ALDONA RUSECKAITĖ. “NAKTINIAI POKALBIAI” IŠ NAUJOJO ROMANO-FIKCIJOS. MAIRONIO MUZIEJUI – 90!

ALDONA RUSECKAITĖ

IŠ SPAUDAI RUOŠIAMOS KNYGOS “NAKTINIAI POKALBIAI” (KUNIGŲ JUOZO TUMO-VAIŽGANTO IR RIČARDO MIKUTAVIČIAUS GYVENIMŲ PARALELĖS) 

 

2026 metais Maironio lietuvių literatūros muziejui – 90 metų.

Šioje kultūros įstaigoje praleidau visą darbinį laiką – pradėjau dirbti dar studentaudama, baigiau jau būdama užtarnautame poilsyje. Taip prabėgo 42 metai. Daug darbo įvykių esu aprašiusi savo esė knygoje „Per žarijas“ (2020).

Maironio lietuvių literatūros muziejus turi savo padalinių – rašytojų memorialinių muziejų. Ši sritis taip pat turi savo gan sudėtingą istoriją. Kai 1989 metais pradėjau dirbti direktore, muziejus turėjo 13 padalinių, tačiau įsigilinus supratau, kad tokius memorialinius muziejus, kaip V.Krėvės -Mickevičiaus Subartonyse (Varėnos raj.), V.Mykolaičio-Putino Pilotiškėse (Prienų raj.), Kazimiero Būgos Pažiegėje (Zarasų raj.), Ievos Simonaitytės Priekulėje tikslingiau yra perduoti tų rajonų savivaldybėms. Taip ir įvyko. Tačiau teko įkurti naujus memorialinius muziejus Kaune: Juozo Grušo, Juozo Tumo-Vaižganto, taip pat Vaikų literatūros muziejų. Tad susiklostė struktūra, kad Maironio muziejus dabar gyvuoja su penkiais padaliniais, kurie yra Kaune.

Šį kartą pateikiu ištrauką iš mano naujo teksto – romano fikcijos „Naktiniai pokalbiai“, kurioje rašau apie Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus kūrimą. 

 

MOTERIS  I

 

Pirmą darbo dieną vedėja pasakė: štai rožinis šilkinis chalatas, baltos pirštinės – čia pas mus tokia darbo apranga, užsivilk, imk raktą, atsirakink antrąją saugyklą ir viską ten peržiūrėk, susipažink su eksponatais, tau teks parengti Vaižganto jubiliejinę parodą.

-Eksponatais? O kas yra tie eksponatai? Kaip juos liesti, kilnoti, ar jie visi svarbūs, kaip atskirti svarbius nuo nesvarbių, vertingus nuo ne?

-Tai nueik, susipažink, viską imk, vertink ir pati suprasi, aplink tave niekas nešokinės… Aha, tai ji gali pirmą dieną  ir sužlugti – išsigąsta  Moteris. Bet eina šios užduoties vykdyti. Ar ji daug žino apie Juozą Tumą, ar įsigilinusi į šio rašytojo asmenybę, ar perskaičiusi visą kūrybą? Niekam nieko neaiškins ir nesisakys, kad bijo.

Atsirakinusi saugyklą, įjungia elektrą ir iš karto pajunta oro sunkumą, dulkių kvapą, reikia būtinai atidaryti langą, pravėdinti, nes kitaip ją užpjaus dulkių alergija ir baigsis muziejinė karjera. Tačiau dar stovi lyg įkalta prie durų, pašnabždomis sako: labas, rašytojau Juozai, kunige Juozai, čia aš, išsigandusi Moteris, dabar imsiu kuistis po tavo gyvenimą, tai atleisk, nebūk piktas, nes labai bijau piktų žmonių, nežinau, ar buvai piktas, bet tikiuosi sužinoti…

Tada sugalvoja persižegnoti – juk kunigas.  Iki palangės dar reikia prasibrauti pro didžiulį raižytą rašomąjį stalą, geležinę lovą, masyvią sofą, baltu popieriumi apklotas kėdes. Tačiau ir prasibrovus atidaryti nėra paprasta: langas užvertas  medine langine, o ant plačios  palangės prikrauta daug daiktų, suvyniotų į lengvutį ploną, beveik persišviečiantį popierių. Vėliau naujokė sužinos, kad jis vadinamas mikalentiniu. Langą atverti būtina ir ji neis šauktis kitų pagalbos. Ramiai, atsargiai apžiūrinėja, kas ant palangės: kažkokios skulptūrėlės, atrodo dužios, gipsinės, baugoka jas čiupinėti, perkėlinti kitur, betgi ji turės čia viską apžiūrėti, atrinkti parodai. Štai viena skulptūrėlė – gal čia koks Vytautas Didysis, o čia kita – Pelėda, po to pakelia lengvą daiktą –  paukščio narvelis, skaitė apie Vaižganto kanarėles… Ir dar liečia kažką gana aukštą – praskiria popierių – blizgantis metalinis samovaras, žino – anų laikų mada. Galop viską nuo palangės perkelia ant stalo, gerai, kad ant jo yra šiek tiek vietos, nors dedant narvelį kažkas švelniai suskambėjo, atsargiai, atsargiai – o čia dvi didžiulės žvakidės, turi po penkias šakas su stiklo skambalėliais. Atidaro langą, giliai įkvepia Maironio sodo oro, nors už lango jau gruodžio pradžia, gal tas šaltas oras netgi geriau, labiau gaivina, visas baimes vaiko.

Moteris nori atsisėsti, apie daug ką pagalvoti. Ji nujaučia, kad į Vaižganto fotelį negalima sėsti, tačiau niekas nemato… Ir už ko čia dabar griebtis: visko tiek daug, pasieniais paramstyti paveikslai, irgi uždengti tuo popieriumi, stalo lempos, spintos, o jose krūvos rankraščių – tai kada ji viską peržiūrės – gal mesti, išeiti, nusivilkti rožinį šilkinį chalatą, nusimauti baltas pirštines, kurios jau ir ne baltos, šveisti viską kampan ir drožti savo gyvenimo keliais? Ar jai čia įdomu? Vaižgantas?  O kur jo biblioteka, turėjo būti didelė, ji mato tik keliolika uždangstytų knygų, prieina, išsitraukia pirmą pasitaikiusią, vėl sėdasi, varto, įsiskaito…

Staiga atsiveria saugyklos durys, įžengia vedėja: tai ar tu dar gyva, panele, juk pietų laikas jau seniai praėjo, jau ir darbo diena į pabaigą, o, Dievuli, kaip čia šalta, langas atdaras, gerai, kad su pirštinėmis, pati sušalsi ir eksponatus peršaldysi. Tai ar ką peržiūrėjai? Nelabai ką – išlemena, užsiskaičiau…

-Uždaryk langą, eik jau namo, rytoj vėl čia dirbsi!

-Sakau, gal man mesti, išeiti, kol kas nieko nesusigaudau, gal negražu į svetimą gyvenimą lįsti?

-Ot, nieko sau – pratinginiavo dieną, o dabar mesti, ir kiek sentimentų, ar esi tokia jautruolė, čia juk muziejus, čia viskas yra kitaip, čia ne negražu, o būtina, žinoma, turi būti diskretiška, ne viską, ką pamatai, galima laidyti ant vėjų. Ką čia skaitai – gerai, skaityk, bibliotekoje šitos knygos negausi, nes autorius trefnas.

Ką reiškia trefnas – klausia skaitančioji.

-Tai negi nesupranti – pabėgęs po karo į Vakarus, todėl knyga uždrausta… Eik namo, pasilik chalatą, pirštines, rytoj aštuntą valandą jau stovėk prie durų!

Vedėja kaip žaibu atėjo, taip ir išlekia, Moteris vėl lieka viena, padeda ant stalo knygą, nusivelka chalatą, nusimauna pirštines, tvarkingai pasideda ir tada pajunta, kad išties yra nuo šalčio sustirusi. Suvokia, kad negalima neštis knygos namo, bet užsikiša po megztiniu, ją užvedė Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas. Gal ši knyga išgelbės…

Knygą įsimetė į rankinę, vedėja ją išleido visa valanda anksčiau, kituose languose dar dega šviesos, bet vis tiek ji nieko nepažįsta. Kaip suprasti, ar ji čia nori dirbti, ar ras prasmę, ar bus įdomu? Iš kur žmogui žinoti, kokį žingsnį žengti, kad po daugelio metų nenusiviltum, nenusimintum, neimtum savęs kankinti – nebuvo čia mano vieta… Gal rytoj išties neateiti? Bet  ji nešasi muziejaus knygą, tai negali apsišaukti kaip vagilė.

MOTERIS II

Jaunas kolega sako – tik prašau nesijuokite iš manęs ir neapkalbėkite, kad man vaidenasi, vieną labai vėlyvą vakarą išėjau į panemunę su šuniu, artėju prie Nemuno, matau, kažkas sėdi pakrantėje ant suolelio, įsižiūrėjęs atpažįstu – gi kunigas Mikutavičius, tik nesijuokite – šalia jo lyg kažkas stovi, tikrai ne žmogus, o tik šešėlis, tikrai šešėlis.

-Taigi mėnulio šviesoje ir buvo paties kunigo šešėlis – replikuoja moteriškas balsas.

-Kad ne, tas šešėlis nuėjo link Vytauto bažnyčios, tikrai ne žmogus, tik šešėlis…

-Ar buvai padauginęs?– įsiterpia kitas.

-Sakiau, kad juoksitės, eikit jūs sau…

Moteris liepia visiems nurimti, susikaupti. Muziejininkai, apgulę stalą, tyrinėja Vaižganto buto gerokai padidintas nuotraukas, tas, kurias jis pats ir užsakė begyvendamas prie Vytautinės, kai jau ruošėsi išsikraustyti Klimų vilon.

Apie ką svajojo – juk apie muziejų, jo norėjo mūsų klasikas – šiurena kalbos.

-Gerai, gerai, tramdo Moteris visų aistras, – įsižiūrėkite kiekvieną milimetrą, kiekvieną kampelį, kiekvieną daiktelį, darykite sąrašus, ko neturime, fiksuokite, kokių laikmečio daiktų reikia ieškoti…

-Tai, žiūrėk, gal tu tą vėlyvą vakarą matei Vaižganto šešėlį, kad nuėjo link Vytauto bažnyčios – vėl kažkas užveda kalbą apie mistiką, bet palauk, gal tu sapnavai?

Tačiau vaikinas įsižeidęs atkerta – ne jūsų reikalas, ką mačiau…

 

Muziejininkai, apsižiūrėję ir susirašę, ko trūksta, paskelbia miesto laikraštyje: gal senieji kauniečiai turi tą ar aną – tarkime, kilimą, stalo lempą, liustros gaubtelių, nes Vaižganto keletas sudužusių.  Skambučiai nesiliauja, žmonės skambina, kad gali dovanoti ir tą, ir  aną, ir trečią, ketvirtą, ko visai ir nereikia.  Kunigas Tumas jiems rūpi. Dar randasi pažinojusiųjų kanauninką, dar tebeturinčių santuokos ar vaiko krikšto dokumentus su jo parašu.

Gan dažnai Moteriai skambina ir Mikutavičius, jis susirūpinęs klausia, ko trūksta Vaižgantėlio muziejui, atiduotų žvakides, vazas, skulptūrėles, jeigu tik jų reikėtų, bet jų nereikia ir kunigas Ričardas nusimena – nieko iš manęs nereikia… Apie biblioteką Moteris kol kas nieko nesako, ji vis dar derasi su universiteto vadovybe, kad klasiko knygas atiduotų į jo kuriamą muziejų.  Vaižgantas ir testamente pažymėjo: neduodama teisės mano daiktus išparduoti – jie privalo likti vienoje, šioje ar toje, vietoje…

Tačiau derybos su universiteto vadovybe nepavyksta, teigiama, kad  pagal klasiko norą jo knygos lengviau prieinamos studentams, tik niekas neinformuoja, ar tie studentai jas skaito… Moteris labai nuliūsta, nusimena, tada ir išmuša valanda kalbėtis su kunigu Ričardu, ji pati paskambina, sako – jūs minėjote, kad turite surinkęs gana daug senų knygų, jau nemažai jų muziejui padovanojote, bet gal dar liko, neturime ką į jūsų mylimo Vaižgantėlio lentynas krauti, jo muziejus liks beveik be knygų… Galbūt jūsų surinktos knygos yra panašios į tas, kurias klasikas turėjo? Gal galite jas paskolinti?

-Paskolinti! Juokauji, aš viską padovanosiu, būsiu laimingas, ateik bet kurią dieną ir atsirink.

Sutartą dieną ji su viena kolege paskambina į Mikutavičiaus buto duris, atidaro jis pats, smagiai  šypsodamasis, plačiu glėbiu pasisveikina su viešniomis, ištaria, kad šiek tiek skubąs, turįs reikalų, tai greitai išeisiąs ir paliksiąs jas vienas su knygomis. Bet dar galįs valandėlę sugaišti, paklausia Moters kolegės, ar ji mačiusi kolekciją, gali pasidairyti, pasivaikščioti po kambarius, o Moteriai sako – tu jau viską matei daug kartų, nebe viešnia pas mane, o senbuvė… Ima ją už alkūnės, vedasi į miegamąjį, rodo sofą-lovą ir prisipažįsta: žinok, jau man tik geros antikvarinės lovos trūksta, daugiau nieko, galėsiu su kolekcija nurimti…

-Lovos? Kam jums ta antikvarinė? Visi štai miegame ant tokių sofų! Toje antikvarinėje gal kažkas pasimirė, o gal net ką nors nužudė, o gal kokia moteris negyvą kūdikį pagimdė, nebijote?

-Oi, vaikeliuk, nejuokauk, ko galėčiau bijoti, gi pasišventinsiu ir ramiai sau miegosiu.

-Nežinau, nežinau – abejoja Moteris, – aš tai nenorėčiau…

-Gerai, eikite prie darbo – štai knygos, rinkitės, virtuvėje virkitės kavą, smaguriaukite pyragaičiais. Palieku, greitai negrįšiu, išeidamos užtrenkite duris.

Išplevėsuoja lyg paukštis su sparnais.

Kunigas, žinoma, prileidžia ne prie savo asmeninės šių laikų bibliotekos, toji pagarbiai lentynose po stiklais, čia jo surinktos senosios knygos, jas ir siūlo atsirinkti.

Moterys ima čiaudėti, šitos knygų lentynos matyt retai valomos, bet jos atkakliai ima knygą po knygos ir sukrauna gana didelę kaugę. Neskaičiuoja, šią dieną nėra kada, visus skaičius suves muziejuje, kai parsiveš.

Kitą rytą skambina kunigas Ričardas, juokiasi – ak, jūs šelmės, susikrovėte ir visas mano Biblijas, jas iš karto padėjau atgal į lentynas, visa kita vežkitės, aš toks laimingas, kad mano brangiam Vaižgantėliui galiu pagelbėti…

Kunigas muziejininkais absoliučiai pasitiki.

Būdamas Vaižganto muziejaus atidarymo šventėje jis nepasigirs, kad padovanojo tiek knygų, apie tai turi pasakyti kiti, Moteris tą žino, ji visada pasakoja ir rašo apie kunigo dovanas. Bet ir ateidamas į šią šventę Mikutavičius turi siurprizą: iš savo vyriškos rankinės ištraukia ankstyvųjų Vaižganto Raštų tomelį su autoriaus parašu, dovanoja juokaudamas, kad jam paukštelis pakuždėjo, jog viename Kauno antikvariate esą ši knyga su Vaižganto įrašu, tai ir pagriebęs ją prabėgdamas – šypsenos ir plojimai…

BUS DAUGIAU