keliauja į gatvę. Čežantys lapai stabteli prie pravirų durų. Susitinka lapai su liūdna muzika. Tegul čeža sudžiūvę lapai, tegul ieško guolio. Jie ligi pavasario miegos…

Ar mama prašė tėvo, kad pakviestų Danielę? Manęs nebuvo tėvų namuose.

Sniego reikia! Daug balto sniego. Pilčiau sniegą ant mamos… Lyg stebuklingą dangaus maną. Sniegu užkločiau. Pasakyčiau: „Mama, kelkis…“ Mano rankos moka daryti stebuklus!  

Ar mama prašė, kad tėvas Gružaitis pakviestų Danielę?

Sniego nėra. Nėra stebuklingos dangaus manos… Tik sudžiūvę lapai čeža. Lapais  užklosiu mamą. Rieškučiomis semsiu lapus, nešiu ir pilsiu… Žmonės lauks mano žodžių.

Pro pravertas duris regiu, sėdi Danielė… Seniai buvau mačius: senučiukė, sulinkusi, ranką ant lazdos rankenos uždėjusi. Šalia tėvas kiūkso. Danielė daug paslapčių žino. Paklausiu, kokius žodžius reikia sakyti, kai mamą apipili sniegu. Nėra sniego. Tik pelenai mažoje dėžutėje ilsisi. Nėra mamos. Šalia juodos dėžutės du dideli balti jurginų žiedai nusvirę. Juodą dėžutę lapais užklosiu… Kada Danielė atėjo? Gal tėvas ją atsivežė? Labai noriu, kad mama atsikeltų. Tikiu, kad yra tokie žodžiai! Neabejoju, juos žino Danielė.

Plačiau praveriu pravertas duris. Jos, lyg gyvos būtų, skuba sienos link, trenkiasi į ją, pas mane atbėga, į petį bumbteli.

Danielė pakilo nuo kėdės, baksnodama lazda grindis atskuba pas mane. Neabejoju,  širdyje atsineša stebuklingus žodžius. Danielė juos man duos.

Aš jau ne maža… ne viską galiu.

 

Vienas komentaras

  • Stasys Babonas (g. 1960), prozininkas, tiflopedagogas, Neregių literatų konkurso pirmosios vietos laureatas (1995 m.) už konceptualų autoriaus gebėjimą per atskirų žmonių likimus glaustai pademonstruoti epochos įvykius, rūpimas meilės, žmogiškojo orumo, pasirinkimo, laisvės problemas knygoje „Trys sugrįžimai namo“ (Kaunas: Naujasis lankas, 1995), Neregių literatų konkurso pirmosios vietos laureatas (2005 m.) už atkuriamus Lietuvos istorijos vaizdus, netikėtus žmogiškosios meilės vingius ir šių dienų realybę istorijų pynėje „Apsnigta obelis“ (Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2005), Petro Cvirkos premijos novelės konkurso laureatas (2008 m.) už novelę „Bulviakasis“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *