Tomás Vargas Osorio. „Vyrai“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

XX a. pradžios Kolumbijos rašytojo Tomáso Vargo Osorio novelėje „Vyrai“ atskleidžiama žiauri senojo pasaulio tikrovė, kur darbininkams normalu plušti krečiamiems drugio, o moters likimas gali būti sprendžiamas metus kauliukus ir, kas baisiausia, tai nieko ne tik nepiktina, bet net nestebina.

– Kaip manai, kam turėtų tekti moteris?

– Man ji nepatinka, – atsiliepė bičiulis.

– Betgi ji moteris, – metė svarų argumentą Kuba.

– Ta moteriškė pridera seniui. Negi atimsi iš jo?

– Na, nežinau. Man vis tiek atrodo, kad mudviem reikia moters.

Jiedu atsisveikino uoste ir išsiskyrė, tačiau kiekvienas sau nesiliovė mąstęs, jog kai kas galėtų netrukus pasikeisti. Argi dabar ne pati geriausia proga prasimanyti ką nors nauja? Tokios mintys abiem vyram ištisai nedavė ramybės, tad kitą vakarą, apleidę užeigą, Kuba su antijokiečiu vėl prašneko apie moterį.

Tomás Vargas Osorio (1908–1941) – Kolumbijos prozininkas, poetas, politikas – gimė vakarinėje šalies dalyje, Andų prieškalnėse. Jo kūryba pasižymi giliu gyvenimo pažinimu, dėmesiu paprastų žmonių kasdienybei. Autorius išleido prozos rinkinius „Paprasti gyvenimai“ (Vidas menores, 1937), „Santandero pasakojimai“ (Cuentos Santandereanos, 1944), eilių rinkinį „Grįžimas iš mirties“ (Regreso de la muerte, 1939). Jau gerokai po rašytojo mirties dar buvo išleistas jo romanas „Įsivaizduotos biografijos“ (Biografías imaginarias, 2002).

 

Vertėjas Bronius Dovydaitis

 

Tomás Vargas Osorio

 

Vyrai

 

Matijo užeigon vyrai pradėdavo rinktis vakarop, kai tepaluotų, purvinų darbininkų būriai imdavo plūsti iš naftos gavybos verslovių ir grupelėmis traukti į smukles bei viešnamius. Matijas buvo senas, nežinia iš kur į šį kraštą atsibeldęs metisas. Iš Barankos čionai atkako, ieškodamas darbo, bet vėliau nusprendė gyventi kitaip – nesiplūkti kiauras dienas. Vaikštinėdavo palei upę, rūkydamas storą cigarą, girgždindamas smėlį dideliais, jau gerokai nunešiotais batais. Kartais sustodavo šnektelėti su valtis irkluojančiais negrais, su žuvų pardavėjais, vakarais slankiodavo po užeigas, sukiodavosi apie žaidimų stalus, o paskui neskubėdamas žinguodavo kur nors miegoti. Buvo žemo ūgio, gan apkūnus, mandagus su aplinkiniais; mažos akys visuomet linksmai žibėjo po rusvais antakiais. Vieną dieną Matijui šovė mintis atidaryti savo užeigą. Jau nuo šeštos valandos ryto ištisom dienom plušo, iš pačios įvairiausios medienos ręsdamas sumanytą statinį. Baigęs darbą, prie nedidelių durų prikalė lentelę su kreivomis juodomis raidėmis išvedžiotu užrašu „Matijo užeiga“. Įsitaisęs už prekystalio, ėmė kantriai, kaip ir buvo pratęs, laukti lankytojų.

Pirmas ten atsirado antijokietis. Paskui atlingavo vyras, pravarde Kuba, o vėliau – dar vienas, niekados niekur neskubantis, aukštas, žilstelėjęs žmogus, mėgęs tyliai gurkšnoti vienas; aplinkiniai jautė jam šiokią tokią pagarbą, kadangi jis smarkiai skyrėsi nuo kitų. Buvo baltasis, atrodė kilęs iš geros šeimos, nors jo odą margino kažkokios gelsvos dėmės, be to, visuomet atsiduodavo odekolonu. Šią asmenybę aplinkiniai paprasčiausiai vadino Juo, daugiau nieko nepridurdami prie to trumpo žodelio. Antijokietis, vos įžengęs, iškart mesdavo ant stalo kortų malką, o Matijas, ilgai nelaukdamas, atnešdavo baltojo romo butelį. Vyrai tylėdami žaisdavo ir gurkšnodavo iki vėlyvos nakties, paskui neatsisveikinę išsiskirstydavo kas sau. Jis dažnai dar pasilikdavo ir kortomis vienas žaisdavo iki pat aušros.

Antijokietis ir Kuba dirbo prie gręžinių. Nors atrodė dar stiprūs, kartais, drugio priepuoliui ištikus, vyrai taip drebėdavo, jog taukšėdavo pageltę dantys. Tada kėblindavo prieplaukon ir ten taip įdėmiai spoksodavo į vandenį, jog suvokdavai, kad niekuomet neapleis šių vietų. Tą abudu gerai žinojo. Jie niekada nebegalės grįžti namo. Kažkokia paslaptinga jėga laikė juos šioje vietovėje – kaip ir kitus verslovių darbininkus, kurie kadaise atvyko čionai, puoselėdami viltį užsidirbti pinigų ir grįžti namo.

Visi pasiliko ir per kelerius metus pavirto bėdinais nuskurėliais. Rodės, kad upėje tūno kažkoks negailestingas demonas, gundantis žudyti savo gyvenimą alkoholyje ir kamuotis nuo drugio; darbininkai nėmaž nesipriešino tai neregimai, juos tarsi įkalinusiai būtybei. Tik sykiais sugaudavo save mąstant: „Ar ne geriau būtų palikti šį pasaulį? Gal labiau vertėtų tįsoti upės dugne greta demono?“ Ypač tuomet, kai visą kūną užnikdavo neapsakomai purtyti drugys, ne kartą toptelėdavo mintis, kad būtų kur kas maloniau gulėti dumblinam dugne, klausantis tolimos, atstumo prislopintos laivo sirenos. Tačiau akys vis tik labiau troško regėti rasos lašeliais nubertus žalius medžių lapus.

Matijas teigė, kad galima nesunkiai numanyti, ką galvoja Kuba ir antijokietis. Tačiau niekas neįstengs įžvelgti Jo vidaus. Lyg sustingę šio vyriškio veido bruožai nerodė jokių jausmų. Jam patiko dabartinis gyvenimas? O gal Jis nekentė supančios aplinkos? Kokia jėga galėjo sujaudinti Jo širdį? Vyras niekuomet nė vienu žodžiu neužsimindavo apie savo praeitį, o bičiuliai nieko apie šitai neklausinėdavo. Jisai smarkiai skyrėsi nuo kitų darbininkų. Nevaliojai atrasti priežasties, kodėl plūkiasi čionai, prie upės. Iš pradžių Matiją, Kubą ir antijokietį tatai gerokai domino, bet ilgainiui jie apsiprato ir galop nebešnekėjo apie šį dalyką.

Mohammado Hoseini Rado fotografija / Unsplash.com

Tokį gyvenimo būdą gan smarkiai sutrikdė tiktai saviškas, netikėtas įvykis (nors vėliau viskas grįžo į senas vėžes). Vieną vakarą vyrai kaip įprastai žaidė kortomis, kai kažkas pasibeldė į užeigą. Matijas pravėrė duris, ir elektros lemputės šviesos nutviekstame ruože jie išvydo moters veidą. Valandėlę pamąstęs, Matijas plačiau atidarė duris ir įleido užklydėlę vidun. Įėjusi moteris tarė, kad norinti gerti. Matijas įpylė jai stiklinę alaus, kurią toji godžiai ištuštino, paskui atgalia ranka nusišluostė lūpas. Vyrai, pakėlę galvas, sužiuro į atėjūnę. Buvo jauna, kaštoniniai plaukai mažumą žvilgėjo blausioje šviesoje. Kuba dar pastebėjo, kokios didelės jos akys, tačiau niekam to nesakė. Matijas atrodė ganėtinai sutrikęs ir neišmanė, ko imtis, susiklosčius tokiai situacijai. Išmesti ją gatvėn ar pakviesti pasilikti – abu šiuos dalykus reikėjo gerai apsvarstyti. Moteris, pastebėjusi suglumusį Matijo veidą, žengė durų linkui, tačiau tuoj sustojo. Atidžiai apžvelgė visus vyrus ir paklausė Matijo:

– Ar galiu pasilikti čia?

Matijas gūžtelėjo pečiais, kas, beje, nieko nereiškė, paskui užjaučiamai permetė akimis nepažįstamąją. Kai moteris pasiteiravo, ar galinti pasilikti, jos maldaujančiame, bet drauge ir tvirtame balse girdėjai prašymą, tačiau ne nusižeminimą. Su savimi ničnieko neturėjo, atsirado kaip stovi, bet šio dalyko ji, regis, nelaikė labai svarbiu. Vėliau, kai vyrai išėjo, Matijas moteriai davė demblį atsigulti, užgesino šviesą ir nuslinko į savo kambarį su vieninteliu langu – upės pusėn. Matė, kaip tamsoje nyksta nuplaukiančio laivo žiburiai.

Taigi, moteris liko valyti užeigos, plauti indų.

Pirmosiomis dienomis laikėsi labai tyliai, bet iš lengvų jos judesių, iš akių, iš nebe taip stipriai suspaustų lūpų matei, kad ji patenkinta, bent jau kuriam laikui pasijuto saugi, o tasai saugumas jai grąžino jaunatvę, žvalumą ir netgi kažkiek grožio. Ji nesidomėjo kasdien užsukančiais vyrais, pats Matijas nieko nepasakojo apie užeigos lankytojus. Tiktai pasakė, kad galinti pasilikti ir prisidėti prie užeigos tvarkymo, su kuo moteris mielai sutiko. Švariai išmazgojo grindis, sutvarkė visą patalpą, stalą papuošė popierinėm gėlėm, įkištom į stiklinę nudužusiu kraštu. Vakare Kuba nukėlė gėles ir padėjo smuklės kampe, tačiau Jis, netaręs nė žodžio, paėmė stiklinaitę ir vėl pastatė ankstesnėn vieton. Moteris tylėdama valandėlę žvelgė į vyriškį, o paskui padėkojo jam, – juk ant stalo gėlės tikrai geriau atrodo. Tą vakarą Kuba ir antijokietis išėjo kartu. Drauge nužingsniavo prie upės ir, kniūbsti atsigulę ant smėlio, godžiai traukė į save tvankų orą. Tamsiame giliame danguje žibėjo žvaigždės, aplinkui girdėjosi tylūs garsai – vandens pliuškenimas, paukščių plasnojimas, vėjo judinamų palmės lapų šnaresys.

– Žvaigždės man primena gimtinę, – atsiduso antijokietis.

Paskui abu ilgai tįsojo nesikalbėdami, tik po geros pauzės Kuba tarė:

– Kaip manai, kam turėtų tekti moteris?

– Man ji nepatinka, – atsiliepė bičiulis.

– Betgi ji moteris, – metė svarų argumentą Kuba.

– Ta moteriškė pridera seniui. Negi atimsi iš jo?

– Na, nežinau. Man vis tiek atrodo, kad mudviem reikia moters.

Jiedu atsisveikino uoste ir išsiskyrė, tačiau kiekvienas sau nesiliovė mąstęs, jog kai kas galėtų netrukus pasikeisti. Argi dabar ne pati geriausia proga prasimanyti ką nors nauja? Tokios mintys abiem vyram ištisai nedavė ramybės, tad kitą vakarą, apleidę užeigą, Kuba su antijokiečiu vėl prašneko apie moterį.

– Aš ilgai galvojau ir manau, kad tu teisus, – prisipažino antijokietis.

– Ką tuomet pasakys Jis? – pamąstė Kuba.

– Tylės, kaip ir visada.

– O kaip mudu išspręsim šį reikalą?

Kuba išsitraukė iš kišenės žaidimo kauliukus.

Maxo Felnerio fotografija / Unsplash.com

– Meskim burtus, – pasiūlė.

– Gerai, – sutiko antijokietis. – Meskim.

Kuba parideno kauliukus smėliu, paskui abu prisilenkė pažiūrėti, ką jiems lėmė likimas.

– Ji tavo, – pasakė antijokietis.

Kitą vakarą Kuba išdėstė reikalą Matijui:

– Mudu su antijokiečiu metėm burtus dėl moters. Manom, jog tu nepriekaištausi mudviems. Jau esi senas, be to, čia yra ir kitų moterų. Laimėjau aš. Dabar moteriškaitė priklauso man.

Matijas kažką galvojo, ar bent jau dėjosi galvojąs apie tai, ką jam neseniai išklojo tasai vyras. Galop susirūpino:

– O ką į tatai pasakys Jis?

– Nieko. Jam nė motais.

Moteris, išgirdusi vyrų pokalbį, jau taikėsi sprukti laukan, bet atsimušė į užeigon žengiantį Jį.

– Mane pralošė kauliukais, – pasiskundė. – Gelbėk.

Jis įėjo vidun ir pasiteiravo:

– Ką norite daryti su moterimi?

– Ją laimėjo Kuba, – tarė antijokietis. – Viskas teisinga.

Moteris drebėjo, baimės pagauta; jos lūpos išblyško, akys lakstė nuo vieno prie kito.

– Kaip tą nusprendėt? – pasidomėjo Jis.

Aplinkiniai smulkiau paaiškino. Jis, aukštas, šviesiaodis vyriškis, atsigręžė į moterį:

– Toks likimas, eik su juo, – paliepė.

Moteris neviltingai šoko bėgti, jausdama kojų tarpupirščius graužiantį smėlį. Kuba nusivijo ją. Likusieji susėdo prie stalo ir ėmė dalintis kortas. Matijas, atnešęs butelį romo, sumurmeno:

– Man taip patiko šioji mergužėlė. Na, ką padarysi. Toks gyvenimas!

Moteris bėgo, kiek tik leido jėgos. Už savęs girdėjo smarkius Kubos žingsnius ir jau veik jautė karštą vyro alsavimą į pakaušį. Sukaupusi jėgas, atskuodė prie upės. Vyriškis buvo jau visai čia pat. Kai, atsigręžusi atgal, visai arti išvydo stambią besivejančiojo figūrą, ją pagavo baisi baimė. Nulėkė prie skardžio krašto ir šoko žemyn. Kuba sustojo, sunkiai šniokštuodamas, ir valandėlę stebeilijosi į vandenį palei skardį. Vienu metu lyg ir išgirdo kažkokį pliaukštelėjimą, paskui – tyla. Apsisukęs lėtai nupėdino užeigon, jausdamas, kaip maudžia visą kūną, tarsi būtų sudaužytas. Įžengus vidun, niekas nieko neklausinėjo. Jis išgėrė taurelę, nusišluostė lūpas ir paprašė savo kortų.

 

Versta iš: „Cuentos y relatos de la literatūra colombiana“, Fondo de Cultura Económica, Bogotá, 2012

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *