Markas Zingeris. „Seržantės istorija“ (romano „Kai pasaulis buvo gražus“ ištrauka)

Džiugu, kad mūsų svetainės neužmiršta ir žinomas poetas, prozininkas, dramaturgas bei vertėjas Markas Zingeris, pateikęs ištrauką „Seržantės istorija“ iš rašomo naujo romano „Kai pasaulis buvo gražus“. Pasak autoriaus, būsimoji knyga – tarptautinio trilerio ir šeimos romano hibridas. Jau iš šio kūrinio fragmento ryškėja svarbiausi M. Zingerio išraiškos būdai – ekspresija, aforistiška kalba, ironija, įsimintini įvaizdžiai bei psichologinis charakterių tikslumas.

M. Zingerio prozai apskritai būdingas intelektualumas, epinis užmojis. Jis – penkių romanų autorius, naujausi iš jų: „Sezonas su šokėja“ (2005), „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009), „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017). Pastaroji knyga pelnė Liudo Dovydėno literatūrinę premiją; tai akivaizdus epinio užmojo romanas, apimantis 70-metį nuo prieškario nepriklausomos Lietuvos žlugimo, ekspresyviai pasakojantis jos palikuonių skirtingus likimus sovietmečiu ir šiomis dienomis, istorija apie senovinę „Kauno Lietuvos“ šeimą ir neišvengiamas tragiškas aplinkybes.

Itin įdomus buvo rašytojo debiutas scenoje – 1996 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyta jo pjesė „Aplink fontaną arba mažasis Paryžius“ (režisierius Gytis Padegimas) – sudėtingas, daugiaplanis veikalas. Siužetas plėtojamas Kaune, Laikinojoje sostinėje, prieškario „mažajame Paryžiuje“. Ir vėl veiksmas apima ilgą laikotarpį: prieškario metus, okupaciją, santvarkų kaitą, pokario žiaurų bukagalvišką totalitarizmą, pasiekiamos ir mūsų, laisvos Lietuvos, dienos. 1998 m. Markas išleido to paties pavadinimo romaną.

Primenu, kad M. Zingeris debiutavo kaip poetas 1984 metais. Pirmoji jo eilėraščių knyga – „Namas iš kedro“, ją lydėjo du vėlesni poezijos rinkiniai: „Vakaras vaikystėje“ (1989) ir „Šitiek saulėlydžių“ (1993). Rašytojas išvertė knygų iš anglų kalbos, sudarė Josifo Brodskio eilėraščių rinktinę „Vaizdas į jūrą“ (1999). Jo kūryba ne kartą apdovanota literatūrinėmis premijomis, versta į anglų, švedų, prancūzų, vokiečių, italų kalbas, publikuota prozos bei poezijos rinktinėse Lietuvoje ir užsienyje.

G. J.

 

Markas Zingeris

 

Seržantės istorija

(Ištrauka iš būsimo romano „Kai pasaulis buvo gražus“)

 

Vienas iš daugiaplanio romano apie artimiausią ateitį personažų – žurnalistas – ima interviu iš dimisijos seržantės, tarnavusios Afganistane

 

Šalia koklių krosnies tupėjo taksis, rudas, kaip nulietas iš šokolado. Mažamečio vaiko naiviomis akelėmis. Pribėgo, caksėdamas nagais, apuostė jam kelnių klešnes, aiškinosi, gal koks šunėkas jam siunčia linkėjimų per šeimininkės svečią.

– Marsai, eikš čia! – įsakė Virga Ka. – …Ot, tai brudas! Jūs nebijokit, su vyriškais kėslais ant kojos nelipa.

– Užuodė, brač, kad ir aš turiu šunį.

– Kokį?

– Vilkšunį. Finka.

– Įdomus vardas.

– Mano vaikystės kieme taip vadindavom suomišką peilį.

– O aš jus vis pasiskaitau! Tiesą rašot.

– Ačiū.

Geras žodis iš nelaukto skaitytojo!

Ji pasiūlė arbatos, jie susėdo virtuvėlėje prie lango. Pro duris matėsi ir svetainė su knygų lentyna, beje, kone be knygų, bet su vienu kitu žinynu ar enciklopedija. Ir su vazelėmis. O viena priminė sporto varžybų taurę.

– Gal, sakau, ir priziuką už kovinę parengtį ten pasidėjote?

– Šaudžiau iš lanko. Buvau čempionė.

Nojus subruzdo:

– Telefoniuką įrašui įsijungsiu.

– Fotografuoti nereikia, – suskubo perspėti Virga Ka. – Mano vardo jūs neminėkit.

Ji giliau įkvėpė oro ir iškvėpė, ir paklausė:

– Jums teko būti kare?

– Ne. Kažkiek. Ukrainoje. Kaip stebėtojui. Dvi dienas. Vietiniai mus pravardžiavo turistais. Dukart, pamenu, liuobė iš patrankos, iš anos pusės. Smėlis byrėjo iš bunkerio sienų. Kiek žinau, jūs Afganistane saugojote bazę?

– Taip, tamsta. Didelę, kaip pusė Vilniaus. Ne aš viena.

– Jūsų laipsnis?

– Vyresnioji seržantė.

– Dalinys, vietovė?

– Šito aš jums nesakysiu. Gal rašykite Kandaharas, jo pakraštys, ir – viskas. Nieko daugiau.

– Darbas – sunkus?

Šyptelėjo, kaip jam pasirodė, liūdnokai. Kartėlis? Liūdesys? Gal nuoskauda?

– Šiaip tai ne. Saugojau bazę. Esu gavusi ir salotų už darbą.

– Neišgirdau?..

– Amerikiečiai taip vadina antsiuvus, medalius su dryžuotomis medžiagėlėmis, jos būna žalios. Žodžiu, kaip žalios salotos restorane. Bet jus domina tarnyba. Nieko čia sudėtingo, pone Nojau! – žvaliai pasakė seržantė. – Jei įpranti, tai kaip Gariūnus saugot. Stebėjimo kameros viduje, išorėje, per visą perimetrą. Dieną išsimiegi. O naktį prožektoriai teritoriją dengia kryžmai. Žmogus, daiktai teritorijoje be šešėlio. Tvora su koncertina. Pjauna iki kaulo. Garsiakalbiai, visur. Jeigu kas nors per tvorą – nebūtinai teroristas, gal, paprasčiausiai, vagis pepsio arba konservų, arba lempučių lenda nukniaukt iš bazės, tuomet – perspėjamieji šūviai. Elgiesi pagal instrukciją.

Nojus prisiminė, ką išgirdo redakcijoje:

– Skaičiau jūsų feisbuke, Virginija, kad jūs palikot karinę tarnybą… netikėtai. Nesupratau, kodėl. Bandžiau įsivaizduoti jūsų padėtį kariuomenėje, kaip gyvenote ten, Kandahare. Man reiktų, kad gyvai apsakytumėte. Reiktų to, apie ką žmonės nežino, gal net neįtaria ar nesusimąsto. Kad pasijausčiau, Virginija, lyg ir pats ten buvęs.

Dimisijos seržantė į jį dirstelėjo paniekinančiai, bent jau taip jam pasirodė. Patempusi lūpą, pakratė galvą:

– Aš nemoku gražiai pasakoti. Žinot, gal nereikia. Viso šito. Ačiū, pons, už malkas.

– Palaukit, Virginija.  Ar tikit, kad jūsų tarnyba buvo kažkas, kas tikrai svarbu? JUMS. VISIEMS.

Ji pasiūlė temą:

– Gerai, papasakosiu, kur mes bazėje valgėm. Kantyna vadinas amerikoniškai. Ten maitino labai malonūs filipiniečiai. Veidai kaip mėnuliukai. Jūros maistas, avienos šonkauliukai. Jie ir savo daržą turėjo…

Dimisijos seržantė netikėtai nutilo, tarsi kažką prisiminusi. Jos kaktoje vingiavo kelios smulkios raukšlelės. Kaip jam atskleisti jos kitą, gilesnį buvimą? Kad neužsirakintų septyniomis spynomis! Vieniša ir akivaizdžiai stipri moteris. Apie kažką nenorinti ar negalinti kalbėti. Tikrai turi ką pasakyti. Ką? Tai, ką iš jos girdėjo, buvo niekai. Dimisijoje? Kodėl? Dar galėjo gauti ir antsiuvų, ir karininkės žvaigždę.

– Virginija, juk aš ne iš tų žurnalų, tokių, kuriuos grožio salionuose sklaido klientai. Man rūpi karas, Virginija. Žmogus kare.

Ji tylėjo.

– O jeigu – apie vietos gyventojus? – tarė jis. – Apie jūsų santykius su jais. Nuo ko jie bėga į Europą? Gal jums teko dalyvauti, nors kartą, susirėmimuose?

Virga Ka atsiduso. Giliai.

– Biškelį to jūsų viskiuko?

– Lašelį.

Jie gurkštelėjo. 

– Prieš jums spausdinant… ką čia bliūznyju… ar galėsiu pasižiūrėti?

– Žinoma.

Suglostė sijoną, kaip mokinė, atsisėdusi atsakinėti per egzaminą. Prabilo kitu balsu. Jam netikėtu. Kaip subuvime su saviškiais, kolegomis, artimaisiais. Kur nors tarnyboje ar namie:

– Reiškia… Vieną naktį, žiūriu, šakės! Lyg ir žmogus virš tvoros. Nušoka į teritoriją. Kaip žmogelis prasmuko pro koncertiną ir išorinio stebėjimo kameras?.. Vėliau išaiškėjo, kad jos nebuvo gerai nutaikytos ir perimetro neapėmė. Kažinkokio takelio. Pagal drabužį žmogus buvo vietinis. Garsiakalbiais jam paskelbiau tris kartus: „Jūs – NATO bazėje. Fryz! – tai reiškia „stovėti nejudant“. – Jei neklausysite perspėjimų, bus panaudotas ginklas.“ Šalia buvo ir vertėjas. Ir angliškai, ir puštūnų kalba paskelbiau. O jis, blemba, plevėsuoja skersai teritoriją tais muslimų balachonais. Aš, ką gi, su viskuo. Tarnybinis M16*. Koviniai šoviniai. Optinis taikiklis, naktinis regėjimas. Jis – kaip ant delno. Barzdotas, senas, galbūt ir vidutinio amžiaus. Bet jie ten kaimuose veik visi raukšlėti ir barzdoti, jaunimas išvykęs darbo ieškoti. Šaunu į orą. Keturis, penkis kartus. Daugiau negu man privalu. Man vaidenasi, kad jis ieško durų į korpuso vidų, mes juk ten budrūs dėl diversijų ir sprogdinimų. Šaunu jam palei plaukus (Virginija Kažiniauskė išbaigė stikliuką), o jis toliau bidzena. Užsimerkiu, ponas, pyst, atsiprašau už išsireiškimą, nuspaudžiau gaiduką. Atsimerkiu. Jau guli paslikas. Išbėgu žemyn, į teritoriją. Užvertęs barzdą. Rankos, vielų supjaustytos, ištaškytos į šalis, kaip ant kryžiaus. Jo, ponas, ėjau išpažinties! Jėzų ant kryžiaus pamačiau ir kažkodėl tą afganą prisiminiau. Kraujas ir pirštinių skutai. Hamvėjus atvažiavo, jį nutįso. Mano pirmas gyvas taikinys. Kare kaip kare. Taip man kitą dieną pasakė majoras. O dar po kelių dienų, jopšikmatj, dar ir kitas muslimas ant tvoros. Tas irgi kurčias kaip kurtinys. Trainiojasi po teritoriją. Kliudžiau. Atvažiavo hamvėjus ir jį nutįso. Antra serija. Pagal instrukciją. Geras viskis, pone Nojau.

– Kiek, Virginija, tokių atvejų buvo?

– Vien tik mano pamainoje? Keturi pas Alachą. Buvo ir kitų, kolegos pasakojo.

– Tai ginklų vogt lipo? Sprogdint? Lempučių?

– Net pagalio su savim neturėjo!

– Ko gi?..

– Neatspėsi, ponas.

Ji vėl pilstelėjo viskio, sau.

Nojus kilstelėjo kampuotą butelį, taip pat įsipylė.

– Jeigu NATO karys nušauna civilį, – aiškino Virga Ka, – šeima gauna tūkstančius dolerių kompensacijos. Afganų pinigais – lobis. Tai šimtai tūkstančių. Šeimos ten didelės, po septynis vaikus. Kaip Tolimojoj Azijoj ryžiai arba Lietuvoje bulvės, aplink jų namus – aguonų laukai, o arbūzus ir visa kita auginti sunkiau, reikia technikos. Viskas išvogta. Jie iš aguonų gyvena. Kaimiečių kone vienintelis uždarbis – kvaišalai. Iš ten heroinas ir opiumas gabenami į pasaulį, gal skaitėt. Valdžia iš centro jiems, žinoma, tai draudžia. Iš to gyvena karo vadukai ar kiti, kas jų vietovėse prie valdžios. Trumpai drūtai, pone Nojau, jie norėjo, kad juos nušaučiau. O aš jiems padėjau užversti klumpes, to nežinodama. Rūkyt neturit?

– Oj, nerūkau.

Net ir dėl šito kažkodėl pasijautė prieš ją kaltas. Bet ir ne dėl to. Rašydavo apie „Laisvės švyturį“ ir „Vakarų misiją“, demokratiją ir pažangą, žodžiu, skleisdavo iliuzijas, kurias jam seržantė bemat išsklaidė. Bet ji jam sakė ir kitką – „teisybę rašot“! Gal jis dar nėra atgyvenęs ir niekam tikęs?

– Vieną dieną žiūriu pas mano majorą, – tęsė Virginija, – minia kaimo moterų. Priekyje seniūnas. Atvykę Gailestingumo išmokų, taip amerikonai vadindavo kompensacijas. Aplink jas šurmuliuoja vaikų darželis. Maži vaikai tų, kurių tėčiams aš, ponas, padėjau iškeliaut pas Alachą.

Virga Ka jam šnekėjo vis tyliau, tarytum pati sau. Sustūmusi šviesius antakius, įsistebeilijusi į stiklinaitę. Jos žodžių srautas seko.

Jis galėjo prašyt, kad ji ištartų bent kelis puštūnų žodžius, išklausinėti, kaip atrodė afganų motinos, kokio amžiaus vaikai, jų plaukai, akys, drabužėliai. Bet jautė, kad šito klausti būtų kaip pirštais krapštyti žaizdą. Įvykdė redakcijos užduotį. Yra galimybės ir pamąstyti apie tai, kaip apsigauna kabinetiniai liberalai. Vyriausioji bus patenkinta.

– Visą tiesą sužinojau kantynoje iš filipiniečių, – murmėjo atsistatydinusi seržantė. – Sakau majorui: „Ar aš čia atvažiavau šaudyti civilių? Sutartyje parašyta, kad juos reikia ginti ir jiems padėti.“

Ji prašneko iškraipyta anglų kalba, o žemu balsu nejučia mėgdžiojo vado intonacijas:

– O jis man: „It’s a shame, but – what we are supposed to do, misiz Kaziski?** – Pavartojai ginklą pagal instrukciją. Galų gale, – sako, – tai jų problemos. Gal ir ciniška, – sako, – bet su kompensacijomis už jų vyrus žmonos galės persikelti į miestą. Gal ir darbo susiras.“

„Vaikai be tėvo. Perpus mažiau šansų susirast vietą gyvenime“, – atsakau.

„Turėdama pinigų, susiras kitą vyrą. Neimk į plaučius.“

„Aš išaugau be tėvo. Žinau, ką reiškia „susiras kitą vyrą“. Kuris, vade, miegotų ir su motka, ir su dukra. Kaip man neimt į plaučius, kai mano brolis, dvidešimtmetis, Lietuvoje palindo po sunkvežimiu per pandemiją, negavęs darbo? Buvo Lietuvoje toks pat puštūnas, kaip ir šitie Afganistane? Pasidarė galą, ir be jokios kompensacijos?“

„Užjaučiu, – sako majoras. – O kurgi ta Lietuva? Ak taip, piečiau Maskvos! Beje, kaip jums čia aviena, misiz Kaziski, ir jūros maistas pas filipiniečius? Atlyginimas? Kaip jūsų ministro toj jūsų Lietuvoj? Mes kare, seržante, tokiame keistame kare. Galvosime apie tai, kas čia vyko, tuomet, kai iš čia pasitrauksime.“

Sakau: „Sir, prašau mane pervesti į žvalgybą, jiems snaiperiai reikalingi.“ Nesutiko. Tuomet aš jam sakau: „Sir, aš grįžtu namo.“

„Bet jūsų kontraktas!..“

O aš jam: „Toks darbas, svolačiai jūs, įrašytas į jokį kontraktą nebuvo! Kad šaudyčiau kaimiečius! Kurie neišmaitina vaikų!“

Man užkabino medalį ir, kaip mes sakom, išrašė nuskausminančių – gavau daboklės. Jūs turbūt nieko šito neparašysit? Juk jūs už NATO?

– Mes abu, Virginija, už NATO. Bet aš taip pat, Virginija, už žmoniškumą, – tik tiek jis jai galėjo atsakyti.

– Visi, bliamba, už žmoniškumą. Apsiraizgę tomis koncertinomis. Ž-žėkit, Nojau, – sunkiai vartė liežuvį. – Norite detalytę?

– Taip, žinoma.

– Kai ten atskridau, pamačiau, kad juos apmoko keistų dalykų.

– Kokių?

– Pavyzdžiui, mačindrils…

– Kas? – perklausė Nojus.

– Marching drills***, – prisivertusi, seržantė ištarė suprantamai. – Tie jūrų pėstininkai, tai oho! Tokie labai gražūs, jie su baltom kepurėm ir pirštinytėm, mėlynom uniformom. Per pratybas, vat, juos moko Amerikos vėliavą sulankstyt, kad našlei perduotų, ir ant pečių karstą nešiot. N-nu, kovos draugo karstą! Repeticija, taip sakant. Karstas, pone Nojau, juk iš cinko, plykst ir žybt, žeidžia akį… Aš iš profesijos tai snaiperė, regėjimą reikia saugot… Afgano saulė tokia ryški…

Jis jau buvo prapylęs Burgo vernisažą, ir namie jo laukė – atleisk, Viešpatie, šitą blūdą – „Afganistanas“.

– O kas, pone Nojau, aukščiau, vadas ar žmoniškumas? – teiravosi seržantė. Moteriškę, ko gero, traukė pasišnekėt apie žmogaus sielą, aukštas materijas.

– Tu manęs neklausyk, esu kvailas kaip bato aulas. Kare buvau tik valandą kitą. Bet žmoniškumas man turi aukštesnį laipsnį, negu majoras. Ačiū už interviu.

– O juk čia jum nieko nebuvo apie visokius teroristus, – graužėsi dimisijos seržantė.

– Apie žmones buvo, Virginija.

 

* M16 – NATO ginkluotės šautuvas.

** It’s a shame, but – what we are supposed to do, misiz Kaziski? (angl.) – „Apgailestaujame, bet ką mes galime padaryti, ponia Kaziski?

***Marching drills (angl.) – marširavimo pratybos.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba